IRENA ŠERELIENĖ
Keturiasdešimt metų tik mintimis, prisiminimais ir ilgesiu grįždavau į Europą, o dabar renkuosi: Čikaga - Zagrebas, Kroatijos sostinė, — 7800 km; beveik tokiam pačiam nuotoly, tik šiauriau: 58-as meridianas. .. — Lietuva. Į kurią tėviškę? Renkuos, mąstau ir vėl renkuosi, pagaliau lėtai sulankstau žemėlapį ir padedu stalčiun. Mane kviečia Motina, kviečia dabar.
Ten, kur tyliai tebeošia nebaigta sakmė, jau kita jaunystė braido pamariais, kitiems žydi jūra ir kitokią dalią užkukuoja gegutė eglynuos. Perpetuum mobile...
Rio de Janeiro miestą laiminančio Kristaus statula.
Ten, kur kviečia mane Motina, ten — mano namai.
"Esu jūsų geroji Motina, ir Jėzus yra jūsų didysis Draugas...”
(Marija Jelenai — 1983.XI.29)
. .. Pamatęs stovinčią motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: "Moterie, štai tavo sūnus!” Paskui tarė mokiniui: "Štai tavo motina!” (Jono 19,26-27)
Mūsų visų Motina — Karalienė Marija, šešių regėtojų tvirtinimu, apsireiškė Medjugorje 1981.VI.24, šv. Jono Krikštytojo šventėje, o sekančią dieną — VI.25 pasisakė esanti Taikos — Ramybės Karalienė, apsireiškianti Dievo malonės vardu paskutinį kartą žemėje, norėdama sutaikinti žmones tarpusavy ir su Dievu, žmogaus ir visatos Kūrėju:
"Dievas yra gyvenimo pilnuma, o ta pilnuma džiaugtis ir pasiekti ramybę — jums privalu sugrįžti į Dievą”.
Šiais metais V.30 - VI.6 pirmoji lietuvių piligriminė grupė, vadovaujama kun. dr. Kęstučio Trimako, lankėsi Medjugorje — Ramybės Karalienės šventovėje. Dalinuosi su skaitytojais piligrimės įspūdžiais, laukdama, kaip ir daugelis, Medjugorje įvykių apsprendimui galutinų, oficialių Bažnyčios vadovybės nuorodų.
KODĖL MEDJUGORJE?
Paskutinėmis žiniomis, Medjugorje nuo 1981 m. yra aplankę jau 11 milijonų žmonių. Septintose metinėse, š.m. birželio mėn. 25 d., mažoji 2500 žmonių parapija priėmė 250.000 piligrimų.
Ne vienas klausia, kodėl Dievo Motina pasirinko šią, o ne kitą parapiją, kodėl Jugoslavijoje? Į tai atsako kun. Tamislav Pervan, O.F.M., Sv. Jokūbo bažnyčios klebonas nuo 1982 metų:
"Medjugorje yra Rytų pasaulyje, komunistinės sferos įtakoje. Marija nuolat akcentuoja taiką tarp Rytų ir Vakarų, o tokiai taikai padėtų šių dviejų pasaulių taikingas ideologijų suderinimas. Argi tokiam tikslui bebūtų geresnė vieta kaip Medjugorje? Žmonės iš Rytų negali lankytis Vakaruose, bet gali atvykti į Jugoslaviją, kuri yra tarp Rytų ir Vakarų. Neskaitant jugoslavų, susilaukiant daugelio iš Lenkijos, Čekoslovakijos ir Vengrijos. Vakariečiai, nevaržomai galėdami pasiekti Jugoslaviją, atvyksta didelėmis grupėmis iš Italijos, Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Airijos, J.A.V. ir Filipinų bei įvairių Azijos kraštų.
Marija susikviečia Rytus ir Vakarus, kaip brolius ir seseris, čion, į Medjugorje. Tai juk ir yra realioji katalikybės prasmė: visos tautos garbina Viešpatį kartu”.
(Medjugorje, 1988.III.25)
"... Pasirinkau šią parapiją, ir todėl ji yra speciali, skirtinga nei kitos. Teikiu ypatingų malonių tiems, kurie meldžiasi širdimi. .. Brangūs vaikai! Mano paskatinimai pirmiausia skiriami jums ir šiai parapijai, o per jus — visiems, kurie mano skatinimus priims”.
(Marija — 1986.II.7)
AVE MARIA
Jau pirmąjį vakarą skubėjom į tris valandas užtrunkančias pamaldas bažnyčioje.
