religinės ir tautinės kultūros žurnalas rugsejis/september 1976 volume XXVII no. 8
|
253 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
257 |
Br. Krištanavičius, S.J, |
|
|
262 |
F. Jucevičius |
|
|
265 |
Juozas Prunskis |
|
|
268 |
Redakcija |
|
|
268 |
J. Pr. |
|
|
269 |
F. Timmermans |
|
|
272 |
A. Pakalniškis |
|
|
275 |
Vytas Kliorys |
|
|
278 |
D. ir G. Vakariai |
|
|
282 |
J. Vaišnys, S.J. |
|
|
284 |
J. Prunskis |
|
|
286 |
Alė Rūta |
Šio numerio iliustracijos: 254 psl. — Algirdo Grigaičio nuotrauka, 270 ir 271 psl. — Adolfinos Zubienės kūrinių nuotraukos.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Šie metai Amerikai yra jubiliejiniai — ji švenčia savo 200 metų nepriklausomybės sukaktį. Ypač iškilmingai ir triukšmingai buvo paminėta liepos ketvirtoji — nepriklausomybės šventė. Visų akį patraukė spalvingos eisenos ir bengalinės ugnys, o ausį — įvairūs sproginėjimai ir šūviai. Bet tai grynai išorinė populiarioji minėjimo pusė. Ši sukaktis buvo minima ir kitokiais būdais: paskaitomis, konferencijomis, aukšto meninio lygio koncertais. Bažnyčiose buvo sakomi atitinkami pamokslai ir meldžiamasi, kad Amerika visuomet būtų "nation under God", kad amerikiečiai visuomet pasitikėtų Dievu, ką jiems nuolat primena kiekvienas banknotas, kiekviena moneta su užrašu "In God we trust".
Amerika — kontrastų šalis. Tai jau galima aiškiai pastebėti ir iš žmonių sprendimų: vieni ją išsijuosę giria, teigdami, kad tai pats geriausias, gražiausias, tobuliausias, kultūringiausas kraštas pasaulyje, o kiti kiek įmanydami peikia, sakydami, kad čia nėra jokios kultūros, kad Amerika yra paskendusi grubiausiame materializme. Kuri nuomonė teisinga? Abidvi klaidingos, nors abiejose yra ir daug tiesos. Šios dvi kontrastiškos nuomonės nėra objektyvios, jos perdaug kraštutinės ir perdėtos.
Pirmiausia stenkimės objektyviai pažvelgti, ką galima pasakyti apie Ameriką kultūros atžvilgiu. Kas yra kultūra? Kartais kultūra yra maišoma su civilizacija, nes šie du terminai yra panašūs. Kultūra yra kilusi iš lotyniško žodžio cultus. Ji reiškia tam tikrą ruošimą, gerinimą, lavinimą, kultivavimą. Šis žodis yra vartojamas ir materialine, ir dvasine prasme. Žemės kultivavimas yra vadinamas agrikultūra, bičių kultivavimas — apikultūra ir t.t. Bet galima kultivuoti ir dvasines vertybes: gerus papročius, laisvę, žmoniškumą, religiją, meną. Civilizacija, kilusi iš lotyniško žodžio civilis, reiškia žmogaus pilietinį gyvenimą aukšto laipsnio socialinėje santvarkoje. Toji aukšto laipsnio socialinė santvarka priklauso tiek nuo materialinių, tiek nuo dvasinių vertybių, todėl ir civilizaciją, kaip ir kultūrą, galima imti ir materialine, ir dvasine prasme.
Iš tikrųjų šie du žodžiai ir jų prasmės dažnai yra maišoma. Vis dėlto lotynų tautos yra linkusios kultūra vadinti materialine gerovę, o civilizacija — dvasiniais principais paremtą žmogaus gyvenimą. Germanų ir slavų tautos priešingai — kultūra jiems reiškia dvasinio gyvenimo aukštumą, o civilizacija — materialinę pažangą bei gerovę. Lietuviai šioje srityje seka germanais ir slavais, todėl tokia prasme čia šiuos du žodžius ir vartosime.
BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
Atsisveikindamas su Roma 1951 m., nutariau aplankyti keletą istorinių vietų, surištų su pasauliniais įvykiais. Visų pirma užsukau į Kapitolijų, ant kurio bokšto kitados stovėjo Romos deivės statula, o dabar buvo pastatytas balto marmuro kryžius. Kapitolijaus aikštėje stovėjo raitas Marcantonio, imperatorius ir filosofas. Verdant mūšiui prie Dunojaus, jis nekreipė dėmesio į kovos eigą, bet užsirašinėjo į galvą ateinančias filosofines mintis. Žalvarinė imperatoriaus ir jo žirgo statula išliko per apsirikimą. Manydami, kad tai yra Konstantinas Didysis, krikščionys paliko jį ramybėje, nors kai kas manė, kad iš jo būtų galima nulieti Dievo garbei keletą varpų.
