Dainius Brazaitis
Mūsų proseneliai ilgą laiką buvo pagonys. Jie garbino gamtą ir jos reiškinius. Jiems visa gamta buvo gyva, pilna nesuprantamų, paslaptingų būtybių ir reiškinių.
O kas buvo nesuprantama ir nuostabu, tai buvo laikoma dievybe. Todėl senovės lietuviai turėjo daug dievų. Jie garbino saulę, mėnulį, žvaigždes, perkūną, ugnį ir kt. Šventi buvo miškai, ežerai, kalnai, kai kurie augalai ir žvėrys. Visa gamta buvo pilna dievybių dvasių. Senovės lietuviai taip pat tikėjo į pomirtinį gyvenimą. Jie mirtį suprato kaip persikėlimą į kitą pasaulį. Todėl lietuviai laidodavo mirusius su jų mylimiausiais daiktais: su viskuo, kas žmogui buvo naudinga, gyvam esant.
Kai vyko Lietuvos valstybės kūrimasis, lietuviai dar tebebuvo pagonys. Lietuvos kaimynai, rusai ir lenkai, apsikrikštijo dešimtame amžiuje. Pradėjus Mindaugui valdyti Lietuvos žemes tryliktame amžiuje, jam teko nemažai kariauti su kaimynais, ypač su kryžiuočiais ir kardininkais. Kai kuriems Lietuvos kunigaikščiams nepatiko Mindaugo valdymo sistema, tai jie nuvyko pas Lietuvos priešus, ieškodami pagalbos. Žinoma, kryžiuočiai ir rusai sutiko pagalbos duoti, nes tuo atsirado gera proga puldinėti Lietuvą iš visų pusių. Kryžiuočiai buvo stipriausi Mindaugo priešai, todėl Mindaugas bandė su jais pradėti derybas. Jis žinojo, kad kryžiuočiai, puldami Lietuvą, skelbė pasauliui norį tik Lietuvoje įvesti krikščionybę. Mindaugas pranešė kryžiuočiams, kad jis apsikrikštys su sąlyga, jei Lietuvos jie daugiau nebepuldinės.
Kryžiuočiai su tomis sąlygomis sutiko, ir 1251 m. Livonijos ordino magistras Andrius pakrikštijo Mindaugą kartu su jo žmona Morta ir kitais artimaisiais. Tai buvo pirmasis Lietuvos krikštas. Tačiau, nors buvo pakrikštytas valdovas su kai kuriais didikais, daugumas lietuvių pasiliko ištikimi senajam tikėjimui. Lietuva tebebuvo pagoniška, o krikščionybės pradžia išnyko su Mindaugo nužudymu.
Kai keturioliktame šimtmetyje Jogaila pradėjo valdyti dalį Lietuvos, visas Lietuvos vidus buvo kritiškoje padėtyje. Lietuva tuo metu buvo didelė valstybė. Jos gyventojų sudėtis tautybės ir tikybos atžvilgiu buvo labai nevienoda. Nors lietuviai dar tvirtai laikėsi pagonybės, bet krašto viduje jau buvo daug krikščionių, ir pagonių tikėjimui darėsi sunkiau išsilaikyti, ypač, kad visi Lietuvos kaimynai jau seniai buvo krikščionys. Jogailai buvo siūloma vesti Maskvos kunigaikštytę. Jeigu tai būtų įvykę, Lietuva būtų pasidariusi pravoslaviška. Jeigu lietuvių tauta būtų priėmusi krikštą iš Rusijos, tai šiandien ji būtų minima tik istorijos vadovėliuose, kaip seniai išnykusi valstybė. Gerai, kad Jogaila ėjo prieš savo šeimos ir valstybės nuotaiką, pasirinkdamas žmona Lenkijos sosto įpėdinę Jadvygą.
Prie šių vedybų taip pat buvo pridėta sąlyga: visa Lietuva turėjo būti apkrikštyta. 1386 metų vasario 15 dieną Krokuvoje įvyko Jogailos ir kitų Lietuvos kunigaikščių krikštas. Vienas iš apkrikštytųjų buvo ir Vytautas Didysis.
1386 m. pabaigoje ir 1387 m. pradžioje Jogaila ir Vytautas Didysis, kitų didikų lydimi, ryžosi apkrikštyti visą Lietuvą. Jie iškirsdino šventuosius ąžuolus, užliejo šventąją ugnį. Dvasininkai krikštijo vyrus ir moteris būriais, kad būtų greičiau, visam būriui duodami vieną krikščionišką vardą. Visa Lietuva (be Žemaitijos) buvo taip apkrikštyta. Lietuvoje buvo uždrausta praktikuoti senąjį tikėjimą, rinktis šventosiose vietose, garbinti medžius, žalčius, gamtos jėgas. Kunigaikščiai pristatė Lietuvoje bažnyčių, kryžių, koplyčių. Vilniuje įsteigė vyskupystę, pasiuntė daug lietuvių mokytis kunigais į svetimus kraštus, gausiai apdovanojo krikščioniškuosius Dievo namus turtais. Seni dokumentai taip pat rodo, kad Jogaila išvertė maldą "Tėve mūsų” į lietuvių kalbą.
Trečiasis Lietuvos krikštas buvo Žemaitijoje. Kai 1387 m. Lietuva priėmė krikščionių tikėjimą, žemaičiai liko neapkrikštyti. Kryžiuočiai, kurie buvo juos užėmę, nepastatė nė vienos bažnyčios, neatsiuntė nė vieno kunigo, kad paaiškintų žmonėms apie naująjį tikėjimą. Kai Žemaitija pagaliau grįžo Lietuvai, Vytautas Didysis ragino žmones krikštytis, pats aiškino jiems tikėjimą, o po to pastatė daug bažnyčių.
Iš pradžių lietuviams buvo sunku priprasti prie naujojo tikėjimo, ypač, kad kunigai ir dvasininkai, kurie atvykdavo į Lietuvą, nemokėjo lietuvių kalbos, tad žmonės jų nesuprato. Truko daug laiko, kol tikėjimo sėkla Lietuvoje pradėjo augti, bręsti, kol lietuviai tapo tikraisiais Bažnyčios nariais, o ne tik pakrikštytais pagonimis. Su krikščionybės įvedimu Lietuva pasuko savo veidą į Vakarus, ne tik dvasiškai, bet ir kultūriškai įsijungdama į Vakarų tautų šeimą. Krikščionybė atnešė Lietuvai šviesą — vieną iš žymesniųjų Europos universitetų — Vilniaus universitetą. Lietuviai katalikai, geriau pažinę ir pamilę Kristaus mokslą, pasižymėjo gyvu ir giliu tikėjimu. Krikščionybė davė lietuvių tautai stiprų charakterį, nes Lietuva, per daugelį šimtmečių kovodama su savo priešais, nepalūžo.
Nors dabar Lietuva yra pavergta, ir okupantai stengiasi išplėšti krikščionybę iš lietuvio širdies, ji yra labai stipri, giliai įleidusi šaknis. Krikščionybės tvirtumą galime matyti iš "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikų”, kurios pogrindyje eina jau apie penkiolika metų. Taigi krikščionybė atnešė Lietuvai Vakarų kultūrą, raštą ir tvirtą tikėjimą. Krikščionybė guodžia ir stiprina lietuvius nelaisvės dienomis, ji padės grąžinti Lietuvai laisvę.