Šv. Jokūbo bažnyčia, pradėta statyti 1937 m., baigta 1969 m., talpinanti 2000 su viršum žmonių, baltuoja iš tolo slėnyje, apsuptame nusitęsusių Dinarų alpių aukštesniais ir žemesniais kalneliais. Nei jos portale, nei vidaus navose nesimato jokio puošnumo. Jei saikingąjį renesansą, skliautuotąją gotiką ir kupolinį puošnųjį baroką Goethe pavadino "sustingusia muzika”, tai Šv. Jokūbo bažnyčia savo dviem beveik klasikinių linijų bokštais ir kalnietišku kuklumu yra tarsi kylanti į dangų giesmė. Simbolikos ieškotume Šv. Jokūbo apaštalo asmenybėje: jis buvo pirmasis Jeruzalės vyskupas, kuris senojo statybos rangovo vizijoje pageidavo kuo didesnės bažnyčios, nors tokios tuolaikinei parapijai tikrai nereikėjo. Šiandien bažnyčios paskirtis yra paaiškėjusi. Ji galėtų būti dar didesnė, bet gera ruporų sistema leidžia ir netelpantiesiems jungtis į viduje vykstančias pamaldas.
Įėjus bažnyčion, kuri jau buvo pilnutėlė, pamažu priartėjau prie dešinėje altoriaus pusėje esančios Marijos — Taikos Karalienės statulos. Šiaip taip atsirado ir man maža vietelė. Statulos aikštelė aptverta tvorele. Apie statulą daugybė puošnių gėlių, šalia tvarelės ant stovo — didelė deganti žvakė, o žemiau, ant žemės — didelis akmeninis dubuo, lyg tai aukoms. Dubuo primestas popierinių dinarų, dolerių, laukinių aguonėlių žiedų, pradarytų cigarečių pakelių ir gausybė laiškų. Arti klūpant, galima perskaityti kai kurių adresus anglų kalba: "Mano Motinai Marijai, Marijai, mano gelbėtojai, Švenčiausiajai Dievo ir mano Motinai. ..” Pro mano petį prasiskverbusi jauna moteris ištiesė prirašytą lakštą popieriaus link žvakės, atsargiai jį sudegino ir švelniai susėmusi nubyrėjusius pelenus susidėjo į nosinaitę. Šalia klūpanti ryškių bruožų, juodų plaukų, vilkinti juodais, ilgais rūbais brandi kroatė, laikydama vienoj rankoj rožinį, antrąja ranka prasidariusi tuščią prieškarinį rankinuką, išsiėmė vienintelį dešimties dinarų banknotą ir numetė jį dubenin. Kairiau, link didžiojo altoriaus, prisiglaudus prie sienos, stovi porelė, susikabinusi rankomis, apvytomis rožiniais; šalia vedusiųjų — barzdotas vakarietis, užsidėjęs ant kaklo škaplierius, plonais pirštais varsto rožinio karolėlius. Prie pirmosios kolonos klūpo jauna šeima. Tarp tėvų, dviem kuprinėm apsaugotas, ant grindų, pridengtų menku paklotėliu, miega rausvais veidukais kelerių mėnesių kūdikis. ..
Meldžiamasi rožiniu. Paslaptys pasakomos keturiomis kalbomis, poterėliai — kroatiškai, į kuriuos atsakoma įvairiomis kalbomis. Visa darniai susilieja į vieną nuoširdžiausią maldą. Po kiekvienos paslapties ir Fatimos maldelės giedamas Liurdo giesmės refrenas "Ave, ave, ave Maria”. Nė viena Bacho, Gounod, Brucknerio, Schu-berto ar Mozarto sukurta "Ave Maria” giesmė neprilygsta šiai, čia giedamai, nes ji giedama nesuskaitomų tūkstančių meilės paliestų širdžių.
"... Jei jūs tik žinotumėte, kaip labai jus myliu, — verktumėte iš džiaugsmo.
Brangūs vaikai! Myliu jus nepaprastai ir jūs, mylėdami mane, galite tai pajusti...”
(Marija)
Sopulingosios dalies paslaptyse ta pačia melodija vieton "Ave Maria” giedama: Kristus, Kristus, Kristus... Tuo laiku, apie 18,40 val., regėtojų tvirtinimu, vargonų tribūnoj apsilanko Ramybės Karalienė. Rožinis nestabdomas, išlaikoma rimtis.
Po rožinio ir Marijos litanijos, aukojamos šv. mišios, kurias koncelebruoja visi tą dieną Medjugorje esantys kunigai —10, 20, 40, kartais daugiau. Žmonių tiek daug, kad net ir laiptai iki pat didžiojo altoriaus pilni suklaupusių, susėdusių vietinių ir aplinkinių kaimų gyventojų bei piligrimų. Komunijos metu, kaip šviesos pluoštas nuo altoriaus, į bažnyčią pasipila kunigai su senomis, puošniomis ar ir visai paprastutėmis komuninėmis, nunešdami Švenčiausiąjį visiems, net ir toliausiai esantiems.
Pasibaigus šv. mišių liturgijai, pagarbinamas Šv. Sakramentas, sukalbami septyneri "tradiciniai” poterėliai ir pasimeldžiama už ligonius.
