CHIARA LUBICH
"Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui” (iKori2,8). Šie žodžiai pasako, kaip Šventoji Dvasia dalijo Korinto krikščionims malones ir ypatingas dovanas. Tokios dovanos, kaip pranašavimo, mokymo, tarnavimo kėlė bendruomenės gyvenimo dvasią.
Bažnyčia buvo tik bepradedanti gyvuoti ir, kaip kiekvienas naujai gimęs organizmas, buvo reikalinga ypatingos pagalbos. Užtai tos Šventosios Dvasios dovanos buvo labai gausios. Deja, Korinto krikščionys ne visuomet deramai ir išmintingai jas naudojo. Tos dovanos, užuot stiprinusios bendruomenės vienybę, dažnai keldavo nesutarimą, varžybas ir pavydą. Todėl šv. Paulius turėjo jiems priminti, paaiškindamas tų dovanų reikšmę ir prideramą jų naudojimą.
Šie žodžiai pirmiausia primena, kad mes kiekvienas esame pašaukti kokioms nors pareigoms, tarnavimui Bažnyčiai. Tam tikslui mums yra duotos skirtingos dovanos ar charizmos. Kalbant apie charizmas, mes neturime galvoti, kad jos reiškia tik labiau pastebimas ir ypatingas malones, kurios vis tebeduodamos, pavyzdžiui, vienuolijų ar sąjūdžių įkūrėjams, ar asmenims, turintiems atlikti specialų pavedimą Bažnyčioje. Daugiau yra bendrų, mažiau pastebimų malonių, kurias gauna kiekvienas krikščionis, kad būtų vertas įrankis gerinti krikščionių bendruomenę, kurioje jis gyvena. Taip svarstydami, matome, kad ir mes galime laikyti savo talentus ir sugebėjimus dovanomis.
Šie žodžiai ir primena, kad natūralūs talentai ar malonės yra Dievo dovanos mums. Jis visa tai duoda, kad tarnautumėm kitiems, darbuodamės bendruomenės gerovei. Iš tikrųjų viena būdingiausių žymių ir gražiausių charakteristikų tikro krikščionio dvasios yra sugebėjimas Viešpaties duotas dovanas naudoti tarnavimui kitiems.
Kiekvienas mūsų esame gavę skirtingas dovanas. Dovanos yra įvairios, ir bendruomenės reikalai įvairūs. Dėl to suprantame, kad, norėdami darbuotis tikrai bendruomenės gerovei, negalime veikti tik kaip mums patinka. Mes turime sugebėti darbuotis su kitais. Mums reikia derinti mūsų funkcijas ir sugebėjimus su kitų veikimu ir išmanymu. Todėl šv. Paulius — suminėjęs įvairias charizmas — sako, kad jas visas turi įkvėpti ir derinti tarpusavio meilė. Meilė apsaugo nuo pavydo, perdėtos ambicijos, konfliktų, konkuravimo. Žodžiu, meilė gali suderinti visas priešingas ypatybes, kurios galėtų būti bendruomenės sugyvenimui kliūtimi.
Kaip tad mes galėtumėm pagal čia mąstomus žodžius gyventi? Atrodo, kad yra aiškūs du pagrindiniai būdai. Pirmasis kviečia mus pavesti save bendruomenės tarnavimui. Kai kuriems toks atsidavimas galėtų padėti (galbūt dar neišvystytus) sugebėjimus ar talentus geriau panaudoti. Kitiems tai galėtų padėti geriau suprasti savo darbą ar turėti didesnę atidą kitų reikalams, tikrai rūpinantis padėti artimui.
Antrasis būdas įspėja mus saugotis individualizmo pavojaus. Šie žodžiai kaip tik ir sako, kad bendruomenės gerovė pirmiausia priklauso nuo sugebėjimo darbuotis kartu su mūsų bendruomenės broliais ir seserimis tarpusavio meilės ir vienybės dvasia.
Šį kartą turėtumėm labiau stengtis gyventi pagal Jėzaus naująjį įsakymą. Jei taip darysime, mūsų dovanos neš gėrį bendruomenei.
Iš anglų kalbos išvertė KOSTAS PAULIUS