Netoli Kapitolijaus buvo romėnų forumas, Foro Romano, toji pagarsėjusi senų romėnų aikštė, mačiusi daug istorinių įvykių. Kadaise aikštę puošė kelios romėnų šventovės. Dabar beliko tik jų griuvėsiai. Via Triumfale gale mačiau Cezario šventovės likučius. Toje vietoje romėnai sudegino jo kūną, tokiu būdu pareikšdami jam dievišką pagarbą. Kairėje Via Triumfale pusėje buvo atstatytas rostrum, kalbėtojų tribūna. Už jos stovėjo senato rūmai, berods, atstatyti Mussolinio. Į dešinę nuo Cezario šventovės buvo matyti vestalių rūmai ir joms pastatyti paminklai. Vestalės gyveno skaisčiai ir kurstydavo šventąją ugnį.
Romėnų forumo gale stovėjo gerai išlikę triumfo vartai, pastatyti imperatoriui Titui už jo pergalę Jeruzalėje. Apie busimąjį liūdną Jeruzalės likimą pranašavo Kristus (Mk 13, 2; Lk 21, 20). Vienas mokinys ta pranašyste netikėjo ir taip tarė savo mokytojui: "Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai?" Jėzus jam atsakė: "Matai šiuos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens". Ir neliko.
Apmąstęs apie Foro Romano įvykius gal kokį pusvalandį, atsisukau į čia pat esantį Mamertino kalėjimą. Seni padavimai sakė, kad čia sėdėjo šv. Petras ir šv. Povilas. Dažnai buvau praėjęs pro tą kalėjimą, bet tik dabar atkreipiau atidesnį žvilgsnį. Kalėjimas buvo panašus į šulinį, ir anksčiau buvau matęs, kaip turistai sėmė iš jo vandenį. Dabar kalėjimo durys buvo uždarytos, ir man nei iš šio, nei iš to parūpo pasižiūrėti į jas iš arčiau. Nesigailiu tai padaręs, nes man jos paliko neišdildomą įspūdį. Duryse pamačiau marmure iškaltą paveikslą. Bareljefas buvo nedidelis. Jis vaizdavo šv. Petrą ir šv. Povilą, sėdinčius kalėjime. Atpažinau apaštalus iš jų simbolių. Šv. Petras laikė raktus, šv. Povilas — kardą. Jų barzdos buvo susivėlusios, o rūbai nuskurę. Dieve brangus, pagalvojau. Ir tie du nuskurę žydai pasišovė atversti romėnus! Vedami į kalėjimą, jie tikrai matė romėnų forumą ir visą jo didybę. Romėnai buvo sukūrę milžinišką imperiją, turėjo įstatymų kodeksą, savo literatūrą ir didžiavosi esą Romos piliečiai. Ir štai atėjo du žydai jų pamokyti. Mąsčiau kaip apstulbęs apie tą faktą gal kokį pusvalandį, dairiausi tai į forumą, tai į Mamertino kalėjimą ir galų gale tarsi pabudau iš kokio miego. Koks kontrastas tarp šaunių romėnų ir tų svetimtaučių kalinių! Dabar Roma didžiuojasi, kad joje gyveno ir mirė šv. Petras ir šv. Povilas! Ilgainiui net pačią Romą valdė šv. Petro įpėdiniai. Kas buvo tie du drąsūs žydai ir kuo jie užkariavo Romą ir jos imperiją?
Apie šv. Petro ir šv. Povilo gyvenimą ir jų darbus randame daug ir įdomių pasakojimų Naujojo Testamento raštuose.