Trys valandos sutirpsta labai greit, o taip norėtųsi dar pabūt... "Ave Maria” refrenui tebeskambant širdy, atrodo, taip lengva būtų išmesti buto Čikagoje raktus, užsidėti viduramžių vienuolės krenoliną, numirti pasauliui ir pasilikti... Čia gyvybės versmė, čia malonių gausa; čia jauti Kristų, žmogų ir Dievą, šalia, netoliese, prieky... Čia suklumpi verkdama mūsų erškėčių vainiku karūnuotos galvos, čia vėl keli veidą į Motiną, tikėdamasi ramaus, padrąsinančio žodžio...
BOGU HVALA
Iš Mostar atvykę autobusu į Medjugorje, buvome apgyvendinti grupelėmis pas vietinius gyventojus. Džiaugėmės gavę pastogę Kryžiaus kalno papėdėje, maždaug pusantro km atstumu nuo bažnyčios.
Devyniems iš mūsų teko apsistoti Tomislav šeimoje. Antrajame naujai suremontuotame aukšte buvo įrengti penki miegamieji, o apačioj susiglaudusios šeimos didžiuliame valgomajame pusryčiaudavome ir vakarieniaudavome. Valgius mums gamino Simą Tomislav, Vickos Ivankovič teta.
Norėdami kaip nors susikalbėti, aiškinomės, kaip pasakyti bent "ačiū”. Užklausta Šima atsakė: "Bogu hvala”, — parodydama ranka į šviesaus medžio reljefinį nukryžiuotojo Kristaus galvos paveikslą, apjuostą didžiuliu mediniu rožiniu. Tai reiškė '"Dėkui Dievui”. Rytmečiais Šima pasisveikindavo: "Hfaljen Isus!” — Garbė Jėzui!
Nustembi, pamačius, kaip šie santūrūs, paprasti, ilgos priespaudos, karų ir lauko darbų išvarginti kroatai, kurių veiduose, priešingai graikams ar italams, šypsena reta, yra atsidavę Dievui. Kiekvieną, laikinai apsistojusį, jie nuoširdžiai priima, globoja, juo rūpinasi. Net ir senoji Šima — močiutė pasitiko šiltu rankos paspaudimu ir išleido kiekvieną pabučiuodama. Pamatai, kaip Marijos, didžiosios Apaštalės, malonė yra jau pakeitusi šiuos parapijiečius ir kaip jie nuoširdžiai nejučiom savo gyvenimo pavyzdžiu moko mus.
"... Šiomis dienomis visų tautų žmonės atvyks į šią parapiją. Kviečiu jus meilei: pirmiausia mylėkite savo namiškius, o pamilę juos, sugebėsite priimti ir mylėti visus, kurie čion atvyks...”
(Marija — 1985.VI.6)
Dėkinga širdimi tyliai pasimeldi ir sakai Šimai: "Bogu hvala”.
MARIJA, NEUŽMIRŠK LIETUVOS!
Kiekvienos savaitės ketvirtadieniai Šv. Jokūbo bažnyčioje yra skiriami Švenčiausiojo Sakramento pagarbinimui. Prieš monstrancijoje esantį Švenčiausiąjį meldžiamasi visą dieną ir visokiomis kalbomis.
Tą dieną buvo pašventinta ir mūsų dovana — įspūdingas Ramojaus Mozoliausko bareljefas, vaizduojantis sopulingąjį Motinos veidą ir jos širdį, pervertą septyniais kalavijais. Kiekvienas kalavijas, pavaizduotas kryželiu, priminė Lietuvos kryžius — pakelių, sodybų, varpinių, kapinių ir tuos mažus, paprastučius, susmaigstytus įšalusioj Sibiro žemėj. Bareljefo įrašas "Marija, neužmiršk Lietuvos!”, menininko ir visų lietuvių širdimis glaudėsi į Mariją tautos prašymu: "O sopulingoji ir maloningoji Rūpintojėlio Motina, mūsų tautai, palaimintai kankiniais ir bandymais, suteik, prašome, ištvermės ir paguodos pilkų dienų didvyriams, vilties — tarpuvartėse dar tebestovintiems ir abejojimų miglose klaidžiojantiems”.
Ramojaus Mozoliausko kūrinį į Medjugorje atvežė jo žmona Janina. Bareljefas buvo paliktas Šv. Jokūbo bažnyčios klebono nuožiūrai, nes dabar, vykstant remontams, dar nebuvo aišku, kur jis bus patalpintas.
Visi meldėmės už tėvynę, ten esančius brolius ir seseris, prašėme ir sutiktųjų Vickos, Ivano, Marijos ir Jelenos savo maldose prisiminti Marijos žemę ir jos vaikus. Džiaugėmės sekmadienio šv. mišių aukos tikinčiųjų maldose išgirdę mūsų prašymą: "Už Lietuvą ir lietuvius”. — "Meldžiame Tave, Viešpatie!” — visų bažnyčioj esančių lūpomis nuplaukė paguodžiančia ramuma.
