Julija Cijūnėlienė
Nieks nenorime pasenti,
Nei pražilt, nei sustorėt.
Norime linksmai gyventi
Ir mylėt, mylėt, mylėt...
Mokslo žmonės vis galvoja,
Prakaituoja, kombinuoja,
Kaip išrast tokius vaistus,
Kad ilgiau gyvent’ žmogus.
Visi trokštam to, galvojam,
Apie tai seniai svajojam,
Manom, jeigu tai įvyktų,
Visos bėdos mus paliktų.
Bet iš tikro nežinau,
Ar tada būtų geriau.
Na, sakykim, vieną dieną
Mes išgirstame naujieną:
“Štai gyvybės eliksyrą
Jau išrado gudrūs vyrai!
Dabar amžinai gyvensim,
Nebemirsim, nebesensim.
Nereikės mums daktarų,
Nei graborių, nei kapų.
Tai bent amžius, tai gadynė,
Prasidės laikai auksiniai!”
Tai atrodytų gerai,
Bet iš tikro būt blogai.
Metų tūkstančiai riedės,
Ir žmonių tiek padaugės,
Tikros bėdos prasidės.
Vietos žemėj nebebus,
Ir kitaip gyvens žmogus.
Žemė bus pilna namų,
Didelių, aukštų, mandrų.
Aukštų tūkstančius turės,
Nebus medžių nei žolės.
Nebus žemėj gyvulių,
Nebus jūrose žuvų.
Suvalgyta viskas bus,
Jokio gyvio nebeliks
Mūsų provaikių anūkams.
Apie karves ir kiaules
Seks tik pasakas senas.
Jie tikėti nenorės,
Kad žmonija praeities
Valgė gyvulius, paukščius,
Žuvis, vėžius ir grybus,
Kad daržoves jie augino,
Kažkokias gėles sodino,
Kad po žemę važinėjo
Ir kelius jie čia turėjo,
Kad ant žemės upės buvo,
Kurios jau seniai išdžiūvo.
Vien tabletėm jie gyvens,
Nebus maisto nei vandens,
Nei konjako, net nei vyno,
Nebus nė šampano gryno,
Nebus skačiaus nei alaus,
Vietoj jų tabletes gaus.
Baliai bus tokie nuobodūs,
Nebus 7-up nei sodos,
Nei lietuviškų paršiukų,
Zuikių, rolmopsų, šrimsiukų.
Nebus kugelio, dešrų, —
Pagalvoti net baisu!
Na, bet čia tai dar niekai,
Pagalvokite gerai
Apie šitokią problemą:
Kai tūkstančius metų būsim pragyvenę,
Bet jausimės jauni ir nepasenę,
Vaikų kelis tūkstančius turėsim,
Anūkus kompiuteriais skaičiuoti tegalėsim,
Visur būsim buvę,
Visko būsim matę,
Prie žmonos ir vyro
Taip būsim pripratę,
Kad ir pagalvoti
Negražiai atrodo —
Tada balsu šauksim:
“Labai nusibodo!”
O kitos problemos
Bus kaip ir šiandieną,
Ir kalbant girdėsim
Kūmutę ne vieną:
“Šių laikų jaunimas,
Baisu apsakyti —
Šimtą metų vos suėjo,
Ir rūkyti jau pradėjo!
Šoka šokius jie po du,
Susiglaudę abudu.
Be barzdų jie, be plaukų,
Pažiūrėti net šlykštu.
O žiūrėk, kaip jie važiuoja,
Kaip raketas jie vairuoja!
Lekia, dumia ir nežiūri,
Kad numušt gali mėnulį.
Jau, sakau, pasaulio galas!
Kas šiandien ant žemės daros!
Tas jaunimas tai tikra
Mūsų šių dienų bėda.
Turiu vieną aš dukrelę,
Ištekėti ji negali.
Tūkstanti metų suėjus,
Dar nė karto netekėjus.
Jeigu čia neištekės,
Ją į Marsą siųst reikės.
O svarbiausia problema —
Tai mano vyro mama.
Kartą ji pas mus atvyko,
Ir, tur būt, jai čia patiko.
Jau aštuoni šimtai metų
Prie namų ji taip priprato,
Kad atgal ir nevažiuoja,
Nors aš verkiu, aimanuoju.
Kad seniau, tai gautų galą,
Bet dabar tegul jį bala
Tą gyvybės eleksyrą,
Išrastą gudriųjų vyrų! ...