Juozas Vaišnys, S.J.

     Kai kurie mano, kad Katalikų Bažnyčios nusistatymas skyrybų klausimu yra per griežtas. Juk, jų nuomone, net ir Kristus leidęs skyrybas kai kuriais atvejais. Apie tai rašo šv. Matas savo evangelijoje: "O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, — jei ne ištvirkavimo atveju, — skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda — svetimauja” (5,32). Panašiai kalbama ir kitoje vietoje: "Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, jei ne ištvirkavimo atveju, ir veda kitą, svetimauja” (Mt 19,9). Iš čia pacituotų Evangelijos žodžių atrodo, kad svetimavimo atveju Kristus leidžia skirtis. Tad dėl ko Katalikų Bažnyčiaį tai nekreipia dėmesio ir neleidžia skirtis net šiuo atveju?

     Atsakant į šį klausimą, pirmiausia reikia pastebėti, kad kitose Šv. Rašto vietose yra labai aiškiai pasakyta, jog skyrybos yra draudžiamos be jokių išimčių. Štai kaip šv. Paulius rašo: "Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikytų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos” (1 Kor 7,10-11). Taigi, jeigu žmona su vyru negali sugyventi, jiems leidžiama skirtis, bet juodu vis tiek pasilieka moterystės ryšiu sujungti, todėl vyras negali kitos vesti, o žmona negali už kito tekėti, kol abudu yra gyvi. Tai yra aiškiai pabrėžiama ir kitoje to paties laiško vietoje: "Žmona surišta, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, kad tik Viešpatyje” (1 Kor 7,39).

     Tad matome, kad tas "griežtas” Bažnyčios mokslas apie santuoką ir skyrybas remiasi Šv. Rašto mokslu. Bet vis tiek vienam kitam kartais gal ateina į galvą mintis: "Kažin ar ir Dievas panašiai žiūri į šį klausimą?” Bet ar taip kai kurie negalvojo ir Kristaus laikais? Kalbėdamas apie moterystę, Kristus sakė, jog paties Dievo amžių pradžioje buvo taip sutvarkyta, kad vyras ir žmona paliks net savo tėvus ir vienas su kitu bus susijungę taip stipriai, kad bus lyg vienas kūnas. Ir paskui labai aiškiai pasakė: "Todėl, ką Dievas sujungė, žmogus te-neišskiria!” (Mk 10,9). Tad joks žmogus žemėje neturi teisės nutraukti to ryšio, kuris yra surištas paties Dievo. Šis Kristaus mokslas net ir apaštalams buvo sunkiai suprantamas ir atrodė esąs per daug griežtas, todėl, jie, parėję namo, dar klausė Kristaus, ar iš tikrųjų negalima skirtis ir kitą vesti. Tada Kristus jiems dar kartą patvirtino: "Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja” (Mk 10,11-12). Beveik tokius pat Kristaus žodžius šiuo klausimu yra užrašęs ir šv. Lukas savo evangelijoje: "Kiekvienas, kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą — svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taipogi svetimauja” (Lk 16,18).

     Taigi tiek Morkus, tiek Lukas paduoda Kristaus mokslą, draudžiantį skyrybas be jokių sąlygų. Tik Matas lyg prideda vieną sąlygą, lyg padaro išimtį svetimavimo atveju. Atrodo, kad pagal jo užrašytus Kristaus žodžius, galima skirtis tada, jei vyras ar žmona vienas kitam yra neištikimi, jeigu vienas ar kitas svetimauja. Iš tikrųjų kai kurie protestantai šią Šv. Rašto vietą taip ir supranta — mano, kad neištikimybės atveju yra leidžiama skirtis. Katalikų Bažnyčia niekados to nepripažino ir aiškino, kad tą Mato pridėtą klauzulę reikia kitaip suprasti, nes Kristaus mokslas apie moterystės nesuardomumą yra per daug aiškus iš kitų Šv. Rašto vietų.

