Bronius Fabijonas
Jonas buvo žinomas savo klasėje. Visi jį mėgo, ypač merginos. Jis gerai žaidė futbolą ir beisbolą. Jis buvo klasės seniūnas ir pirmasis mokinys. Visi norėjo būti tokie kaip jis. Jo tėvai buvo turtingi, tai jam nupirko automobilį.
Vieną dieną Jonas greitai važiavo gatve. Jis norėjo parodyti savo draugams, ypač savo merginai, kurie buvo jo automobilyje, kaip jis gerai vairuoja, koks jis smarkus. Staiga jis pamatė policijos automobilį. Jis žinojo, kad policija atims jam leidimą, jeigu pagaus. Taip pat žinojo, kad draugai iš jo juoksis, jeigu bus policijos pagautas ir nubaustas, tad dar labiau pagreitino mašiną — mėgino pabėgti nuo policijos. Jonas dar galvojo, kad, jeigu pabėgs nuo policijos, draugai visiems mokykloje apie tai papasakos, visi jį girs, jis bus tikras herojus.
Staiga jis pamatė per gatvę einantį vaiką. Greitai stojo ant stabdžių, ir automobilis metėsi į šoną.
Kitą rytą Jonas atsibudo ligoninėje. Jam visą kūną skaudėjo. Jis sužinojo, kad visi jo draugai ir mergina užmušti. Jis pradėjo verkti. Kai pasveiko ir grįžo į mokyklą, visi jo draugai iš jo juokėsi, jo nemėgo, nuo jo šalinosi. Tėvas labai pyko, norėjo jį išvyti iš namų. Jonas pasijuto labai vienišas, visų apleistas, nemėgstamas. Jis nežinojo, ką daryti su savo gyvenimu. Niekas su juo nenorėjo kalbėtis, tik kun. Antanas.
Kun. Antanas buvo baigęs psichologiją, tai žinojo, kaip su Jonu elgtis. Jie abu daug valandų praleido kalbėdamiesi apie šią Jono padėtį. Jonas pradėjo dažniau eiti į bažnyčią, nes tikėjo, kad Dievas jo neatstums. Vieną dieną kun. Antanas paprašė Joną, kad jis eitų dirbti su parapijos atsilikusiais vaikais. Jonas iš pradžių nenorėjo, bet pagaliau sutiko. Kai jis nuėjo į parapijos salę, kur buvo visi tie vaikai, jis nusigando. Nežinojo, kad yra tokių vaikų. Kun. Antanas jam paaiškino, kaip elgtis su Petru. Petras jo nenorėjo klausyti, bet Jonas vis dėlto kantriai su juo dirbo pusę metų. Per tą laiką Jonas pradėjo geriau jaustis. Jis pamatė, kad jo gyvenimas nėra beprasmis.
Vieną dieną Petras buvo ypatingai išdykęs ir nepaklusnus. Jonas vis tiek tikėjosi, kad Petras pasitaisys ir galės sugyventi ne tik su juo, bet ir su kitais. Tą dieną Petras priėjo prie Jono, padavė jam raštelį ir kumštelėjo jam į šoną. Raštelyje buvo parašyta: "Aš tave myliu”.
Baigęs mokslą, Jonas visą laiką dirbo su atsilikusiais vaikais. Daug kas iš nepataisomų išdykėlių pasidarė tokie, kaip Petras. Jonas buvo laimingas. Jis jautė, kad kitų yra mylimas. Jis niekad neužmiršo automobilio nelaimėje mirusių draugų, bet jautė, kad, dirbant su tais atsilikusiais vaikais, jo kaltė mažėja. Dabar jo gyvenimas turėjo prasmę.