ŠALIA BALTOSIOS BAŽNYČIOS
Rytų bažnyčios pusėje neįprastas vaizdas — išpažinčių sodas. Klausyklos — kėdės, suoleliai, rąstai; klaupkos — žolelių gauburėliai ar aštriakampiai akmenėliai, paruošti cemento gamybai. Ir vėjuje, ir saulėje, ir lietuje, su lietsargiu, ar be jo, kunigai mielai priima penitentus, kurių eilės nesibaigiančios.
Veidas veidan, sakramentas, nuostabi atleidimo malonė, pažadas ir kelio pradžia.
Nelengva, bet džiaugsminga pradžia, nes čia ypatingų malonių Motinos Marijos šventovė.
.. Atverkite savo širdis visų širdžių Viešpačiui. Perduokite man visus savo jausmus ir problemas. Noriu jus paguosti visose pagundose ir pripildyti ramybe, džiaugsmu ir Dievo meile”.
(Marija — 1985.VI.20)
Prieky bažnyčios, šventoriuje, naujai grįstame pilkomis plytomis, žmonės irgi nesisklaido. Vieni susėda medžių pavėsiuose, kiti rieškučiomis semiasi vandens atsigerti, treti uždeginėja žvakes didelėje metalinėje žvakidėje. Daugelis suklumpa prie baltosios Marijos statulos, apsodintos skaisčiai raudonomis gėlėmis. Ne vienas su rožiniu rankose apeina ją keliskart keliais.
Vakaruos besileidžiančios saulės spinduliams slystant nuo baltųjų, aukštųjų bažnyčios bokštų, dėkoji švelniajai Dievo Motinai už meilę mums, visiems Dievo vaikams, dėkoji už rūpestį, už pagalbą ir priebėgą. Juk kiekvienu savo apsireiškimu ji mus motiniškai, kantriai moko, ragina ir kviečia gilesniam Dievo meilės supratimui, pajautimui ir jai atsidavimui. Atsisveikindama visada sakanti "Ačiū jums...”
"Brangūs vaikai! Esu jūsų Motina, myliu jus ir noriu vėl paraginti maldai. Brangieji! Esu nepavargstanti. Kviečiu jus net ir tada, kai esate atsitolinę nuo mano širdies. Esu Motina ir, nors jaučiu skausmą už kiekvieną, kuris nuklysta, lengvai atleidžiu ir džiaugiuosi kiekvienu vaiku, kuris sugrįžta pas mane. Ačiū jums, atsiliepiantiems mano kvietimui”.
(Marija — 1985.XI.14)
“TEXAS” KOPLYTĖLĖJE
Jelenos Vasilj tėvai savo namuose turi įsirengę mažą koplytėlę. Ten rytais maldai susirenka šeima, o vakarais — jaunimo maldos grupė. Kun. Trimako prašymu, buvo leista ir mūsų grupei pasimelsti koplytėlėje.
Įėjus pro didelius, sunkius, geležinius vartus (tartum Vilniuje pro "bromą”) į mažą, cementu išpiltą kiemelį, pajunti rūgštoką "vaikščiojančio” vyno kvapą. Durys į koplytėlę visada atviros — visi kviečiami. Pati koplytėlė — kuklus, mažas, kėdėmis apstatytas kambarys, galinėj sienoj turintis išmūrytą lentyną — altorėlį. Altorėlis apstatytas Marijos, Kristaus paveikslėliais, statulėlėmis, žvakėmis ir ką tik skintų ar jau ir padžiūvusių gėlių puokštėmis.
Rinkdavomės koplytėlėn rytais 9 val. Mūsų tikroji piligriminė kelionė ir prasidėjo čia, susimąstymo valandą. Jau patį pirmąjį rytą mūsų kapelionas kun. K. Trimakas, pradėdamas pirmuoju Ramybės Karalienės apsireiškimo atpasakojimu, paaiškino tris pagrindinius dangiškosios Motinos tikslus: būti su mumis, atversti, sutaikinti. Ir taip kas rytą kapelionas vedė mus į vis gilesnį Marijos viešųjų žodžių supratimą ir pilnesnį dvasinį susikaupimą, palikdamas laiko ir mūsų klausimams bei pasisakymams. Pasiaukoję Marijos širdžiai, dėkingi regėtojams už išmelstą malonę ir mums — piligrimams, kiekvieną susimąstymo valandą baigdavome rožinio malda.
