P. DAUGINTIS, S.J.

     Daug žmonių yra linkę įvairius dalykus kritikuoti, savo nepasitenkinimą stipriau reikšti. Taip bepeikdami kurį dalyką, matydami tik silpnąją jo pusę, dažnai jie pereina į kitą kraštutinumą. Keliuose rašiniuose norime paminėti kai kuriuos tokius kraštutinumus religinėje srityje ir trumpai nurodyti, kaip jų išvengti.

KRAŠTUTINUMAI MIŠIOSE

     Po II Vatikano susirinkimo, įvykdžius liturgines reformas, mišios pradėtos laikyti gimtąja kalba, kunigui atsisukus į žmones. Šv. Rašto skaitinius skaito ir pasauliečiai. Atsakinėja ne vienas ar du ministrantai, bet visi mišių dalyviai. Komuniją taip pat gali dalinti pasauliečiai.

     Tai nepatinka kai kuriems tikintiesiems. Jie skundžiasi, kad tie nauji dalykai juos išblaško, trukdo susitelkti, kalbėti savo pamėgtas maldas, pvz., rožančių. "Senųjų” arba "tridentiniškų” mišių šalininkai po II Vatikano susirinkimo skundžiasi ir net kaltina tas reformas, sakydami, kad nebėra mišiose buvusio iškilmingumo, mistikos, todėl nebegalima jose turėti pakilios nuotaikos. Jie tokių mišių nemėgsta. Nemaža grupė dalyvauja "tridentinėse” mišiose, laikomose lotynų kalba.

     Šie ir kiti skundai bei priekaištai, nors kartais ir turi tam tikrą pagrindą, dažnai yra perdėti. Jie eina į kitą kraštutinumą.

     Suprantama, tikintiesiems, dalyvavusiems lotyniškose mišiose 20, 30 ar 40 metų ir patiems susidariusiems tam tikrą savą mišiose dalyvavimo būdą, tokios naujoviškos mišios nepatinka, jie prie jų nėra pripratę.

     Tačiau tie žmonės lengvai pripranta prie kitų naujų dalykų, pvz., madų, valgių, gėrimų, papročių. Jie prisitaiko, nugali pasitaikančius sunkumus. Tad jie turėtų ir religiniuose dalykuose prisitaikinti, neperdėti kylančių sunkenybių, mažų nemalonumų. Sąmoningai ar nesąmoningai tyčiomis nenusistačius, lengvai galima priprasti ir prie naujų mišių. Jeigu kas jau yra priešingai nusistatęs, tokiam tenka gerai apsigalvoti, stengtis palankiai nusistatyti, išsiaiškinti, ir palengva bus galima priprasti. Gal padės ir čia pateikiami kai kurie paaiškinimai.

MIŠIOS — LITURGINĖ MALDA IR AUKA

     Šv. mišios juk yra liturginė Bažnyčios malda, t.y. visų susirinkusiųjų tikinčiųjų drauge viesas Dievo garbinimas, kunigui vadovaujant ir aukojant eucharistinę auką. Todėl mišiose visai netinka privatus paskiro tikinčiojo kurių nors maldų kalbėjimas, pvz., rožančiaus, litanijų ir pan. Mišios nėra kokio nors religinio spektaklio pasyvus žiūrėjimas, "išklausymas”, bet aktyvus dalyvavimas. Tai vyksta, kartu su kitais meldžiantis, atsakinėjant, giedant, klausantis celebranto maldų, skaitymų, drauge aukojant duoną ir vyną, kurie per konsekraciją tampa Kristaus kūnu ir krauju. Prie šios aukos mes jungiame ir savo aukas, gerus darbus ir save pačius.

     Tačiau mišiose yra palikta bent kiek laiko ir privačiam pamaldumui. Tai laikas bažnyčioje prieš mišias; mišių pradžioje prieš gailesčio aktą; po skaitinių iš Šv. Rašto turėtų būti bent trumpa valandėlė girdėtų minčių apmąstymui; per tyliąsias kunigo maldas, paruošiant duonos ir vyno atnašas; po ostijos ir taurės pakylėjimo; taip pat po Komunijos priėmimo, celebrantui atsisėdus ir visiems tyliai asmeniškai dėkojant, nes Eucharistija ir yra dėkojimas.

