KĘSTUTIS TRIMAKAS
1988-ieji metai. Jau praėjo 70 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Iš jų 22 metai laisvėj ir daugiau kaip dvigubai tiek — nelaisvėj iki dabar.
Ir šiemet — Marijos metai. Ar yra koks ryšys tarp Marijos metų ir Lietuvos nelaisvės?
POLITINIS ŽVILGSNIS
Politiniu žvilgsniu, tie du įvykiai neturi nieko bendro. Susidėjo tokios politinės aplinkybės. Ribbentroppo-Molotovo susitarimu, Lietuva atiteko Sovietų Sąjungos sferai. Raudonoji armija užėmė Lietuvos kraštą. Tai paprastas politikos dėsnis: stipresnis po padu pamynė silpnesnį.
Tad gal nėra ko religiją su tais Marijos metais "kišti” čia ne josios vieton. Ko "kišti” pamaldžius dalykus į kietą, kartais kruviną tautų kovą už būvį, kur džiunglių dėsniu stipresnis smaugia silpnesnį?
PATIRTIS XIX AMŽIUJE
Kažkur Europos užkampy Pirenėjų kalnų papėdės miestely žmonės nežinojo ką begalvoti: beraštė mergaitė pradžioj slėpė, bet prispirta pasisakė, kad jai kalno papėdės oloj pasirodanti nepaprasto grožio moteris. Žinoma, žmonės iš jos juokėsi. Bet tada, Pasirodžiusios nurodytoj vietoj jai pakapsčius žemę, ėmė sunktis vanduo ir ištryško šaltinis. Aklas, mediciniškai nepagydomas, vandeniu suvilgė savo veidą ir staiga pasveiko.
Mergaitė pasakė, kad, jai Pasirodžiusios paklausus, kas ji esanti, ši atsakė: "Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas”. Rašyt ir skaityt nemokanti mergaitė nežinojo, nei ką tie žodžiai reiškia, nei kad vos prieš 3-4 metus Bažnyčia buvo paskelbusi visiems tikėtiną tiesą, kad Išganytojo Jėzaus Motina Marija ypatinga Dievo privilegija buvo pradėta be pirmapradės nuodėmės.
Tuo pačiu metu už daugiau kaip tūkstančio mylių į šiaurės rytus negausi pavergta tauta skandinosi stipresnio okupanto siūlomu svaigalu. Šviesus vyskupas, išeidamas į kovą prieš masinę alkoholizmo problemą, steigiamą blaivybės draugiją pavedė Marijai "po prieglobsta S. Marijos padū-tos”, o į ydos pavergto tautiečio rankas spaudė Marijos atvaizdą su pasitikėjimu bei ištesėjimo viltim: "Per Tawa užtarima iszturesma iki gala”. Šimtai tūkstančių pasitikėjo ir ištesėjo.
Tauta pirmą kartą tokiu mastu patyrė gėrio pergalę prieš blogį ir kad tą pergalę atnešė Nekaltai Pradėtoji — Silpnoji, nugalėjusi stipresnį blogį Dievo galia.
SAULĖ XX-OJO AMŽIAUS SLENKSTYJE
1917-ieji metai. Žmonija išvarginta Pasaulinio karo. Nuniokotos Europos kampe, Fatimoj, pasklido gandas, kad trims piemenėliams kažkas buvo pasirodę. Tėvai vaikams liepė "neprasimanyti”. Vyresniąją primušė. Vietinės valdžios pareigūnas, vaikus apgavęs, išvežęs, uždaręs, juos visaip terorizavo tris dienas. Viskas bergždžia.
Nepalaužiami vaikai teigė, kad Pasirodžiusioji pažadėjo visiems matomą įrodymo ženklą. Nurodytą dieną spalio 13-ąją, lietingam ore į apylinkę suplaukė keliasdešimt tūkstančių smalsuolių, tikinčiųjų ir skeptikų. Apsiniaukusiam danguj staiga prasiskyrė debesys ir, pasirodžiusi saulė, berdama spalvotus spindulius, sukosi, didėjo ir ėmė grėsmingai artėti prie žemės. Pirma pagauta nuostabos, o paskui — išgąsčio, žmonių minia klupo į purvą. Grėsmingai prie žemės priartėjusi saulė staiga sustojo ir ėmė kilti aukštyn, grįždama į savo vietą. Atsipeikėję žmonės stojos ir pastebėjo, jog anksčiau lietaus vandeniu permirkę jų rūbai buvo visiškai sausi.