(Filosofijos sampratos raida)
FELIKSAS JUCEVIČIUS
8. BŪTIS ARISTOTELINĖJE SUBSTANCIJOS FILOSOFIJOJE
Kaip Parmenido, taip ir Aristotelio dėmesio centre yra būtis. Filosofija yra mokslas apie būtį ir kaip tik todėl ji skiriasi nuo kitų žinojimo šakų, nes jų objektas yra tik būties dalis, o ne būtis kaip būtis. Matematika domisi kiekybe, fizika — medžiaga ir judesiu, biologija — gyvybe, o filosofija — būtimi kaip tokia.6 Bet kas yra būtis? Ieškodamas atsakymo į šį klausimą, Aristotelis pasirodo tikras realistas. Konkretūs daiktai — tai būties imperija. Būtis yra tai, kas yra daiktas. Jis sako: "Tarp įvairių būties prasmių, aišku, svarbiausia yra ta, kur būtis reiškia tai, kas yra, ir kur ji reiškia ousia".7 Amžių būvyje ousia buvo verčiama tai žodžiu substancija, tai žodžiu esmė. Aristotelio žodyne ousia yra ontologinė kategorija, kuri pažymi paskirą būtybę, savyje subsistuojančią. Kadangi substancija yra tarytum paskirybės galutinė tikrovė, tai nėra jau taip lengva ją apibūdinti. Aristotelis mieliau sako, kas ji nėra. "Subjekte esantieji", t.y. tie dalykai, kurie negali egzistuoti vieni, o turi prisišlieti prie kitų, nėra substancijos. Subjekte esančiųjų tikrovė yra iš tikrųjų subjekto tikrovė, ir štai kodėl jie vadinami pripuolamybėmis arba akcidentais. Nė substancijos vardas netinka visuotinybėms, kaip "žmogus", "katė" ar "medis". Nes visuotinybės nėra konkrečios savybės, o tik dalykai, kuriais nusakome šį ar aną subjektą. "Žmogus", "katė" ir "medis" nėra substancija, o tik nusakomybė. Substancija pirmine ir griežtąja prasme yra paskiras subjektas, kuris egzistuoja savyje ir suteikia prieglobstį pripuolamybėms. O tai reiškia, kad ji yra kitas dalykas, negu sąvoka ar pripuolamybė. Mes atpažįstame ją iš jos operacijų bei jos sukeltų pasikeitimų. Todėl Aristotelis vadina "prigimtimi" arba "natūra" kiekvieną substanciją, kuri yra bet kokio pasikeitimo priežastis. Substancija yra judesio pagrindas, nes ji yra galutinėje analizėje energija.
Su judesiu susiduriame kūnų pasaulyje arba gamtoje. Niekas geriau nepasako kas yra judesys, kaip priežasčių dialektika, kuri Aristotelio filosofijoje užima svarbią vietą, nes ji iš tikrųjų veda į absoliutinės būties pažinimą. Galime net sakyti, kad aristotelinė būties metafizika yra priežasčių dialektikos sklaida. Aristoteliui žinoti reiškia pažinti daiktų priežastis. Tuomet pažįstame tikrai daiktą, kai pažįstame jo pirmąją priežastį. O pirmosios priežasties pažinimas veda į būties pažinimą.
JUOZAS PRUNSKIS
Gyvenimo kasdienybė yra tiek turtinga į širdį smingančiais vaizdais, kad dažnai gaila, jog daugelis faktų mūsų visai nepasiekia. Kai daugumas JAV laikraščių skęsta moralinių dumblų dvokiančiuose aprašymuose, vis dėlto yra ir tokių žurnalų, kaip "Guidposts" ir kiti, kurie paskiria savo puslapius tik tam, kas parodo šviesą žmonėse. Štai iškarpėlės iš ten.
ALKOHOLIKĖS SŪNUS
Kris Welland taip nupasakoja savo didįjį gyvenimo patyrimą. Jis turėjo apie devynerius metus, kai išryškėjo, jog jo motina yra alkoholikė. "Septynerius metus aš stebėjau, — rašo jis, — kaip ta jos liga iš inteligentiškos, žavios ir mano mylimos motinos darė ją žilstelėjusią, panašią į skeletą". Alkoholis ją naikino ir darė atstumiančią vaikams, vyrui ir visiems, kurie ją mylėjo. Stebėdamas, kaip ji pati save taip naikina, sūnus ėmė jos neapkęsti. Jis buvo 15 metų, kai tėvas ją sunykusią, pražilusią nunešė į automobilį ir išvežė į gydymo vietą Minnesotoje. Kažkaip šeimai pasidarė lengviau ir net linksmiau. Sūnus Kris nebenorėjo niekada jos daugiau matyti ir nematė beveik dvejus metus.
— Per tuos dvejus metus, — pasakojasi jis, — aš apie motiną mąsčiau kiek tik galima mažiau. Jaučiausi laimingesnis, kaip bet kada anksčiau. Kad nuraminčiau savo sąžinę, skaičiau jos atsiunčiamus laiškus, pilnus meilės pareiškimų, bet tai tik veikė atstumiančiai. Aš niekada nepagalvojau apie jos kovą atgauti blaivumą, sveikatą, savigarbą.
Kai Kris buvo 16 m., motina parašė, kad ji laimėjo kovą, kad ji apleidžia gydymosi vietą, kad ji išsinuomoja butą ir gauna sekretorės vietą apdraudos bendrovėje. Kris nenorėjo tikėti ir manė, kad ji už kokios savaitės vėl pradės gerti. Bet jos laiškai vis nauji ateidavo. Ji rašė apie savo darbą, apie puošimą savo kambarių ir net apie slidinėjimą savaitgaliais.
