Romualdas Kriaučiūnas
(Suaugusiųjų konkurse V premiją laimėjęs straipsnis)
Depresija — psichinis prislėgimas gali mus pasiekti bet kokiame amžiuje: vaikystėje, jaunystėje, gyvenimo pusiaukelėje ir žiloje senatvėje. Kiekviename minėtame amžiaus periode gyvenimas mums teikia savo reikalavimus, kurių neišpildymas gali pastūmėti į depresiją — psichinio liūdesio ligą. Depresija — tai ilgalaikis ir intensyvus liūdesys, kuris stipriai ir negatyviai pristabdo ar sumaišo asmens kasdieninį gyvenimą. Asmenys, išgyvenę nelaimingą jaunystę, vėliau dar pergyvenę nusivylimus bei atstūmimus, ypač yra imlūs depresijai. Taip pat asmenys, išgyvenę asmeninius praradimus, tarsi normaliai pasidaro depresijos ligos aukomis. Artimųjų bei draugų mirtys, chroniškos ligos, nenumatyti finansiniai sunkumai, skausmingos jų pačių ar vaikų skyrybos dažnai paspartina savigarbos ir geros savijautos praradimą. Beveik visi išgyvename nesėkmes, nepriteklių, nusivylimą. Tai dalis pilkos kasdienybės. Kai tokie nusivylimai eina vienas po kito ir iki gilumos sudrumsčia gyvenimą, tada jau reikia rimtai susirūpinti savo gerove. Reikia rimtai susirūpinti, jei depresija tęsiasi daugiau kaip keturias savaites ir yra palydima nepagrįstų prasimanymų ar minčių apie savižudybę. Laimė, kad, depresiją atpažinus, galima ją dažniausiai sėkmingai gydyti ar apvaldyti.
Vyresniųjų tarpe depresijos liga gali įvairiai pasireikšti ir gali būti nelengvai atpažįstama. Daugumai, be abejo, žinomi dažniausiai pasirodantys simptomai: apatija, nusivylimas, atsiribojimas nuo kitų. Jie gali būti nuliūdę, arti ašarų, supykę ar susierzinę. Jų kalba gali būti išpinta užuominomis apie kaltę, beviltiškumą, savęs nuvertinimą. Dažnai skundžiamasi nuovargiu, apetito praradimu, svorio numetimu, nemiga. Kartais nuliūdęs vyresniojo amžiaus asmuo skundžiasi kūno skausmais, baimindamasis, kad tie skausmai yra ankstyvi kokios baisios ligos simptomai. Gydytojui ne visuomet lengva nuspręsti, kurie simptomai yra surišti su fizinėmis ligomis ir kurie atspindi emocines problemas. Reikia prisiminti, kad bendri, tarsi migloti nusiskundimai, neturintieji fiziologinės priežasties, gali reikšti depresijos ligos pradžią. Besitęsiantys nusiskundimai gali reikšti pasąmoningą artimųjų meilės ir kitų dėmesio troškimą. Supratus šių nusiskundimų emocinę priežastį ir atitinkamai reagavus, ilgainiui sumažėja ir fiziologiniai simptomai. Nėra klausimo, kad asmuo gali negaluoti daugiau negu viena fizine liga. Taip pat asmuo tuo pačiu metu gali negaluoti fiziškai ir protiškai. Depresija gali lydėti rimtą chronišką fizinę ligą. Nors fizinė liga ir nebūtų išgydoma, dažnai kartu su ja einanti depresija gali būti sulaikyta ar visai išsklaidyta, tokiu būdu palengvinant ligoniui sėkmingiau tvarkytis su fizine liga.
Gilios depresijos apimti asmenys kartais sumaišomi su senstelėjusiais ar smarkiai susenusiais, kurių smegenys jau iš tikro "suminkštėję”. Tarp abiejų grupių yra panašumų: sunkumai su atmintimi, galvojimu, protavimu. Įsisenėjusioje depresijos stadijoje paliestasis gali būti visiškai pasimetęs, nebevaldąs nei pūslės, nei išeinamosios žarnos funkcijų. Apgailėtina, kad dėl skubotumo ar paviršutiniškumo šios dvi ligos yra sumaišomos, ir pagydoma depresija laikoma nepagydomu susenėjimu.
