V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.
ŠIO RAŠINIO TIKSLAS
Čia yra pastanga padaryti lietuvių visuomenei prieinamą tą pasaulį, kuris įkvėpė Dantę parašyti "Dieviškąją komediją”. Viduramžinės dvasios pasaulis, kuris yra atvaizduotas šiame didingame kūrinyje, yra nelengvai prieinamas ir suprantamas šių laikų žmogui. Ne vienas dvasingas krikščionis yra prisipažinęs, kad jo pastangos įsigyventi į šio kūrinio dvasią net ir po pakartotų pastangų nėra davusios patenkinamų rezultatų.
Iš tikrųjų paprasto teksto skaitymo suprasti šiam kūriniui nepakanka. Modernusis žmogus, nepasigesdamas specialaus įvado, gali skaityti Homero "Odisėją” ar Virgilijaus "Eneidą”, bet apie "Dieviškąją komediją” to negalima pasakyti. Tarp viduramžio ir renesanso kultūrų, nepaisant betarpiško tęstinumo, yra atsiradęs toks dvasinis plyšys, kuris vienos ir kitos kultūros ryškiuosius atstovus vieną nuo kito atitolina. Lengviau renesanso žmogus rado priėjimą prie pirmųjų "Dieviškosios komedijos” dalių, pragaro ir skaistyklos, bet jis pasiliko abejingas jo dangui. Mat renesanso žmogus turėjo skonį dramatiškiems žmogaus išgyvenimams, kurie yra vaizduojami pirmose dalyse. Pirmosios šio kūrinio dalys sugebėjo įkvėpti ir vėlesniuosius dailininkus, bet pasiliko be dėmesio pati vadovaujanti Dantės trilogijos dalis, kurioje poetas keliauja po dangaus sferas.
Šios analizės uždavinys yra susitelkti prie vienos dangaus giesmės ir, giliau ją panagrinėjus, įsigyti raktą suprasti visą dangaus giesmių rinkinį.
Mes turime net du "Dieviškosios komedijos” vertimus į lietuvių kalbą. Prel. Jurgis Narijauskas ją išvertė 1938 metais, o Aleksio Churgino vertimas yra Vilniuje "Vagos” išleistas 1971 metais.
DEŠIMTOSIOS DANGAUS GIESMĖS TURINYS
Dantė dešimtoje dangaus giesmėje kiek atsitraukia nuo Beatričės, savo nuolatinės vadovės po dangaus erdves, ir susitinka su Tomu Akviniečiu, kuris jam pristato dvylika dangaus gyventojų. Reikia neužmiršti, kad pagrindinis ir tai religinis bei dvasinis Dantės vadovas po dangų yra jo buvusi mylimoji Beatričė. Viduramžiuose mes susitinkame su visai kitokiu požiūriu į moterį, negu esame išmokyti renesanso kultūros. Renesanso kultūros moteris pirmiausia yra erotinė būtybė ir tik atskirais atvejais joje pasirodo kultūriniai bei dvasiniai bruožai. Viduramžių moteris, ypač Dantės supratimu, pirmiausia yra su visa žmogiškos būtybės pilnuma, tačiau neišskiriant to, kad ji yra jausmiškai mylima.