— Motina, — rašo toliau sūnus, — atrodo nepaisė, kad mes niekada neatsakinėjome į jos laiškus. Ji rašė, kol pagaliau mes atsakėme.
Pagaliau sūnus priėmė kvietimą ją aplankyti. Bernaičiui tada jau buvo 17 metų. Jis lėktuvu nuskrido į miestą, kur motina buvo apsigyvenusi. Jame dar tebebuvo atšiaurumo motinai alkoholikei ir, kai aerodromo laukiamajame ji atskubėjo jo apkabinti ir pabučiuoti, jis beveik norėjo jos rankas nustumti. Ji paėmė sūnaus lagaminą ir taksiu abudu pasuko į jos butą. Sūnus pradėjo atsigauti, bet vis tiek dar jame buvo daug šaltumo, ir jis labai sausai atsakinėjo į klausimus apie seserį, brolį, apie draugus, apie mokyklą. Sūnus nepareiškė jokio džiaugsmo dėl jos sveikatos atkutimo. Jis pasakojo apie šeimos šventes, brolio išaugimą ir apie kitus dalykus, kurie tais priminimais galėjo ją tik liūdinti.
Adolfina Zubienė yra viena iš tų, kuriuos tapyba patraukia vėlai, kai jau baigiasi jaunos šeimos rūpesčiai. Tapybos ji mokėsi Montrealio Meno muziejaus mokykloje prof. Arthur Lismer, vieno iš Kanadoje garsios "Septynių Grupės" steigėjų, G. Tondino ir P. Lindsay priežiūroje. Jos paletėj vyrauja mėlynos ir žalios spalvos su rudų ir oranžinių atspalvių kontrastais. Tapo išimtinai aliejum, naudojo teptuką, špachtelį ir atspaudos techniką.
Adolfina Zubienė
Per 15 metų yra dalyvavusi daugelyje grupinių parodų su lietuviais ir kitataučiais dailininkais Montrealyje, Otavoje, Čikagoje, Putname, Suvoje ir Hamiltone. Pernai Hamiltone Daugiakultūrinio Centro rengtoje meno parodoje iš 25 dailininkų išstatytų 110 paveikslų jos "Tropic Noon" laimėjo antrąją premiją. 1972 m. dalyvavo pirmojo Pietų Pacifiko festivalio proga rengtoje meno parodoje Suvoje, Fidži saloje (ten tuo metu ji gyveno su vyru, dirbusiu Kanados vyriausybės agentūroje, teikiančia pagalbą atsilikusiems kraštams). Toje parodoje buvo išstatyti du jos paveikslai, abudu laimėję specialų įvertinimą. Ten dalyvavo 96 įvairios kilmės dailininkai iš tokių egzotiškų kraštų kaip Fidži, Tonga, Naujieji Hibridai, Naujoji Kaledonija, Solomonai, Tarawa ir kt.
• Korėjoje Šv. Rašto platintojai paskleidė 40.000 Naujojo Testamento knygų ir dar daugiau pilno Šv. Rašto, kuris buvo paskirstytas po kalėjimus, ligonines, našlaitynus, policijos stotis.
• Kalifornijoje vadinamas "Jesus People" informacijų centras parūpino 200 Šv. Rašto knygų, kurios buvo paskirstytos po autobusų stotis, krautuves, visų naudojamas automatines skalbyklas ir kitas didesnio žmonių judėjimo vietas.
• Teologė, rašytoja Rosemary Haughton gavo teologijos garbės doktoratą Notre Dame universitete.
• Ekumeninis dialogas apie Mariją, dalyvaujant katalikų, presbiterionų, episkopalų ir rusų ortodoksų atstovams, pasiskyrė išnagrinėti ir nugalėti sunkumus, kurie šiuo klausimu iki šiol kliudė šioms tikyboms pasiekti bendrą nuomonę.
• Kūdikis, kurį bandyta prieš gimimą nužudyti druskos skiediniu, darant abortą, Boise mieste, Idaho valstijoje, gimė gyvas, tik per anksti. Dabar vaikutis jau daugiau kaip pusmečio ir gyvena paduotas auginti svetimai šeimai.
• Jaunimo draugo garbės žymuo suteiktas Larry Hunt, gyvenančiam Norfolke, Va. Jis, nors liuteronas, uoliai darbuojasi, tapęs katalikų CYO jaunimo sporto direktoriumi toje vyskupijoje.
• Katalikų spaudos suvažiavime Vašingtone aukščiausių įvertinimų susilaukė: iš laikraščių "The National Catholic Reporter", iš žurnalų — "The U.S. Catholic".
Felix Timmermans
ADAGIO
Aš nežinau, nėra vardų,
ir žodžiais pasakyti negaliu,
kas yra mano sieloje.