Senatvėje ligos dažnėja, tai ir jų gydymas įvairiais vaistais dažnėja. Kai kurie vaistai, prirašyti nuo vienos ar kitos ligos ar aukšto kraujo spaudimo, gali iššaukti depresiją. Tokia vaistų sukelta reakcija gali būti staigi ar palaipsniška, trunkanti net metus laiko iki visiškai išsiskleidžia depresija. Tuo pačiu metu vartojant keletą skirtingų vaistų, taip pat gali būti paveikta asmens savijauta arba numušta nuotaika. Labai svarbu savo gydytoją ar gydytojus painformuoti apie tokius savijautos pasikeitimus. Kartais sumažintos dozės ar vaistų pakeitimas gali panaikinti nusivylimą. Svarbu prisiminti, kad kiekvienas asmuo skirtingai reaguoja j vaistus.
Depresija gali sukelti ir fizines problemas. Pvz., į depresiją įpuolęs asmuo palaipsniui praranda apetitą ir, negaudamas reikiamos mitybos, sumažina kūno atsparumą fizinėms ligoms bei užsikrėtimams. Bent Amerikoje daugelyje apylinkių vyresnio amžiaus asmenims yra maisto virtuvės bei įvairios mitybos programos. Šalia skaniai pagaminto šilto maisto susidaro proga su kitais pabendrauti, tuo būdu atbaidant liūdesio šmėklą. Depresijos neišvengusiems yra vilties ir būdų ja atsikratyti. Dažniausiai vartojamas būdas yra artimo meilė ir pagalbos ranka iš šeimos, draugų ar kaimynų. Toks natūralus iš liūdesio ištraukiąs savitalkos tinklas yra praktikuojamas nuo senų senovės. Artimas bičiulis ne vienam yra sumažinęs nusivylimo skausmą ir liūdesį. Pagalba atėjo padrąsinančiu žodžiu, praktiška talka dienos rutinoje ar kitu užjaučiančiu veiksmu, sustabdžiusiu liūdinčiojo tolimesnį atsiribojimą nuo savųjų.
Jeigu nei šeima, nei draugai negali ar nesugeba padėti, prisimintina, kad gyvenamoje aplinkoje yra įvairių sveikatos ir socialinių įstaigų. Tarp svarbiausių paminėtina šeimos gydytojas, protinės sveikatos profesionalai, dvasininkai bei labdaros organizacijos. Jei turima finansinių sunkumų, o jie ypač dažni vyresniųjų žmonių tarpe, daugumas gyvenviečių turi sveikatos klinikas, ambulatorijas ligoninėse ir protinės sveikatos centrus, kur už patarnavimą imama, atsižvelgiant į paciento finansinę padėtį.
Vyresnieji, kaip ir kitamečiai, dažniausiai pozityviai reaguoja į suteikiamą gydymą nuo depresijos. Kartais į gydymo procesą yra įtraukiami ir kiti šeimos nariai. Kitais atvejais gydymas vyksta mažoje bendraamžių grupėje. Tipiškiausias gydymas yra asmeninė terapija su protinės sveikatos specialistu, kuriuo gali būti psichologas, psichiatras, slaugė ar socialinis darbuotojas. Reikalui esant, gydytojas ar psichiatras prirašo depresiją pašalinančių vaistų. Tokie vaistai tai ne aspirinas, kuris ima veikti po pusvalandžio. Priešdepresinių vaistų efektas gali būti pastebėtas tik po savaitės ar dviejų. Šalia gydymo išsikalbėjimu ir vaistais yra ir kitokių būdų, kurie, atsižvelgiant į ligonio padėtį, gali būti specialistų rekomenduojami. Paminėtini elektrošokas, specialios ligoninės ir sanatorijos.
Paprastai depresija išnyksta 6-9 savaičių laikotarpiu, bet gali tęstis ilgiau ar trumpiau. Jei liūdesys yra intensyvus, ir paliestasis vis daugiau ir daugiau galvoja apie savižudybę, greita profesinė pagalba yra būtina. Atsimintina, kad 85% turį depresijos ligą nėra galvoję apie savižudybę, tačiau didelė dauguma bandžiusiųjų nusižudyti tuo metu buvo depresijoje. Depresijai užklupus, asmenys, kurie yra izoliavęsi nuo kitų, piktnaudoja alkoholį ar kitus vaistus, fiziškai ar protiškai serga, tad ypač turi didelę galimybę savižudybei.