Jelenos šeimos kvietimu, dažno ryto 7 val. dalyvaudavome ir jų maldose. Prieš dienos darbus ten susirinkdavo jaunesnieji ir senesnieji šeimos nariai, giminės ir kaimynai. Ramiai, po vieną, tyliai sueidavo jie koplytėlėn ir susėsdavo. Šalia linktelėjusio, sunkiai bematančio, "bočiaus” atsisėsdavo ir jaunas laukų darbininkas, šalia anksti kėlusios šeimininkės — vaikai, jų tetos, dėdės, šalia kaimyno — svečias vienuolis ar netoliese apsistojęs bet kurios tautos piligrimas. Vieną rytą koplytėlėn atėjo močiutė, vedina 3-4 metų vaikaičiu. Nugairinto veido močiutė vilkėjo kelių rūšių medžiagomis prailginta suknele, žilą kasą apsmaukusi nublukusia juoda skarele, o berniukas buvo apvilktas rėkiančiai raudonu švarkeliu, per nugarą išrašytu didelėmis raidėmis "Texas”. (Tai vis pravažiavusių, pabuvojusių šalpa...). Nebuvo tačiau mažiulio rankose, kaip įprasta matyti šiame krašte, nei saldumyno, nei įmantraus žaislo. Rytmetinio rožinio maldoje ir jo maži pirštukai sukinėjo didoko medinio rožinio karolėlius, nors žodžiai dar ir nesijungė į poterėlį. Kaip nuoširdžiai sekama Madonos nurodyto gyvenimo gairėmis!
"... Malda tebūna pirmoje vietoje jūsų šeimos”.
(Marija — 1984.XI.1)
"... Visada melskitės prieš darbą ir baikite darbą su malda. Jei taip darysite,— Dievas laimins jus ir jūsų darbą”.
(Marija — 1984.VII.5)
APSIREIŠKIMO KALNE
Naktį surakina mane skausmas. Rytmetį, menkai matydama, pradarau sunkias senoviškas langines, pasižiūriu į Apsireiškimo kalną (anksčiau vadintą Podbrdo vardu), kuriame Dievo Motina — Ramybės Karalienė pirmą kartą apsireiškė regėtojams, ir jau žinau — šiandien, kai mūsų piligriminė grupė kops į tą kalną, aš niekur negalėsiu eiti. Ar aš neverta net apkabinti nė vieno akmens, ant kurio krito dangiškoji šviesa, paglostyti bent vieną erškėčiuotą krūmelį, virš kurio praplaukė šventosios Motinos kojas supąs debesėlis? Tai panašiai kaip "būti Romoje ir nematyti popiežiaus”... O trapi, trapi širdie, kaip tau dar sunku nuolankiai atsisakyti... Suveriu langines — tenka vėl atsigulti.
Vėlyvą popietę, skaidriai dienos šviesai tebesiskverbiant pro uždarų langinių tarpus, netikėtai susilaukiu brangiausio svečia: apsilanko kapelionas su Švenčiausiuoju. .. Netenku žodžių. Pas mane? Kristus, palikęs tūkstančius bažnyčioje, kalnuose ir apylinkėse, rado laiko su geruoju apaštalu apsilankyti pas beapkarstančią piligrimę?
Ir tik daug vėliau, nakčiai pridengus Medjugorje, pradedu suprasti, tarsi pati Motina būtų pasakiusi: "Atvykai čia ne tik Motinos lankyti, bet man padedant, priartėti prie mano Sūnaus ir Visagalio, mylinčio Dievo”.
"Brangūs vaikai! Kviečiu jus meilei, kuri yra ištikima ir patinkanti Dievui.
Mažieji! Meilė Jėzui, kuris yra Meilė, pakelia visa, kas kartu ir sunku. Todėl melskite Dievą pagalbos ne savo norų išsipildymams, bet Jo meilės supratimui. Atsiduokite Dievui, kad Jis galėtų jus gydyti, paguosti ir atleisti visa, kas jumyse trukdo mylėti. Tik tada Dievas galės veikti jūsų gyvenime, ir jūs augsite meilėje”.
(Marija — 1988.VI.25)
Skausmams šiek tiek rimstant, prieinu vėl prie lango. Apsireiškimo vietoje mirkčioja daugelis švieselių — ten lankomasi ir naktį. Dar daugiau šviesulių žiburiuoja aksominiuose nakties skliautuose. Jaučiuosi grįžusi iš šventės.
SUSITIKIMAI SU MADONĄ REGINČIAIS IR JĄ VIDINIU BŪDU GIRDINČIAIS
Mūsų viešnagės metu iš Madoną reginčiųjų Medjugorje buvo tik Vicką Ivankovič (dabar jau 24 m.) ir Ivan Dragicevic (23 m.). Gidės rūpesčiu, mūsų grupei, kaip ir kitoms, buvo proga su jais susitikti ir per gidę-vertėją pasikalbėti. Marija Pavlovic tuo metu dar tebebuvo Italijoje, o Jakov Colo — gretimo miestelio mokykloje.
