Kun. Jonas
Rašo motina: "Mano duktė studijuoja viename Floridos universitete. Jos gyvenimas virto baisi tragedija ir mūsų širdžių sielvartas. Ką parašėte apie universitetų bendrabučių purvą — moralinį ir dvasinį supuvimą, tai yra skaudi tiesa. Ne mano vienos vaikas, o daugelis nueina tokiais pasileidimo keliais”. Ar tai ne perdėta? Skaitykit toliau.
Jaunuolis rašo: "Nesu katalikas, bet jūsų veikla jaudina mano širdį. Buvau giliai pasinėręs į alkoholį ir narkotikus. Tam reikėjo pinigo. Todėl vaginėjau departamentinėse krautuvėse, įsilaužinėjau į automobilius, vogiau ir nuo savo draugų bei giminių. Buvau tikras chuliganas. Kai įpuoliau į didelę depresiją, kartą tėvas man tarė: "Leisk Jėzui valdyti savo gyvenimą”. Tą naktį pradėjau melstis, kaip tikras nusidėjėlis, ir nuo tada pasikeitė mano gyvenimas. Neturiu jokio darbo. Bet siunčiu jums vieną dolerį iš savo kišenpinigių. Jei daugiau turėčiau, atsiųsčiau daugiau”.
"L. lietuviams” aprašytasis Ralph Martin visą savo gyvenimą po universiteto studijų (baigė 1964 metais) pašvenčia universitetų studentijos evangelizavimui. Jis buvo nustojęs savo katalikiškojo tikėjimo, studijuodamas katalikų vienuolių išlaikomame universitete. Iš savo patirties 7 kraštuose ir 25 universitetuose, kuriuos siekia jo veikla, jis liudija: "Kasmet tūkstančiai katalikų ir kitų krikščionių studentų praranda tikėjimą ir pasileidžia doroviškai. Aukštosios mokyklos yra tapusios dvasinio moralinio puvimo židiniai”.
Daugelis tėvų yra tuo labai susirūpinę ir nežino, kas darytina. Viena penkių vaikų motina rašo: "Esu visai nusiminusi. Kas- dien meldžiuos už savo vaikus, kad jie kaip nors išsilaikytų dvasiškai, morališkai ir protiškai sveiki. Dažnai klausiu pati savęs: "Ar tai mes jstūmėm savo vaikus į tokias aplinkybes? Ar tam mes juos pagimdėm šiam pasauliui?”
Katalikiško universiteto kapelionas rašo Martinui: "Atrodo, jog studentų elgesys mažai kuo tesiskiria nekatalikų ir katalikų universitetuose”.
Štai kokioje situacijoje atsiduria katalikai tėvai, kai ateina metas leisti vaikus į aukštuosius mokslus. Nors didelis palaidumas jau Įsibrovė ir į vidurines mokyklas (High Schools).
Būtų netiesa sakyti, jog "seniau taip nebuvo”. Visais laikais pasitaikydavo negerovių. Bet jos būdavo nelaimingos išimtys, o ne mokyklų atmosfera. Tėvai didžiuodavos, kokie geri sūnūs ir dukros išeina iš katalikiškų mokyklų, ir nesigailėjo aukų, nes tos mokyklos brangiai atsieidavo.
Didelis aukštųjų mokyklų puvimas prasidėjo, galima sakyti, po antrojo pasaulinio karo, o katalikų mokyklų užsikrėtimas po Vatikano II susirinkimo, kai daug vienuolių ir kunigų nukrypo nuo Bažnyčios dėstomo krikščioniško mokslo ir gyvenimo dėsnių, metė savo šventą pašaukimą ir nuėjo slidžiais, tikinčiuosius piktinančiais keliais. "Jei jie šitaip elgiasi, jei jie netiki Kristaus dievyste, jei jiems nebėra nei nuodėmės, nei pragaro, tai, matyt, nieko ir nėra. Ir mes galim elgtis taip, kaip mums maloniau ir patogiau”. Yra liūdnas faktas, kad tokių pasimetusių kunigų, profesorių ir vienuolių dar yra likę užkliuvusių aukštosiose mokyklose. Tiesa, ne visos aukštosios mokyklos yra tokios, ačiū Dievui. Yra labai gerų, ištikimų Kristui ir jo Bažnyčiai. Bet žinok tu, žmogau, kuri dar tebėra tokia gera mokykla? Kurioje ras mūsų studentija ir švarią atmosferą, ir tikrą jiems perduodamą tikėjimą, ir moralinę paramą?
Argi jau reikia su žiburiu rankoje ieškoti tokio universiteto? Kas daryti?