Lyg džiaugsmas kartais? Liūdesys?
Arba abu, aš nežinau ...
Ant kelių tik tylėdamas klumpu.
* * *
Dievas yra kaip žaibas, trenkiąs į uolą,
kaip persiko žiedas, lėtai išsiskleidžiąs,
arba kalnų ežeras vakare,
arba kaip krintantis lapas,
vėsus ir gaivinantis rasos lašas.
Kartais kaip tolimas, baltas miestas,
arba vaiko daina,
kartais kaip ... ach, mano siela, nebežinau,
staiga man pasidaro nuostabiai liūdna.
* * *
Norėčiau iš savo žodžiu ir kalbos
sukurti kuo puošniausią taurę,
kuri būtų tobula ir
į kurią galėčiau įlieti
Tavo amžiną vardą visų
Jo gilumu ir grožybe
ir Ji kaip brangų vyną
duoti ragauti kitiems.
Tiems, kurie nuo sielvarto ir skausmo
yra perdžiūvę, ištroškę ir pajuodę
ir maldauja Tavo šviesos. ..
Tegul mano dainą tampa vynas ir stebuklas!
Bet ach, o Dieve, aš bijau,
kad per daug reikalauju,
mano žodžiai lūžta.
Aleksandras Pakalniškis
Tegu puošia jus ne išorė — šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, bet žmogiškos širdies turtas: nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse.
(Iš Šv. Rašto)
Mano žmona turėtų būti pati gražiausia, pati patraukliausia, pati linksmiausia, pati rimčiausia moteris pasaulyje. Be to, noriu geros šokėjos su grožiu balsu, visuomet gražiai apsirengusios. Be abejo, galėčiau išskaičiuoti dar ilgą eilę visokeriopų" -iausių", bet nemanau, kad to reikėtų. Bet vis tiek noriu pabrėžti, kad mano žmona turėtų rūpintis išlaikyti šeimoje religiją ir lietuvybę, viso tai atlikdama labai paprastai, be jokių pretenzijų ar kaprizų.
Nepajėgiu išaiškinti, kodėl mano žmona turėtų būti gražiausia, patraukliausia, linksmiausia ir rimčiausia, bet tai dar nereiškia, kad tie privalumai nebūtų svarbūs. Abejoju, ar pajėgčiau pamilti nedailią moterį, o be meilės neturėtų būti vedybų. Lengviau paaiškinti, kodėl mano žmona turėtų būti susipratusi lietuvaitė. Todėl norą, kad ji būtų graži, laikau neišaiškinamu ir nepagrįstu, o kad būtų gera lietuvaitė, tai laikau pagrįstu ir suprantamu. Šiame straipsnyje daugiausia žadu kalbėti apie savo pagrįstus norus.
Žmonos vaidmuo gyvenime savo esme yra žmogiškas. Gyvulys tik perkeltine prasme gali turėti šeimą. Žmogus gyvenime turi tikslus ir siekius, kuriuos pasiekti gali tik pasinaudodamas protu, kurio gyvuliai neturi. Tad žmonos vaidmuo, iš esmės žmogiškas, yra surištas su tikslais ir vertybėmis. Todėl mano žmona turėtų būti religinga ir turėtų branginti lietuviškumą šeimoje.
Norint išryškinti žmonos vaidmenį šeimyniniame gyvenime, pravartu palyginti ją su motinos ir draugės sąvokomis. Motinos vaidmuo šeimoje yra susijęs su žmogaus formavimosi laikotarpiu. Motino privalo savo vaiką išauklėti, įdiegti jam vertybių supratimą, kad jis stengtųsi gyvenime tobulėti. Ji bus sėkmingai savo vaidmenį atlikusi, jeigu jos vaikas gyvens pavyzdingai, jeigu jis pasirinks gražius savo gyvenimo tikslus. Ji tai negalėtų padaryti, pati neturėdama tų vertybių.
Vytas Kliorys
Ne tiek svarbu jaunimą kategorizuoti "religingu" arba "nereligingu", kiek svarbu suprasti, koks jo nusiteikimas ir ką jis galvoja apie religiją. Ne tiek svarbu mokėti vienu taikliu žodžiu jaunimą apibūdinti, kiek svarbu nuoširdžiai suprasti, kaip jaunimas elgiasi religijos reikaluose ir kodėl taip elgiasi.
Tad mėginsiu pažvelgti į jaunimo mintis. Kas jaunimui sunku suprasti Bažnyčioje? Kaip jis jaučiasi, kai nueina į mišias? Kaip jis supranta nuodėmę? Kokią vietą jo gyvenime turi išpažintis? Kaip jaunimas reaguoja į Bažnyčios įsakymus ir pamokymus? Aplamai, ko jis tikisi iš katalikybės ir ką ji iš tikrųjų jam duoda?