     Žinoma, kai kuriose bažnyčiose ar kai kurių kunigų mišių laikymas yra labai greitas, tai lieka mažiau laiko privačiai maldai ar mąstymams. Kartais skaitytojai ir patarnautojai neapsirengę tvarkingais išeiginiais drabužiais, skaitymas neaiškus, giedojimas labai nemuzikalus arba per daug triukšmingas. .. Visa tai neprisideda prie pamaldumo sužadinimo.

     Ir po II Vatikano susirinkimo liturginiai nuostatai (ypač naujesni, kurie remiasi turėtais patyrimais) aiškiai nustato, kaip laikyti mišias. Tų nuostatų laikantis, susidaro sąlygos mišių orumui, religinei nuotaikai, tikram, o ne perdėtam pompastiškam iškilmingumui. Dabar vyskupai reikalauja vis griežčiau jų laikytis. Pavyzdžiui, skaitytojai, Komunijos dalintojai turi būti tinkamai paruošti, klebono pristatyti vyskupui patvirtinti. Tik iš bėdos gali juos pasikviesti klebonas ar mišių celebrantas. Taip pat įvadas į mišias, į Šv. Rašto skaitinius, atnašų aukojimas bei tikinčiųjų maldos turi būti klebono ar celebranto peržiūrėta. Tie patys reikalavimai, nors kita forma, yra ir giedojimui bei muzikai.

     Labai patartina mišiose vartoti smilkalus ir giesmes. Visų drauge gimtąja kalba maldų kalbėjimas, atsakinėjimas, giedojimas, atnašų aukojimas ir Komunija įtraukia į aktyvų dalyvavimą mišiose. Žmogus pasijunta esąs tos drauge besimeldžiančios, aukojančios bendrijos narys, Dievo garbintojas, prašytojas, Dievo žodžio klausytojas. Į įvairias maldas jis atsiliepia padėka, bendrais atsakymais, pvz., "Dėkojame Dievui”, "Garbė tau, Viešpatie”, "Aleliuja” ir t.t. Kunigo celebranto aukojamos duonos ir vyno atnašos tampa ir jo eucharistine auka. Drauge su tomis atnašomis jis aukoja ir savo darbus, kančias, maldas ir save patį; drauge su besiaukojančiu Kristumi aukoja tą didžią padėkos, garbinimo, permaldavimo auką dangiškajam Tėvui.

VENGTI ABIEJŲ KRAŠTUTINUMŲ

     Dabar per mišias beveik visi dalyviai eina Komunijos. Kai kurie tuo nepatenkinti, net piktinasi. Nematė jų einant išpažinties, tai kaip jie gali eiti Komunijos? Jie patys priima Komuniją tik po išpažinties.

     Kai kurie per mišias beveik niekad neina Komunijos.

     Reikia vengti abiejų kraštutinumų: iš perdėtos pagarbos ir baimės beveik niekad per mišias neiti Komunijos arba kiekvienose mišiose priimti, nepasiruošus, be tinkamos pagarbos, turint sunkių nuodėmių.

     Apskritai kalbant, Komuniją reikėtų priimti per kiekvienas mišias, nes tai yra mišių dalis. Jei kas be jokios svarbios priežasties per mišias nepriima Komunijos, turėtų prisiminti Kristaus žodžius: "Imkite ir valgykite jos visi... Tai darykite mano atminimui... Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą...”

     Be to, Jėzus įsteigė šį Švenč. Sakramentą, šią sakramentinę auką, žydų Velykų išvakarėse. Žydų iš Egipto vergijos išgelbėjimo minėjimui kasmet kiekviena jų šeima aukodavo padėkos auką — metinį avinėlį. Avinėlis buvo kunigo papjaunamas, jo kraujas išliejamas, ir tokiu būdu jo gyvybė paaukojama Dievui. O avinėlį kunigas Dievo vardu grąžindavo aukotojui suvalgyti drauge su visais šeimos nariais iškilmingoje vakarienėje, kaip padėkos aukos valgį. Vakarienėje būdavo geriamos ir vyno taurės.

