religinės ir tautinės kultūros žurnalas vasaris/february 1976 volume XXVII no. 2
37 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
41 |
Feliksas Jucevičius |
|
45 |
J. Venckus, S.J. |
|
46 |
B. Krištanavičius, S.J. |
|
50 |
Dalia Staniškienė |
|
56 |
D. Bindokienė |
|
58 |
Našlutė |
|
59 |
J. Plačas |
|
62 |
Vilija Vakarytė |
|
63 |
J. Vaišnys, S.J. |
|
65 |
D. ir G. Vakariai |
|
68 |
Juozas Prunskis |
|
70 |
J. Pr. |
Šis “Laiškų Lietuviams” numeris yra iliustruotas Inos Nenortienės emalio darbų nuotraukomis. Nuotraukos — Danutės Vakarės.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Scholastinė filosofija, kuri remiasi Aristoteliu ir Platonu, žmogų vadina socialiu gyvūnu (animal sociale). Tai reiškia, kad žmogus jau iš savo prigimties yra linkęs gyventi ir bendrauti su kitais. Biblija taip pat sako, kad Dievas, tverdamas pirmuosius žmones, pasakė: "Negera žmogui būti vienam". Tikrai jis negali vienas gyventi, jam reikalinga kitų globa, draugystė, medžiaginė ir moralinė parama. Tad visus žmones turėtų jungti draugystės ryšiai. O vis dėlto ne visi su tuo sutinka. Anglų filosofas Hobbes sako, kad žmogus žmogui yra vilkas (homo homini lupus), kad savo prigimtimi jis yra egoistas, kad žmonės kovoja vienas prieš kitą.
Bet ar mes pagalvojame, ką reiškia, jeigu sakome, kad žmogus žmogui vilkas, kad kai kuriuos žmones už jų piktumą ir žiaurumą kartais pavadiname žvėrimis? Plėšrieji žvėrys jokiu būdu nėra blogesni už žmogų. Jeigu jie yra alkani, jie ieško grobio, ir jį suradę, pasisotina. Ar ne taip daro ir žmogus? Juk jau nuo seniausių laikų jis medžiojo, žudė gyvulius, paukščius, žuvis, kad galėtų numalšinti savo alkį, kad galėtų gyventi. Tad žmonės ir žvėrys šiuo atžvilgiu nėra skirtingi. O jeigu jau būtinai skirtumo ieškotume, tai jis būtų ne žmogaus, o žvėries naudai. Juk nei vilkas, nei liūtas paprastai nepuola nei žmogaus, nei kurio kito gyvūno, jeigu yra sotus. O kaip su žmogumi? O, jeigu jam po ranka paklius kiškis, tetervinas ar lydeka, jis nepraleis progos, jeigu šiandien ir nebus alkanas — kurią nors kitą dieną jie garuos ant jo stalo. Mat, žmogus turi protą — jis elgiasi ne tik taip, kaip jam instinktas diktuoja šiandien, dabar, bet pagalvoja ir apie rytojų. Bet didžiausio skirtumo tarp žmogaus ir žvėries reikia ieškoti kitur. Liūtas niekad nedraskys ir nežudys kito liūto, nei vilkas vilko, nors jie būtų ir alkani. O meskime žvilgsnį į žmogaus istoriją: ji visa nusėta karais ir žudynėmis. Šiais laikais
Ina Nenortienė, kurios emalio darbų nuotraukomis iliustruotas šis “Laiškų Lietuviams” numeris, keramiką ir metalo apdirbimą studijavo Bostone, Muziejaus meno mokykloje, pas David Hollman, o emalį pas Doris Hall ir Kaiman Kubinyt. Dailininkė į savo kūrinius įpina tautinius motyvus ir abstrakčias formas. Yra dalyvavusi eilėje parodų įvairiuose JAV miestuose.
žmogus žudo žmogų jau nebe alkiui numalšinti, bet dėl to, kad kitas kitaip tiki, kitaip galvoja, kitaip elgiasi.
FELIKSAS JUCEVIČIUS
Pasaulis yra paslaptis.
Gyvenimas yra paslaptis.
Žmogus yra paslaptis.