Tad kaip matyti — klausimai, klausimai, klausimai. O atsakymų maža. Kai buvome vaikai, tai atsakymų buvo tiek, kiek ir klausimų. Kas tave sutvėrė? Dievas. Kodėl Jis tave sutvėrė? Kad parodytų savo gerumą ir leistų man pasiekti amžinąjį džiaugsmą danguje. Kiek yra didžiųjų nuodėmių? Septynios. Kodėl reikia eiti sekmadienį į mišias? Dėl to, kad trečiasis Dievo įsakymas ir Bažnyčios įsakymai tai liepia.
Kiekvienam klausimui tada turėjome aiškius atsakymus. Tačiau jaunuolio gyvenime ateina laikas, kai atmintinai išmokti atsakymai jo nepatenkina. Ateina laikas, kai jis pats turi apsispręsti, ar religija bus jo gyvenimo dalis, ar ne. Kai su visa klase mokykloje nereikės eiti, tai ar aš eisiu taip dažnai išpažinties ir komunijos? Kai tėvai nevers, ar aš eisiu į mišias savo noru? Kiekvienam ateina laikas apie tai pagalvoti. Ta-da žmogus save klausia: kokią naudą, kokią įtaką mano gyvenimui turi religija? Ar ji padeda man tapti geresniu žmogumi?
Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
LIETUVIŲ KULTŪROS PAMINKLAI
Pastaraisiais metais Lietuvoje sudarytas sąrašas dar išlikusių kultūros paminklų. Stebint šiuos paminklus, galima juose išskaityti lietuvių, ypač prastų žmonių buitį, istoriją ir sukilimų papročius. Šie paminklai yra vertingiausias Lietuvos kultūrinis palikimas, kuris dabar naudojamas mokslui ir kultūriniams žmonių auklėjimo poreikiams.
Visi kultūros paminklai suskirstyti į keturias rūšis: archeologijos, architektūros, dailės ir istorijos. Archeologijos paminklai buvo pradėti tirti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Kultūros paminklų apsaugos įstatymu, šiuo metu Lietuvoje globojama 10.220 paminklų. Kiekvienas iš jų turi aprašymą — savo istoriją. Šiuose aprašymuose atsispindi 1831-1853 m. sukilimo vietovės, pastatai, sukilėlių kapai ir jų paminklai. Sukilimo vadų: Zigmanto Sierakausko, Kosto Kalinausko, Antano Mackevičiaus gyvenimo ir veiklos vietos. Nemažą sąrašo dalį sudaro Antrojo pasaulinio karo paminklai. Į istorijos paminklų sąrašą įeina žymių rašytojų, dailininkų, muzikų, mokslininkų atmintini dalykai. Čia randamos pavardės Ad. Mickevičiaus, T. Mano, Simano Daukanto, Motiejaus Valančiaus, vysk. A. Baranausko, Maironio, V. Kudirkos, Žemaitės, V. Mykolaičio-Putino, A. Vienuolio, B. Sruogos, Salomėjos Nėries, dailininkų P. Smilgevičiaus, K. Rusecko, M. K. Čiurlionio, P. Rimšos, J. Vienožinskio, J. Mikėno, kompozitorių J. Naujalio, J. Gruodžio, J. Tallat-Kelpšos, lietuvių operos teatro kūrėjų K. ir M. Petrauskų ir daugelio kitų.
Saugomų archeologijos paminklų yra 3367. Lietuvos istorinė praeitis buvo pradėta tirti jau 19 amžiaus pradžioje. Jos pradininkai buvo D. Poška, o vėliau E. Tiškevičius. 1856 m. Vilniuje buvo įsteigtas senienų muziejus, kuriame buvo surinkta archeologinių radinių. 1893 m. pirmą kartą padarytas sąrašas Lietuvos archeologinių paminklų ir pradėta tirti istorinė Lietuvos žmonių praeitis. Šį darbą sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Nepriklausomybės laikais buvo įsteigta archeologijos komisija, kuri pravedė daug kasinėjimo darbų ir surinko įvairių senienų. Po Antrojo pasaulinio karo šis darbas tęsiamas. Atrastos 44 akmens ir žalvario amžių stovyklos. Žmonijos istorijos seniausių— akmens amžiaus — stovyklų daugiausia yra Varėnos rajone, Merkio, Ūlos, Varėnės upių ir kai kurių ežerų pakrantėse. Žalvario amžiaus stovyklų atrasta Varėnos ir Vilniaus rajonuose.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
KARTOJAME KALBOS TAISYMUS
Praėjusį kartą esame pradėję šiame skyriuje kartoti kai kuriuos kalbos taisymus, apie kuriuos jau buvome plačiau rašę prieš keletą metų. Štai čia dar vienas neilgas sakinys, kuriame yra keletas taisytinų kalbos klaidų: "Gerbiamas redaktoriau, 15.III.1976 pasiunčiau 'Vyties' žurnalui straipsnį ir prašiau galimai greičiau jį atspausdinti, bet matomai jo nesate gavę; kažin kur jis dabar randasi?"