     Daugumas Šv. Rašto aiškintojų galvojo, kad toji šv. Mato paminėta klauzulė turi būti kokia nors mažos svarbos smulkmena, nes jeigu tai būtų tokia svarbi išimtis, kuri leidžia nutraukti moterystės ryšį, apie tai būtų paminėta ir kitose evangelijose, bet, kaip jau matėme, nei šv. Morkus, nei šv. Lukas tos klauzulės nemini. Tad Šv. Rašto žinovai iki šiol mokė, jog ten Kristus greičiausiai bus turėjęs galvoje ne tikras skyrybas su teise iš naujo vesti ar tekėti, bet tik apie nutraukimą bendro gyvenimo, apie atsiskyrimą vienas nuo kito be teisės vesti ar tekėti, nes moterystės ryšys tuo atsiskyrimu nenutraukiamas. Tačiau paskutiniu metu, kai Šv. Rašto specialistai daugiau įsigilino į senąsias kalbas ir į atskirų evangelijose vartojamų žodžių reikšmę, priėjo prie kitokios išvados mūsų minėtu klausimu: toje klauzulėje yra kalbama apie skyrimąsi tokiu atveju, kai tikro moterystės ryšio nebuvo, bet kai tariamas vyras ir tariama žmona gyveno konkubinate. Aišku, kad tokiu atveju ne tik galima, bet reikia skirtis, jeigu neįmanoma tokio gyvenimo sutvarkyti, priimant tikrą, teisėtą moterystę.

     Bet kaip įvyko šis naujas "atradimas”, dėl kurio pirmiau buvo kitaip galvota ir aiškinta? Dalykas komplikuotas, bet drauge ir labai paprastas. Kas moka keletą kalbų, gerai žino, kad kiekvienoje kalboje yra ypatingų išsireiškimų ir žodžių, kurie, pažodžiui į kitą kalbą išversti, gauna skirtingą prasmę. Verčiant ką nors iš vienos kalbos į kitą, reikia labai gerai mokėti abidvi kalbas ir visus tų kalbų niuansus. Todėl ir verčiant Šv. Raštą iš vienos kalbos į kitą, gali pasitaikyti netikslumų. Taip yra ir šiuo atveju, kai kalbama apie tą šv. Mato evangelijoje minimą išimtį, kur atrodo, kad galima skirtis svetimavimo arba neištikimybės atveju.

     Originalioje hebrajų kalboje, kuria buvo parašyta šv. Mato evangelija, toje vietoje yra vartojamas žodis "zenut”. Verčiant šią evangeliją į graikų kalbą, buvo vartojamas žodis "porneia”, toliau, verčiant j lotynų kalbą — "fornicatio”, o lietuvių kalboje mes vartojame —"svetimavimas” arba "neištikimybė”. Tačiau visi šie vertimai visiškai neatitinka hebraiško žodžio "zenut” prasmės. Pagal naujausius kalbininkų studijų duomenis, "zenut” to meto hebrajų kalboje reiškė "neteisėtą moterystę” arba, kitaip sakant, konkubinatą. Todėl minėtą šv. Mato evangelijos sakinį reikėtų taip versti: "Kas tik paleidžia savo žmoną, išskiriant konkubinato atvejį, svetimauja”. Tai yra. tuo atveju, kai gyvenama tik konkubinate, bet ne teisėtoje moterystėje, ne tik galima, bet reikia skirtis.

     Tiems, kurie vartojo hebrajų kalbą, tie šv. Mato žodžiai buvo visiškai suprantami, nesukelią jokio abejojimo. Bet graikų kalboje, kuria savo evangelijas rašė šv. Morkus ir šv. Lukas, atitinkamo žodžio nebuvo, todėl juodu savo evangelijose jį visiškai praleido, kadangi tai buvo tik tam tikra klauzulė, tam tikras paaiškinimas, kuris nepakeičia aiškinamojo dalyko (skyrybų) esmės.

     Bet dėl ko Kristus, kalbėdamas apie moterystės nesuardomumą, pridėjo tą klauzulę, tą tariamą išimtį, kuri atrodo visai nereikalinga? Mums ji tikrai atrodo nereikalinga, savaime suprantama, tačiau ji buvo reikalinga tiems žmonėms, kuriems Kristus kalbėjo. Kristus kalbėjo hebrajų (arba aramajų) kalba. Toje kalboje nėra žodžio "žmona”, bet visais atvejais vartojamas tik vienas žodis "moteris”. Taigi, kai Kristus aiškino, kad "kas paleidžia savo moterį ir kitą veda, tas svetimauja”, žydai galėjo manyti, kad negalima paleisti ir tos moters, kuri nėra tikra žmona, o tik meilužė. Dėl to Kristus ir pridėjo tą išimtį — konkubinato atvejį.

