Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
DĖL ŽODŽIŲ: PRAŠOM, PRAŠAU, PRAŠYČIAU
Lietuvių kalbos žodžiai prašom, prašau, prašyčiau dažniausiai vartojami su veiksmažodžių bendratimis, į ką nors mandagiai kreipiantis.
Liaudies šnekamojoje kalboje labiausiai paplitusi daugiskaitinė forma prašom, pvz.:
Prašom užeiti, nesididžiuoti; Prašom pirkion; Prašom į vidų; Prašom pro šalį (sakoma juokais, kai nujaučiama, kad geras pažįstamas beldžiasi į duris); Prašom, sveteliai, prie stalo-, Prašom, prašom paklausyti, ką mes turim pasakyti.
Žodį prašom nuo seno vartojo kaimo žmonės, mandagiai kreipdamiesi į svečią paprastai visos šeimos, visų kartu esančių vardu. Si veiksmažodžio prašyti forma ilgainiui sustabarėjo; iš dalies neteko skaičiaus reikšmės, įgavo kiek kitokį leksinį atspalvį. Žmonės dabar be skirtumo žodį prašom vartoja, priimdami svečią tiek drauge su kitais šeimos nariais, tiek patys vieni. Pasibeldęs į duris, ir šiandien išgirsi iš trobos prašom, nors visuose namuose tebūtų tik vienas žmogus. Duodama svečiui ko užkąsti, šeimininkė visada sako prašom, nors su ja daugiau niekas ir negyventų. Kai kuriose žemaičių tarmėse šis žodis net ir savo forma pakitęs — tariamas su trumpu balsiu -a- šaknyje ir dvibalsiu -um galūnėje: prašum. Greta tokios sustabarėjusios mandagumui reikšti formos prašum šiose tarmėse vartojama ir įprastinė veiksmažodžio prašyti forma prašom (plg.: Prašum sėsties ir Jau nuo ryto prašom, o nenori išleisti, ir gana).
Literatūrinėje kalboje sustabarėjusi forma prašom gana plačiai įsigalėjusi. Šį žodį nuolat girdime kasdieniniuose pokalbiuose, neretai jį vartoja ir mūsų rašytojai savo kūriniuose. Gal nerasime nė vieno mūsų literatūros klasiko, kuris veikėjų dialoguose nebūtų vartojęs lietuvių kalbai įprastos mandagumo formos prašom.
Vienaskaitinė forma prašau liaudies šnekamojoje kalboje dažniausiai turi įprastinę veiksmažodžio prašyti reikšmę, pvz.:
Aš prašau, prašau, bet gal ir nebeišprašysiu — nežada duoti. Aš labai prašau tave: atvažiuok.
Sustabarėjusi forma prašau mandagumui reikšti liaudies šnekamojoje kalboje reta. Sustiprėjus miestų ir kaimų ryšiams, vienaskaitinė forma prašau iš inteligentų kalbos pamažu skverbiasi ir į kaimo žmonių šnekamąją kalbą. Pvz.:
Prašau pasakyti, kuri dabar valanda; Prašau parodyti ir man tą knygą; Prašau 3 bandeles.
Forma prašau mandagumui reikšti yra naujesnė ir, atrodo, logiškesnė, kai vienas asmuo savo paties, ne kitų vardu į ką nors kreipiasi. Tiktai ne visuomet kalbinėmis išraiškos priemonėmis naudojamės, taip griežtai paisydami logikos. Juk ir knygų autoriai, norėdami tekste išvengti savo "aš”, iš kuklumo vartoja daugiskaitą: kaip minėjome... mūsų duomenimis..., mūsų išvados sutampa. . .
Dar daug kas jaučia, kad kasdieninėje buitinėje kalboje žodžiu prašom parodoma kiek daugiau mandagumo, kaip oficialiai skambančiu prašau. Taip pat dar daug kam, užėjus į parduotuvę, valgyklą, kavinę ar restoraną, iš pardavėjo ar padavėjo lūpų maloniau išgirsti prašom, kaip pareigos tonu tariamą šaltą prašau.
Šiaip ar taip, reikia vis dėlto skaitytis su faktu, kad naujesnė vienaskaitinė forma prašau jau gana plačiai įsigalėjusi kalboje. Be atodairos ją peikti būtų neišmintinga, tik vertėtų kiek patikslinti jos vartojimo sferą.
Tikrai yra peiktina tai, kad forma prašau (rečiau — prašom) šnekamojoje kalboję virsta kartais tiesiog "parazitiniu” žodžiu, kartojamu nebesuvokiant jo reikšmės, pvz.:
Nepateksi į universitetą, ir, prašau, visais metais nuo draugų atsiliksi; Atsikeliu po aštuonių ir, prašau, — devintą aš darbe; Tik užkaičiau ir, prašau, — jau verda; Rodos, ką tik atėjau, o dabar, prašom, temsta.
Toks žodžio prašau, retkarčiais ir prašom, vartojimas darko kalbą, klausytojams daro įspūdį, kad kalbėtojas nekontroliuoja savo žodžių (plg. dažnai kartojamus vadinasi, reiškia, supranti...). Minėtuose pavyzdžiuose žodį prašau ar prašom galima pakeisti štai, va, matai ar dar kaip kitaip.
"Parazitinis” prašau vienur kitur įlenda ir į rašomąją kalbą; pasitaiko, deja, netgi grožinės literatūros kūriniuose, pvz.: Buvo jis anksčiau Kaziukas, o dabar — prašau — Kazys.
