J. E.
Amžiai ateina ir praeina. Revoliucija seka revoliuciją. Nors laikas nuolatos juda, bet amžinybė stovi vietoje. Ir tarp visų pasikeitimų mūsų tikėjimas, kuris yra amžinybės atstovas žemėje, niekada nesikeičia. Tas tikėjimo pastovumas teikia tikrąjį poilsį gyvenimo audrų blaškomai sielai.
Stebuklingos nakties Betliejaus istorija, kada amžinasis Žodis gulėjo tvartelyje tarp gyvulių, niekada nepasikeitė ir neišnyko iš tikinčiųjų atminties. Nors Betliejus atrodo tyro džiaugsmo šventovė, joje netrūksta nei liūdesio, nei gilaus skausmo. Ir virš Betliejaus namelio kabo tamsus perkūnijos debesis. Mes niekada kaip reikiant nesuprasime dieviškojo Kūdikio paslapties, kol neįžvelgsime tarp Betliejaus džiaugsmų Jo gilaus skausmo.
Joks dailininkas nepajėgs išreikšti to, kas glūdi tikinčiojo širdyje, kai Kalėdų varpai suskamba tylų žiemos vidunaktį. Dievas guli ant drėgnų šiaudų. Blizga gyvulių akys prieblandoje. Neramus vėjas blaško raudoną lempos liepsną Juozapo rankoje, kai prieš mūsų akis atsiskleidžia nuostabūs vaizdai. Iš tamsos mūsų vaizduotėje išnyra praeitis, žydų tautos ir pagonijos amžiai, dar negimusios ateities kartos, kurių mįslingus veidus supa tamsūs netikrumo šešėliai.
Pranas Domšaitis. Trys išminčiai pagarbina gimusį Mesiją.
Mes regime Romą, giliai miegančią po cirko žaidimų, kraujo ir vyno. Atėnuose graikų filosofai ir išminčiai budi prie knygų, ieškodami nežinomo dievo. Štai Aleksandrijos didingas miestas, supamas faraonų kapų ir sfinksų, savo mirgančiomis šviesomis dieną pavertė naktimi. Tarp balto smėlio dykumų ir miegančių palmių vaikščioja mirusi Babilonijos ir Persijos garbė, dienos miražuose pasirodo mirusiųjų pasaulio užkariautojų šešėliai. Matome paslaptingus Kinų imperijos miestus, saugomus storų mūro sienų, ir puošniąsias Indijos šventyklas, pilnas stabų garbintojų. Ant kalnų viršūnių išdidžiai stiepiasi persų saulės šventovės. Nuo žiauriųjų Meksikos aukurų kyla juodi dūmai, ir milžiniškos stabų rankos laiko apgniaužusios kraujuojančias paaukotų žmonių širdis.
Vizijų scena pasikeičia. Piemenys skuba į Betliejų pagarbinti gimusio Kūdikio. Tie paprasti, beturčiai gyvulių sargai — tai pirmieji Mesijo svečiai, pirmieji Dievo Sūnaus mokiniai ir Jo karalystės nariai. Ir nors jie nepažinojo pasaulio politikos, nebuvo girdėję naujausių svaičiojimų apie mokslą, meną ir ereziją, jie suprato didžiausią dangaus ir žemės paslaptį, kad Dievas tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.
Išgirdę iš giedančių angelų, kad gimė tas, kurio išsiilgusios laukė pasaulio tautos, jie nešė avinėlį Naujagimiui dovanų. Ir taip piemenys atrado savo Ganytoją ir Išganytoją.
Vėl naujas reginys. Kūdikis jau nebeguli ėdžiose, bet ant motinos kelių. Tyruose žygiuoja karavanas iš rytų. Skamba kupranugarių varpeliai. Trys rytų išminčiai suklupo prieš Kūdikį, o stebuklingos žvaigždės šviesoje žvilgėjo auksas ir sidabras, nemirtingumu dvelkė mira ir į aukštą dangų kilo smilkalai. Žvaigždė ir trys išminčiai, lyg ugnies pilni meteorai, perskrodžia beauštantį Kristaus kūdikystės dangų. Tūkstančiai matė žvaigždę, bet tik trys išminčiai joje įžiūrėjo Dievo pirštą, kviečianti tolimon kelionėn. Jie paliko namus ir šeimas ir, sekdami žvaigždės šviesa, surado savo Dievą, gulintį tvartelyje ant šiaudų. Tikrai, šalia Petro ir Abraomo tikėjimo pasaulis dar nebuvo matęs kito tokio galingo tikėjimo kaip jų.
