VYT. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.
Lietuviškose legendose yra sutinkamas vienas paprotys, ar greičiau apeiga, kuri yra sutinkama ir Senajame Testamente — tai tam tikras įžadas transcendentinei būtybei, tai išreiškiant galvos plaukų nukirpimu. Jis yra plačiau žinomas iš Samsono atvejo. Samsonas pasakė savo žmonai, kur glūdi jo stiprybės priežastis: "Skustuvas niekada neperėjo per mano galvą, nes aš esu nazarietis, tai yra pašvęstas Dievui nuo pat savo motinos įsčių. Jei būtų nuskusta mano galva, nuo manęs atstotų mano stiprybė, aš susilpnėčiau ir būčiau kaip kiti žmonės” (Teis 16,17).
Jo žmona Dalila, filistinė, sužinojusi jo stiprybės paslaptį, jam užmigus, nukirpdino jo plaukus, ir jo stiprybė pasiliovė. Ji jį atstūmė nuo savęs ir išdavė filistinams. Kadangi Viešpats buvo nuo jo atstojęs, jis neturėjo jėgos. Filistinai, jį nutvėrę, išlupo akis ir surištą pristatė sukti girnas. Jis tai darė ligi neataugo jo plaukai. Tada jis išvertė salės stulpus ir, žūdamas pats, nužudė pokyliaujančius filistinus.
XIV Lituanistikos seminaro dalyviai.
Lietuviškose velnio legendose turime keletą šios praktikos atvejų. Vienas piemuo, daug metų ganęs ir bernavęs pas ūkininką, neėmė algos, tikėdamas viską atsiimti kartu. Kai jis apsisprendė išeiti, gavo tiktai "apiplyšusią rudinę ir dvidešimt skatikų. Paėmęs į ranką tą dvidešimt skatikų, išėjo; nuėjo į parugę — o tai buvo vasara — atsigulė pievaitėje ir užmigo. Atbėgo velniukas ir pavogė nuo jo tą pinigėlį. Parbėgęs į peklą, pasisakė Liucipieriui, kad jis pavogęs nuo berno tą pinigėlį. 'Nešk, — sako Liucipierius, — atiduok tą pinigėlį ir dar už tai žiūrėk, kad tu jį padarytum karalium’. Neša tas velniukas tą pinigėlį, nunešė, jam atidavė, o jį patį nunešė į tokius tyrus, į tokias pūstynes ir pasodino. 'Dabar, — sako, — čion būk tu tris metus; aš tau visko pristatysiu, ko tik tu norėsi valgyti ir gerti, ale per tuos tris metus tu nesiprausi, nagų nepjausi, plaukų nekirpsi, barzdos neskųsi’. — 'Na, tai gerai’.
Pasibaigus trims metams, velnias, nubėgęs pas karalių, sako: 'Laukite, bus pas tave šiandien ant pietų kunigaikštis Basokas’. Nuvežė velnias pas karalių šį nesikir-pusį ir nesiskutusį žmogų ir išpiršo jam jauniausią karaliaus dukterį. Kai velnias su Basoku grįžo, jie rado daug velniukų: vieni jam plaukus kerpa, kiti nagus pjauna, kiti jį prausia, kiti galvą šukuoja, kiti siuva drapanas, kiti siuva čebatus — kaip bematant tuojaus jį aprengė, padarė tokiu gražiu jaunikaičiu, kad kito tokio ant šios žemės nebuvo” (Basanavičius. "Lietuviškos pasakos”, I, p. 47-48, Nr. 30).
Taip atrodo nazarizmas lietuviškoje pasakoje. Mozės Įstatyme, nežiūrint skirtingo tikslo, nazarizmo apraiškos yra panašios. Skaičių knygos 6-me skyriuje skaitome, kad, kas norės pasišvęsti Dievui, turės susilaikyti nuo vyno ir nuo bet kurio gėrimo, kuris gali nugirdyti. Jis nevalgys nė šviežių vynuogių. Jis gyvens atsiskyręs nuo kitų žmonių. "Visą atsiskyrimo laiką skustuvas nepereis per jo galvą, kolei nepasibaigs laikas, kuriam pasišventė Viešpačiui. Bus šventas, augant jo galvos plaukams” (6,5). Nazarietis neturi dalyvauti jokiose laidotuvėse, net savo tėvų. Pasibaigus įžado laikui, jis kunigo bus atvestas prie sandoros padangtės ir ten atliks įvairias aukas. "Tuomet ties sandoros padangte bus nuskusti nazariečiui jo pašventimo plaukai, ir kunigas paims jo plaukus ir padės ant ugnies, sukurtos po dėkojimo auka. Po to nazarietis galės valgyti aukos valgio ir gerti vyno” (6,18-19).
