KUN. JONAS
Galima kuo nors taip labai įsitikinti, kad atrodo taip aišku, kaip du ir du yra keturi, ir kitaip negali būti. Bet vėliau pastebima, kad iš tikrųjų yra kitaip. Per tūkstančius mėty žmonija buvo įsitikinusi, kad saulė sukasi aplink žemę. Taip pat ir tų laikų astronomai mokė, jog žemė esanti visų žvaigždžių centre. Kai astronomas Kopernikas ėmė įrodinėti, kad ne žemė, o saulė yra mūsų planety centras, kad žemė apie ją sukasi, tai daugelis jį laikė kone pamišėliu, klaidatikiu. Juk ar ne visi regim, kaip saulė eina aplink žemę? O dabar jau ir pradžios mokyklų vaikai žino, kad žemė sukasi aplink saulę.
Po paskutinio pasaulinio karo fizikos, chemijos, biologijos, kosmologijos ir astronomijos moksluose papūtė nauji vėjai. Vis daugiau ir daugiau mokslininkų ima atmesti materialistinę filosofiją, kad visata esanti tik medžiaga, kad tik tai, ką gali regėti, pasverti, apčiuopti, suuosti, laboratorijose ištyrinėti, yra tikra. O ko neapčiuopi, nematai, negirdi, tai to ir nėra. Dvasia, Dievas yra neregimi, neapčiuopiami, tai jų ir nėra. Ilgą laiką tokia pažiūra buvo įsišaknijusi save moderniais ir pažangiais laikančiuose žmonėse. Jie nepagalvojo, kad jei būtų logiški, tai jiems tokie dalykai, kaip meilė, džiaugsmas, laimė, tiesa, patriotizmas, grožis, ištikimybė ir t.t., nebūty realūs tikri, neegzistuotų, nes jų negalima nei regėti, nei pasverti, nei laboratorijose tyrinėti. Bet taip nėra. Tie dalykai yra nepaprastai tikros ir svarbios tikrovės, nuo kuriy pareina ir kiekvieno žmogaus, ir šeimų, ir tautų gerovė bei laimė. Todėl pokariniai mokslininkai vienas po kito ėmė domėtis visų pirma pačiu žmogumi, kuris yra visos kūrinijos vainikas. Jie studijuoja visą žmogų, koks jis yra su medžiaginėmis ir dvasinėmis ypatybėmis.
Šiluvos koplyčios detalė. K. Daugėlos nuotr.
Vienas agnostikas (asmuo neigiąs, kad žmogus gali bet ką tikrai pažinti) chirurgas vienoje savo paskaitoje išsitarė: "Išnarpliojau kiekvieną žmogaus kūno dalelę ir niekur neužtikau sielos”. — "Gerai, daktare, — atsiliepė vienas klausytojas, — Tamsta operuoji gyvus kūnus. Ar užtikai juose gyvybę?” Tokio klausimo nesitikėjęs, chirurgas pradėjo aiškinti: "Aš regiu plakančią širdį, alsuojančius plaučius, krutančius muskulus. ..” Klausėjas pertraukė chirurgą, sakydamas: "Gerai, daktare, tai tiesa. Ir mes tai regime ir jaučiame. Bet tai yra tik gyvybės ženklai, o ne pati gyvybė. Kodėl jos neregime? Todėl, kad gyvybė nėra medžiaginė tikrovė, o dvasinė, kurios kūno akys negali regėti nei rankos apčiuopti. Tiktai dvasia gali tai suvokti ir suprasti. Kai Tamstai reikia prisipilti į automobilį benzino, tai dairaisi tokios stoties iškabos, ženklo. Privažiavęs stotį, neperki to ženklo, bet perki reikalingą skystimėlį...” Taip pasibaigė chirurgo pokalbis su klausėju. Geras chirurgas buvo taip persiėmęs savo srities žiniomis ir patyrimais, kad nebesirūpino nieku kitu, kas daugybei galvojančių žmonių rūpi — jis nesugebėjo filosofiškai galvoti, t.y. ieškoti turimos po ranka tikrovės giliausios paskutinės gelmės, kurios neapčiuopia mūsų kūno juslės, bet kuri yra ne mažiau reali už patį žmogų. Šitokias žmogaus dvasios gelmių studijas senovės graikai vadino "metafizika”, t.y. studijos to, kas tūno už regimojo fizinio pasaulio.
Kad mūsų laikų modernieji mokslininkai vis labiau susidomi dvasiniu žmogaus pasauliu, liudija ir gausiai jų leidžiamos knygos bei rimti straipsniai mokslų žurnaluose. Paminėsime keletą pavyzdžių. 1984 m. išėjo knyga "The new Story of Sciences”. Joje yra 75 knygų bei straipsnių sąrašas. Du trečdaliai jų išleistos po 1950 metų. Kita knyga "The Intellectuals speak about God”. Joje aptinkame 123 veikalų sąrašą, kurie čia vadinami šaltiniais. Tarp 1980 ir 1984 metų išspausdinta dar 41 rimtas veikalas. Ar tai nėra aiškus mokslo vyrų susidomėjimas dvasios bei religijos pasauliu?