Kai krikščionybė įkėlė koją į ano meto pagoniškąjį pasaulį, tai jis buvo labai sugedęs. Nė su žiburiu rankoje nebūtum radęs jai palankios atmosferos. Tačiau ilgainiui pagoniškojo pasaulio dauguma pasikeitė, susižavėjo Kristaus atneštu mokslu ir dorove. Kaip galėjo šitaip atsitikti? Atsitiko todėl, kad krikščionimis tapusieji tikintieji išdrįso toje supuvusioje aplinkoje kitaip gyventi ir elgtis, laikytis Kristaus tiesos ir viens kitą palaikyti.
Mes didžiuojamės turį katalikų jaunimo organizaciją ateitininkus. Didžiuojamės ir savo skautija. Ateitininkų kilniausias užmojis buvo "Visa atnaujinti Kristuje”, o skautijos — "Dievui, Tėvynei ir artimui”. Ateitininkija kaip tik gyvuoja aukštosiose mokyklose. Jei ji nėra išsigimusi į "uždarą išrinktųjų draugų, draugių klubelį”, jei jai tikrai dar teberūpi "Visa atnaujinti Kristuje”. kaip tai rūpėjo Dovydaičiui, Šalkauskiui ir šimtams kitų ateitininkų mūsų nepriklausomybės laikais, tai ir dabar ateitininkų būreliai — korporacijos galėtų ir Amerikos universitetuose sudaryti bent lietuviams katalikams jaunuoliams, jaunuolėms atsparos taškus, savo katalikiškų įsitikinimų sustiprinimo bei pagilinimo židinius,
Skautija, statydama Dievą pirmon savo šūkio vieton, irgi turėdama gražaus kilnaus jaunimo, galėtų labai praskaidrinti savo aplinką, jei ji tik imtų sielotis tos aplinkos nemoralumu ir drįstų elgtis kitaip "negu visi elgiasi”, t.y. krikščioniškai. Mūsų visų organizacijų, ir net jokiai organizacijai nepriklausantis jaunimas turėtų tapti agresyvus, t.y. drąsiai prisipažinti tikįs Dievą, Kristų, pripažįstąs Kristaus duotą moralę, norįs gyventi kaip Dievo sūnus ir dukra, o ne kaip neišmintingas gyvūnėlis, kurs tik savo aistras patenkinti temoka. Kai prie to dar pridėtų kasdienę maldą, ne tik sau prašydamas išminties ir jėgų krikščioniškai gyventi, bet ir savo klaidžiojantiems draugams bei draugėms reikalingos šviesos, pamažele imtu giedrintis tamsus Amerikos universitetų dangus.
Neiškenčiu neparekomendavęs mūsų ateitininkams ir skautams susidomėti ne kartą paminėto Ralph Martin sukurtu ir dabar sėkmingai vadovaujančiu sąjūdžiu: "University Christian Outreach” (P.O. Box 8229, Ann Harbor, Michigan 49107. Tel. 313—761-8505). Jie turi ir specialius kursus krikščionims studentams iš įvairių pasaulio kraštų, norintiems įsijungti į krikščionišką evangelizavimą aukštosiose mokyklose. Tokiuose kursuose mūsų jaunimas patirtų, kas ir kaip yra veikiama čia pat Amerikoje ir plačiame pasaulyje, pajustų gyvybinį pulsą, jaunimo entuziazmą ir laimę būti tikru gyvu, įsitikinusiu kataliku krikščioniu, pastebėtų, jog Dievas tikrai nuostabiai veikia ir šiandien, net ten, kur jo veiklos visai nesitikima, net desperatiškai sunkiose aplinkybėse. Universitetams reikia Kristaus šviesą nešančių jaunuolių, panašių į Sadūnaites ir kitus mūsų žibintus, šviečiančius ir kalėjimuose, ir vergų stovyklose, lygiai kaip ir pirmieji krikščionys. Puvimo židinius turi atsverti Kristaus šviesos židiniai. Pagaliau tokiais Kristaus šviesos židiniais turim būti kiekvienas tikintis vyras, moteris, jaunuolis, jaunuolė. Kristus yra vienintelė viltis ir užtikrinimas pasauliui išeiti iš dabartinio pasimetimo. Mano šansas pasirinkti: kas aš — puvėsis, ar žibintas?
■ Graikų stačiatikių apaštalo Andriejaus grupė specialiu būdu pagerbė Motiną Teresę, suteikdama jai Atenagoro žmogaus teisių žymenį. Pažymima, kad ji savo artimo meilės darbais sujaudino milijonus žmonių.
■ Čikagoje nauju Gimimo Švč. M. Marijos parapijos Marquette Parke klebonu paskirtas kun. J. Kuzinskas, o Nekalto Prasidėjimo parapijos Brighton Parke klebonu kun. A. Puchanskis.
■ JAV-se tarp sergančių AIDS liga yra apie 66% didesnis savižudybių procentas, kaip tarp tos ligos neturinčių.
■ Meksikos mieste apie 100.000 žmonių dalyvavo demonstracijose prieš nupiešimą Švč. M. Marijos Guadalupės paveikslo su Marilyn Monroe veidu.