Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,
Prieš porą metų jaunas episkopalas, gyvenantis mano namuose, ruošėsi vesti katalikę mergaitę. Paklausiau, ar nemanąs pereiti į katalikų tikėjimą. Jo atsakymas mane nustepino. Sakė, jog jam nepatinka, kad daugelis katalikų nebešvenčia sekmadienių, o eina į mišias šeštadienį vakare, kad sekmadienį galėtų ilgiau pamiegoti, kur nors išvažiuoti ir t.t. Paaiškinau, kad dabar Bažnyčia tai leidžia tiems, kurie neturi galimybės dalyvauti mišiose sekmadieniais. Taip bent buvo paskelbta mūsų parapijos biuletenyje. Būsiu dėkinga, jei paaiškinsite savo žurnale, ar buvo šiuo klausimu vėliau padaryta pakeitimų.
Su pagarba
A. G.
Gerbiamoji A. G.,
Jūsų paaiškinimas buvo teisingas. Bažnyčia čia vėliau nieko nepakeitė, tik ta privilegija, pagal savo sąžine, dabar pasinaudoja ir kiti, turėdami kokią nors kad ir labai mažutę priežastį.
Jūsų žurnalas visada labai laukiamas svečias mūsų namuose. Ypač mėgstu kelionių aprašymus ir skyrių “Tėvynėje”. Mano vyras pirmiausia skaito “Kalbos” skyrių”. Sėkmės ir toliau!
E. Apanavičienė
Esu dėkinga už “Laiškus lietuviams”. Skaitau nuo žurnalo pasirodymo pradžios. Linkiu dar ilgai šiam žurnalui lankyti lietuvius, kur jie begyventų. Jums ištvermės!
A. Urbonavičienė
Atsiliepdamas į Tamstų pageidavimus palaikyti glaudesnius ryšius su skaitytojais ir pasisakyti savo nuomonę, drįstu čia pareikšti kelias mintis. Su malonumu perverčiu gavęs naują žurnalo numerį, paskui peržiūriu iliustracijas, o po to jau skaitau. Suprantama, skaitau, pasirinkdamas, kas įdomiausia. Be abejo, konkursiniai rašiniai būna išskirtinio dėmesio, deja, jų negali būti kiekviename numeryje.
Mane labai sudomino, gal net sujaudino premijuotas Viktoro Nako rašinys 1986 m. (“Mūsų visuomenės skaldymosi priežastys ir santykiai su Lietuva”). Vis tik mes turime talentų rimtiems rašiniams ir iš jaunesniosios kartos. O kad mes visi būtume gerai supratę ir išdiskutavę to rašinio mintis ir kad jas taikytume gyvenime! Tokių rašinių mūsų lietuviškoje spaudoje labai trūksta. Lietuviškos bendruomenės sąvoka dingo iš mūsų pagrindinių laikraščių. Tartum susitarę, rašo tik išeivijos ir visuomenės sąvokom, net ir vedamuosius. O kokios tautybės ta išeivija ar visuomenė, tai spręskite jūs patys, skaitytojai. . .
V. Čiuprinskas
AR ŠVENTIEJI UŽTARIA?
Norėčiau su skaitytojais pasidalinti pora įvykių iš savo gyvenimo.
Pernai viena proga labai peršalau ir pradėjau smarkiai kosėti. Daktaras prirašė vaistų, kosulys laikinai praėjo, bet po to vėl pradėjau labai kosėti. Šiais metais vasario 3 d., šv. Blažiejaus šventėje, nuėjau į bažnyčią. Kunigas laimino žvakėmis žmonėms kaklus. Palaimino ir man. Tuoj po to kosulys visiškai dingo.
Šv. Blažiejus, kaip daugelis skaitytojų turbūt žino, gyveno Armėnijoje 3-4 šimtmetyje. Tada buvo persekiojami krikščionys. Vysk. Blažiejus buvo suimtas ir vedamas žudyti. Jį sutiko viena moteris su vaiku, kuris negalėjo kvėpuoti ir buvo jau prie mirties. Ji prašė, kad vyskupas jį palaimintų. Kai vyskupas palaimino, berniukas tuoj pasveiko. Nuo to laiko į šv. vyskupą ir kankinį Blažiejų kreipiasi žmonės, kankinami įvairių gerklės ligų. Jo šventės dieną bažnyčiose kunigai su žvakėmis laimina žmonėms kaklus.
Kitas įvykis buvo Vokietijoje. Buvau praradęs du tūkstančius markių. Žinojau, kad šv. Antanas padeda atrasti pamestus ar prarastus daiktus. Pasimeldžiau, prašydamas jo užtarimo, ir pinigus atgavau. Teko girdėti, kad panašių dalykų yra patyrę ir kiti žmonės. Žinoma, vieni tuo tikės, kiti ne. Bet vis dėlto ir mūsų laikais įvyksta įvairių stebuklų. Jeigu žmonės labiau patyrinėtų savo gyvenimą, gal kiekvienas atrastų tokių įvykių, kuriuos sunku išaiškinti natūraliais būdais.
Antanas Marma