Kaip matome, tiek lietuviškoje pasakoje, tiek Skaičių knygoje nazarietis yra tas, kuris pasiveda transcendentiniam veiksniui, tai išreikšdamas atsiskyrimu nuo žmonių ir nekirpimu plaukų. Ir vienur, ir kitur pasivedimo laikas baigiasi iškilmingu nazariečio grąžinimu į visuomeninį gyvenimą, kas yra atliekama arba kulto asmenų, arba pačių transcendentinių būtybių. Pagal žydų tradiciją, toks pasišventimas turėjo būti daromas ne trumpesniam laikui kaip 30-čiai dienų. Mūsų pasakose tai daroma trejiems metams.
Nazarizmo bruožų turi legenda apie kareivį, kuris, grįždamas iš ilgametės tarnybos, pragėrė savo pinigus. Jį sutikęs vienas ponas tarė: "Na, kad tu tiek metų tarnavai karaliui, rasi dar norėtum pas mane patarnauti tris metus? Pas mane nieko neveiksi, tik sergėsi namus, turėsi visokių valgių, gėrimų ir pinigų, kiek norėsi, o per tuos tris metus nekirpsi plaukų, neskųsi barzdos, nepjaustysi nagų ir nesiprausi”. Kareivis su pasiūlymu sutiko. Šeimininkas, atvedęs jį į savo dvarą, prapuolė. Buvęs kareivis čia turtingai ir plačiai gyveno, tik darėsi vis labiau apžėlęs. Tačiau jis buvo aktyvus. Jis padėjo vienam generolui sumokėti valdžiai pinigus, kuriuos buvo išeikvojęs, su sąlyga, kad jis išleis už jo savo dukterį. Dvi vyresniosios dukterys atsisakė. Jaunesnioji sutiko už šio pabaisos tekėti. Toliau pasakoje sakoma: "O jau baigėsi tie trys metai jo tarnystos pas poną. Kada jau pasibaigė jo metai, tuojaus davė plaukus nukirpti, barzdą nuskusti, nuėjęs į pirtį, išsimaudė, nagus nusipjaustė, galvą dailiai susišukavo ir pavirto iš tokio baisaus į kuo dailiausią poną”. Dvi vyresniosios seserys, kurios buvo atsisakiusios už jo tekėti, dabar jį pamačiusios, pasikorė ir teko velniui. Nes tas ponas, kuris suderėjo tris tarnybos metus, buvo velnias (Bas. I, p. 52-53, Nr. 34).
Ši legenda beveik neturi religinių bruožų, tačiau pagrindiniai nazarizmo bruožai čia tebėra. Čia yra laisvas laikinis įsipareigojimas transcendentinei būtybei ir išreikštas plaukų nekirpimu, ir už tai gaunamas gausus atlyginimas.
Legendos, prarasdamos savo pirminę religinę mintį, iškrypsta į įvairias puses. Kita legenda kalba apie nazarietį kaip nepaprastą tinginį, kuris net tingėti tingi. Tačiau nepaisant to, jį savo tarnybon paima žaliasis ponaitis ir nusineša jį prie didelio kalno į tamsią skylę. Ten buvo trobelė, kurioje trūsėsi senas žydas. Žaliasis ponaitis įsakė senajam žydui išpildyti visus tinginio norus. Žaliasis ponaitis atnešė tinginiui skrynutę ir maišelį ir pasakė: "Kai užeis didelis nuobodulys, kratyk į tą skrynutę, tai birs pinigai, ir žiūrėk, kad per metus prikratytum pilną tą skrynutę, ką čia turi šalia lovos”. Taip per trejus metus tinginys prikratė tris skryneles pinigų. Praėjus trejiems metams, žaliasis ponaitis nesutiko, kad tinginys pasiliktų pas jį ilgiau, ir pasiūlė jam vesti. Čia netoli buvo vienas karalius, kuris buvo pralaimėjęs karą. Jis turėjo sumokėti duoklę, bet neturėjo pinigų. Jis turėjo tris dukteris. Buvo nutarta tinginį išpiršti kuriai nors karaliaus dukteriai. Bet kai jos jį pamatė, kuris atrodė lyg tai žmogus, lyg tai gyvulys, dvi iš jų nenorėjo tekėti. Tačiau trečioji pastebėjo, kad jis gali būti geras žmogus, ir žinojo, kad joms, esant neturtingoms, sunku turtingą vyrą gauti. Jai sutikus, jis atnešė vieną skrynelę su pinigais. Visi nudžiugo ir sutarė kelti vestuves už penkių dienų. Tačiau, kai jis norėjo pabučiuoti sužieduotinę, ji išsisuko.