Išlipus iš autobusiuko prie Ivan namų, jauti kaimo dienos slinktį: netoliese sukapotų šakų krūvelė, namai tušti — dirbama laukuose, kieme tingiai lesinėja kelios vištos, gaidžiai. Apgriuvusią šimtmetinę akmenų sieną apkabinęs senas vynmedis tarsi prašosi: palikite mane ramybėje. Atėjusį Ivan pasitinka visų žvilgsniai, smalsumas, seniai mintyse susiraizgę klausimai. Kuklus jaunuolis atsakinėja lakoniškai; jauti, kad jam nėra lengva kalbėti. (O kiek tūkstančių kartų jis jau atsakinėja į tuos pačius klausimus?). Ir gaila, ir grožiuosi, kaip ištikimai Ivan vykdo tai, kas jam sunkiausia, bet Dievo Motinos pavesta:
"Brangūs vaikai! Šiandien kviečiu jus maldai, kurios pagalba Dievo planai jums ir viskam, ką Dievas nori padaryti per jus, galėtų įvykti. Padėkit kitiems atsiversti, o ypač tiems, kurie atvyks į Medjugorje...”
(Marija — 1986.1.30)
Vicką randame jos tėvų namų prieangyje, lietaus lašams krintant pro žalią susivijusių vešlių vynuoginių šakų stogą. Vienai grupei nueinant, susigūžiam apie ją mes, o po mūsų eilės laukia jau ir sekanti atvykusi grupė. Stoviu arti Vickos, tik per rankos palytėjimą, o tarp manęs ir jos — visa žemė ir visos galaktikos. .. Ji matė dangų, pragarą ir skaistyklą, ji mato skaisčiąją Dievo Motiną... O kad galėčiau bent momentui pabūt Sibile ir įžvelgt į Apokalipsės paslaptis!
Mišios ekskursijos dalyviams Rio de Janeiro lietuvių koplytėlėje.
Vicką judri, šneki, nuolat besišypsanti. Daugelis ją apkabina, su ja fotografuojasi, prašo jos ranka paliesti rožinius, šeimų nuotraukas. .. Negali tačiau nepastebėti jaunos moters veido pablyškimo ir kančios užmestų lengvų šešėlių. Savanoriškai prisiimta kančia. ..
"Ligą, kurią man Dievas siunčia, paaukoju Jam, kaip ypatingą maldą, nes Dievas nenori vien tik maldų, kaip "Tėve mūsų”, "Sveika, Marija”, "Garbė Dievui Tėvui”. .. Atiduodu Jam visa, kas mano širdy, taigi ir kančią. Džiaugiuosi, kad galiu ištvermingai priimti visa, ką Dievas man siunčia su tokia pačia meile, kokią Jis man teikia. Esu Jam tik dėkinga”.
(Vicką — 1985 m.)
Kokia stipri jūsų meilė, bet kiek dar kančių iki visiško šventumo, išrinktieji? Ir kokios menkos mūsų kančios, kurių paliesti tiek daug ašaroj ame...
. .Kiekvienas jūsų esate gyvenime patyrę ir šviesą, ir tamsą. Dievas suteikė kiekvienam žmogui gėrio ir blogio pažinimą. Kviečiu jus į šviesą, kurią turite nunešti visiems, esantiems tamsoje. Iš dienos į dieną žmonės, kurie tebėra tamsoje, atvyksta į jūsų namus. Suteikite jiems, brangūs vaikai, šviesą..
(Marija — 1985.III.14)
Buvome nuvykę ir pas Marijaną, ir Jeleną, kurios vidiniu būdu girdinčios Motinos Marijos paskatas ir nuorodas maldai, dvasiniam brendimui ir meilės darbams artimui ne vien tik asmeniškai, bet ir jaunimo maldos grupėms. Jos tokios jaunos (15 m.) ir kuklios, o juk ir pro jas kasdien plaukia žmonių minios. .. Dažnai blykčiojant foto aparatų lemputėms, jos net parausta ir nuleidžia akis, o tačiau apaštalauja taip, kaip Jacinta, Pranciškus ir Liucija
Rio de Janeiro. Garsusis Copa Cabana paplūdimys.
— nieko nebodami ir nebijodami, Rožinio Karalienei apsireiškus Cova da Iria, Fatimoje, 1917 m.
KRYŽIAUS (KRIZAVAC) KALNE
Prabudau auštant, išgirdusi kažką bekalbant. Atrodė — kambary. (Kambario durys buvo nerakinamos, tad nežinojau, ko tikėtis). Apsidairiusi ir pamačiusi, kad kambary nieko nėra, priėjau prie atdaro lango. Po langais buvo šeimininkų nemažas vynuogynas, kiek tolėliau — daržai. Tarp dviejų vynmedžių eilių rausvu, molėtu takeliu lėtai žingsniavo jaunas vyras. Pamatęs mane, linktelėjo galvą pasisveikinimui ir nužingsniavo toliau. Rankose laikė rožinį ir pusgarsiai meldėsi...
Išėjus į balkoną, išgirdau vėl gegutės kukavimą... Nostalgiškai norėjau pamatyti tą raibąją paukštę, bet deja... (Amerikoje šių paukščių nėra).
