A. GRAUSLYS
Pirmiausia čia kalbėsime apie iškiliausius krikščionis, tai yra šventuosius, bet prisiminsime ir šiaip tikinčiuosius, kurie savo religinį įsitikinimą įrodo įvairiomis dorybėmis, šventųjų gyvenime ne kartą pasireiškiančiomis heroiškumo veiksmais.
Kas yra dorybė? Tai savęs, savo egoizmo, siekiančio tik savo naudos bei malonumo, nesiskaitant su artimu, nugalėjimas. Vienokių ar kitokių dorybių veiksmais pareiškiame meilę artimui, nors jis kartais būtų užsitarnavęs ne mūsų meilės, bet verčiau pykčio. Kiekvienu dorybių veiksmu mes rūpinamės kitais, o ne savimi. Kiekvienu dorybės veiksmu, nors neturinčiu ryšio su artimu, mes pasielgiame taip, kaip mums krikščioniškoji sąžinė liepia, nors taip elgtis mums būtų labai sunku. Įvairių didelių pagundų metu kartais reikia heroiško radikalumo ir susivaldymo, kad įstengtume išlikti krikščionimis.
Štai kodėl krikščioniškojo gyvenimo patirtis parodo, kad tokių sunkių bandymų metu mums reikia Dievo malonės pagalbos ir kad tik tokia pagalba įgalina kovą laimėti. Šventųjų gyvenimas nuolatiniais dorybių pasireiškimais įrodo, kad jie nuolat Dievo malonėje gyveno.
Mažai kas tepažįsta šventojo didybę ir tas svaiginančias dvasinio gyvenimo aukštumas, kuriose jis gyvena, nes nedaug kas yra išstudijavę kad ir vieno kurio šventojo išsamiai ir objektyviai parašytą gyvenimą. O juk tik palyginę mūsų dvasines žemumas ir net prarajas su tomis aukštumomis, į kurias yra iškilę šventieji, tai, net ir neturėdami tikėjimo, galime pajusti, kad šventieji — tai žmonės, kurie pasiekė aukščiausia, ką žmogus gali pasiekti. Jie yra tie "antžmogiai”, apie kuriuos kalbėjo Nietzsche. Anot Raisa Maritain (žinomo prancūzų katalikų filosofo žmonos), prancūzų filosofas Bergson matė šventuosiuose ir mistikuose aukščiausią žmonijos iškilimą.
Kad iš tikro už šventojo gyvenimo turi stovėti Dievas, be kurio šventojo gyvenimas lieka neišaiškinama mįslė, tai tvirtina ir didysis filosofas Pascal: "Padaryti žmogų šventą reikia malonės, ir kas tuo abejoja, tas nežino, kas yra šventasis ir kas yra žmogus”. Taip jis kalba savo "Mintyse” apie Dievo malonę, kuri šventojo gyvenimą pagrindžia ir išaiškina. Bet nereikia mums nė ypatingų autoritetų pasisakymų, kad tai galėtume suprasti. Užtenka tik kiekvienam susidurti su tikrai didelėmis pagundomis, kad įsitikintume, jog tos pagundos savomis jėgomis negali būti nugalėtos. Būdami sau atviri, tikrai suprasime, kad Gratry žodžiai yra teisingi, kai jis sako, kad "žmonės, nutolę nuo Dievo, negali atsispirti pagundai ir niekad neatsispiria”. Taip toliau svarstydami ir gyvenimiško patyrimo vedami, negalėsime nepripažinti, kad už kiekvienos pastovios dorybės ir net už atskiro sunkesnio dorybės veiksmo stovi antžmogiškos jėgos, kurios tą dorybę pagrindžia ir padaro galimą. Tad visai nenuostabu, kad kai kurie, susidūrę savo gyvenime su šventaisiais, iš karto pajuto už jų stovintį
Dievą ir Jo buvimu įsitikino. Kai vienas advokatas, aplankęs šventąjį Arso kleboną, buvo labai sujaudintas, jis buvo paklaustas, kas ten jam padarė tokį įspūdį. Jis atsakė: "Mačiau Dievą žmoguje!” Ir Šv. Raštas sako: "Nuostabus Dievas savo šventuosiuose”.