Suvokti tas paslaptis yra žmogui, tur būt, įgimtas polinkis. Ką reiškia suvokti? Tai mąstyti, t.y. minčiai santykiauti su pasauliu, gyvenimu ir žmogumi. Tas minties santykiavimas yra filosofavimas. Filosofija ieško atsakymo į klausimus, kurie išplaukia iš jos santykio su tuo, kas ji nėra. Neišvengiamai šie klausimai išveda ją už pojūtinės tikrovės ribų ir perkelia į idealinės būties plotus.
Filosofija yra visuotinai reikšminga. Ji pati nėra paslaptis, bet ji vadovauja žmogui paslapčių labirinte. Ji neskelbia amžinųjų tiesų, o rodo tik jam kelią tiesos link. Ji nėra nesugriaunamų argumentų rinkinys, bet ji yra tikrai kritiškas pasaulio, gyvenimo ir žmogaus apmąstymas. Ji pati nėra išmintis, o tik veda prie išminties šaltinio. Istorija skelbia, kad kol žmogus išsilaiko filosofinio mąstymo viršūnėje, tol jis išsilaiko ir kultūros aukštumoje.
Filosofija yra tolima dogmatizmui ir artima laisvei, skurdi radiniais, o turtinga ieškojimais, nenaudinga, bet labai reikalinga, žinoma, jei prileidžiame, kad žmogus yra gyvas ne tik duona. Filosofija išsako tiesas ne patarimais ar pamokymais, o susimąstymu. Susimąstęs žmogus išvysta savo gelmes bei pasaulio ir gyvenimo gelmes. O išvysti gelmes — tai priartėti prie galutinės tikrovės ir tuo pačiu tiesos.
1. KO VERTA FILOSOFIJA?
"Kodėl žmonės, kuriuos turiu kitu atveju laikyti protingais ir net genialiais, sudaro įspūdį, kad supranta agregatą žodžių, kuriuos kiti, taipogi protingi ir genialūs, laiko visai beprasmiškais?" Tokį klausimą statėsi Giovanni Papini, kai perskaitė Benedetto Crocės, žymaus italų filosofo, knygą apie Hegelio filosofiją.1 Ne tik jis, bet daugelis piktinasi filosofų sunkiais samprotavimais, grubiais ir nelanksčiais sakiniais, beveik neiššifruojama mintimi. Ne vienas žiūri į filosofiją su panieka ar pašaipa. Kai kas rimtai abejoja jos reikalingumu. Bet tai nėra tik mūsų laikų reiškinys. Jau anais laikais tarnaitė šaipėsi iš Tales, kai jis, kontempliuodamas žvaigždėtą dangų, įkrito į šulinį.2 Kokia nauda iš tokio mokslo, jei nepadeda žmogui net betarpiškoje padėtyje orientuotis? Kai filosofiją palyginame su technika, tai ji pasirodo dar labiau nenaudinga. Dar kiti piktinasi jos bergždumu. Nuo pat pradžių filosofija laikė savo tikslu surasti tokį pirmutinį principą, iš kurio paskui turėjo sekti visi kiti. Deja, iki šiol jai nepavyko jo surasti. Francis Bacon ir Descartes buvo ar ne pirmutiniai, kurie metė jai šį kaltinimą. Turėdamas prieš akis įvairių mokslų pažangą, Kantas taip pat apgailestavo, kad pirmoji filosofija, t.y. metafizika, užuot ėjusi pirmyn, žengė atgal.3 Nietzschė įtaigojo, kad su Sokratu filosofija prarado savo originalumą. Posokratiniame laikotarpyje turime reikalo nebe su grynosios minties tipais, o tik mišiniais.4 Šios rūšies priekaištai darosi mūsų laikais dažnesni ir garsesni. Šiuolaikinė filosofija atrodo Jaspersui taip menkutė, jog jis abejoja, ar mūsų filosofai pasivijo Platoną: "Mes esame tikrai daug toliau, negu graikų gydytojas Hipokritas. Vargiai galime sakyti, jog esame pažengę toliau už Platoną. Jį pralenkiame tik panaudojama mokslinio pažinimo medžiaga, bet pačiu filosofavimu esame jo gal net nepasiekę."5 Kiti yra nepatenkinti, kad filosofija save laiko mokslu sui generis. Beveik visi filosofai remiasi savo laikotarpyje pasiektu nepakankamu ir ribotu moksliniu pažinimu. Bet tai nėra kliūtis filosofijos istorikams laikyti tuos teiginius "amžinosiomis tiesomis". Prieš kiek laiko Prancūzijoje pasirodė nedidoka knygutė, savos rūšies antifilosofinis traktatas, kur autorius visu balsu juokiasi iš filosofų, o ypač iš prancūzų universitetinės filosofijos.6 Pagal jį, filosofija yra tas mokslas, kuris studentus nieko neišmoko ir negali išmokyti. Dar kitas priekaištas — filosofija esanti ne tiesos mokslas, o tik nuomonių galerija. Net patys filosofai nėra vieningos nuomonės, kas ji iš tikrųjų yra. Vieni ją laiko išminties meile, kiti — mokslu apie būtį, dar kiti — tobulu visų dalykų pažinimu, vėl kiti — visuotiniųjų idėjų sistema, o šiandien kai kam ji bėra šneka apie šneką. Žodžiu, kiek filosofų, tiek ir nuomonių apie filosofiją.