Bet šioje giesmėje Dantė kiek atsitraukia nuo savo pagrindinės vadovės. Ji dėl to neįsižeidžia, o tik šypsosi. Jos vieton čia atsistoja šv. Tomas Akvinietis, pristatydamas kitus dangaus gyventojus. Visai nenuostabu danguje rasti šventųjų, bet įdomu, kokius asmenis Dantė sugrupuoja į šį rinkinį. Čia yra ne tik Bažnyčios oficialiai pripažintų šventųjų, bet ir nepripažintų. Klausimas, prie kurio norime šiame rašinyje sustoti — pagal kokį bruožą, pagal kokią taisyklę Dantė atrinko šventuosius savo dešimtajai dangaus giesmei. Štai jų sąrašas: 1. Šv. Domininkas, domininkonų ordino įsteigėjas, 2. Šv. Tomas Akvinietis ir vokietis domininkonas Albertas iš Koelno, vadinamas Didžiuoju, tačiau formaliai šventuoju pripažintas tik mūsų laikais. 3. Gracianas, bažnytinės arba kanonų teisės kūrėjas. 4. Žmogus, vadinamas Petru, kuris pats apie savo vaidmenį Bažnyčioje sako, kad jis yra panašus į vaidmenį tos moters, kuri į jos lobyną įmetė tik vieną skatiką. Aišku, kad čia kalbama apie scholastinės teologijos pradininką Petrą Lombardą. 5. Čia pasirodo šviesa, pilna meilės, apie kurią visi nori sužinoti. Tai yra karalius Saliamonas. Keista, kad čia patenka žmogus, kurio, kai kurių manymu, visiškai nėra danguje. 6. Asmuo, šiandien vadinamas Pseudo-Dionyzas Areopagietis, Šis mistiškų raštų autorius yra pasivadinęs to žmogaus vardu iš Atėnų Areopago, kuris vienintelis iš graikų susidomėjo apaštalo Pauliaus skelbiamu mokslu apie Jėzaus prisikėlimą iš mirties. Bet iš tikrųjų jis yra šeštojo šimtmečio fantastinio kūrinio autorius apie dangaus hierarchiją. Jo raštai tik viduramžiais pateko vakarų Europon ir buvo susilaukę didelio dėmesio. 7. Niekam nežinomas ispanas, pasižymėjęs tuo, kad yra prisidėjęs prie šv. Augustino veikalo "Apie Dievo karalystę” išpopuliarinimo. 8. Viduramžiais labai vertintas filosofas Boecijus (Boetius). Jis gyveno 475-524 m., savo filosofiją rašė, būdamas kalėjime, ją pavadinęs "Filosofijos paguoda”. Jis yra palaidotas Paduvos bažnyčioje. 9. Šv. Izidorius, ispanas vyskupas ir didelis kovotojas už teisingą Dievo Sūnaus supratimą bei pastangas atversti Ispanijos gotus nuo arianizmo. 10. Anglas Beda, vadinamas Garbinguoju. 11. Prancūzas augustinijonas vienuolis Ričardas iš Šv. Viktoro vienuolyno, kurio mąstymus Dantė labai vertino. 12. Paryžiaus filosofijos fakulteto profesorius Sigitas iš Brabanto. Paryžiaus universitetas čia vadinamas Šiaudu gatve, nes anksčiau ten buvusi šiaudų rinka, Universiteto studentai klausėsi paskaitų, sėdėdami ant šiaudų kūlių.
Giesmė baigiama, kai Dievo sužadėtinės varpai šaukia tikinčiuosius kalbėti rytmetines maldas.
KNYGA, PARAŠYTA MOTERS GARBEI
Prieš svarstant, ką reiškia ši dangaus gyventojų grupė, kurią Dantė surinko į dešimtąją giesmę, dar verta grįžti prie Beatričės, kuri vadovauja Dantei, keliaujant po dangaus erdves. Ji yra jo pagrindinė vadovė po dangų ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus — ji yra pagrindinių krikščionybės paslapčių aiškintoja.
Daug kam kilo klausimas, kodėl Dantė parinko šiam aukščiausiam savo kelionės periodui vadovauti savo jaunystės mylimąjį. Iš šios giesmės apibūdinimo galima suprasti, kad Beatričė vaizduoja vienuolę. Mat apie ją čia yra pasakyta, kad ji yra perėjusi iš to, "kas yra gera, j tai, kas yra geriau”. Tai būdingas vienuolinio gyvenimo aptarimas, katalikų vartojamas iki šių dienų. Tačiau klausimas pasilieka, kodėl Dantė savo vadovavimui dangaus erdvėse nepasirinko kokio vyskupo ar popiežiaus, ar žymaus teologo, ar kokio kankinio už tikėjimą, bet jauną mirusią moterį. Tiesa, dešimtoje giesmėje ji nėra pagrindinė vadovė. Apie ją sakoma, kad jos šviesa čia yra patekusi aptemiman, nes čia vadovauja Tomas Akvinietis. Tačiau nepaisant to, ji stovi netoli.