Mokslu neišaiškinamas saulės įvykis, net skeptiškų ir netikinčių reporterių dramatiškai aprašytas liberaliuose portugalų laikraščiuose, su laiku buvo užmirštas — ypač kaipo ženklas Marijos pasirodymų bei jos žodžių tikrumui patvirtinti. O ji tvirtino: "Aš padarysiu stebuklą taip, kad visi tikėtų. Aš esu Rožinio Karalienė. Kasdien kalbėkite Rožinį. Dievas pasaulyje nori įsteigti pamaldumą mano Nekalčiausiajai Širdžiai. Jei tai, ką sakau, bus įvykdyta, daug sielų bus išgelbėta ir bus taika... Rusija bus atversta... Tačiau jei žmonės nenustos įžeidinėję Dievą, prasidės dar blogesnis karas. .. ji (Rusija — K.T.) skleis savo klaidas po pasaulį, keldama karus. .. ir Bažnyčios persekiojimus.. įvairios tautos bus sunaikintos. Gale mano Nekalčiausioji Širdis triumfuos”.
DVASINIS ŽVILGSNIS
Politinis žvilgsnis į istorinius įvykius nėra vienintelis. Pavyzdžiui, nemaža pirmaeilių mąstytojų, kaip rusų rašytojas Aleksandras Solženicinas, sociologas Pritirim Sorokin, istorikas Arnold Toynbee ir kiti, skelbė ir skelbia, kad žmonijos krizės priežasčių bei išeičių būtina ieškoti žmonių dvasinėj-moralinėj sferoj.
Panašus, tik dar gilesnis aiškinimas ateina iš Marijos, pasirodžiusios Liurde 1858 m., Fatimoj 1917 m. ir paskutiniu metu Medjugorje 1981-1988 m. Ji dalinasi žvilgsniu iš Anapus: žmonės ignoruoja savo gerąjį Kūrėją-Dievą ir savo blogiu kenkia sau patiems. Su motiniška meile ji ateina raginti žmones gręžtis į Dievą, kitaip blogio pasekmės prives prie vis didesnių katastrofų. Blogis daromas žmonių laisvu pasirinkimu šėtono įtakoje, bet galutinė Dievo pergalė užtikrinta.
Toks aiškinimas yra dvasinis-religinis-biblinis, paremtas tikėjimu, galutinai apreikštas iš Anapus. Visi vėlyvesnieji apsireiškimai galutinai remiasi Kristumi. Savo mokslu, gyvenimu, kančia, mirtimi ir prisikėlimu apsireiškęs Kristus iškėlė būtinybę žmonijai skaitytis su Dievu, nes ir Jis, žmones gerbdamas, skaitosi su jais: juos brangindamas, jiems siūlo save kaip vienintelę Laimę ir perspėja neatmesti Jo, nes be Jo tėra absoliuti nelaimė-pragaras. Asmeninis gyvenimas žemėje ir visos žmonijos istorija yra arena, kur vyksta apsisprendimo drama tarp Dievo ir blogio.
Visuose šių laikų Marijos apsireiškimuose nurodomas žmonijos užgaulus Dievo ignoravimas, neklausymas ir net atmetimas bei Jo paties žadama pagalba per Nekalčiausiąją Marijos Širdį — tą savyje silpną, bet Jo malone galingą blogojo pergalėtoją.