J. VENCKUS, S.J.
Iš tikrųjų Amerika jau turėjo vieną šventąją, ji buvo Amerikos pilietė, tik ne Amerikoje gimusi, o atvykusi iš Italijos — tai šventoji Pranciška Cabrini (1850-1917). Ji buvo Jėzaus Širdies Misijonierių kongregacijos steigėja. Pijus XI 1938 m. ją paskelbė palaimintąja, o Pijus XII 1946 m. — šventąja. Be to, dar yra užvesta beatifikacijos byla ir jaunos mergaitės indėnės iš Auriesville Kotrynos Tehakwitha (1656-1680). Ji savo gyvenime nepaprastai daug kentėjo ir pasiekė didelio šventumo.
Praėjusiais metais buvo paskelbta šventąja pirmoji tikra amerikietė Elzbieta Seton. Tai buvo 1975 šventieji metai, rugsėjo 14 diena, šv. kryžiaus išaukštinimo šventė. Šiuos metus Tautų sąjunga buvo paskelbusi Moters metais.
Į šias kanonizacijos iškilmes atvyko iš Amerikos 6 kardinolai, 80 vyskupų, 700 kunigų, 1.500 seselių vienuolių, 16.000 pasauliečių. Iškilmės vyko ne Šv. Petro bazilikoje, bet bazilikos aikštėje, kur gali sutilpti apie 100.000 žmonių. Šį kartą ji buvo pilnutėlė. Kadangi Seton pirmiau yra buvusi episkopale, tai dalyvavo ir episkopalų vyskupų bei pasauliečių. Ir jie laiko ją savo šventąja, džiaugdamiesi ir didžiuodamiesi. Buvo ir tokių dalyvių, kurie jos užtarimu buvo stebuklingai pagiję. Pvz. buvo ponia O'Neil Hooe, 27 m. amžiaus, kuri prieš 23 metus sirgo leukemija. Gydytojai pripažino, kad liga nepagydoma, bet ji pagijo ir dabar visai sveika. Taip pat buvo ir liuteronas iš Floridos Carl Kalin, kuris sirgo, gydytojų nutarimu, nepagydoma smegenų liga. Ir jis stebuklingai pagijo. Taip pat dalyvavo ir vienuolė, pagijusi nuo kasos vėžio.
Šv. Elzbieta Seton
Popiežius Jonas XXIII, 1963 m. paskelbęs ją palaimintąja, pasakė: "Tai yra pirmasis viešai Bažnyčios paskelbtas šventumo žiedas, kurį Amerika teikia pasauliui. Be abejo, jos vainiko brangenybės priklauso ir nuo jos įsteigtos vienuolijos, kuri nuveikė daug gerų darbų ir parodė tiek daug pasiaukojimo".
Paulius VI, paskelbęs ją šventąja, kalbėjo: "Džiaukis, Amerika, didžiuokis savo garbinga dukra. Ir mes džiaugiamės ir esame sujaudinti, kad galime visam pasauliui paskelbti, jog Elzbieta Seton yra šventoji".
BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
Skaitant apie JAV lietuvių gyvenimą, krinta į akis, kaip jautriai mūsų tautiečiai reaguodavo į įvairius tėvynės reikalus ir stengdavosi jai padėti. Išgirdę apie žiaurias Kražių skerdynes, JAV lietuviai organizavo protestų mitingus, informavo amerikiečių spaudą apie tą rusų elgesį, o kun. J. Žilinskis parašė apie Kražių skerdynes atskirą knygelę. 1906 m. Filadelfijoje buvo sušauktas pirmasis lietuvių politinis seimas, kuris reikalavo, kad Lietuvai būtų suteikta autonomija. Autonomijos reikalavo ir antrasis seimas, sušauktas Čikagoje 1914 m. Praėjus porai metų, JAV prezidentas Wilsonas paskelbė lietuvių dieną. Ta proga lietuvių kolonijose susiorganizavo apie 400 komitetų tinkamai švęsti tautos dieną ir rinkti aukas tėvynės reikalams. 1918 metų lietuvių seimas pakartojo Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją ir atkreipė JAV spaudos ir diplomatijos dėmesį į Lietuvos reikalus.
Atvykę į JAV, lietuviai pradžioje glaudėsi prie lenkų, paskui, patyrę daug nemalonumų, pradėjo nuo jų skirtis, steigti savo parapijas, statyti mokyklas, leisti laikraščius ir knygas, burtis į draugijas, brolijas ir sąjungas ir rėmė kiekvieną sveiką iniciatyvą, siekiančią religinių ar kultūrinių tikslų JAV ir tėvų žemėje. Neįmanoma išskaičiuoti visų tautiečių, atvykusių į JAV rinkti aukų savo užsimojimams. Bet reikia paminėti du jaunus ir energingus savanorius, T. Praną Aukštikalnį ir T. Antaną Mešlį, kurie, atvykę į Lietuvą 1924 ir 1925 m., padėjo atkurti lietuvių jėzuitų gimnaziją Kaune. Nors jų vardai dabar mažai kam žinomi, bet jų gyvenimas yra šviesus tėvynės meilės pavyzdys ir atspindys anų laikų, kuriais kiekvienas lietuvis gali didžiuotis ir kuriuos su didele pagarba turi minėti.
T. ANTANAS B. MEŠLIS, S.J. (1896-1964)
Apie T. Antano Mešlio gyvenimą galima rasti gana daug įdomių žinių Naujosios Anglijos Provincijos biuletenyje (New England Province News) 1964 m. liepos-rugpiūčio numeryje, kuriomis čia gausiai pasinaudota. Kitos žinios paimtos iš T. Kipo atsiminimų ir gyvų liudytojų, gyvenusių kartu su T. Mešlių.
Dalia Staniškienė
Vedybinio gyvenimo problemos turi rūpėti mums visiems: jaunesniems ir vyresniems, tėvams ir seneliams, vedybiniam gyvenimui gal tik besirengiantiems ir tiems, kurie dirba su jaunimu, besiruošiančiu vedybiniam gyvenimui.
"Nepabaikim per anksti": ką šis pasakymas iš tiesų man reiškia? Ta pabaigos pradžia gali pasirodyti labai anksti: po medaus mėnesio, kada jauni žmonės per greit nusivilia vienas kitu, pamatę, kad idealizuotas partneris yra vis dėlto ir žmogus... Po pirmo kūdikio, kada visas jaunos motinos dėmesys tenka vaikui, o vyras palieka visai nuošaly ir daugiau savo pirminės vietos neatgauna... Po pakėlimo darbe, kai vyras visą savo laiką ir energiją sunaudoja išsilaikyti pasiektoj aukštumoj, ir tai tampa jo gyvenimo tikslas... Ar po to, kai vaikai užauga ir išeina iš namų, palikdami neužpildomą tuštumą... Kiekvienam šių atvejų mes po truputį mirštam savy, kažką prarandam. O visa tai neturėtų įvykti: jauni žmonės neturėtų leisti pirmam nusivylimui juos vienas nuo kito nutolinti; vaikai neturėtų išstumti vyro iš žmonos širdies ir gyvenimo; darbas, turtas, pasisekimas negali tapti gyvenimo tikslu; ir vaikams užaugus, neturėtų būti tuštuma, jei per visą gyvenimą bus kraunami vedybinės meilės turtai, kurie pasiliks ir dar daugiau sujungs du žmones, vaikams išėjus iš namų.
