STASĖ VAIŠVILIENĖ
BRAZILIJA — RIO DE JANEIRO
Nuo gegužės 5-os iki 12-os dienos gyvenome Rio de Janeiro, gražiausiame pasaulio mieste, elegantiškame Rio Othon viešbutyje, prie puikaus Copacabana pajūrio. Nežiūrint, kad čia ruduo, pajūris pilnas vaikščiojančių, sportuojančių, o dienai įpusėjus ir plaukiojančių. Smėlis švarus, baltas. Rio de Janeiro miestas įspaustas tarp kalnų ir vandenų.
Ekskursijos organizatorius su Brazilijos vaikučiais,
ISTORIJA
Krašto istorija prasidėjo prieš 450 metų, kai Portugalijos karalius, paruošęs 13 laivų, juos išsiuntė į Indiją užimti Kalkutos ir jos turtų. Užuot nuplaukę į Indiją, laivai pasiekė pietinės Brazilijos pakraščius. Paplaukę šiaurėn, radę saugų uostą, išsikėlė į krantą ir, nešdami kryžių, karaliaus vardu užėmė žemę. Prie Rio de Janeiro jūros pakraštyje yra pastatyta Pedro Alvarez Cabrol statula, prie kurios gegužės trečią dieną deda vainikus, prisimindami Brazilijos atradimo dieną.
Portugalijos karalius, nors ir nematęs krašto, padarė žemėlapį, kuris maždaug atitiko Brazilijos plotą, jį padalino į penkiolika dalių, kurias atidavė savo ištikimiems draugams. Atsidėkodami už dovaną, jie karaliui turėjo siųsti aukso, nes jis tikėjosi, kad jo ten yra ištisi klodai. Tų žemių valdytojai turėjo teisę atimti viską iš vietinių gyventojų indėnų ir juos paversti savo vergais. Šitų įvykių pasekmės ir šiandien labai jaučiamos. Žinoma, buvo ir išimčių, kur savininkai vergams pastatė gyvenamuosius namus, vaikams steigė mokyklas, aprūpino medicinos pagalba. Deja, daugumas buvo savanaudžiai, viską pasilaikę sau. Kai kurie ištaigingai gyveno mieste, pavesdami žemės priežiūrą prievaizdoms.
Vergija Brazilijoje panaikinta prieš šimtą metų, bet išlaisvinti vergai buvo labai blogoje padėtyje: nusilpę, be mokslo, be žemės. Portugalai manė, kad Brazilijos žemė yra jų, kad jie gali, ką nori, su ja ir su jos žmonėmis daryti. Žinoma, buvo sukilimų prieš jų žiaurumus, bet be pasekmių, kol Napoleonas neįsigalėjo Europoje, įskaitant ir Portugaliją. Kas spėjo, sėdo į laivus ir išplaukė į Braziliją, tarp jų buvo ir princas Jonas. Dabar Brazilija pasidarė Portugalijos valdžios centras. Jonas perkėlė sostinę į Rio, steigė mokyklas, fabrikus, bibliotekas, botanikos sodus. Jis padarė brazilus pilnateisiais krašto gyventojais.
Aprimus karui, princas Jonas grįžo į Portugaliją, kur buvo paskelbtas karalium. Savo sūnų Pedro jis paliko valdyti Braziliją. Pedro buvo linkęs Braziliją padaryti nepriklausomą nuo Portugalijos. Jis buvo paskelbtas imperatorium Pedro I, o vėliau vainikuotas. Portugalija atsiuntė kariuomenę parvežti Pedro I atgal. Valdyti Braziliją jis paliko savo sūnui Pedro II, kuris buvo vainikuotas. Tai buvo Brazilijos valstybės pradžia. Jis ir jo žmona savo gyvenimą skyrė tik Brazilijos gerovei. Jų dukra Izabelė prikalbėjo tėvą panaikinti vergiją. Taigi 1988 metais Brazilija švenčia 100 metų sukaktį nuo vergijos panaikinimo. Nuo 1500 metų iki 19-ojo šimtmečio vidurio kolonistai į Braziliją buvo atsivežę iš Afrikos apie 19 milijonų vergų.
Dabar Brazilija yra Federalinė respublika, jos prezidentas yra Jose Sarney, kuris laimėjo rinkimus didele dauguma balsų. Jis bus prezidentu iki 1990 metų.