Blogai jis atrodė dėl to, kad "per tris metus nė burną prausė, nė galvą šukavo, nė nosį šnypštė. Tačiau dabar, grįžus namo, žaliukas ponaitis prisakė tam žydui, kad padarytų per tris dienas po maudyklę, plaukus nukirptų ir parneštų puikius karališkus drabužius” (Bas. II, p. 100-101).
Nors ir šioje legendoje yra visiškai išnykęs religinis bruožas, tačiau nazarizmo apeigos elementai yra visiškai išlaikyti: treji metai nieko neveikiančio, atsieto nuo kitų žmonių gyvenimo, nekerpant plaukų, ir už tai gausus atlyginimas.
Panašiai apie grįžtantį iš tarnybos karį pasakoja Telšių legenda. Ten velnias jam sako: "Stok pas mane už berną, ištarnausi tris metus ir gausi pinigų, kiek panėši. Tik pristojęs prie manęs, turėsi neskusti barzdos, plaukų nekirpti, galvos nešukuoti, veido nemazgoti”. Baigiantis trejiems metams, vienas turtingas ponas pritrūko pinigų užbaigti statyti savo namus. Leidžiant namus iš varžytinių, bernas juos nupirko velnio pinigais. Velnias išpiršo jam subankrutavusio pono dukterį. Tačiau jis neleido jam nusivalyti iki nepasibaigė 3-ji metai. "Prieš šliūbą bernas kareivis nusikirpo plaukus, nagus nusipjaustė, žodžiu, nusičystijo kaip reikiant ir paliko labai gražus kavalierius. Dvi vyresnės dukterys, kurios nesutiko už jo tekėti, jį tokį gražų pamačiusios, iš pavydo pasikorė ir teko velniui” (Bas. II, p. 102-103, Nr. 41).
Nazarizmo reiškinys, sutinkamas lietuviškose pasakose, mums yra reikšmingas dėl to, kad jame atpažįstame tam tikrą proistorinės religijos praktiką. Ta pati asketiškai mistinė apraiška sutinkama ir Senajame Testamente, ir iškreipta, antidieviška kompozicija lietuviškose pasakose. Tai liudija, kad čia yra plačiai pasklidęs religinės kultūros reiškinys. Kai du to paties pobūdžio kultūriniai reiškiniai yra sutinkami labai vienas nuo kito atitolę, tai yra ženklas, kad juo giliau į proistorinę praeitį tenka jų bendrą šaltinį nukeldinti. Nazarizmo apeigų atveju tas nuotolis yra ne tik geografinis, vienam priklausant žydų kultūrai, kitam — lietuviškai mitologijai, bet ir kultūrinis bei psichologinis: vienu atveju tai yra religinė apeiga, kitu — antireliginė, velniška.
Tokiu būdu nazarizmo reiškinys sustiprina mūsų pažiūrą į tą veiksnį, kuris lietuviškose pasakose vadinamas velnio vardu. Jeigu ši apeiga yra iš esmės žmogaus asketinė pratyba, jungianti jį su Dievu, tai tas liudija, kad ir tais atvejais, kada šis veiksnys parodomas kaip Dievo priešingybė, anksčiau jis yra buvęs Dievas.
