Aldas Kriaučiūnas
(Jaunimo konkurse V premiją laimėjęs rašinys)
Svarbiausias dabartinis išeivijos klausimas — kokia bus lietuviškos veiklos ateitis? Jeigu lietuviai praras savo gimtąją kalbą, ar bus įmanoma tolimesnė lietuviška veikla? Dabar turime įvairių organizacijų, dirbančių lietuvių naudai. Lietuvos vyčiai daug prisideda prie išeivijos veiklos, bet daugiausia jų veikla vyksta ne lietuvių kalba. Tad atrodo, kad vyčių organizacija įrodo, jog įmanoma lietuviška veikla be lietuvių kalbos. Yra ir kitų lietuviškų ar nelietuviškų organizacijų, dirbančių lietuvių naudai. Panagrinėję lietuvišką veiklą, pamatysime, kad ji stipriausia yra tada, kai įvairios organizacijos jungiasi į bendrą kovą už tėvynę, o ne tada, kai jos pešasi dėl kalbos.
Yra tokių grupių, kurios padeda lietuviams, bet nevartoja lietuvių kalbos, pvz., "Americans for Due Process” (APD) yra tokia organizacija, kuri kovoja prieš OSI. Jai priklauso nemaža lietuvių, nekalbančių lietuviškai. Amerikoje reikia tokių grupių. Kita sritis yra politinė, čia reikia palaikyti ryšius su Vašingtonu. Be abejo, ši veikla vyksta taip pat ne lietuvių kalba. Pavyzdžiui, Michigano senatoriai Riegle ir Levin rašo laiškus ir proklamacijas lietuvių reikalais, bet jie nė žodžio nemoka lietuviškai. Mūsų reikalams daug padeda ir mūsų kaimynai: latviai, estai, ukrainiečiai. Visos tautos, kurios kovoja už savo teises prieš komunistus, padeda ir mums.
Reikia pripažinti, jog yra galimybė, kad ir mūsų organizacijos praras lietuvių kalbą, bet tai dar nereiškia, kad jų veikla Lietuvos naudai pasibaigs. Lietuviai skautai išaugo iš pasaulio skautų organizacijos. Jeigu jie prarastų lietuvių kalbą, tai vis tiek galėtų veikti Lietuvos naudai, jeigu dar pasilaikytų lietuvišką kultūrą ir dvasią. Būti lietuviu yra daugiau negu tik kalbėti lietuviškai. Žmogaus tautybę sudaro tėvų kilmė, papročiai, religija (ir kalba! Red.).
Be lietuvių kalbos galėtų ir toliau veikti tautinių šokių grupės. Šokėjai, suprasdami šokių reikšmę ir tradicijas, gali daug prisidėti prie lietuviškos veiklos.
Nors yra įvairių galimybių veikti be lietuvių kalbos, negalima per anksti susitaikyti su kalbos praradimu. Mūsų organizacijoms reikia lietuvių kalbos. Lietuvių kalba yra reikalinga, norint palaikyti ryšius su lietuviais, išsisklaidžiusiais po įvairias pasaulio šalis, ypač su gyvenančiais Lietuvoje. Jeigu prarasime savo gimtąją kalbą, bus be galo sunku arba visai neįmanoma palaikyti ryšius su Lietuva.
Mūsų kalbą išlaiko įvairios lietuviškos organizacijos ir mokyklos. Didelį darbą atlieka tie, kurie bando prie lietuviškos veiklos ir prie lietuvių kalbos grąžinti tuos, kurie jau yra nutolę ir savo kalbą užmiršę. Labai gerai, kad mūsų stovyklavietėse, pvz., "Dainavoje” ir "Neringoje” organizuojamos stovyklos tiems, kurie jau nebemoka lietuviškai. Kai kurios lituanistinės mokyklos taip pat turi atskiras klases nemokantiems lietuviškai. Tai yra naudingos priemonės grąžinti į lietuvišką veiklą nutolusius nuo lietuvybės ir praradusius savo tėvų kalbą.
Peržiūrėjus šias įvairias lietuvių veiklos sritis, matome, kad yra atsiradusi tam tikra šios veiklos vaivorykštė. Vyčiai, nors yra lietuviška organizacija dirbanti Lietuvos naudai, jau mažai tevartoja lietuvių kalbą. Skautai ir šokių grupės, nors dar tebevartoja lietuvių kalbą, galėtų toliau veikti be lietuvių kalbos. Kitos grupės, kaip ADP ir lietuvių kaimynai, nėra lietuviškos, bet netiesiogiai yra įsijungę į lietuvių veiklą. Šios grupės aiškiai parodo, kad lietuviška veikla be lietuvių kalbos yra įmanoma ir reikalinga. Atstumti šias grupes nuo lietuviškos veiklos būtų mūsų tautos tragedija. Tokia pat tragedija būtų prarasti lietuvių organizacijas, kurios dar vis vartoja lietuvių kalbą, pvz., ateitininkus, Lietuvių Bendruomenę ir spaudos darbininkus. Jie palaiko ryšį su mūsų tauta ir dirba, stengdamiesi išlaikyti lietuvybę išeivijoje. Ši vaivorykštė būtų su spragomis, jeigu pasirinktume tik tas organizacijas, kurios vartoja lietuvių kalbą. Taip pat tos vaivorykštės nebūtų, jeigu visai išnyktų tos organizacijos, kurios vartoja lietuvių kalbą. Visi lietuviai, ir kalbantys, ir nekalbantys lietuviškai, turi jungti savo talentus ir sugebėjimus, dirbdami lietuvių tautos naudai.
Redakcijos prierašas.Žinoma, teigimas, kad nereikia atstumti nuo lietuviškos veiklos tų, kurie jau nekalba lietuviškai, yra visiškai teisingas. Jeigu jie dirba lietuvybei, tai ženklas, kad jie dar turi tą "lietuvišką dvasią”, bet be lietuvių kalbos ir toji dvasia ilgainiui išblės. Kalba yra vienas iš svarbiųjų tautą sudarančių elementų. Autoriaus nuomonė apie skautus yra visiškai klaidinga. Jeigu jie prarastų lietuvių kalbą, tai, žinoma, jeigu norėtų, galėtų ir toliau skautauti, bet tik ne Lietuvių Skautų Sąjungoje. Jie gali skautauti su amerikiečiais ar kitų tautybių skautais, bet jie nebus lietuviai skautai.