     Tad Įsteigėjo Kristaus valia, mišios yra padėkos auka arba Eucharistija, eucharistinė auka; taigi ir valgio auka, valgomoji auka. Visiems turėtų būti aišku, kad prie mišių — padėkos aukos esmės priklauso ir jos valgymas, priimant Komuniją — Kristaus kūną. Kitaip mišių auka būtų nepilna, neužbaigta, neatlikta. Sakytume, būtų panašiai, kaip su tuo žmogumi, kuris, eidamas į savo šefo ar draugo gimtadienio minėjimo vakarienę, nuneštų jam valgomų dovanų, bet paskui prie stalo nieko nevalgytų. Tai nebūtų nei pilnas dalyvavimas sukaktuvininko iškilmingoje puotoje, nei tinkamas jo pagerbimas ar draugiškumo parodymas. Šeimininkas net pasijustų užgautas, nes atėjęs svečias savo tokiu elgesiu lyg sakytų, kad tie valgiai per menki, kad jam sukaktuvininko bičiulystė nesvarbi.

     Todėl sekmadieniais, eidami į bažnyčią minėti savo Išgelbėtojo kančios ir mirties, drauge su visais aukoti padėkos aukos, turėtume dalyvauti ir tos aukos valgyme. Mišios be Komunijos priėmimo būtų tik mišių maldų klausymas.

     Mišių dalyvis, priimdamas Komuniją, gauna Kristaus Kūną ir Kraują, kaip nuostabų dvasinį maistą palaikyti savyje amžiną dievišką gyvenimą. Jis artimai susijungia su Kristumi, su jo žmogyste ir dievyste, su jo darbais, džiaugsmais ir kančiomis, prie kurių prijungia ir savuosius. Jis žino, kad jie, įjungti į Kristaus auką, įgauna begalinę vertę, mes įsijungiame į Kristaus atpirkimo darbą.

     Bet taip pat aišku, kad negalima priimti Komunijos, jei su Viešpačiu Dievu nesi geruose santykiuose, jeigu nuo jo esi nutolęs, su juo susipykęs. Nekliudo Komunijos priimti maži nusikaltimai, netobulumai, už kuriuos gailimės mišių pradžioje, Dievą atsiprašome, o jis, be abejo, atleis.

     Šitie atsiprašymai už mažus nusikaltimus tai yra lyg kasdieninis mūsų prausimasis. Bet vien tik tokio kasdieninio nusiprausimo nepakanka palaikyti žmogaus kūno švarai — kartais reikia ir vonioje ar pirtyje gerai išsimaudyti. Tad kartais turime atlikti ir gerą išpažintį, norėdami palaikyti sielos švarumą. Kaip dažnai eiti išpažinties, daug priklauso nuo žmogaus sąžinės jautrumo, nuo mūsų noro, kad santykiai su Dievu vis stiprėtų, kad mūsų meilė ir draugiškumas su juo vis augtų ir didėtų.

■    Lietuvoje, kaip skelbia pernai jubiliejaus iškilmėms Romoje išleista knyga “La Chiesa Martire di Lituania”, yra 630 parapinių bažnyčių, kurių 474 turi savo kunigus (1986 m. statistika). Kitas 156 aptarnauja protarpiais atvažiuojantieji kunigai. 1940 m. buvo 721 parapinė bažnyčia ir 378 kitos bažnyčios bei koplyčios. Iš viso — 1.099. Dalis jų dabar uždaryta.

■    Lietuvoje 1940 m. buvo 1.580 kunigų. 1986 m. kunigų buvo 665, kurių 476 dirbo parapijose, 16 vyskupijų kurijose ar kunigų seminarijoje, 75 vikaravo, o 98 buvo ligoniai ar senukai, nebegalintieji dirbti. Dar 14 kunigų dirbo už Lietuvos ribų: 3 Gudijoje, 2 Kazakstane, 2 Adzuguskane, vienas Novosibirske, 1 Maskvoje, du kalėjimuose: kun. Alfonsas Svarinskas ir kun. Sigitas Tamkevičius.