Visais kitais atvejais ji yra Dantei aukščiausia teologijos ir mistikos mokytoja. Šis jos vadovavimas yra net valdančio pobūdžio, įvesdama Dantę į dangaus sferas, Beatričė sako: "Tu esi susidaręs aplink save tirštą ir klaidingą vaizdų rūką ir nematai, ką galėtum matyti, jeigu tą rūką pašalintum nuo savęs” (I giesmė, 89, 90 eil.). Toliau ji moko jį, kad toks žmogaus kilimas aukštyn, kurį jis dabar daro, yra taip pat natūralus dalykas, kaip yra natūralus vandens kritimas iš aukštai žemyn (I giesmės paskutinė strofa). Panašių pamokymų Dantė savo kelionėje gauna apsčiai iš Beatričės.
Kaip šis personažas Dantei yra atsiradęs, jis aprašo savo knygelėje "Vita nuova” (Naujasis gyvenimas). Čia jis aprašo savo meilę jaunai merginai, kuri įstojo į vienuolyną, vėliau buvo perkelta į kitą miestą ir netrukus mirė. Jis ją labai jautriai mylėjo. Žmonės iš jo juokėsi ir jį įtarinėjo. Tačiau šios merginos meilė jam buvo taip susijusi su Meile, rašoma didžiąja raide, kad "niekada Meilė nesiliovė valdžiusi manęs, kad aš būčiau pasidaręs neištikimas proto vadovavimui” (II skyr.). Šios moters meilė jo vaizduotėje yra susijusi su Išganytojo meile. Jai mirus, ši meilė nenutrūko. Jis rašė jos garbei eilėraščius. Kaip jis šioje knygelėje sako, ši meilė pasidarė jo įkvėpėja tiesos prasme. Jis taip pat suprato, kad jis pats buvo šios laikysenos kūrėjas. Tai liudija šis jo pasakymas: "Aš tiesiog pagalvojau tą švelnią moterį padaryti tiesos ekranu” (V skyr.). Atrodo, kad šis jo sujungimas tiesos su moteria apėmė ne ją vieną, bet "visas šešiasdešimt šauniausių moterų, kurių tarpe Viešpats mano moterį buvo apgyvendinęs” (VI skyr.). Iš tų pasisakymų galima suprasti, kad Dantė yra būdingas viduramžinės moteriai pagarbos atstovas.
Šios knygelės pabaigoje Dantė rašo, kad jis apsisprendė daugiau nekalbėti apie šią moterį, ligi jis negalės tai padaryti vertingesnių būdu. Tam tikslui jis pradėjo studijuoti viską, kas tiktų tam reikalui. Jis pasiryžo rašyti knygą. "Taigi jeigu tai patiks tam, kuriam gyvena visi, kurie gyvena, kad mano gyvenimas dar keletą metų tęstųsi, aš noriu parašyti apie ją, ko dar nėra parašyta apie jokią moterį”. Reikia suprasti, kad jis čia galvoja apie savo "Dieviškosios komedijos” trečiąją dalį. Knygelė "Vita nuova” buvo parašyta 1292-1295 m., o "Dieviškąją komediją” jis pradėjo rašyti 1300 metais. (Lietuviškai "Vita nuova” yra išversta A. Tyruolio ir 1966 m. išleista Saleziečių, Cas-telnuovo Don Bosco).
YPATINGA DANGAUS GYVENTOJŲ GRUPĖ
Grįžkime dabar į tą šventųjų grupę, kurią Dantė yra apibūdinęs šioje giesmėje, su klausimu, kodėl čia yra parinkti kai kurie asmenys ir kai kurių nėra. Reikia pastebėti, kad Dantė į savo dangų priima ne tik tuos asmenis, kurie Bažnyčios yra paskelbti šventaisiais, bet ir tuos, kurie autoriui dėl jam žinomos priežasties čia turėtų būti. Taip, pavyzdžiui, čia nėra šv. Augustino, bet yra vienas jo idėjų populiarintojas. Augustiną Dantė mini vos vieną kartą priešpaskutinėje Dangaus giesmėje tarp kitų vienuolijų steigėjų. Taip pat į šią giesmę nėra įtrauktas populiarus šventasis Pranciškus Asyžietis. Tačiau apie jį plačiai kalba šv. Tomas Akvinietis vienuoliktoje dangaus giesmėje.