Sugrįžo išminčiai j savo šalį, piemenys grįžo prie savo avių, o Juozapas ir Marija skubėjo į ištrėmimą. Neramiai miegojo Kūdikis prie motinos krūtinės. Dykumoje viešpatavo nejauki tyla. Neramiais smėlynais švilpavo vėjas ir vaitojo vienišos palmės. Ryto saulėje išniro Raudonosios jūros vandenys. Pagaliau tarp žaliuojančių lygumų pasirodė Heliopolis, Egipto saulės ir stabų miestas. Gatvės pilnos žmonių, skubančių, rėkiančių, perkančių ir parduodančių. Virš tamsių ir klastingų Nilo bangų dar tebekabėjo senasis prakeikimas, nors seniai jau išdžiūvo avinėlio kraujas ant sauso medžio durų. Tyliame upės murmėjime girdėjosi naujagimių riksmas, kuriuos žudė Dievo angelas tą baisią naktį, kai Mozė vedė žydų tautą iš Egipto vergijos. Jame nuaidėjo Betliejaus nekaltųjų kūdikių mirštantys balsai ir jų motinų aimanos. Pranašo Jeremijo žodžiais, tai Rakėlė verkianti savo sūnų, negalinti nusiraminti, nes jų nebėra. Vėl pro vakaro vėją atklydo nesuskaitomų kojų skubantys žingsniai. Tai Izraelio vaikai keliavo iš nelaisvės namų į žadėtąją žemę, tekančią pienu ir medum.
Saulė jau leidos, ir egiptiečių minios grūdosi į šventyklas. Baubė šventieji jaučiai, kai iš auksinių indų kilo Arabijos smilkalai ir draikėsi apie negyvas stabų kojas. Marija staiga pertraukė savo darbą prie ratelio. Juozapas sustojo pjovęs medžio lentą. Jų akys nukreiptos į Kūdikį. Jie išgirdo pirmąjį Kūdikio žodį. Gal tai buvo Dievo vardas, gal brangusis Motinos vardas. Amžinasis Žodis pagaliau prabilo žmogaus kalba, ir Egipto stabai susvyravo ant savo molinių kojų.
Juozapas regi sapną, ir štai vėl matome tris keleivius, skubančius iš ištrėmimo žemės atgal į tėvynę. Džiaugsmas spinduliuoja iš pavargusių ir iškankintų tremtinių veidų. Čia, tyruose, kur nebematyti tamsiaveidžių pagonių ir jų paslaptingų piramidžių, vėl galima lengviau atsikvėpti. Dieviško Kūdikio akys darosi vis gilesnės, jose kasdieną vis aiškiau atsispindi dievybės paslaptis. Jeruzalės išsiilgusi Jo širdis, tas nuplikęs kalnas už miesto vartų stovi Jo akyse.
Taip Kalvarijos šešėliai duoda pilną prasmę Kristaus kūdikystės vaizdams. Bet greitai tie vaizdai pasikeis. Senoji Romos imperija suklups ant kelių prieš Betliejaus Kūdikio kryžių. Mirė Erodas, kirminų suėstas. Nekaltųjų bernelių kapai užžėlę usnimis ir erškėčiais. Mirė Neronas, tik dar teberiogso jo kraugeriško cirko griuvėsiai. Pasaulis žengs į naujus amžius, kur viešpataus Betliejaus Kūdikis iš tvartelio ėdžių. Jo žodis bus išnešiotas po keturias pasaulio šalis, ir Jis bus ženklas, kuriam prieštaraus. Dėl Jo daugelis žus ir daugelis prisikels.
Žengdami į naujus metus, ženkime į ateitį per Betliejaus angą, lydimi amžių vizijų. Tegul trykšta iš Betliejaus džiaugsmas ir ramybė geros valios žmonėms, kurie, kaip rytų išminčiai, nesigaili paaukoti savo širdies aukso, miros ir smilkalų. Mūsų naujieji metai bus tikrai laimingi, jei ieškosime Dievo su piemenimis ir išminčiais ne garsiuose pasaulio užeigos namuose, bet Betliejaus neturte ir paprastume. Palikę savo išmintį ir įsivaizduotą didybę, sulenkime kelius prieš tą gilią dievybės paslaptį. Mūsų širdies žaizdos tam Kūdikiui bus brangesnės už auksą ir smilkalus. Jis tiesia į mus savo dieviškas rankas, prašydamas: "Duok man savo palūžusią širdį, aš tau duosiu naują širdį ir naują dvasią. Duok man savo nuvargusį kūną, aš tau duosiu nemirtingą. Duok man savo senuosius metus, aš tau duosiu nesibaigiančią amžinybę”.
Amžiai ateina ir praeina. Revoliucija seka revoliuciją. Nors laikas nuolatos juda, bet amžinybė stovi vietoje. Gyvas Betliejaus Kūdikis ir gyva Betliejaus istorija. Tos stebuklingos nakties vizijos tegul veda tikinčią širdį į laimingesnę ateitį, kaip ta žvaigždė vedė tris išminčius į Betliejų.