GYVENTOJAI
Brazilija turi 135 milijonus gyventojų, kurių pusę sudaro Afrikos vergų palikuoniai. Jie, susimaišę su europiečiais ir indėnais, sudaro tikrai integruotą rasę. Brazilijoje statistikos ignoruoja rasę, bet skirsto gyventojus pagal jų spalvą: balti, rudi, juodi, geltoni.
Didesnė žmonių dalis gyvena miestuose ir jūros pakraščiuose, plantacijose, kur auginama kava, cukrus, medvilnė. Brazilija užima 3.286.478 kvadratines mylias. Tik Kinija, Rusija ir Kanada yra savo plotu didesni kraštai už Braziliją. Žemės turtai dar neišnaudoti. Pusė gyventojų yra beraščiai, amžiaus ilgis — 50 metų. 93% gyventojų yra katalikai. Brazilijos kultūroje vyrauja europietiška dvasia su vertybių mišiniu, paimtu iš indėnų ir afrikiečių.
Nežiūrint to, kad Brazilijos gyventojai skirtingose vietovėse prisilaiko skirtingų papročių, karnavalas prieš Užgavėnes su šokiais, dainom ir vaidinimais visus sujungia.
MIESTAI
Sostinė — Brazilija. Šis miestas pastatytas specialiai tam tikslui. Sao Paulo miestas yra pats didžiausias visoje Pietų Amerikoje. Jis turi apie 11 milijonų gyventojų. Tai taip pat didžiausias pramonės centras. Kiti didesni miestai yra Porto Alegre, Belo Horizonte, Salvador, Recife (vadinamas "Amerikos Venecija”).
Vienas kultūringųjų miestų yra Manaus, įkurtas prie Amazonės upės, turintis operos teatrą, kuriame yra dainavęs ir garsusis Caruso. Kai buvo atrasta, kad iš gumos medžio galima pagaminti lietpalčius, batus, šukas ir kt., žmonės pradėjo plaukti į Manaus. Darbininkai pjovė medžius, biznieriai juos pirko. Žmonės, gyvenantieji prie Amazonės upės, mėgsta gyventi hamakuose — lovų neturi, namai pastatyti prie pat šaligatvio, baldų nedaug, minkštų kėdžių beveik nevartoja, nes jos labai greitai apsitraukia pelėsiais, taip pat nėra nė kilimų, nes tai būtų labai gera vieta veistis visokiems tropikų vabalams. Grindys yra kieto medžio ir taip išblizgintos, kad ir vabalas, jomis eidamas, galėtų nusilaužti koją. Gatvės plačios su lauko kavinėmis, daug parkų, gėlių. Bet Manaus gyventojų geras gyvenimas pablogėjo, kai gumos medžiai buvo pradėti auginti Azijoje ir pigiau parduodami negu Amazonės guma.
Antras savo didumu ir pats gražiausias miestas yra Rio de Janeiro. Jis ypač gražus savo aplinka: įsikūręs prie vandens, kitoje pusėje kalnai, užnugaryje vėl įlankos ir vėl kalnai. Dabar mieste yra 7 milijonai gyventojų.
Penktadienį, gegužės 6 dieną, išvažiavome apžiūrėti miesto. Šv. Sebastijono nauja katedra pastatyta 1969 m. daugiakampės piramidės forma, su daugybe didžiulių vitražų. Įdomus žuvusiems kariams paminklas, vaizduojantis tris karines jėgas: laivyną, sausumos ir erdvės jėgas. Miestas neturi vietos plėstis. Jis gali plėstis tik į aukštį ir į jūrą.
Šeštadienio rytas buvo apsiniaukęs, bet saulė pasirodė, važiuojant į Petropilį. Ten kalnuose yra pastatyta imperatoriaus Pedro II vasaros rūmai. Miestelis labai gražus, švarus, rūmai paversti muziejumi. Įeinant į muziejų, reikėjo ant batų užsimauti tokias šlepetes, kad neišbraižytume gražių grindų. Normaliai su jomis vaikščioti negalima, reikėjo tik čiuožti. Kai žiūrėjau Lietuvos jaunimo teatro vaidinimo, prisiminiau Petropolį, nes vaidinime tarnai čiužinėjo po kambarius su panšiomis šlepetėmis.
Vakare ėjome pasižiūrėti brazilų šokių ir pasiklausyti muzikos. Klubas nebuvo pirmos klasės, bet gana padorus, tik afrikiečių, indėnų ir portugalų muzikos mišinys mūsų ausiai buvo per garsus. Tautinis Brazilijos šokis yra samba.