Pažiūrėkime, kas šiame sakinyje yra taisytina.
1. Gerbiamas redaktoriau. Būtų geriau sakyti Gerbiamasis redaktoriau. Kreipiniuose paprastai vartojami įvardžiuotiniai būdvardžiai: Brangusis Jonai, Mieloji Maryte, Ištikimasis Drauge ir t.t. Taip pat kreipiniuose vartojamos didžiosios raidės, tad minėtame sakinyje turėtų būti: Gerbiamasis Redaktoriau.
2. Netaisyklingas datos rašymas: 15.III. 197-o. Toks datos rašymo būdas vartojamas įvairiose kitose kalbose, bet lietuvių kalboje šią datą taip reikia rašyti: 1976.III. 15. Amerikiečiai ją taip rašytų: 3.15.1976. Mes pradedame didžiausiu laiko vienetu ir einame paeiliui prie mažesnių. Pirmiausia rašome metus, paskui mėnesį ir pagaliau dieną. Jeigu reikėtų dar smulkiau nurodyti laiką, tai po dienos rašytume valandas, minutes, sekundes. Spaudoje teko skaityti, kad ir kai kurie amerikiečiai pripažįsta, kad toks datos rašymo būdas yra pats geriausias. Džiaukimės, kad mes jau nuo seniai šį būdą turime ir jį vartokime, rašydami lietuvių kalba. Rašydami kitomis kalbomis, žinoma, turime prisitaikyti prie tos kalbos papročių, prie jos priimto rašymo būdo.
THE BLUE BIRD
Pirmas bendromis jėgomis amerikiečių ir rusų pagamintas filmas. Fabulai panaudota Maurice Maeterlincko simbolinė pasaka — mėlynojo laimės paukščio ieškojimas. Pagrindiniai aktoriai — amerikiečiai: motina, o taip pat ir šviesa, laumė — Elizabeth Taylor, nuoširdžiai savo vaidmenį atliekanti. Naktis — Jane Fondą. Katė — Cicely Tyson. Prabanga — Ava Gardner. Baleto šokėjai — rusai. Filmų studija ir filmavimo vietos — Rusijoje, Lenfilm. Filmą išleido 20th Centry-Fox. Režisierius — George Cukor. Scenarijų paruošė Hugh Whitmore ir Alfred Hayes.
Vieni iš pagrindinių vaidintojų — du vaikai. Berniuką vaidina Todd Lookinland, mergaitę — Patsy Kensit. Ekrane jie gana patrauklūs ir pakankamai sugebą. Motinos nuvesti gulti, jie ir sapnuoja apie tą mėlynąjį paukštį. Įvairūs aktoriai pavaizduoja duoną, cukrų, ugnį, vandenį, pieną, šunį, katę. Beieškodami mėlynojo paukščio, vaikai sutinka savo mirusių senelių dvasias, kalbančius medžius, negimusius vaikus, prabangos žmones, gyvulius. Sudaryta pynė iš dialogų, muzikos, baleto, gyvais pavertimo įvairių aplinkos daiktų; maišosi fantazija ir tikrovė.
Savo gausiu pasakiškuoju elementu ir vaikų aktorių dalyvavimu filmas patrauklus vaikams, bet jame jokiu būdu nenuobodžiaus ir suaugusieji. Filme ir jiems yra daug intriguojančių elementų, pvz. muzikoje, šokyje, fantastiškuose įvairių scenų pavaizdavimuose. Baleto scenos galėjo būti ilgesnės, turtingesnės. Filmo mintis: tobulos laimės mėlynasis paukštis vis pasilieka nesugaunamas, neišlaikomas; žmonės negali jo laikytis narvelyje, bet vis dėlto turi nuolat ieškoti.
Amerikiečiu kritikai laiko šį filmą daug kuo nepasisekusiu, bet vis dėlto tokiame kriminalinių ir seksualinių filmų tvane šis švarus filmas su daugeliu pedagoginių užuominų turi savo vertę, nenuobodus, galimas žiūrėti visai šeimai.
SALA, VAIKAI, IŠEIVIJOS ESMĖ
(Atsakymas į vieną laišką)
Man patinka žurnalo “Laiškai lietuviams” vardas. Vadinas — čia galima rašyti laiškus įvairiomis temomis, rašyti lietuviams, kad labiau vieni kitus suprastume. Ne vien redaktorius, ne vien tik nuolatiniai bendradarbiai rašo laiškus. Dažnai matau ir diskusinių, o kartais net poleminių straipsnių. Vadinas, čia galime vieni kitiems parašyti laiškus, jei tema yra bendra visiems, jei iš tų laiškų galima ko nors pasimokyti.