Ar depresija gali pasikartoti? Iš tikro sunku pasakyti, nors yra žinoma, kad asmenys, turėję dpresijos epizodus praeityje, greičiausiai juos patirs ir ateityje. Ar įmanoma depresijos išvengti? Daugumai — taip! Vienas būdas būtų gyvenimo rutinos pakeitimas. Sustiprinus šeimos ir aplinkos teikiamą pagalbą, depresijos galima išvengti. Galima išmokti įvairių būdų geriau dorotis su gyvenimo reikalavimais bei sunkumais. Tie, kurie praeityje yra sėkmingai išvengę depresijos ir tinkamai yra sprendę pasitaikiusius sunkumus, turi didelę galimybę depresijos išvengti ir ateityje. Svarbu neprarasti humoro, lankstumo, nedramatizuoti įvykių. Svarbu mylėti ir būti mylimam. Svarbu išlikti naudingu, judriu, besirūpinančiu ne tik savo, bet ir kitų gerove. Daugeliui sustiprinimą teikia gilus tikėjimas ir kasdien praktikuojama artimo meilė. Depresijai užėjus, svarbu prisiminti, kad vyresniųjų tarpe ji yra pagydoma ir, vartojant tinkamas priemones, asmenį galima grąžinti į ankstyvesnės sveikatos ar bent geresnės savijautos stovį.
Jau anksčiau buvo trumpai užsiminta apie savižudybę. Pažvelkime į šią nepopuliarią temą iš arčiau. Apie savižudybę tarp lietuvių mažai kalbama, o dar mažiau rašoma. Pagal turimą statistiką, civilizuotuose kraštuose, pvz., Suomijoje, Austrijoje, Danijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Japonijoje savižudybė yra viena iš dešimties svarbiausių mirties priežasčių. Vien Amerikoje per metus nusižudo apie 30.000 žmonių, o bandę — dešimt kartų daugiau — 300.000! Kasdien pasaulyje nusižudo daugiau negu tūkstantis, o Amerikoje — 73. Šie skaičiai yra labai konservatyvūs, čia nepriskaitoma neaiškiose aplinkybėse mirusių ar žuvusių. Pagal 1980 metų surašymą, Amerikoje 16% krašto gyventojų buvo daugiau kaip 60 metų amžiaus. Šioje amžiaus grupėje randama 23% visų savižudžių. Socialinės studijos rodo, kad didelė dauguma (70% ar daugiau) savižudžių mėnesio laikotarpiu prieš savižudybę buvo kreipęsi pas savo gydytoją. Tačiau ne visi gydytojai bei kiti profesionalai yra tinkamai paruošti ir pasiruošę savižudybės signalus pastebėti ir į juos reaguoti.
Kaip minėjome, daug galvojančių apie savižudybę apsilanko pas savo gydytoją, skųsdamiesi fizinėmis problemomis. Kiti neturėję jokių ypatingų nusiskundimų, bet tik gerai nesijautė. Reikia atidumo pastebėti pasikeitusį balso toną, pakitusį rankos paspaudimą, nuliūdusią veido išraišką, netvarkingą šukuoseną ir suvokti, kad čia kažkas netvarkoje. Kad ir nesugaištant per daug laiko, reikia pasiteirauti apie įvykusius pasikeitimus ir krizes asmens gyvenime: žmonos ar vyro mirtį, artimo praradimą, gyvenvietės pakeitimą, turto praradimą. Visi šie įvykiai gali pastūmėti į depresiją.
Moksliniai tyrimai rodo, kad apie 65% savižudžių raštu, žodžiu ar veiksmu yra perspėję iš anksto apie savo planus. Perspėjimas žodžiu gali būti tiesiogiai, pvz.: "Aš nusižudysiu”. "Aš sau galą pasidarysiu”. "Aš noriu viską užbaigti”. Tokie tiesioginiai perspėjimai yra labai rimti. Apie pusė grasinančių savižudybe savo pažadą išlaiko.
Į savižudybės užuominas ir fantazijas taip pat reikia rimtai reaguoti. Netiesioginės užuominos taip pat išduoda destruktyvų nusiteikimą: "Aš pavargau begyvendamas”. "Kokia prasmė toliau gyventi?” "Mano šeima būtų laimingesnė be manęs”. "Kam aš dabar bereikalingas?” "Sunku toliau su gyvenimu kovoti”. "Aš nematau išeities”. Labai grasinančiai skamba tokie posakiai: "Manęs tuoj jau nebebus”. "Tuojau nebereikės manimi rūpintis”. "Sudiev. Kai grįši, manęs jau nebebus”.