Sekmadienio rytą išvažiavome į senąją katedrą, kur prieš 30 metų kun. Ignatavičius buvo suorganizavęs lietuvių misiją, ir viena koplyčia buvo skirta lietuviams. Paveikslus altoriuje nupiešė vietos lietuvaitė, vienoje pusėje Aušros Vartų Mariją, kitoje — šv. Kazimierą. Koplytėlė buvusi labai graži, bet per paskutiniuosius 10 metų čia niekas nėra laikęs mišių, todėl dabar ji atrodo šiek tiek apšepusi. Kunigui išvažiavus, nepasisekė rasti kito lietuvio, tokiu būdu ta lietuvių misija, seniesiems mirštant, išnyko. Tarpininkaujant jaunam energingam lietuviui A. Valavičiui, buvo suorganizuotos lietuviškos mišios, kurias atlaikė kun. J. Vaišnys. Skaitymus atliko S. Endrijonienė.
Šį sekmadienį buvo Motinos diena, to dėl viešbutis, pagerbdamas motinas, suruošė iškilmingus vėlyvus pusryčius, kur maloniai praleidom laiką.
Pirmadienį aplankėm dvi žymias miesto vietas: Sugar Loaf ir Kristaus Atpirkėjo statulą, nuo kalno laiminančią miestą. Į Sugar Loaf kėlėmės keltu. Ši kelionė buvo tikrai puiki — buvo nuostabus vaizdas į miestą ir apylinkes. Dabar supratome, dėl ko Rio de Janeiro yra laikomas gražiausiu miestu pasaulyje.
Į Corcovado kalną, kur pastatyta Kristaus statula, važiavom traukinėliu, o paskui lipom pėsti. Statula stovi kalno viršūnėje 2800 pėdų virš jūros lygio. Statyba vyko penkerius metus, ji buvo pašventinta 1931 m. Statula padaryta iš sustiprinto cemento, o paviršius padengtas "muilo akmeniu”. Statulos aukštis — 90 pėdų. Nuotolis tarp iškeltų rankų — 92 pėdos, vien galvos svoris — 30 tonų, kiekvienos rankos svoris — 88 tonos, o visas pastatas sveria 1145 tonas.
PASIVAŽINĖJIMAS LAIVU
Kitą dieną nuvažiavome autobusu į Santa Cruz miestelį, ten įsėdom į laivą ir ramiai plaukėm smėlėtom pakrantėm, pro vešliai žaliuojančias salas. Sustoję gražioje salelėje, buvome pavaišinti. Kai kurie nuėjo maudytis, o kiti šiaip sau ilsėjosi baltame smėlyje. Sužinojome, kad šiandien gidų diena, tad mūsų gidė visus pavaišino skanėstais. Kai atplaukėm į salą, mus pasitiko maži vaikai su ispaniškų rožių žiedais, kurios čia auga miškuose. Atsilyginom pinigėliais, bet vaikai vis prašė plunksnakočių, kurių mes su savim nesivežiojom.
Ateinančią dieną turėjome skristi namo, bet Argentinos oro linija dėl kažkokių priežasčių atšaukė skrydį. Na, nieko — ekskursija pailgėjo viena diena, kurią mums finansavo jie patys. Tad dar turėjome galimybę pavaikščioti po miestą ir pasižvalgyti krautuvėse, ypač pasigėrėti brangakmeniais.
Rio miesto gyventojai mums suteikė daug malonių valandų, bet gaila, kad toks turtingas kraštas yra tokioje sunkioje ekonominėje padėtyje. Infliacija — 139%, o metų gale gali siekti net iki 600%. Kelių dienų laikotarpiu jų pinigai cruzados kasdien krisdavo. Daugelis žmonių gyvena gatvėse netoli ištaigingų viešbučių. Iš pat pradžių buvome perspėti nesidėti jokių papuošalų ir saugoti pinigines. Miesto kalnų atšlaitėse gyvena neturtingieji iš lentų ar skardos sustatytose būdelėse. Tai tautos dalis be šviesesnės ateities.
Po šios įdomios ekskursijos, pilni įspūdžių, pavargę, bet patenkinti grįžome namo, svajodami apie ateinančių metų ekskursiją.
■ Haiti valstybėje, Centrinėje Amerikoje, riaušių metu sudegintos dvi bažnyčios. Katalikų radijo stotis kurį laiką buvo sustojusi duoti programą.