(Kard. Juozapo Bernardino pamokslas Lietuvos krikščionybės jubiliejaus mišių metu 1987 lapkričio29 d.)
Čikagos bažnyčia šiandien džiaugiasi, kai švenčiame 600 metų jubiliejų Lietuvos galutinio "taip!” į Dievo kvietimą tikėti Jėzų Kristų ir tapti visuotinės bažnyčios tikinčiųjų bendrija. Savo paties ir visos arkivyskupijos vardu nuoširdžiai sveikinu visus šią popietę čia susirinkusius iš Čikagos, jos apylinkių ir kitų vyskupijų švęsti šio džiaugsmingo įvykio.
Šiandien taip pat pradedame Advento liturginį laikotarpį, tą ypatingą metą, skirtą atnaujinti savo pasitikėjimą Viešpaties ištikimumu, tą metą didesnio Viešpaties pajutimo, aktyvaus ir viltingo Viešpaties laukimo.
Palaimintasis Jurgis Matulaitis, lietuvių arkivyskupas, paskelbtas palaimintuoju per jubiliejines iškilmes Romoje šių metų birželio 28 dieną, savo užrašuose taip rašė: "Žmogus tik tada įgyja tikrą Dievo vaikų laisvę, kai, išsinėręs iš savimeilės kailio, apsisiaučia Kristaus dvasios ir malonės rūbu. Tik tada pasidaro protas aiškus, dvasia laisva, širdis plati ir atvira. Dievo meilė, įžengusi į mūsų širdį, atveria ją visiems žmonėms be jokių luomo ar tautos skirtumų”.
Dievas pašaukė mus priimti Jėzų Kristų asmeniškai — į savo šeimas, bendruomenes ir tautas. Iš tikrųjų Viešpats kviečia visą žmoniją į savo taikos ir teisingumo karalystę. Sis kvietimas pasiekė Lietuvos žmones vėlyvaisiais viduramžiais, kai kitos Europos tautos jau seniai buvo tapusios krikščioniškos. Savo ir visos tautos vardu Lietuvos valdovai laisvai ir be prievartos pasakė "taip” — iš pradžių Mindaugas 1251 m. ir galutinai karalius Jogaila ir didysis kunigaikštis Vytautas 1387 m.
Pagal ano meto diplomatiją, politiniais, kultūriniais ir sacialiniais sumetimais reikėjo formalių derybų. Bet po mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo nebėra jokių užtvarų tarp žmonių ir Dievo, nes laisvu tikėjimo priėmimu sutinkama iš Dievo priimti malones ir turėti dalį visuotinės bažnyčios rūpestyje ir paramą kiekvienam žmogui.
Šiandien, pirmąjį Advento sekmadienį, Dievo tauta meldžiasi pranašo Izaijo žodžiais: "Viešpatie, tu — mūsų tėvas. Mes esame molis, o tu — mūsų puodžius; visi mes — tavųjų rankų darbas”. Šis gražus molio ir mylinčios puodžiaus rankos įvaizdis gerai išreiškia Viešpaties rūpinimąsi žmonėmis ir tikėjimo vystymąsi bei augimą. Iš pradžių Dievas tūkstančius metų formavo lietuvių tautą per gamtinę religiją, kuri brangino toleranciją visiems, artimus ryšius šeimoje, teisingumą ir didžiadvasiškumą tarpusavio santykiuose, pagarbą gamtai, kurioje gyvenama, ir žemei maitintojai. Šiuo augimo laikotarpiu Dievas dėjo lietuvių tautoje sveiką pagrindą pilnesnio gyvenimo Kristuje apreiškimui.
Išauginti pagal senąją religiją, kur ištikimybė buvo matuojama kasdieniniu gyvenimu bendruomenėje, lietuviai mokėjo suprasti, kad kasdieniniu gyvenimu atsakome ir į Dievo mums rodomą ištikimumą bei pasitikėjimą mumis ir kad eucharistinė auka ypatingu būdu išreiškia šį Dievo ir žmogaus santykį.
Kai prieš penkis mėnesius rinkomės su popiežium Jonu Pauliumi prie šv. Petro kapo Romoje, girdėjome įvairiomis kalbomis reiškiamus tikėjimo žodžius iš daugelio kraštų atvykusių žmonių. Šventojo Tėvo šilti žodžiai visiems ir jo ypatingas dėmesys Lietuvos tikintiesiems įgalino mus geriau suprasti tąjį daugiau kaip šešis šimtus metų išsaugotą tikėjimo paveldą, tą dieną švenčiamą sostinėse: Romoje, Vilniuje ir Vašingtone.
Bažnyčia Lietuvoje augo žmogaus laisvės ir žiaurios priespaudos metu, gausaus derliaus ir baisaus badmečio, tragiško karo ir alinančių nelaimių, gyvo krikščioniško auklėjimo ir baisaus pagrindinių žmogaus teisių nebojimo metu. Tikime, kad Viešpats yra ištikimas tėvas, įgudęs puodžius. Štai kodėl mes pasitikime jo rankų darbu ir norime būti nuolankūs jo mylinčiai globai mūsų gyvenimo kelyje ir Bažnyčios dvasiniame augime.