Manau, kad vedybinio gyvenimo pagrindas yra meilė. Kas gi meilė yra? Poetai meilę vadina angelų pasveikinimu žvaigždėms. O juokdariai sako, kad "nei meilės, nei raudonos nosies negalima paslėpti" (T. Holcroft). Meilė yra norėjimas kitam gero. Šiais laikais populiarus išsireiškimas "falling in love" ir "falling out of love" dažniausiai yra tik žodžiai. Meile laikoma tik jausmas. Jausmas gali praeiti. Bet meilė yra taip pat valios reiškinys, ir tokia meilė yra tikroji, ir ji — nepraeina. Tokia meile mes mylime savo artimą, nors jo kartais ir nemėgstame. Taip mes mylime vyrą ar žmoną šeimoj — aukodamies, pasitikėdami, gerbdami, be išskaičiavimų, priimdami savo antrąją pusę tokį ar tokią, koks jis ar ji yra — su jų silpnybėm ir trūkumais. Ant. Maceina sako, kad "mylėdamas žmogus pergali savo vienatvę, kitame suranda save patį ir tuo būdu iš tremties grįžta į savo namus. Mylintis žmogus visada ir visur yra namie". Vyskupas Fulton Sheen taip kalba: "Kad būtume mylimi, turime būti verti meilės; kad būtume meilės verti, turime būti geri; kad būtume geri, privalome pažinti Gėrį; kad pažintume Gėrį, privalome mylėti Dievą, artimą ir visus žmones pasaulyje".
D. Bindokienė
Kas patraukia vieną žmogų prie kito, kas yra tas nuostabusis magnetas, kuris išskiria tik vieną ypatingą asmenį iš visos žmonių knibždynės, paženklina jį tartum pranašumo ženklu, matomu tik vienam asmeniui? Atsakymo šiam klausimui, žinoma, ieškoti neverta, nes žmogaus širdies suplazdenimą neįkiši į jokius rėmus. Mylimo asmens pasirinkimas — tai ne arbūzo pirkimas vaisių parduotuvėje: jeigu apvalus ir išnokęs, tai ir geras! Žmogaus poravimosi žaidime jokios nusistovėjusios taisyklės negalioja. Kas prašaliečiui atrodo netobula, net juokinga, pasirinkusiam — idealu, tiesiog tobulybės viršūnė. Gal būt, teisingas posakis, kad meilė yra akla. Visa nelaimė, kad meilė, kaip kačiukas — po kiek laiko pradeda regėti, o tai, ką kasdienybės rutinos šviesoje išvysta, ne visuomet jau taip gražiai atrodo.
Vieno Čikagoje leidžiamo amerikiečių dienraščio "komikų" skyriuje spusdinama kasdieninė piešinėlių serija, pavadinta "The Dumplings". Joje vaizduojama vedusiųjų porelė Joe ir Angela. Ši porelė piešiama taip, kad sukeltų spontanišką skaitytojų juoką: abu storuliai, sudribę, nors gana jauni, moteris nutįsusiais, netvarkingais plaukais, neskoningais drabužiais; vyras su netelpančiais už diržo viduriais. Abu žemo ūgio — tiek paritus, tiek pastačius. Žodžiu, tokie, į kuriuos pasaulis neatkreiptų dėmesio, o jeigu ir dirstelėtų kada, tai tik pašaipiai. Joe ir Angela jau seniai vedę ir paskendę kasdienybės smulkmenose. Tačiau tarpusaviai šios juokingos porelės santykiai juoko nekelia, greičiau iššaukia pagarbą arba net tam tikrą pavydą.
Joe ir Angela myli vienas antrą ta nuostabia, akla meile, kuri dažnai greitai išgaruoja, aukso žiedelius sumainius. Kadangi jiedu yra labai paprasti, nekomplikuoti, mažamoksliai žmonės, tai ir tos jų meilės pasireiškimas yra paprastutis.
Aš ateinu pas Tave, o didis mano Tėve, atsiūbuoju
Nei smilga, iškankinta ir sulaužyta audros)
Ir suklupusi maldauju:
Pažvelk pro debesis, audras, nuramink vėjus,
Kad dulkės nuo Tavo kojų plauktų žeme!
Paliesk akis, nes saulės jos nemato.
Paklydau ir susipainiojau Tavo didžių įstatymų keliuos.
Kas yra tiesa? Kas yra melas?
Kur žmogžudystė? Kur pareiga tautos?
"Kaip tu drįsti pašaukti kūdikį į šį pasaulį.
Kai jis kraujuose skęsta, kai žūsta priešai ir draugai?