Nazarizme turime žmogaus sutartį su Dievu. Tai yra iš esmės tas pats, kas rašytinė žmogaus sutartis su transcendentiniu veiksniu, sutinkama kitose velnio pasakose. Ir čia, ir ten yra laisvas žmogaus susitarimas su transcendentiniu veiksniu, tik vienur išreikštas dokumento pasirašymu, kitur — įsipareigojimu tarnybai, nekerpant plaukų.
Tačiau tarp šių sutarčių yra ryškių skirtumų. Visų pirma turime pastebėti, kad nazarizme žmogaus sutartis su transcendentiniu veiksniu yra laikinė, tik trejiems metams, ir jos palaima reiškiasi tik šiame gyvenime, rašytinėse sutartyse su velniu žmogaus įsipareigojimas yra toks visuotinis, kad apima net pomirtinį jo gyvenimą. Šios sutartys nėra ribojamos laiku ir nėra atšaukiamos. Iš to išeina, kad rašytinės sutarties kultūra turi stipriai išreikštą tikėjimą į žmogaus pomirtinį gyvenimą, o nazaristinė sutartis amžinybės užuominų beveik neturi. Žmogus čia yra atlyginamas už sutarties laikymą šiame gyvenime. Čia išryškėja du atlyginimo būdai: didelis turtas ir laimingos vedybos. Visa tai sako, kad nazaristinė kultūra buvo stipriai žemiškoje tikrovėje atsistojusio žmogaus kultūra.
Šalia šių skirtumų, bet ryšium su jais, reikia atkreipti dėmesį dar į vieną šių sutarčių skirtumą: Nazaristinėje sutartyje yra ryškus žmogaus asketinis įsipareigojimas: tarnauti transcendentiniam veiksniui trejus metus. Tas įsipareigojimas susijęs su tam tikru savo gyvenimo stiliaus pakeitimu — nekirpimu plaukų. Tai yra ne tik asketinis, bet ir dorinis įsipareigojimas. O rašytinėje sutartyje yra tik principinis žmogaus savęs atidavimas. Ką jis reiškia praktiškame gyvenime, nežinoma.
Gali kilti klausimas: kuri šių dviejų kultūrų (įsipareigojimų transcendentiniam veiksniui) yra senesnė? Norint rasti atsakymą, reikėtų išsamesnių studijų. Tačiau ir apie vieną, ir apie kitą iš jų tenka pasakyti, kad jos priklauso vadinamosioms aukštosioms kultūroms. Jos bent šiomis formomis nėra iš primityviosios visuomenės. Rašytinės sutarties religija gali reikštis tik tokioje visuomenėje, kurioje raštas buvo praktikuojamas. Panašiai tenka vertinti ir naza-rizmą. Plaukų nekirpimas ir barzdos neskutimas, kaip asketika, gali būti suprantama tik tokioje visuomenėje, kurioje plaukų kirpimas ir barzdos skutimas yra kasdieninė žmogaus kultūra.
Lietuviškose legendose yra pora aplinkybių, kurios nazarizmo kilmės kultūrą gali paaiškinti arba aptemdyti. Pirmiausia atkreipkime dėmesį į pirmojoje mūsų legendoje nazariečio pavadinimą Basoku. Ten piršliaujantis velnias praneša karaliui: "Bus šiandien pas tave ant pietų kunigaikštis Basokas”. Šis vardas lietuviškoje tautosakoje sutinkamas įvairiomis formomis. Kartais jis Barstukas, kartais Barzdukas, kartais Bezdukas. Vokiečių kalboje jis vadinamas Berserk. A. J. Greimas yra linkęs šį personažą sieti su legendiniais mažais žmogiukais ("Kaukai ir Aitvarai”. Metmenys, 1972, Nr. 24, p. 53). Didysis istorinis Oksfordo žodynas duoda šitokį Berserko aptarimą: "Tai yra laukinis nordiškas karys, kuris mušasi kovos lauke su pašėlusiu įkarščiu, kuris yra žinomas, kaip berserkiškas pašėlimas”. Berserko vardo kilm.; šis žodynas yra linkęs išvesti iš meškos drabužio.