Iki šiol esame iškėlę šventojo gyvenimo pranašumą, lygindami jį su paprasto krikščionio gyvenimu. Šis pranašumas, kurs, pasireikšdamas savo "aš” paneigimu, pastato Dievą į savo gyvenimo centrą ir nesuskaitomų kasdieninių aukų kaina Dievui nusilenkia, pagrindžia gilų įsitikinimą Dievo buvimu. Jau tuo savo įsitikinimu šventasis Dievo buvimo galimybę aplinkui skelbia ir sugestionuoja. Kadangi jo gyvenimas yra kitoks negu kitų žmonių, tai kiekvieną verčia galvoti, kad tokiam savo antžmogiškam gyvenimui jis turi kitokį atramos tašką negu kiti žmonės.
Jei žvelgiame į charakteringuosius šventojo gyvenimo pasireiškimus, tai pastebime, kad įgimtomis žmogaus jėgomis tų pasireiškimų negalima išaiškinti. Kaip Mozės veidas po bendravimo su Dievu spindėjo, taip ir šventųjų gyvenime yra daug šviesos spindulių, kurių kilmės negalima gamtiškai pagrįsti. Nereikia būti net tikinčiu, užtenka tik neturėti užsispyrusios ateistinės nuotaikos, kad pajustum iš šventojo gyvenimo spindintį antgamtiškumą. Ar jų aštrios atgailos, kūno varginimai ir drauge negirdėtas darbštumas yra gamtiškai suprantami? Ar jų gyvenimas tokiu būdu nėra amžinosios gyvybės Šaltinio čiurlenimo aidas? Ar jie nėra Kristaus žodžių iliustracija, kai Jis kalbėjo apie paslaptingą dvasinę duoną, kurios valgydamas žmogus nealks per amžius? Ar šventųjų nepajudinamas stiprumas, kovojant su savo silpnybėmis, visai nesivadovaujant žmonių opinija, bet vien tik su Dievo valia besiskaitant, nesako, kad šalia jų turi stovėti Tas, apie kurį šv. Paulius sakė, kad "viską galiu tame, kurs mane stiprina”? Ar ilgose šventųjų maldose neatsispindi Tas, apie kurį evangelijos sako, kad ištisas naktis praleisdavo maldoje į savo dangiškąjį Tėvą? Ar šventųjų gilūs ir mistiški Dievo išgyvenimai, lydimi begalinio džiaugsmo, galėjo būti tik išgyvenimas "nieko”, ar už jų nesislėpė Dievas? Ar kai kurių šventųjų kūne atsiradusios žaizdos, kurios nei gyja, nei genda, nei kokiu nors medicinišku būdu yra galimos išaiškinti, neskelbia mums ne fizinės, bet daug aukštesnės Realybės? Ar šventieji, darydami stebuklus, nedalyvauja kažkokioje antgamtinėje Visagalybėje? Ar kai kurių šventųjų nuostabios pranašystės nėra dalyvavimas antgamtinės Esybės visažinojime? Ar pagaliau visas šventųjų gyvenimo ir heroizmo mįslingumas nėra atspindys To, kurs yra Mįslių Mįslė? Kaip tik bežvelgsi į šventojo gyvenimą, be Dievo buvimo jis bus nesuprantamas ir neišaiškinamas. Šventasis yra tartum rūmas su daugeliu langų. Pro kurį tik langą pažvelgsi, visur tą patį Dievą, iš viso šventojo gyvenimo spindintį, pamatysi. Čia savaime prisimeni pirmųjų šventraščio puslapių mintį, kad žmogus yra sutvertas į Dievo panašumą. Ir kyla mintis, kad, kai eiliniai žmonės tą Dievo paveikslą, esantį savyje, nekrikščionišku gyvenimu aptemdė ir užtrynė iki nematomumo, tai šventieji jį ypatingai išryškino iki visiško jo matomumo visoje savo aplinkoje.
