Škotas su savo žmona sugalvojo adoptuoti kūdikį. Jiems buvo pasiūlyta graži, sveika, maloni mergytė. Žmona su pasiūlymu sutiko, o vyras—ne.
— Tai kodėl tu nesutinki? — paklausė žmona.
— Betgi, brangioji, mes turime adoptuoti berniuką, o ne mergaitę. Argi tu neatsimeni, kad, važiuodami traukiniu, radome berniuko kepurytę. Kurgi mes ją dėsime, adoptavę mergaitę?
*
— Jūs šitokią bjaurybę vadinate moderniu menu? — užsipuolė sena ponia meno galerijos direktorių.
— Atsiprašau, ponia, — švelniai atsakė direktorius, — jūs žiūrite ne į modernų paveikslą, bet į paprastą veidrodį.
*
Kai vienas Vatikano tarnautojas paklausė popiežių Joną XXIII, kokiom valandom popiežius norėtų, kad Šv. Petro bazilikos stogas būtų uždarytas turistams, popiežius nesuprato klausimo. Buvo paaiškinta, kad yra nusistovėjęs toks paprotys: kai popiežius eina pasivaikščioti po Vatikano sodus, kad smalsios turistų akys jo nesektų, ant bazilikos stogo jie neleidžiami. Šv. Tėvas nusišypsojo ir pasakė:
— Palikite stogą atvirą. Aš pasižadu savo elgesiu turistų nepapiktinti. . .
*
Kai Chruščiovas lankėsi Austrijos sostinėje Vienoje, buvo jo garbei suruoštas banketas. Vaišių metu Chruščiovas pirštais kabino iš druskinės druską ir barstėsi valgį. Chruščiovienė, pastebėjusi, kad šitokiu jos vyro elgesiu stebisi kiti diplomatai, pasilenkusi jam į ausį pašnibždėjo:
— Čia peilis, su peiliu. . .
— O kuriam? — tyliai paklausė Chruščiovas. . .
*
Per tikybos pamoką seselė užklausė vienos mergaitės, kas buvo Mozė.
— Tai buvo faraono dukters vaikas, — atsakė mergaitė.
— Ne visai taip, — pataiso seselė. — Mozė nebuvo jos tikras vaikas, tik ji rado jį Nilo pakrašty ir parsinešusi užaugino.
— Ha, — nusišypsojo mergaitė, — tai tik taip ji aiškinosi tėvams, parsinešusi vaiką.
*
— Jonai, — sako žmona savo vyrui, — daktaras man patarė bent du mėnesius praleisti kur nors kalnuose. Kur keliausim?
— Pas kitą daktarą, — atsako vyras.