Dešimtoje dangaus giesmėje pirmiausia minimi trys domininkonai šventieji: jų ordino steigėjas šv. Domininkas, šv. Tomas Akvinietis ir Albertas Didysis, vėliau paskelbtas šventuoju. Šią giesmę užbaigia didelis aristotelinės filosofijos atstovas Sigitas iš Brabanto, kuris buvo ryškus Tomo Akviniečio priešas. Iš to galima daryti išvadą, kad Dantė buvo labai savarankiškas aristotelinės filosofijos rėmėjas. Netolimas šiai galvosenai yra kuklusis, bet kartu ir reikšmingas viduramžio teologas Petras Lombardas.
Mus stebina, kad į šią grupę yra patekęs karalius Saliamonas, kuris viduramžių teologų manymu vargu ar yra išganytas. Čia jis patekęs dėl dviejų savybių: dėl to, kad jis laikomas Šv. Rašto "Giesmių giesmės” autorium ir kad jis yra pagarsėjęs teisėjo išmintimi. "Giesmių giesmės” knyga yra eilėraščių rinkinys, kuriuose sužadėtinis apdainuoja savo meilę sužadėtinei, kurios atėjimo jis laukia. Nors šiandieniniai Šv. Rašto aiškintojai mano, kad ši knyga dabartine forma yra iš V šimtmečio pr. Kr., tačiau jie sutinka, kad kai kurie jos eilėraščiai savo forma liudija, jog jie yra iš ankstesnių laikų, taigi gali būti iš Saliamono laikų. Taip pat Saliamonas čia yra įtrauktas dėl savo teisėjiškos veiklos. Iki šiol jis yra garsus savo išmintingais teismo sprendimais. Šis jo sugebėjimas, matyt, plačiai buvo žinomas tais laikais, nes Sabos karalienė buvo atvykusi pas jį susipažinti su jo valstybine išmintimi. Dantė ta proga sako, kad "jei tiesa yra tiesa, tai panašaus žmogaus į jį nėra buvę”.
Čia pat Dantė leidžia Tomui pristatyti teisinės vakarų kultūros pradininką Gracianą. Jis yra laikomas bažnytinės teisės kūrėju. Dantė, įjungdamas Gracianą į šią grupę, liudija, kad jis yra teisinės sistemos Bažnyčioje vertintojas. Nors tryliktame šimtmetyje buvo daug pranciškonų profesorių, kurie svarstė prigimtinės teisės klausimą, bet niekas iš jų į šią grupę nėra įtrauktas.
Tarp dangaus žiburių Dantė pastato mažą šviesą — "krikščioniškų šimtmečių gynėją”. Tai yra šv. Augustino amžininkas Paulius Orozijus, kuris savo raštuose gynė krikščioniškų šimtmečių garbę prieš pažiūrą, kad krikščičonybė yra sunaikinusi Romos kultūrą.
Šioje "Dieviškosios komedijos” dalyje Dantė keliauja po dangaus erdves. Galbūt ir dėl to jis į šią grupę įtraukia tariamąjį Dionyzą Areopagietį, nes jis buvo pagarsėjęs savo knyga "Dangaus hierarchija”. Viduramžiais nebuvo žinoma, kad ši knyga nėra apaštalo Pauliaus amžininko graiko iš Atėnų Areopago kūrinys. Šią knygą Bizantijos imperatorius padovanojo Vakarų imperatoriui šv. Leonui. Dėl to jis viduramžiais Vakaruose pasidarė gyvo dėmesio objektas. Tai yra turtingos vaizduotės ir nuoširdaus pamaldumo kūrinys. Manoma, kad ji buvo parašyta kurio nors Rytų Bažnyčios krikščionio šeštajame šimtmetyje. Šios knygos autorius į šią grupę buvo įtrauktas greičiau dėl literatūrinės priežasties. Mat Dantė, kaip Dionyzas, rašo apie dangaus sritis.
Į šią grupę yra įtrauktas filosofas, stovįs ant ribos tarp senosios Romos kultūros ir krikščionybės. Tai yra Boecijus, aristotelinės filosofijos atstovas. Prasidėjus viduramžiais aristoteliniam sąjūdžiui, Boecijus čia buvo mėgstamas. Jis yra garsus savo sugebėjimu tiksliai aptarti svarstomus dalykus. Tad įdomu, kaip jis aptaria amžinybę: "Amžina yra tas, kuris pagauna iš laiko tobulai ir visuotinai savo gyvenimą; kuriam nieko nereikia laukti ateityje ir kuris nieko nėra praradęs iš praeities” (Contemplation of Philosophy, Modern Library, 1943 m., N.Y., 110psl.).