Perspėjimai galimi ir veiksmu. Pats aiškiausias perspėjimas yra parodytos pastangos nusižudyti. Nesėkmingai bandžiusieji pagaliau sėkmingai nusižudo vienų ar dvejų metų laikotarpiu. Netiesioginiai elgesiu pasireiškią perspėjimai gali būti tokie: kūno paaukojimas medicinos mokyklai, ginklo nusipirkimas, kaupimas vaistų piliulių, asmeninių ir prekybinių reikalų sutvarkymas, testamento sudarymas ar pakeitimas, gyvybės apsidraudimas, laidotuvių paruošiamųjų darbų sutvarkymas, pinigų ar turto atidavimas. Galimi pasikeitimai elgesyje: barniai, apsistumdymai, daiktų mėtymas, nesantaikos šeimoje, nusisukimas nuo draugų. Paminėtinas neįprastas ir intensyvus atsisveikinimas su savaisiais, staigus pasikeitimas religinėje praktikoje, iš šalies atrodantieji nereikalingi vizitai pas gydytoją. Dar pora signalų: atminties praradimas, proto susimaišymas, fizinių sugebėjimų nuosmukis, netipiškas nekalbumas.
Mes visi turime būti pasiruošę pastebėti savižudybę implikuojančius ženklus, nesvarbu ar būtume profesionalai, draugai, šeimos nariai. Svarbu pastebėti nuotaikos, užsiėmimų, kasdieninės rutinos pasikeitimus. Ne paslaptis, kad mūsų, ypač lietuvių, visuomenėje savižudybė nėra priimtinas reiškinys. Tad nenuostabu, kad sąmoningai ar nesąmoningai nepastebimos ir tendencijos, implikuojančios savižudybės galimumą. Daug patogiau ieškoti fizinių negalavimų bei konkrečių receptų. Tačiau asmuo, galvojąs apie savižudybę, tokias pastangas gali palaikyti atstūmimu, kuris dar labiau paspartina menkavertiškumo pergyvenimą, dvasinę desperaciją.
Paminėtina pora demografinių faktorių savižudybės atžvilgiu. Vyresnio amžiaus baltos rasės vyriškis, našlys, gyvenąs vienas miesto centro rajone ir neturįs artimų ryšių su draugais ar giminėmis, turi aukščiausią savižudybės galimybę. Antra vertus, pagyvenusi ne baltos rasės moteris, gyvenanti su šeimyna provincijoje, turi labai mažą savižudybės riziką. Taip pat svarbūs faktoriai yra ankstyvesni savižudybės bandymai, depresijos epizodai ir protinės ligos šeimos istorijoje. Kuo dažnesnės ir intensyvesnės savižudybės užuominos, tuo didesnis savižudybės pavojus. Alkoholizmas ir depresija yra du svarbiausi faktoriai, signalizuoją savižudybės pavojų. Protinės ligos sąryšyje su arterioskleroze ar senėjimu taip pat yra pavojingi ženklai. Pašliję santykiai su namiškiais gali pakelti savižudybės galimumą.
Pastebėjus pavojingus ženklus, patariama toliau teirautis tiesiogiai ir aiškiai. Daugelis vis dar baiminasi, kad aiškūs klausimai apie savižudybę ją tik paskatins. Iš tikrųjų yra priešingai. Vengimas gali paskatinti savižudybę. Užklaustieji mielai linkę dalintis savo bėdomis, vargais, nusivylimais. Be abejo, niekas turbūt nenorės dalintis savo vargais su gandų nešiotojais, bet čia jau kita tema. Pradžioje galima teirautis bendrai: "Koks yra tavo gyvenimas?” Turint daugiau įtarimų dėl galimos savižudybės, jau reikia specifiškiau klausti: "Ar galvoji apie savižudybę?” "Ar galvoji, kad visiems būtų geriau, jeigu tavęs nebūtų?” Neminimalizuoti, netušuoti, nesibaiminti, nemoralizuoti, neišsigąsti.
Esant mirtinam pavojuj, reikia pasirūpinti betarpišku gyvybės gelbėjimu. Gali prireikti greitosios pagalbos, jei asmuo bandė kuo nusinuodyti. Gali prireikti ligoninės, vaistų ar atidžios artimųjų priežiūros. Kuo stipresnis aplinkoje randamas užnugaris (draugų, finansine prasme reikiamų patarnavimų) ir kuo didesni paties asmens ištekliai (subrendimo, sveikatos prasme), tuo mažesnis savižudybės pavojus.
Nors mes negalime tiesiogiai būti atsakingi už kitų sąmoningai apsispręstą savižudybę, bet visi vienaip ar kitaip galime stengtis tokias galimybes ir pavojus sumažinti ar net visai pašalinti. Jeigu kada nors mes patys stovėsime ant savižudybės slenksčio, manykime, kad nieko dėl to nekaltinsime, bet taip pat su dėkingumu priimsime ištiestą pagalbos ranką ir artimo meilės gestą.