     Taigi matome, kad Bažnyčios mokslo esmė nesikeičia, gali keistis tik moksliškas kurios nors tiesos aiškinimas. Taip pat dabar gal geriau suprasime, dėl ko Katalikų Bažnyčioje nėra leidžiama kiekvienam žmogui aiškintis Šv. Raštą taip, kaip jam patinka, bet tai daryti gali tik Bažnyčios patvirtintas autoritetas. Kaip senovės rašytojų veikalams suprasti reikia ir kalbinės, ir istorinės erudicijos, taip ir Šv. Raštui suprasti reikia būti gerai susipažinusiam ir su ta kalba, kuria jis buvo parašytas, ir su anų laikų istorija bei papročiais.

     Reikėtų dar keletą žodžių tarti apie anuliaciją (annulmentarba: declaration of nullitynegaliojimo pareiškimas).Dabar tas anuliacijas Bažnyčia daug lengviau duoda, negu, sakykime, prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Kai kurie, tai žinodami, sako, kad Bažnyčia vis dėlto leidžia skirtis. Bet anuliacija nėra skyrybos, nėra vedybinio ryšio nutraukimas, tik bažnytinio tribunolo pareiškimas, kad ten jokio ryšio nebuvo, kad santuoka nebuvo galiojanti dėl kurios nors esminės priežasties. O kokios yra tos esminės priežastys? Tai tokios priežastys, kurios vedybinę sutartį padaro negaliojančia. Mat vedybos yra vyro ir moters sutartis sukurti neišardomą, iki mirties galiojančią santuoką. Jeigu tokią sutartį sudaro krikščionys, ji tampa sakramentu. Bet jeigu sutartis dėl kokios nors priežasties negalioja, tai negaunamas nė sakramentas. Tokie "sutuoktiniai” gali gyventi drauge kelias dešimtis metų, susilaukti daug vaikų, bet, Bažnyčios akimis žiūrint, jie nėra susituokę, nėra priėmę moterystės sakramento. Jeigu tos priežastys, kurios kliudė jiems teisėtai susituokti, gali būti pašalintos arba jau daugiau nebeegzistuoja, juodu gali dabar teisėtai susituokti ir priimti moterystės sakramentą.

     Manome, kad ne vienas skaitytojas norėtų aiškiau ir konkrečiau žinoti, kokios gali būti tos priežastys, kurios sutartį padaro negaliojančią. Pirmiausia reikia pasakyti, kad galiojančią sutartį gali sudaryti tas, kuris yra pakankamai subrendęs ir protingas, kad žinotų, ką daro. Jis turi būti laisvas, niekieno neverčiamas. Gal vyresnieji čia prisimins ne vieną pavyzdį iš gyvenimo Lietuvoje. Kai kokia nors mergina sulaukdavo kūdikio, tai tiek ją, tiek to kūdikio tėvą ir vieni, ir kiti tėvai verste versdavo su visokiais grasinimais tuoktis. Tie vargšeliai eidavo į bažnyčią tuoktis, priversti, visiškai nenorėdami, gal net verkdami. Ar tokia santuoka buvo galiojanti? Greičiausiai, kad ne. Teko girdėti keletą kitokių pavyzdžių. Jaunasis prieš vedybas rimtai pasakojo savo draugams, kad jis veda tik "pamėginimui”: jeigu matys, kad mergina bus sugyvenama, tai gerai, bet jei ne, tai atsiskirs ir ves kitą. Ar galima tokias vedybas laikyti galiojančiomis? Kitas veda ar kita teka tik su sąlyga, kad neturėtų vaikų. Tokios vedybos taip pat negalioja, nes susilaukti vaikų yra vienas pagrindinių moterystės tikslų. Kitas prieš vedybas gali nuo savo partnerio slėpti kokį nors svarbų fizinį trūkumą ar kokią ligą. Jeigu tas partneris apie tai būtų žinojęs, jokiu būdu nebūtų sutikęs tuoktis. Tai štai keletas priežasčių, dėl kurių vedybinė sutartis gali negalioti, kur tokiu atveju galima lengvai gauti anuliaciją.

     Kaip tą anuliacijos procesą pradėti? Pirmiausia reikia nueiti pas kurį nors parapijos kunigą, gauti užpildyti specialų blanką, o paskui tas kunigas patars, ką toliau daryti. Visa procedūra gali tęstis apie metus. Kai kurie mano, kad čia didelį vaidmenį turi pinigai. Tai visiškai klaidingas galvojimas. Visa toji bažnytinė byla gali kainuoti apie du šimtai dolerių — tai tik raštinės išlaidos, bet jeigu žmogus nė to neįstengia, tai gali būti atleistas nuo bet kokio mokesčio. Anuliacijos bylose svarbiausia turėti pakankamą priežastį ir gerus liudininkus.