KRIZĖ XX-A JAME AMŽIUJE
Kaip prie Dievo artėjimo yra pasekmės: taika, ramybė ir sugyvenimas, taip nuo Jo nutolimą šėtono įtakoj lydi klaidos, neapykanta, susiskaldymai ir karai. Šiais laikais nutolimas nuo Dievo yra masinis. Jis yra palietęs ir tariamus krikščionis, kurių gyvenimas praktiškai yra bedieviškas. Vakaruose prieš Dievą nekovojama, bet Jis yra "išjungtas” (t.y. atmestas) iš žmonių sprendimų bei gyvenimo. Kovingo ateizmo įsigalėjimas su satelitiniais užvaldymais bei užkariavimais taipogi yra Vakarų pasaulio krizės apraiška.
Marija Fatimoj pasirodė 1917 m. dar prieš bolševikų revoliuciją Rusijoj. Jai rūpėjo ir teberūpi žmonijos, Europos ir Marijos žemės likimas. Ji nurodė sąlygas išvengti Antrojo pasaulinio karo, komunistinės Rusijos ekspansijos, persekiojimų, tautų sunaikinimo: būtina neignoruoti Dievo, bet visiškai orientuotis į Jį, o ji padės. Dvasia-morale sustiprėję, prie Dievo sugrįžę Vakarai būtų radę kelią taikiai išspręsti ekonomines neteisybes; tad nebūtų buvę palankių sąlygų Hitlerio nacionalsocializmui. O klaidos Rusijoj nebūtų radusios tokios palankios dirvos; anksčiau ar vėliau ji būtų atsivertusi, gal ir be kraujo praliejimo. Nebūtų buvę Ribbentroppo-Molotovo sutarties: Lietuva nebūtų praradusi nepriklausomybės.
Deja, žmonės Vakaruose, ypač patys krikščionys — net mūsų krašte beiškylančios Sovietų Sąjungos grėsmingoj pašonėj per mažai kreipė dėmesio į Marijos raginimus Fatimoj. Dievą iki šiol ignoravę, ignoravo ir Jo paties balsą šiems laikams. Dėl to perspėjimuose pranašautų blogio pasekmių virtinė ėmė pildytis. Mes esame tų įvykių liudininkai.
ATSILIEPIMAS Į KRIZĘ
Grįžtame prie mums knietinčio klausimo: Ką turi bendro Marijos metai su Lietuvos laisve?
Atsakymas užsimenamas jau pirmajame sakinyje atsišaukimo, parašyto pavergtos tautos vardu, minint 70 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo sukaktį: "Šiais, 1988 Švento Tėvo paskelbtais Marijos metais, Marijos žemė mini savo nepriklausomybės atstatymo 70 metines”.
Šis atsišaukimas parašytas drąsiausių, atkakliausių, krikščioniškiausių ir lietuviškiausių asmenų, kurie vadovauja lietuvių tautos laisvinimosi pastangoms tėvynėje, ypač šių metų nepriklausomybės atgavimo paminėjimo rėmuose.
Pilnesnis atsakymas glūdi tame atsišaukime paskelbtoj programoj, kuri šia tautine proga yra nepaprastai stipriai dvasinė:
Šeštadienį, vasario 13, Šiluvoj, Marijos šventovėj: Mišios ir Rožinio skausmingoji dalis. Sekmadienį, vasario 14, visose bažnyčiose visoj Lietuvoj: Mišios, kryžiaus kelias, laisvės paminklų papuošimas gėlėmis, vakare pamaldos. Vasario 16 d. — vakare Mišios ir kryžiaus kelias.
Atsišaukime iškeliami šie motyvai: 1. Lietuva — Marijos žemė; "reikia Marijos atsiprašyti, prašyti jos užtarimo” bei "apginti mūsų tautos vaikus nuo plintančių ydų: bedievybės, narkomanijos, alkoholizmo, amoralumo ir kitų blogybių”. Atgaila, Rožinis, Marijos atsiprašymas ir pamaldos kiekvieno mėnesio 13-ąją dieną Šiluvoj — tai aiškūs atsiliepimai į Marijos nurodymus Fatimoj.
