V. MYKOLAITIS-PUTINAS
RAUDONSPALVĖJ LIEPSNOJ
Vidudienio saulė, ir vėjas, ir karštis,
Ir pragaras rūkstančiais dulkėm keliais.
Laisvė jaučiais polėkiais kilti ir veržtis
Išgąsdinti paukščiai sparnu neišskleis.
Vėlyvo pavasario dygstančią sėją
Nudegino kaitros, nurinko varnai.
Sausi ryto vėjai dirvonus akėja,
Apnuoginti liūdi laukų akmenai.
Ir tu, mano gimtas žaliuojantis kaime,
Skambėjęs dainų šimtastygiais aidais,
Keliesi su rūpesčiu, guodies su baime,
Kaip įnamis tėviškės kloniais bastais.
Žiauri ir pikta raudonspalvė liepsna
Išdegino tavo laukus ir gėlynus,
Ir moteris vaško žvake nešina
Nelauktai aplanko gentis ir kaimynus.
Mūs dienos kaip tankios kalėjimų gretos—
Ir laisvės aušra jom negreitai nušvis.
Nebylios kalėjimų sienos rasotos. . .
O, Viešpatie, kokia klaiki ta būtis!
MINIOJE
Paniurę akys ir veidai vagoti,
Ir keršto smūgiui kumščiai sugniaužti.
Bastykis gatvėm, išguitas beproti,
Ir niekam nesakyk, ką širdyje kenti.
Žygiuoja minios, dunda pilkos gatvės,
Laukiniai šūksniai girdėt dainose.
O mūs paniekintos baisios vienatvės
Raudom neišraudos suvargusi dvasia.
Atplaukia karstas—džiugesiai sustingo.—
Be gedulo vainikų, be varpų
Ir be litanijų graudžiai maldingų
Jis nuplaukė ir dingo tarp tylių kapų.
Kažkur prie kryžiaus verkė dvi našlaitės,
Kažkur gegutė tyloje kukavo.
Mūs skausmo metų nieks nebuvo skaitęs
Ir niekas tokios laimės mums nepranašavo.
Mes grįžtume dabar į vakardieną,
Pabarstę galvas ėglių pelenais.
Mes kaltum savo buitį— kietą plieną,
Mes skristume padangės sakalų sparnais.
Bet gatvėmis jau vėl žygiuoja minios
Tolyn, platyn į tėviškės laukus.
Ir šliaužia kaip gyvatės piktos žinios,
Ir kažkur sublizgėjo žvilgesys baugus.
NEPAMIRŠT NIEKADOS
Nepamiršti man tos valandos
Niekados, niekados, niekados. . .
Ta pakibusi žemėj kančia,
Ir tie vieniši žingsniai nakčia,
Ir mėnulio pakrypus delčia,—
Ir visa ta klastinga naktis,
Ir šiurpi nežinios paslaptis.
Kažkas buvo čia pat netoli,
Ko pasiekti ranka negali,
Ką vien širdžių žinai ir tiki,
Ką tik kartą buity sutinki.
Kažkas tartum praėjo šalia,
Kieno veido išvyst nevalia.
Su tavim žengė žingsnį greta—
Ir klaikumo širdis nusiaubta.
Ir ūmai tartum griausmas staigus,
O viršuj tik žvaigždėtas dangus.
Ir lyg klyksmas nuklydo kažkur,
O aplink taip nyku ir klaiku,
Tartum išmirė žmonės visi,
Ir tu pats kapinyne esi.
Ir žinau, kad praeis ta naktis,
Nuskaidrės nauja saule buitis,
Bet to siaubo šiurpios valandos
Nepamiršt niekados, niekados!
(Šie neseniai iš Lietuvos gauti Putino eilėraščiai parašyti 1941 m.)