Anksti susirinkę, kiek paėjėję, pradėjome kopti į 540 metrų aukštumo kalną. Rytas buvo gaivus, žalieji kalno krūmeliai ir didžiulių erškėtrožių žiedai viliote viliojo vis aukštyn ir aukštyn, o takelis, nors ir pramintas, pribiręs uolienų, akmenėlių, neatrodė būsiąs toks varginantis.
Pakelėje — kryžiaus kelių stotys. Šalia senųjų medinių kryžių, ženklinančių kančios kelią, dabar tarp uolų įsprausti yra gražūs, didoki man nežinomo menininko bareljefai, vaizduojantys kančios scenas. Kiekvienoje stotyje sustodavome, pamąstydavome ir pasimelsdavome. Prisiminus Golgotos Atpirkimo kančios kelią, širdyje visą laiką smilko mintis: "Už visus ir už tave...” Tačiau buvo gera kopti aukštyn su visais mielais bendrakeleiviais lietuviais, kapelionu ir kun. J. Bacevičium, O.F.M.; gera buvo kopti tyloje, susikaupus maldoje. Sustojus poilsiui, prisėdus ant nulūžusios uolienos kokiam pavėsėly, nustembi: visi krūmeliai, net ir švelniai apvaliais lapeliais, pilni pasislėpusių ilgiausių dyglių, tarsi mūsų nuolatinių, visada aštrių nuodėmių...
Į kalną kopia daugelis grupių giedodami, melsdamiesi; kopia daug ir pavienių asmenų. Mus pralenkė moteris, besinešanti batus rankose, lipdama basomis. Ji pralenkė mus ir grįžtant; nejučiom pažvelgiau į jos kojas — buvo nesužeistos. ..
Nuo paskutinės Kristaus kančios stotelės kelias pasunkėjo: didesni kampuoti uolų luitai stabdė žingsnį, aštresnis statumas vertė giliau kvėpuoti.
Po dviejų valandų pasiekiam kalno viršūnę. Vien tik akmenys ir uolos, majestotiškas, šiurkštaus cemento (16 tonų) kryžius ir švelnus vaizdas į slėnį, kurio vidury švyti baltoji Sv. Jokūbo bažnyčia.
Prisimenu kryžiaus statymo istoriją. Jis buvo pastatytas 1933 m., pagerbiant Kristaus kančią žmogaus atpirkimui. Vyrai po darbų nešė ant pečių vandenį ir akmenėlius į kalną, o moterys — smėlį savo priejuostėmis. Kiek šventų valandų, kaip maldos, buvo skirta Atpirkėjui, kiek nuovargio patyrė rankos ir lipusių jų kojos? O kryžiaus pjedestale nė vieno vardo ar pavardės... Vienas tik vardas buvo įrašytas mylinčiose širdyse — Kristus.
Šventoji Dievo Motina Marija, pasisakiusi keletą kartų regėtojams, kad šis kryžius seniai buvęs Dievo planuose ir ji pati prieš tą kryžių kasdien pasimeldžianti, ragina ir mus:
"... Atnaujinkite maldas prieš kryžių. Brangūs vaikai! Teikiu jums ypatingas malones, o Jėzus apdovanoja jus ypatingomis dovanomis nuo kryžiaus. Priimkite ir gyvenkite jomis. Atsišvieskite Jėzaus meilei ir junkitės gyvenime su Juo”.
(Marija — 1986.11.20)
Klūpant prie kryžiaus, nebesugebi sudėti žodžių maldai, leidi apsivaliusiai sielai pačiai plazdenti.
PASKUTINĖS ŠV. MIŠIOS APSIREIŠKIMŲ KOPLYČIOJE
Šį vidudienį, lėtai prasiyrę pro susispaudusius žmones bažnyčioje, susirenkam paskutinį kartą Apsireiškimų koplytėlėje, esančioje dešinėje didžiojo altoriaus pusėje. Kapeliono kun. K. Trimako rūpesčiu, galėjom kasdien čia melstis ir dalyvauti šv. mišių aukoje, aukojamoje lietuvių kalba. Šv. mišias koncelebruodavo abu kunigai: K. Trimakas ir J. Bacevičius, O.F.M.
Koplytėlė kukli ir mažutė: maža spintelė, medinis altorius su Nukryžiuotoju virš jo, Ramybės Karalienės statula, papuošta gėlėmis, praviras langas ir daugiau kaip 20 kėdžių pasieniais. Ramybės Karalienės didoka skulptūra vaizduoja besišypsančią, lyg tai kalbančią Mariją. Atrodo, skulptorius norėjo išgauti Dievo Motinos įvaizdį pagal regėtojų paaiškinimus. Nukryžiuotasis — savas, matytas daugelį kartų Lietuvos bažnyčiose, koplyčiose ir namuose. Ir ši koplytėlė buvo pasidariusi tarsi sava — čia per kelerius metus Ramybės Karalienė kas vakarą apsireikšdavo regėtojams, čia mūsų dvasios vadovai kartojo mums Dievo Motinos pamokomuosius žodžius. Mes, kaip atklydę pasaulio paukščiai be savo gimtųjų lizdų, meldėmės gimtąja kalba.
