DANUTĖ BINDOKIENĖ
Kiekviena pasaulio tauta iškilmingiausiai švenčia Nepriklausomybės paskelbimo šventę. Net ir tuomet, kai tauta tą nepriklausomybę yra laikinai praradusi, šventė tebešvenčiama, nors jos iškilmės būna perpintos liūdesiu.
Lietuvos nepriklausomybės šventė švenčiama vasario mėn. 16 d. Tačiau Lietuva savo nepriklausomybę yra praradusi 1944 m., ir kraštą nuo to laiko valdo rusai bolševikai. Buvusios nepriklausomybės šventę švęsti Lietuvoje yra griežtai draudžiama. Už šio draudimo nepaisymą laukia sunkios bausmės.
Dabar Lietuvos nepriklausomybės šventė yra švenčiama visur, kur tik gyvena lietuviai (o jų yra visame pasaulyje). Tiek tėvynėje, tiek ir išeivijoje gyvenantys lietuviai tvirtai tiki, kad Lietuvai vėl nušvis laisvės rytas. Lietuviai nebijo kovos dėl savo teisių. Kovoti ir tikėti laisvu rytojumi jie yra nuo amžių įpratę.
Šiluvos koplyčia. K. Daugėlos nuotr.
Kad būtų lengviau suprasti Lietuvos kelią į nepriklausomą gyvenimą, pateikiame truputį istorijos.
Galima sakyti, kad Lietuva pirmą kartą nustojo savo nepriklausomybės 1569 m., kai Lietuvos bajorai Liublino mieste pasirašė sutartį, sujungiančią Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę su Lenkija, sudarant vieną respubliką. Nuo to laiko lietuviai ir lenkai turėjo bendrai renkamą valdovą, bendrą seimą ir senatą, bendrus pinigus ir daugelį kitų bendrų reikalų.
Tačiau Liublino unija, nors ir daug lietuviams kainavusi, nesustiprino bendrosios Lietuvos-Lenkijos valstybės. Galingi priešai: rusai, švedai, vokiečiai ir net turkai, skubėjo pasinaudoti šios jungtinės valstybės susilpnėjimu, nuolat puldinėdami ir atsiplėšdami po dalį jos teritorijos. Dešimtmečiams ir šimtmečiams slenkant, Lietuvos-Lenkijos kaimynai taip sustiprėjo, išaugo, kad jiems priešintis darėsi per sunku. Pagaliau po eilės karų ir pralaimėjimų Rusija, Prūsija ir Austrija pirmą kartą pasidalino Lietuvos-Lenkijos žemes. Tai įvyko 1772 m. Didžioji dalis Lietuvos žemių teko Rusijai.
Lietuvos-Lenkijos ponai ir bajorai bandė stiprinti likusią valstybės dalį, pakeičiant krašto santvarką. 1791 m. buvo paruošta ir priimta nauja konstitucija. Kai ji buvo įgyvendinta respublikoje, Lietuva savo nepriklausomybės neteko antrą kartą.
Net po Liublino unijos Lietuva tebeegzistavo kaip atskira valstybė, nors ir sujungta su Lenkija. Ji turėjo savo vardą, savo kariuomenę, vyriausybę, teises, vidaus santvarką. Naujoji konstitucija panaikino Lietuvos valstybę, palikdama Lietuvą tik paprasta Lenkijos provincija.
Tačiau ir naujoji tvarkymosi sistema nepadėjo: galingieji kaimynai dar du kartus pasidalino Lietuvos-Lenkijos valstybę, paskutinį kartą 1795 metais. Lietuvos žemės vėl teko Rusijai, tik Užnemunės dalis, susisiekianti su Rytų Prūsais, perėjo Prūsijos valdžion.
Su trečiuoju padalinimu visiškai panaikinta Lietuvos-Lenkijos jungtinė valstybė. Sąjunga buvo galutinai išardyta, o abi valstybės atsidūrė skirtingų svetimųjų valdžioje.
Rusų carai valdė Lietuvą gerokai daugiau kaip 120 metų. Per tą laiką visokiomis priemonėmis buvo mėginama ir stengiamasi Lietuvą surusinti, išnaikinti katalikybę — paversti lietuvius rusais pravoslavais (stačiatikiais). Nors bajorija ir aukštuomenė buvo daugiausia sulenkėjusi ir mažai rūpinosi žmonių gerove, per tą laiką liaudis išsiaugino šviesių žmonių, kurie, išėję mokslus kad ir svetimuose kraštuose, svajojo apie savo krašto laisvę.