Palyginti dažnai liaudies šnekamojoje kalboje mandagumas reiškiamas tariamosios nuosakos formomis prašyčiau, prašytume: Jos irgi kiek apstabarėjusios. Tiesa, skaičiaus reikšmė čia išlikusi: kai prašytojas vienas į ką nors kreipiasi, sako prašyčiau, o kai prašo ir kitų vardu, vartoja daugiskaitinę formą prašytume.
Formas prašyčiau, prašytume dažniausia vartojamos, kai prašoma kokios nors paslaugos: ko nors paskolinti, kuo padėti, ką padaryti, pvz.:
Prašyčiau paskolinti pinigų kelionei; Prašyčiau padėti man tą kubilą išversti; Prašytume, kaimynėli, į talką; Prašytume nepamiršti ir toliau mūsų.
Tariamosios nuosakos formomis prašyčiau, prašytume labai subtiliai išreiškiamas mandagus kreipimasis į asmenis, kai norima parodyti, kad pageidaujamas daiktas ar veiksmas prašytojui reikalingas, naudingas, teikiantis malonumo, bet prašantysis iš kuklumo ir pagarbos asmeniui, į kurį kreipiasi, lyg ir varžosi, stengiasi labai mandagiai tą savo pageidavimą pasakyti. Tokiais atvejais neretai vartojamos ir kitų veiksmažodžių tariamosios nuosakos formos su dalelytėmis gal, ar (su neiginiu), su prieveiksmiu kartais. Pvz.:
Gal priimtumėte nakvynės?! Gal kartais paskolintum man kokį rublį?! Gal galėtumėte man padėti?! Gal tamsta atsvertum man tų obuolių?! Ar kartais negaučiau kokio lapelio popieriaus?! Ar nesutiktumėte kiek ilgiau pas mus pabūti?!
Mandagiai prašant kokios nors paslaugos, tiesioginės nuosakos esamojo laiko formos prašom, prašau nelabai tinka. Kreipimaisi prašom paskolinti, prašom padėti yra kiek griežtesni, įsakmesni, oficialesni, kaip pageidavimo konstrukcijos prašyčiau paskolinti, prašyčiau padėti. O vienaskaitinė forma prašau panašiais atvejais savo reikšme gali priartėti prie įsakymo (Žodžiu prašau galima išreikšti ir reikalavimą, pvz.: Prašau išeiti! Prašau netrukdyti!). Suprantama, čia svarbus ir intonacijos vaidmuo.
Viršininkų raštuose greta griežtų įsakymų: įpareigoju. .., pavedu. . . visiškai tinka nurodymai, išreikšti žodžiu prašau: Prašau atsiųsti. . .; Prašau suremontuoti. . Prašau pertvarkyti...
Įstaigose, parduotuvėse ar šiaip kokiose buities tipo instancijose, kur darbuotojai nuolat turi reikalų su klientais, galima pasitenkinti esamojo laiko formomis prašau ir prašom: Prašom atsverti; Prašom palaukti; Prašom užpildyti blanką. Žinoma, išsiauklėjęs klientas nesunkiai gali pajausti, kuriais atvejais į pardavėją ar kokios įstaigos darbuotoją geriau tinka kreiptis pageidaujama forma. Pavyzdžiui, prašant kiek didesnės ar papildomos paslaugos, mandagiau vartoti tariamąją nuosaką: Prašyčiau geriau suvynioti; Prašyčiau paduoti aną kepaliuką; Prašyčiau pakviesti prie telefono; Prašyčiau, jei galima, dabar šį raštą perduoti.
Norėtume atkreipti dėmesį, kad tariamosios nuosakos mandagumui reikšti formų prašyčiau, prašytume vartojimo sfera gana ribota. Jomis tik prašoma ko nors. O kai sakytojas nori išreikšti kvietimą, raginimą, kreiptis į kitus asmenis tariamosios nuosakos formomis netinka. Pavyzdžiui, kai beldžiasi kas nors į duris, nedera sakyti prašyčiau, bet — prašom. Taip pat prašyčiau kai kuriais atvejais netinka ir svečius priimant. Kvietimas Prašyčiau į vidų, raginimai Prašyčiau valgyti, prašyčiau išgerti gali būti svečiui nelabai malonūs. Duodant ką nors kitam į rankas, įprasta sakyti prašom, kartais pasakoma ir prašau, tik ne prašyčiau. Bet įteikiant kokia nors proga dovaną, tinka išreikšti mandagumą ir tariamosios nuosakos konstrukcijomis: Prašyčiau priimti šiokį tokį prisiminimą... Prašytume suprasti mūsų gerus norus...
Nei esamojo laiko formų prašau, prašom, nei tariamosios nuosakos formų prašyčiau, prašytume mandagumui reikšti nedera vartoti su liepiamosios nuosakos veiksmažodžiais, pvz.: Paskolinkit, prašau, pinigų.; Pakvieskit, prašau, prie telefono; Perduokit, prašom, bilietus; Praleiskit, prašytume, mus arčiau durų. Tokios konstrukcijos lietuvių kalbai nebūdingos ir neteiktinos vartoti. Minėtus sakinius reikia taisyti į bendraties konstrukcijas: Prašyčiau paskolinti. . . Prašom, arba prašau, arba prašyčiau pakviesti. . . Prašom ar prašyčiau perduoti. . . Prašytume praleisti.
A. KUČINSKAITĖ (“Kalbos kultūra”, 12, p. 29-32)