Ar iš tiesų mūsų laikų mokslo žvaigždės tiki, jog yra dvasinė tikrovė, kad religija nėra tik mitas? Profesorius Henry Morgenau, daugiau kaip 40 metų dėstė fiziką garsiajame Yale universitete. Apdovanotas aštuoniais garbės doktoratais. Dvylikoje kitų universitetų jis skaitė paskaitas kaip svečias mokslininkas. Jis leido mokslų žurnalus: "American Journal of Science”, "Philosophy of Science”, "Review of Modern Science”. Jis buvo ir Amerikos mokslų sąjungos pirmininkas bei garsiojo Einšteino bendradarbis. Paprašytas pakalbėti apie kai kurių mokslininkų griežtoką nusistatymą religijos atžvilgiu, Margenau pasakė: "Dažnai sakome ir tikime, jog kone visuma rimtų mokslininkų esą antireliginės nuotaikos. Ilgą laiką ir aš pats taip galvojau. Dabar taip nebemanau. Yra faktai, jog veikliausieji net kvantų teorijos puoselėtojai bei kitų naujenybių atradėjai yra labai suinteresuoti religija. Pvz., Robert Jastrow, kuris yra geresnis mokslininkas, astronomas ir fizikas už Carl Sagan, yra tikintis vyras”. Kai toliau Morganą paklausė, "ar būtų neprotinga atmesti Kūrėją, remiantis moderniųjų mokslų duomenimis”, jis atsakė: "Taip, būtų absoliučiai neprotinga (unreasonable), nes modernieji mokslai galutinai pripažino, jog pasaulio sutvėrimas iš nieko nėra joks prieštaravimas (contradiction)”.
Profesorius Chandra Wikramasinghe drauge su prof. Sir Fred Hoyle yra pripažinti du žymiausi Britanijos mokslininkai. Neseniai jis sukėlė sensaciją, pasakydamas, kad jųdviejų tyrinėjimai parodė, jog turi būti Dievas. Paklaustas apie Darvino evoliucijos teoriją, Chandra atsakė: "Darvino evoliucijos teorijai patvirtinti dar niekad nėra surasta reikalingos pereinamosios formos. Nėra jokio aiškaus įrodymo jokiems pagrindiniams Darvino evoliucijos principams”.
George Grinnell, mokslų istorijos profesorius McMaster universitete, rašo: "Darvinui studijuoti paskyriau daug laiko. Galiu gana tikrai sakyti, kad Darvinas savo teorijos neišvystė iš gamtos stebėjimų, bet jis primetė gamtai savo filosofines pažiūras ir paskui 20 metų ieškojo faktų savo teorijai patvirtinti”.
Rhode Island universiteto profesorius Stephan D. Schwartz paklaustas, kodėl egzistuoja visata (universe), atsakė: "Vienintelis turimas teisingas atsakymas yra toks: pasaulis egzistuoja todėl, kadjį egzistuoti iššaukė už jo esanti galybė — Dievas. Su Dievu pasaulis turi prasmę. Visata turi prasmę todėl, kad ji yra dieviškas kūrinys, kad turi dievišką planą ir dievišką paskirtį — tikslą”.
Čikagos universiteto mokslininkas Roger Sperry knygoje "Mind, Brain and Human Values” (1965) rašo: "Sąmonė, valios laisvė, vertybės — šie trys dalykai yra senas dieglys mokslų šone. Materialistiniai mokslai negalėjo ir negali su jais susidoroti. Daugumui mūsų tie trys dalykai yra tarp svarbiausių mūsų gyvenime. Jei kuris mokslas ima neigti jų svarbą ar net jų egzistavimą... tai tenka suabejoti to mokslo moksliškumu”.
Jean Paul Sartre (t 1980), egzistencialinės filosofijos kūrėjas, žiūrėjo į pasauli ne kaip į Dievo kūrinį, o kaip į niekybės (nothingness) karalystę, paskendusią proto tamsumose. Trumpą laiką prieš mirtį jis prisijungė prie Dievą tikinčių mokslininkų. Į magnetofono juostelę įrašytame pokalbyje girdime jį sakant: "Nesijaučiu esąs atsitiktinumo padaras, menkutė dulkelė visatoje. Jaučiuosi kažkas lauktas, paruoštas, planuotas. Trumpai tariant, esu tik Kūrėjo čia pastatyta būtybė, o ta kuriančių rankų idėja išsako Dievą”.
Bene nuostabiausias visų moderniųjų mokslų atrastas dalykas yra smegenų chirurgų surastas faktas, kad žmogaus protas ir valia gali veikti be smegenų pagalbos ir be jokio žmogiško kūno organo. Wilder Penfield, nuo 1930 metų buvęs smegenų chirurgijos pionierius, savo knygoje "Mystery of Mind” aprašo savo atradimų ir patyrimų jaudinančią istoriją. Pagrindinis jo surastas faktas: "Nei proto, nei valios negalima įstatyti į jokią smegenų dalį. Smegenys yra juslių, atminties, emocijų ir judesių buveinė (seat), bet aiškiai jos nėra nei proto, nei valios organas. Todėl yra aišku, kad žmogaus intelektas ir valia neturi kūniško organo”.
Taip kalba žymiausi mūsų laikų mokslininkai. Ar tai nėra aiškus įrodymas, kad egzistuoja dvi skirtingos tikrovės: medžiaga ir dvasia? Jau Aristotelis ir Tomas Akvinietis mokė, kad dvasia, t.y. protas ir valia, nepriklauso nuo medžiagos. Jie negalėjo nė pasvajoti, kad XX-tojo amžiaus modernieji mokslininkai moderniomis priemonėmis patvirtins tokią jų galvoseną. Šiandien rimti mokslininkai ne tik neneigia Dievo ir tikėjimo, bet skelbia esant realų dvasios pasaulį; o mes, krikščionys, skelbiame, kad to dvasinio pasaulio valdovas yra Viešpats Jėzus Kristus.
(Straipsniui panaudotos žinios iš “Homilectical Pastoral Review”, 1986 m. lapkr. mėn.)