". .. Noriu, kad jūsų mišios būtų Dievo patirtis”.
(Marija — 1985.V.16)
"... Te kiekvienas atėjimas į šv. mišias būna džiaugsmingas. Ateikite mylėdami ir su meile priimkite šv. mišias”.
(Marija — 1986.III.3)
Šiandien susirinkom čia paskutinį kartą. Kai prieš Aukojimą Kristaus apaštalai nuplauna visiems dalyvaujantiems rankas, kaip Kristus per paskutinę vakarienę, verki, verki, pasijutus mylima, verki dėkodama Jėzui, pasilikusiam su mumis per 2000 metų, verki šituo, teologų nuomone, antruoju adventiniu laikotarpiu. Verki, dėkodama Viešpačiui už Ramybės Karalienės atsiuntimą ir jos meilę...
Pasibaigus šv. mišioms, sugiedame tradicinę Maironio "Marija, Marija... o dar nepasibaigus pamaldoms bažnyčioje, pridedame švelnųjį refreną "Sveika Marija, sveika Marija”, kuris pro praviras koplyčios duris harmoningai įsilieja į bažnyčioje giedamą "Ave, ave, ave Maria”...
Išeinant dar kartą atsigręžiu į kupinai prisipildžiusią bažnyčią ir momentui prisimenu gegužines pamaldas 1942-43 m. Vilniuje, Aušros Vartuose, kurias vedė a.a. kun. Alfonsas Lipniūnas. Trijų tūkstančių minia kas vakarą, prislėgta žudančios karo šmėklos, prašė tada Dievo Motiną užtarimo, paguodos, išsigelbėjimo... Išsigelbėjimo meldžiamasi ir čia...
"... Brangūs vaikai! Dėkoju jums už pasiaukojimus ir kviečiu didžiausiam pasiaukojimui — meilės pasiaukojimui. Be meilės jūs nepajėgūs priimti mane ar mano Sūnų. .. Be meilės jūs negalit kalbėti ir kitiems apie savo išgyvenimus..
(Marija — 1986.111.27)
IŠVYKSTANT
Paskutinį rytą kėliausi, kaip esu įpratusi, irgi ankstokai. Pravėrus langines, sveikinau ryto žarą, kuri akvarelės spalvomis jau bėgo Apsireiškimo kalno viršūne. Išėjau dar kartą į balkoną, nuo kurio aiškiai matosi Kryžiaus kalno viršūnė ir didysis kryžius. Kylanti saulė meiliai jau barstė kryžiui pirmuosius spindulius, o jis stovėjo didingas, žvilgantis, viršūne mėlynę remdamas. Šio skaistaus ryto nesudrumstoj tyloj atsisėdau dar kartą ant cementinių, be turėklų, laiptų, vedančių į šiurkštaus bruko mažąjį kiemelį. Atrodė, ir snapučiai, susodinti į senus virtuvinius puodus, išdėstytus palaipčiui, tarsi ką tik naujai ryškiai raudona spalva pražydo, ir vynuogyne jaunuolio, besimeldžiančio rožiniu, pėdsakai tik ką naujai įminti. Kažkur, kaip dažną rytą, nukukavo vėl gegutė...
Mano Motina — Karalienė Marija dar kartą išleidžia mane į pasaulį. Nesitikiu sugrįžti. Jaučiu, išsivežu dalelę Motinos palaimintų namų ramybės, kurią, kaip brangiausią dovaną, pasižadu saugoti visą likusį gyvenimą.
Be keliasdešimt knygų, parašytų žymių teologų ir mariologų įvairiomis kalbomis, vaizdajuosčių ir periodinių informacinių leidinėlių, leidžiamų įvairių Marijos žodžiams skleisti centrų, apie Medjugorje įvykių raidą ir jų reikšmę lietuvių kalba prašau skaityti kun. dr. Kęstučio A. Trimako straipsnius "Laiškų lietuviams” žurnale:
1. 1987.XII — Marijos apsireiškimai Medjugorje?
2. 1988.I — Medjugorje: dievnamis tarp kalnų.
3. 1988.V — Marijos metai ir Lietuvos laisvė.
4. 1988.VI — Mėnesiniai Marijos skatinimai.
Šiuo metu Medjugorje apsireiškiančios Marijos — Ramybės Karalienės žodžių — paskatų rinkinys "Aš kviečiu jus”, paruoštas kun. dr. Trimako lietuvių kalba, jau yra spausdinamas. Norintieji knygą įsigyti nemokamai, ar aukojant, prašomi kreiptis šiuo adresu:
Židinys, % R. ir S. Kuntsmanai, 8000 Tapper PI., Dyer, IN 46311.