Vis dėlto lietuvių ir lenkų šviesuomenė nerimo. Veikdami slapta, priešinosi carų valdžiai, stengėsi ja atsikratyti. XIX a. pradžioje įvyko trys pagrindiniai sukilimai prieš rusus. Pirmasis 1831 m. Jame daugiausia pasireiškė bajorai ir kilmingieji. Nors sukilimas prasidėjo Lenkijoje, o lietuviai tik prie jo prisidėjo, sukilimą numalšinę, rusai lietuvius žiauriai baudė. 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas ir visos lietuviškos mokyklos. Įstaigose ir mokyklose įvesta tik rusų kalba. Rusai buvo įsitikinę, kad sukilimas yra lenkų įtakos lietuviams padarinys, todėl visomis išgalėmis stengėsi lietuvius atskirti nuo lenkų. Lietuviai turėjo būti paversti rusais.
Rusinimo ir pravoslavinimo darbas nesisekė. Juo labiau lietuvius valdžia spaudė, tuo stipriau jie priešinosi.
1863 m. įvyko paskutinysis sukilimas. Jame dalyvavo visa tauta: aukštuomenė, kunigai, valstiečiai. Žinoma, kovoti su tokia galinga valstybe lietuvių tauta neilgai galėjo. Sukilimas buvo užgniaužtas labai greitai.
Kad sukilimai daugiau nepasikartotų, caro valdžia į Lietuvą atsiuntė generolą Mykolą Muravjovą, pagarsėjusį žiaurumu. Jis buvo paskirtas Vilniaus generalgubernatoriumi. Dėl ypatingo žiaurumo žmonės Muravjovą praminė Koriku.
Muravjovas turėjo visišką valdžią Lietuvoje. 1864 m. buvo išleistas įsakymas, draudžiąs spausdinti lietuviškas knygas, laikraščius ir kitokius spaudinius lotyniškomis raidėmis. Knygos galėjo būti spausdinamos rusiškomis raidėmis — kirilica. Lietuviški raštai, spausdinti rusiškomis raidėmis, buvo vadinami graždanka.
Pačioje spaudos draudimo pradžioje graždanka išspausdinti keli elementoriai, giesmynai ir maldaknygės. Netrukus buvo apsižiūrėta, kad ne tik lietuvių kalbai gresia pavojus iš tokių graždankinių raštų, bet taip pat ir katalikų tikėjimui. Į kovą su spaudos draudimu aktyviai įsijungė kunigai ir net vyskupai. Ta kova vyko įvairiai: buvo spausdinamos lietuviškos knygos įprastomis lotyniškomis raidėmis (Vilniuje ir kituose miestuose), įrašant ankstyvesnę datą — prieš spaudos draudimo įvedimą. Lietuviškos knygos buvo spausdinamos Rusijoje, kur tuo metu gyveno daug lietuvių šviesuolių, o spaudos draudimo nebuvo. Tačiau rusai greit apsižiūrėjo ir tą spausdinimą sustabdė. Pagaliau knygos buvo spausdinamos kituose kraštuose — Amerikoje, Prūsijoje. Galima sakyti, kad didžiausioji lietuviškų spaudinių dalis spausdinta Prūsijoje — Tilžės mieste. Šis darbas buvo labai sėkmingas ir plačiai varomas iki spaudos draudimo atšaukimo.
Pirmasis lietuviškų raštų spausdinimu Prūsuose, atnešimu į Lietuvą ir paskleidimu tarp žmonių ėmė rūpintis Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801-1875). Jis suorganizavo knygnešių tinklą, sėkmingai veikusį visoje Lietuvoje net 40 metų, iki buvo grąžinta spauda 1904 metais.
Ar spaudos draudimas buvo sėkmingas? Rusams — ne; lietuviams — taip! Per tuos 40 metų Prūsijoje išspausdintos 1352 knygos; Amerikoje 720 spaudinių. Kasmet buvo išspausdinama apie 138.575 egzempliorių spaudinių, kurie pasiekdavo Lietuvą. Jie buvo žmonių godžiai skaitomi ir kėlė lietuvių tautinį susipratimą, žadino laisvės troškimą.
Po didžiųjų padalinimų iširus Lietuvos-Lenkijos valstybei, lenkų ir lietuvių didikai įvairiais būdais stengėsi atsikratyti svetimųjų valdžios ir tą valstybę vėl atkurti. Čia ypač pasireiškė lenkų uolumas. Ilgainiui lietuviai atsisakė bet kokių ryšių su Lenkija. Jie troško patys valdytis be jokios svetimos įtakos.
Pradžioje ir patys nežinojo, kokią santvarką turėtų pasirinkti, jeigu atsirastų proga išsilaisvinti iš caro valdžios. Vieni galvojo apie kunigaikštiją, kaip senaisiais laikais, kiti apie nepriklausomą modernios santvarkos valstybę.