Jei šventųjų gyvenimas neišvengiamai skelbia Dievo buvimą, tai nenuostabu, kad jie daugelį tų, kurie su jais susidurdavo, nuvesdavo prie Dievo. Jau apie šiaip kilnų žmogų, nebūtinai šventąjį, apologetas Albert Weiss yra pasakęs: "Prie didžiausių paguodų, prie tyriausių gyvenimo džiaugsmų priklauso tai, kai šiame netobulame pasaulyje susitinkama su žmogumi, nuo kurio negalima nueiti be nutarimo tapti geresniu”. Šiais žodžiais jis norėjo pasakyti, kad žmogus, susidūręs su gyvenimu, kuriame jaučiamas Dievo antspaudas, pradeda pats tokio gyvenimo ilgėtis, pradeda eiti dieviško gyvenimo keliu ir suranda patį Dievą.
Žmonės labiau tiki akims negu ausims. Labiau paveikiami, kai mato Dievą šventuosiuose, negu kai girdi žodžius apie Dievą. Štai kodėl daug šiandieninių Prancūzijos atsivertusių įžymybių įtikėjo, kai susi151 dūrė su nuosekliausiu krikščionybės vykdytoju rašytoju Leon Bloy. Kaip jis nepaprastai veikė ne vieną Prancūzijos intelektualą, tai liudija Raisa Maritain savo atsiminimuose. O kiek žmonių įtikėjo, kai susidūrė su šiandieniniais stigmatizuotaisiais: su kapucinu Pijumi Italijoje ar su Terese Neumanaite Vokietijoje!
Štai kodėl, norint sėkmingiausiai kurį nors Dievo buvimu įtikinti, reikia jam duoti Dievą pajusti savyje. Žmogus, iš Dievo kilęs ir į Dievo panašumą sutvertas, turėtų Dievu spinduliuoti, kad kiekvienam primintų, kaip Dievo kopija, patį Originalą.
Aplamai, kai matome kuriame nors žmoguje kad ir retų kilnumo ar dorybės prasiveržimų, negalime to žmogaus laikyti bedieviu, nors jis pats save tokiu ir laikytų. Religijos ir dorovinio veiksmo giminingumą puikiai suprato "Bernadetos giesmės” autorius Franz Werfel, kai tvirtino, kad "kiekviename doroviniame veiksme jau glūdi nesąmoningas Dievo teigimas”. Kad ir kažin kaip būtų aptemdytas Dievo paveikslas žmogaus sieloje, jei dar toji siela įstengia retkarčiais kilniai pasireikšti, tai giliau jaučiąs žmogus negali nejausti, kad tie pasireiškimai — tai Dievo paveikslo jame prasiveržimai. Tą pat tvirtina ir rašytojas M. van der Meersch, sakydamas, kad "už kiekvieno gėrio, kurį mes sąmoningai ar nesąmoningai atliekame, visados stovi Dievas”. Todėl jei kuriame nors tariamai netikinčiame žmoguje yra kilnumo prasiveržimų, dorybės veiksmų ir gerų darbų, tai toks žmogus ryt ar poryt gali pasidaryti sąmoningai tikinčiu. Apie tokius "netikinčius” labai gyvenimiškai yra rašęs tėvas Lippert: "Yra nekrikščionių, kurie parodo jaudinančio grožio ir švelnumo savo netikėjime, savo pagonybėje, kurie yra nuostabiai gilūs savo ieškojime ir kuriuose yra nuostabios meilės. Kam? Nepažįstamam Dievui!” Taip, yra žmonių, kurie oficialiai yra netikintys, kurie tokiais laikomi ir kurie tokiais save patys laiko, bet kurių kilnūs pasireiškimai ir geri darbai giliau įžvelgiančiam parodo, kad jų sieloje, jiems patiems to nejaučiant, yra pastatytas altorius, kur jie nepažįstamam Dievui nusilenkia ir Jį garbina. Jei kurį būtų galima bedieviu laikyti, tai tik tą, kuriame nepasireiškia jokių dorybės ar prakilnumo pragiedrulių. Bet tokių žmonių yra labai maža.
Kard. Faulhaberis yra pasakęs: "Du Dievo įrodymai visuomet pasiliks geriausi: kai tikintieji Dievą tiki ir pagal tikėjimą gyvena ir kai už tikėjimą miršta”.