IŠ KANAUNINKO TUMO-VAIŽGANTO ATSIMINIMŲ
Galop dar bent vieną epizodą. Šaukias mane vyskupas ir prašo jį nuvesti pas Joną Jablonskį. Daviau žinią Jablonskiui, kad mes kitą vakarą ateisime. Jablonskis buvo nudžiugintas tokiu garbingu vizitu ir laukė. O mudu su vyskupu, kai jau gerokai sutemo, pėsti pasileidome į kalną, į Pohulianką.
Vyskupas Jurgis sirgo tuberkulioze, dėl to kelis kartus skuto rankų ir kojų kaulus ir reikalavo, kad stipriai maitintus. Nuo to jis buvo gerokai pasunkėjęs. Tačiau, kai pasiūliau vežėją, nes kelio bus apie du kilometrus, griežtai atsisakė ir energingai, nors stiljuliuodamas dideliais savo čebatais, pasileido eiti. Nuėjom ir parėjom.
J. Jablonskį vyskupas vizitavo dviem tikslais: kaip lietuvis ir kaip kunigas. Vyskupui lietuviui itin rūpėjo lietuvių kalba. Apie tai ir buvo pradėta šnekėtis. Vyskupas Jurgis primygtinai skatino gramatininką, kad jis pirmiausia duotų linksnių mokslą tam tikroje sintaksės dalyje. Nurodinėjo, kaip dabartinė literatūrinė mūsų kalba nusususi, palyginant su gyvąja kalba; kokių prašmatnių, tiesiog neįtikėtinų konstrukcijų gyvojoje kalboje esama, o mes, svetimomis kalbomis išlavinti, to nebejuntame. Ir pabėrė jis keletą tikrai nugirstų, bet tikrai neįtikėtinų pavyzdžių. J. Jablonskis džiaugės nurodymais ir sakės pasirūpinsiąs tą dalį sintaksės pirmiau parengti spaudai ir lenkės vyskupui labai žemai, lyg siekdamas jam ranką pabučiuoti. Tačiau vyskupas šiaip jau pasibučiavo. Palikome Jablonskį sujaudintą.
Grįžtant vyskupas vis kalbėjo, kad Jablonskis blogas, jo liga nepagydoma; kad už visa, ką gera jis yra lietuvių kultūrai davęs, mes, kunigai, privalome atsidėkoti jam rūpesčiu apie jos vėlės išganymą, pastangomis, kad jis amželį pabaigtų ištikimu kataliku, Bažnyčios sūnum. Ir tą pareigą ypatingu būdu krovė ant manęs. Paskui dar pakartojo, aplankęs mane Kaune, ir dar kartą priminė. Jam nuolat rūpėjo, kad mūsų didvyris nenumirtų be šventų sakramentų.
Deja, ta misija ne man teko...
PROFESORIAUS MYKOLO BIRŽIŠKOS ATSIMINIMAI
Prof. Mykolas Biržiška 1919 m. pradžioje buvo užėjęs pasitarti pas vysk. Matulaitį mokyklų klausimu, nes tuo metu Vilnių užėmę bolševikai buvo išleidę dekretą, draudžiantį tikybos dėstymą mokyklose. Tuo pačiu klausimu vysk. Matulaitis buvo žadėjęs užeiti pas Biržišką į namus.
Savo pažadą jis greit įvykdė. Atėjęs namuose terado tik mano brolį Vaclovą, tuo laiku buvusį bolševikų komisarą. Nežiūrint taip didelių ideologinių skirtumų, juodu nuoširdžiai kalbėjosi visą valandą. Mano brolis sakėsi vyskupu Jurgiu buvęs tiesiog sužavėtas. Jis jį vertino kaip labai kultūringą žmogų.
Susiduriant su vysk. J. Matulevičium, man ypač krito į akis jo tolerancija; jis niekad neprimesdavo kitam savo nuomonės: išdėstydavo dalyką atvirai, paprastai, ir tiek. Jis kitiems darė įtaką savo sielos taurumu. Jo žvilgsnis buvo toks gilus, viliojąs, jog pavergdavo kiekvieną... Nuostabu, kad jis net apie aiškius savo priešus atsiliepdavo su pagarba, laikydamas jų elgesį paprasta žmogiška silpnybe. Nors aš ir visi, kurie tik su juo turėdavo reikalų, aiškiai jautėme, kad jis ir kaip vyskupas, ir kaip žmogus yra už mus daug aukštesnis, tačiau jis niekad neduodavo jokiu būdu to suprasti. Priešingai, iš jo elgesio galėjai pajusti, kad jis save laiko lygiu su mumis.
Pagaliau turiu pasakyti, kad ark. J. Matulevičius mane gerbė, vertindamas, matyt, kaip žmogų. Nors jis žinojo, kad aš esu nutolęs nuo religijos ir katalikybės, bet religiniais klausimais mes niekad nekalbėjome ir nediskutavome. Arkivyskupas J. Matulevičius vien savo sielos taurumu ir humaniškumu mane tiek yra paveikęs, jog aš dabar, daugiausia jo dėka, vėl tapau oficialiu katalikų Bažnyčios nariu.
(Arkivyskupas Jurgis Matulevičius, Marijampolė 1933, p. 137-138 ir 148-150)