Spaudos draudimo pradžioje buvo daugiausia spausdinamos maldaknygės ir kalendoriai, bet vėliau suklestėjo pasaulietiška literatūra. Pirmasis lietuviškas laikraštis, pavadintas "Aušra”, pradėtas leisti Prūsijoje 1883 m. Jo redaktorius buvo dr. Jonas Basanavičius. "Aušra” ir po jos pasirodęs "Varpas”, redaguotas dr. Vinco Kudirkos, kėlė lietuviuose laisvės troškimą ir ryžtą kovoti už savo teises. Daug kitų šviesuolių jungėsi į tą kovą. Įdomu, kad šie naujieji tautos žadintojai ir kovotojai dėl jos laisvės jau nebebuvo bajorų, ponų ar kity kilmingųjų atžalos, o lietuvių valstiečių vaikai, išsilavinę daugiausia svetimuose kraštuose, supratę, kad jų tėvynė yra Lietuva, o ne Lenkija, Rusija ar kita kuri kaimyninė šalis.
Jų nuomone, kiekvienas kraštas turi teisę pats statyti sau ateities tiltus, pats valdytis ir laisvai gyventi. Lietuva, turėjusi tokią garsią ir garbingą praeitį, tebekalbanti seniausia pasaulyje gyvąja kalba, pasižyminti turtingais papročiais, gražiomis tradicijomis, paveldėtomis iš šimtmetinio tautos kraičio, nėra nė kiek prastesnė už kitas Europos tautas: ji turi teisę gyventi laisvai. Savo pažiūras tie šviesuoliai skleidė visai tautai, kol kiekvieno lietuvio širdyje užsidegė nenugalimas laisvės siekis.
Nors rusai nesiliovė varginę krašto ir persekioję draudžiamųjų spaudinių, kurie kaip potvynis plūdo į Lietuvą, jų pastangos tik ugdė lietuvių kovos dvasią. Pagaliau lietuviams spauda grąžinta 1904 m.
Pirmasis lietuviškas laikraštis po spaudos atgavimo buvo "Vilniaus žinios”. Netrukus imta spausdinti daugiau laikraščių, žurnalų, knygų. Atgijo kultūrinis gyvenimas. Dr. J. Basanavičiaus pastangomis Vilniuje įkurta Lietuvių Mokslo Draugija. Kūrėsi ir kitos mokslo bei meno draugijos, sambūriai.
Laimėję kovą su spaudos draudimu, lietuviai stengėsi žengti dar toliau ir atsikratyti rusų valdžia. Tuo metu (I905m.)Rusijoje kilo revoliucija prieš caro valdžią, Lietuviai taip pat sukilo. Sušaukę Didįjį Vilniaus seimą, kuriame dalyvavo apie 200c rinktų atstovų iš visos tautos, reikalavo iš rusų teisės patys savo valstybę valdyti — turėti lietuviškas mokyklas, grąžinti lietuvių kalbą į valdiškas įstaigas ir viešąjį Lietuvos gyvenimą. Nors rusai revoliuciją žiauriai nuslopino, lietuviams vis dėlto pavyko išsikovoti daug laisvių. Gyvenimas po 1905 m. pasidarė šiek tiek lengvesnis.
Praslinkus devyneriems metams, kilo Pirmasis pasaulinis karas. Vokiečių ir rusu frontui einant per Lietuvą, daug tūkstančių lietuvių buvo priversti pasitraukti į Rusiją. Tačiau ir gyvendami Maskvoje,
Petrapilyje ar kituose Rusijos miestuose, lietuviai toliau puoselėjo laisvės idėjas, kūrė kultūrinį gyvenimą, ruošėsi grįžti į savo kraštą, kuriame galės laisvai, nepriklausomai nuo kitų tvarkytis.
Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, JAV prezidentas Vilsonas (Woodrow Wilson) kartu su kitų tautų tuometiniais vadais įkūrė Tautų Sąjungą, kurios centras buvo Šveicarijoje, Ženevos mieste. Sąjungos tikslas buvo taikiu būdu spręsti ginčus tarp tautų, kad naujo karo pavojaus būtų išvengta. Tautų Sąjungai priklausė ir Lietuva.
Pagal prez. Vilsono suformuluotas taisykles, kiekviena pasaulio tauta turinti teisę laisvai gyventi ir valdytis. Tuo pasinaudodami, lietuviai sušaukė Vilniuje viso krašto atstovų suvažiavimą 1917 m. rudenį. Tas suvažiavimas išrinko Lietuvos Valstybės tarybą, kuriai pirmininkavo Antanas Smetona (jis vėliau buvo pirmasis Lietuvos prezidentas).
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba pasirašė Nepriklausomybės paskelbimo aktą, kuriame skelbia visam pasauliui, kad atstatoma nepriklausoma, demokratiniais pagrindais sutvarkyta, Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje. Po Aktu pasirašė visi Tarybos nariai (jų buvo 20).