Dr. Lidija Weiser yra parašiusi studiją apie slaptas senųjų Germanų vyrų sąjungas, kurių tarpe yra ir berserkai. Apie juos ji rašo, kad jie būdavo labai stiprūs ir paprastai parsisamdydavo kokio karaliaus ar ūkininko tarnybon (plg. "Altergermanische Junglingsweihen und Maennerbuende”. 1927 m. Buhl - Baden, p. 44). Pasak W. Schmidt, slaptos vyrų brolijos Europoje atsirado tada, kai čia baigėsi matriarchato kultūra. Jų tikslas buvo išlaisvinti vyrus iš moters valdžios.
Ar nazarizmo apeigas galima nukelti į matriarchato laikus, tenka abejoti.
Kita aplinkybė, su kuria šiose legendose yra susijęs nazarizmas, iškyla tame variante, kur velnio tarnautojas yra žydas. Iš kur šioje legendoje galėjo atsirasti žydas? Reikia užbėgti už akių įtarimui, kad nazaristinės apeigos lietuviškose legendose yra kilusios iš Senojo Testamento. Lietuviškos legendos turi per daug savitumų, kurių nėra
S. Testamente. Lietuviškose legendose na-zarizmas yra tiksliai ribojamas trejais metais, jo atlyginimas yra dideli pinigai ir vedybos, pagaliau transcendentinis veiksnys čia yra velnias, t.y. Dievo priešingybė. Tad kokiu būdu žydas atsirado šioje legendoje, mes nežinome. Galima galvoti, kad koks pasakotojas žinojo, jog ši praktika buvo žinoma žydijoje, dėl to čia įjungė žydą, kaip velnio dvaro užvaizdą. Bet ši hipotezė neturi daug tikėtinumo, nes iš etnologinių studijų žinome, kad kurios nors atskiros kultūros nuotrupos paprastai neemigruoja į kitas kultūras. Jei vyksta emigracija, tai su visa savo ideologija. Bet S. Testamento nazarizmo sampratos bruožų lietuviškose pasakose, kaip matėme, nėra.
Nazarizmo studijos, su kuriomis mes čia susitinkame, meta naujos šviesos ne tik į žmogų, kuris senovėje šitokiu būdu praktikavo savo religiją, bet ir į patį transcendentinį veiksnį. Pastebime, kad velnias labai veikliai gelbsti nazariečiui po to, kai jis buvo jį nuskriaudęs, ir dėl to buvo savo viršininko subartas. Prisiminkime, kaip pirmojoje legendoje velnias, pavogęs kuklų berno uždarbį ir už tai Liuciferio subartas, uoliai atlieka uždėtą pareigą globoti berną iki padarant jį karaliumi.
Panašią trejų metų velnio tarnybą žmogui sutinkame ir tuose variantuose, kur aiškių nazarizmo pėdsakų nėra. Pvz., turime porą pasakų, kuriose velnias pavagia žmogui duoną ir už tai gauna Liuciferio įsakymą trejus metus tarnauti žmogui, nes žmogaus ašaros Liuciferį skaudina. Velnias tada padeda žmogui dirbti įvairius žemės ūkio darbus nuostabiai sėkmingu būdu ir savo tarnybą užbaigia ūkininko apvesdinimu (Bas. I, Nr. 25, p. 42-43).
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad šiuose pasakojimuose velniai sudaro hierarchinę organizaciją, ir ta organizacija nėra nepalankiai nusiteikusi žmogaus atžvilgiu. Priešingai, ji yra žmogui palanki.
Stebint transcendentinio veiksnio ir žmogaus sąveiklą nazarizme, reikia pastebėti ir labai ryškią transcendentinio veiksnio iniciatyvą. Šią apeigą, būtent plaukų nukirpimą, sugalvoja ne žmogus, bet transcendentinis veiksnys. Ir šios praktikos įgyvendinimas priklauso ne tiek nuo žmogaus asketinės veiklos, kiek nuo labai dosnaus velnio bendradarbiavimo su žmogumi. Jeigu mes nusisukame nuo pasakos velniškumo ir jos transcendentini veiksnį imame kaip dievybę, tai turime pastebėti, kad šioje religinėje sąrangoje dieviška pagalba žmogui yra suprantama, kaip labai veiksminga ir reali. Ji reiškiasi taip konkrečiai, nes paliečia ir tokias žmogaus gyvenimo sritis, kaip ekonominė gerovė ir vedybos. Ši transcendentinė veikla yra ne per toli nuo to, ką mes vadiname veikiančiąja Dievo malone arba Dievo apvaizda.