2. Fatimoj iškeltas nusigręžimas nuo blogio atsveriamas savyje blogio išpažinimu ir kova su blogiu savyje: "eisime kryžiaus kelią, atsiprašydami gerojo Dievo už savo ir visų tautiečių nuodėmes, maldaudami Dievo gailestingumo ir Švenčiausios Motinos užtarimo”. Taipogi "mes kreipiamės į viso pasaulio tikinčiuosius, prašydami paremti mus savo karšta malda, kad Lietuva... pakiltų iš baisaus moralinio nuosmukio”.
3. Stipriai pripažįstamas Dievo suverenitetas, Jo gerumas, "Kūrėjo valia”, Jo apvaizda. Taigi nesustojama prie Marijos, bet per ją, jai užtariant ir globojant, einama pas Dievą. Jo ypatingas pripažinimas Mišiomis. Stiprybės ieškoma sakramentuose, kryžiaus kelyje, Rožinio skausmingoje dalyje.
4. Dideliu įžvalgumu šio meto nelaisvės padėtis matoma Dievo gėrio kovos prieš blogį perspektyvoje. Iš čia: stipraus atsparumo prasmė — kovojus prieš blogį savy, toliau kovoti prieš jį ir kituose—"pasipriešinimu neteisybei ir smurtui”, aukomis "liudijant Dievo ir katalikiškojo tikėjimo tiesą”: "Po daugiau kaip šimto metų nelaisvės Dievo apvaizda per 20 nepriklausomybės metų leido mūsų tautai pasiruošti ir sutvirtėti didesniems dabarties išbandymams, liudijant ateistinei sovietinei sistemai Dievo ir katalikiškojo tikėjimo tiesą. Nuo 1940 metų šio liudijimo auką sudėjo tūkstančiai sūnų ir dukterų, žuvusių už Dievą ir tėvynės laisvę tėvynėje, Stalino konclageriuose, Sibiro tremtyje, amžiams užmerkė akis, nesulaukę progos pamatyti gimtąją pastogę. Nusikalstama TSRS taktika mūsų bei kitų atžvilgiu tebesitęsia ir šiandien. Pagal Kūrėjo valią, Lietuva kviečia savo geriausius vaikus liudyti pasauliui savo tikėjimą, meilę ir pasitikėjimą Apvaizda, tvirtą pasipriešinimą neteisybei ir smurtui”.
NAUJAS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTAS
Šio atsišaukimo reikšmė yra ta, kad juo 1917 m. įvykusiai ateistinio materializmo iššauktai revoliucijai Rusijoj su jos smurto pilnom tragiškom pasekmėm priešpastatoma naujoji Dievą pripažįstančiųjų dvasinė-moralinė revoliucija. Atsišaukimo autoriai yra Lietuvos laisvinimo priekyje stovintieji, kurie tą privilegiją įgijo visai jos nesiekę, o tik pasiruošę sumokėti savo asmeninės laisvės ir net gyvybės kainą. Jų aukos motyvai surašyti jų darbuos, jų programoj ir tame atsišaukime.
Šis atsišaukimas yra naujasis Nepriklausomybės aktas, nepriklausomybe nuo dvasinio-moralinio blogio pirmiausia siekiąs pripažinti absoliučią priklausomybę Dievo suverenitetui. Tuo siekiu jie tikisi pasiekti ir politinę Lietuvos nepriklausomybę: "Jei bus pasiaukojančių už Dievą ir tiesą, Lietuva atgaus nepriklausomybę”.
Nubrėžtų pastangų kelias taip pat aiškus: per Motiną Mariją Kristaus išganymo keliu orientuotis į Dievą. Tai tas pats kelias, kuriame gėrio pergalę prieš blogį patyrė tauta vyskupo Valančiaus laikais.
Prie šių naujos Revoliucijos pastangų prisidėti yra kviečiami visi lietuvių tautos sūnūs ir dukros tėvynėje ir išeivijoje bei visos pasaulio tautos, ypač tikintieji, nes tik visų jungtinėmis pastangomis tegali būti ruošiama dvasinė-moralinė dirva Dievo gėrio įsigalėjimui bei jį lydinčiom atitinkamom politinėm bei visuomeninėm permainom Vakarų pasauly.