Galbūt yra dar viena priežastis, dėl ko Dantė įtraukė Boecijų į dangų. Tai yra ta aplinkybė, kad Boecijus savo studiją "Filosofijos paguoda” yra parašęs tokia forma, kur filosofija, priėmusi moters išvaizdą, jįlanko kalėjime. "Kai aš atkreipiau į ją akis atpažinau joje savo gailestingąją seserį Filosofiją, kurios kambariuose esu praleidęs gyvenimą nuo pat savo jaunystės” (6,7 psl.) Kaip matėme, Dantei dangaus mąstyme taip pat vadovauja išmintis moters forma. B0ecijus buvo labai žiauriai nužudytas karaliau Teodoriko įsakymu. Jo kūnas yra palaidota Paduvos bažnyčioje.
Į šį rinkinį Dantė įtraukė ir žymų Ispanijos vyskupą šv. Izidorių galbūt dėl dviejų priežasčių: viena, kad jis buvo laikoma mokyčiausiu savo šimtmečio teologu, ir antra, kad jis buvo pasižymėjęs istorinėmis studijomis. Galbūt mums būtų buvę įdomiai šia jo knyga apie gotų, vandalų ir švabų karalius apimantį laikotarpį ligi 621 metų. Kadangi tiek gotai, tiek vandalai savo kelionėse yra siekę Pabaltijį, tai ši studija gal galėtų ką nors patikimo pasakyti ir apie šiuos kraštus. Iš tautų kilnojimosi laikotarpio istorijos patikimo vaizdo dar niekas neturi. Dorinėms šv. Izidoriaus pažiūroms pažinti daug pasako šitoks jo sakinys: “Geriau nebūti, negu nelaimingai būti”.
Į šį rinkinį yra įtrauktas ir vienas anglosaksas — Beda Venerabilis. Šis titulas (ve-nerabilis — garbintinas) jam buvo suteiktas dėl jo ypatingo protinio pranašumo. Naujaisiais laikais popiežius Leonas XIII jį pakėlė Bažnyčios, daktaru. Tam, žinoma, yra pakankamai priežasčių. Jis yra daugelio literatūrinių ir mokslinių knygų autorius. Labiausiai žinoma yra jo Anglijos istorija. Jis taip pat yra rašęs ir apie pomirtinį šventųjų gyvenimą. Kritikai atkreipia dėmesį į tai, kad danguje jis neskyrė pasauliečių nuo kunigų. Leonas XIII buvo susidomėjęs pasaulietiško gyvenimo problemomis, užtat atkreipė dėmesį į Bedos mokslą. Beda yra gyvenęs 637-735 m.
Šalia ispano ir anglo, čia į dangų yra įtrauktas ir prancūzas Ričardas iš Šv. Viktoro vienuolyno, netoli Paryžiaus. Dantė apie jį duoda Tomui Akviniečiui pasakyti, kad jo mąstymai buvo aukštesni negu žmogaus. Jis yra miręs 1173 metais. Jis yra parašęs knygą apie Švenč. Trejybę. Galbūt įdomiausia yra tai, kad jis yra laikomas pirmuoju, kuris Dievo buvimą pradėjo įrodinėti iš priežastingumo principo.
Šią grupę užbaigia Paryžiaus universiteto prof. Sigitas iš Brabanto, bet prie jo reikia sustoti atskirai.
(Bus daugiau)
■ Popiežius Jonas Paulius II lapkričio 22 d. paskelbė palaimintaisiais 22 kankinius, kurie buvo Anglijoje nužudyti po to, kai karalius Henrikas VIII atsimetė nuo Katalikų Bažnyčios.
■ Belgas Jean-Marie Pfaff yra geriausias pasauly futbolo vartininkas. Jis yra katalikas ir rūpestingai lankosi šventadienių mišiose.
■ Bažnyčios sąrašuose yra 1.848 šventaisiais paskelbtieji.