Užtat ir drįstu siųsti ši savo atsakymą į laišką (vienai lietuvaitei), nes tikiuosi, kad čia iškeltos mintys gali būti ir kitiems įdomios. Paprastai “Laiškai lietuviams” daugiau deda straipsnius religinėmis, moralinėmis, jaunimo auklėjimo temomis. Šiame laiške bus pora minčių apie geroves ir negeroves mūsų išbarstytose po pasaulį visuomenėse, svarbiausia — apie išeivijos prasmę, lyg ir jos esminį tikslą.
Los Angeles bendruomenės gyvenime yra įvairiausių oragnizacijų bei sambūrių, kurie gražiai ir gyvai reiškiasi. Tai yra džiugu. Tai reiškia mūsų gyvybę, tai duoda mums vilčių — laisvą lietuvių tautos dalį išlaikyti kūrybingą ir tuo būdu padėti pačiai Lietuvai, pakelti jos ilgus ir sunkius pavergimo metus.
Viskas prasidėjo taip: dėl persikrovimo darbu atsisakiau būti vieno sambūrio valdybos nare; ne vien dėl persikrovimo darbu, bet taip pat dėl esminės to sambūrio darbų krypties. Ir štai gaunu laišką iš entuziastingos to sambūrio narės, kuri labai stebisi mano atsisakymu, kuri garantuoja, kad visiems esą progos ten reikštis ir padėti mūsų kenčiančiai tautai, kuri primena, kad “išsimokslinę mūsų vaikai bėga nuo mūsų”, kuri iškelia man klausimus apie gyvenimo prasmę ir laišką užbaigia žodžiais “Dieve, mums padėk!” Kaip tik dėl šios užbaigos čia jai ir rašau. Kad mums Dievas padėtų suprasti vieniems kitus, kad atliktume egzilų pareigą savajai tautai. Gal būt, mes visi turime vien tik gerą valią ir gerus tikslus; gal tik ne visada vieni kitus suprantame. Į tą mielą ponios V. klausimą atsakau, žvelgdama į tris pagrindines jos iškeltas mintis. Pirmiausia ji sušunka; “Kas pasidarė toje mūsų saloje!”
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Ona Mikailaitė. ŠIAPUS JŪROS. Lyrika. Aplanko ir viršelio piešinys — A. Korsakaitės -Sutkuvienės. Tai pirmasis autorės eilėraščių rinkinys. Išleido Nekaltai Pradėtosios Marijos seserys 1976 m. 62 psl., kaina nepažymėta.
Bronius Budriūnas. Keturi muzikos kūriniai: AUDRINGI DEBESYS VIRŠ KAUNO, TRAKŲ PILIES GRIUVĖSIUOSE, BALTIJOS PAJŪRY ir NEMUNAS LAUŽIA LEDUS PAVASARI. Visi šie veikalai iš autoriaus sonatos “Mano Tėvynė”. Galima gauti pas autorių: 2620 Griffith Park Blvd., Los Angeles, Ca. 90039.
TĖVYNĖS SARGAS. Politikos ir socialinių mokslų žurnalas. 1976, nr. 1(35). Redagavo P. Maldeikis. Šio nr. kaina 3 dol.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS
Skelbiame aštuonioliktąjį “Laiškų lietuviams” konkursą parašyti straipsniui apie dvasini pašaukimą. Straipsnio temos pavadinimą pasirenka pats autorius. Straipsnyje galima panagrinėti dvasinio pašaukimo reikšmę ir svarbą, dėl ko pašaukimai į kunigus ir vienuolius mažėja, dėl ko jaunimas nesirenka šių pašaukimų, kas darytina, kad būtų daugiau pašaukimų ir t.t.
Straipsnį, ne ilgesni kaip 3000 žodžių, siųsti redakcijai iki 1977 m. kovo 1 d. Už geriausius straipsnius bus skiriamos 5 premijos: I — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol., V — 25 dol.
Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe.
Nuoširdžiai dėkojame “Laiškų lietuviams” rėmėjams
25 dol. aukojo — A. Babickienė.
14 dol. aukojo — V. Miknis
Po 10 dol. aukojo: L. Kriaučeliūnas, R. Kriaučiūnienė, A. Karoblienė, J. Telson, S. Jurskytė.
Po 9dol. aukojo: J. Petrikas, A. Sruoga.
Po 8 dol. aukojo: M. Kapačinskienė, A. Gylienė, J. Klimas.