Adventas yra ypatingas metas aktyviam ir viltingam budėjimui, kada esame formuojami ateičiai. Savo ganytojiškame laiške, skirtame šiam jubiliejui, Lietuvos vyskupai mums primena: "Asmuo, gyvenąs Šventojoje Dvasioje, nėra trumparegis, bet visada pasirengęs atsiliepti į kito asmens šauksmą, net į tyliausią šauksmą, moka suprasti kitus ir veiksmingai padėti”. Į šį šauksmą ir troškimą tikėjimo, teisingumo ir bendrijos mes atsakome savuoju įnašu į Bažnyčią ir per ją į pasaulį.
Lietuviai visada buvo aktyvūs savo parapijose ir rūpinosi katalikybės ateitimi savo šeimose ir bendrijose. Šią atsakingą veiklą matome Čikagoje paskutinių 120 metų laikotarpyje ir Lietuvoje, kur pasauliečiai persekiojamoje Bažnyčioje vaidina gyvybinį vaidmenį.
Noriu, kad žinotumėte, jog aš solidarizuoju su jumis ir visais jūsų tautiečiais, Lietuvoje tebegyvenančiais. Mes privalome jų niekuomet neužmiršti ir neapleisti. Mes turime būti jų balsai pasaulyje, reikalaujantys jų teisių pripažinimo.
1974 m. Vyskupų sinodas pabrėžė, kad mes visi — kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai — esame pašaukti skelbti Evangeliją: giliai tikėti Kristų patys ir dalytis tikėjimu su kitais. 1983 m. Vyskupų sinodas kvietė tikinčiųjų bendriją gyventi taikiai tarpusavyje ir nešti taiką bei atlaidumą į pažeistą pasaulį. O šių metų sinodas pasauliečių reikalu dar labiau pabrėžė, kad kiekvienas krikščionis, pagal savo kultūrą ir padėtį, konkrečiai įsijungtų į Bažnyčios, mistinio Kristaus kūno, darbus.
Veiklus budėjimas Viešpaties atėjimui apima ir rūpinimąsi kitais. Daugelis, pavyzdžiui, yra įsijungę į veiklą atstatyti persekiojamų tikinčiųjų pagrindines žmogaus ir religines laisves, ypač Lietuvoje. Ir atrodo, kad mūsų pastangos neša vaisių, kai, pvz., yra pažadėta grąžinti tikintiesiems atimtą Klaipėdos bažnyčią.
Aktyvus Viešpaties laukimas reikalauja nesileisti būti užliūliuojamiems grynai asmeniškų rūpesčių, o skirti savo dėmesį, laiką bei talentus kitiems. Tai reikalauja pajungti savo jėgas užpildyti spragoms mūsų parapijose, mokyklose, katalikiškose draugijose, bendruomeninėj veikloj ir visoj visuomenėj.
Kreipdamos dėmesį į savo ir kitų talentus bei reikalus, mūsų parapijos ir mažesnės bendrijos liudys, kad budriai laukiama Viešpaties, kurs visada ištikimas. "Būdami dvasios vedami, mes rodome jos veiklos mūsų tarpe palaimintus vaisius, — sako Lietuvos vyskupai, — dėmesį šventam įkvėpimui, padrąsinimą ir pasirinktiną kelią, kai įsigiliname į Kristaus Evangelijos reikšmę”.
Kai švenčiame Lietuvos krikščionybės šešis šimtus metų, kai Rytų Bažnyčia rengiasi švęsti tūkstantį tikėjimo metų ir kai mes už penkerių metų ruošiamės švęsti Amerikos evangelizacijos penkių šimtų metų sukaktį, melskimės ir dirbkime, kad apaštalo Pauliaus žodžiai tikrai tiktų tikinčiųjų bendrijai, šią popietę čia susirinkusiai: "Aš nuolatos už jus dėkoju Dievui, kad dėl Jėzaus Kristaus Dievas suteikė jums savo malonę. Jis ir stiprina jus iki galo, kad išliktumėte nenusikaltę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dienai. Ištikimas yra Dievas, kuris jus pašaukė į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendrystę”.
■ Čekoslovakijos kunigas Vaclav Maly, kuris yra pasirašęs žmogaus teisių dokumentą “Chartą 77” ir dėl to netekęs teisės eiti pareigų, vyriausybei to neleidžiant, dabar atvirame laiške kritikavo Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Javier Perez de Cuellar, kam jis suteikė Taikos šauklio titulą su dabartiniu Čekoslovakijos režimu bendradarbiaujančiai Čekoslovakijos katalikų kunigų sąjungai “Pacem in Terris”. Ši sąjunga tylėjo dėl religinių persekiojimų Čekoslovakijoje ir dėl besitęsiančio karo Afganistane. Kun. Maly pareiškė, kad ši sąjunga neturi gero vardo Vatikane ir neturi pagarbos Čekoslovakijos žmonėse.