Visas jėgas tausoki tiems, kurie gyvena, kad jie išliktų.
Kad juos nepaliestų mirties angelai".
Bet jis jau pašauktas ne mūsų noru.
Tai pasekmė desperacijos, meilės ir kančios.
Jisai jau pumpuras, gyvas žiedas.
Tik dar neišvydęs saulės šviesos.
J. Plačas
Kiekvienas žmogus noriai prisimena jaunystės dienas. Juk jaunystė — tai gyvenimo pavasaris. Jaunuolis pilnas energijos, jo vaizduotė laki, atmintis gyva. Jis gyvena laisvas, be rūpesčių, lyg skrajojanti plaštakė. Tai yra tikrai gražiausias, bet gal ir pavojingiausias gyvenimo laikotarpis. Vėjas daug kam yra naudingas, bet jis gali tapti ir viską naikinančiu uraganu. Kartais ir jaunuolio neatsakingumas, priešinantis Dievo ir žmonių įstatymams, būna panašus į uraganą. Laukinis arklys, atrodo, niekam nėra naudingas, bet jeigu jį prijaukinsi, pažabosi, tai jis trauks ir arklą, ir vežimą. Ir jaunystę reikia tvarkyti, valdyti, pažaboti. Gal viena naudingiausių tam tikslui priemonių yra darbštumas, nuolatinis kuo nors užsiėmimas.
Dievas, išvaręs iš rojaus pirmuosius žmones, liepė jiems savo prakaitu užsidirbti duoną, atseit, savo darbu susikurti gyvenimą. Kristus, gyvendamas žemėje ir mokydamas žmones, daug kartų užakcentavo darbštumą.
Vaikščiodamas kur nors parke, užtiksi prūdą. Jo vanduo neteka, nejuda, stovi vietoje. Pažiūrėk ir pamatysi, koks tas vanduo: dumblinas, nešvarus, dvokiantis. Jame pilna visokių gyvių, kirminų, jame perisi milijonai uodų. O štai tekančio upelio vanduo: grynas, švarus, tyras, kaip kristalas, gali suskaityti visus jo dugne esančius akmenukus. Ar ne taip yra ir su žmogumi? Nieko neveikdamas, jis pasidaro pilnas įvairių blogybių. Vokiečiai tinginį žmogų ir sugedusį daiktą vadina tuo pačiu žodžiu "faul".
Walter Scott visuomet kartodavo: "Niekuomet nebūk be užsiėmimo".
Vilija Vakarytė
* * *
Gimiau viena —
o pasaulis nusišypsojo,
pamatęs mano nekaltą veidą...
Aš tik žiūrėjau ir ieškojau laimės.
Užaugau aš —
pamačiau pasaulio grožį,
pajutau meilės džiaugsmą
ir skausmo šauksmą,
bet vis ieškojau laimės.
Pažvelgiau ramunės žiedan
ir nusišypsojau,
ir pažiūrėjau į karštą saulės veidą...
Padėkojau Jam už meilę, draugystę, skausmą
ir pažadėtą laimę
DŽIAUKIS
Džiaukis — pasaulis šypsosi
tiktai tau,
nes maži pasaulio vaikai
dideliame horizonte
moka šypsotis...
Linksminkis — laimė tau,
nes prašvis šviesus rytas
ir dainuos saulė...
Juokis — nes pasaulio ašaras
nušluostys tik beprasmiškas juokas...
Pažvelk — vilties spindesys
rodo tau kelią ateitin,
ir ramunė, apsupta rūtos šakelėmis,
aplaistyta gintarais,
ieško tavo draugystės
ir linki tau laimės pasaulio kelyje...
Skyrių tvarko JUOZAS VAISNYS, S.J. / Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
NETIKSLUS LINKSNIŲ VARTOJIMAS
Netaisyklingai ar ne visai tiksliai vartojami linksniai gal yra dažniausiai pasitaikąs, bet pirmu žvilgsniu retai pastebimas mūsų kalbos trūkumas. Vyresniajai kartai neigiamos įtakos čia yra padariusios slavų ir vokiečių kalbos, o dabartinei kartai — gyvenamųjų kraštų kalbos: Šiaurės Amerikoje — anglų. Pietų Amerikoje — ispanų ir portugalų. Klaidų pasitaiko visuose linksniuose. Paminėsime keletą dažniau pastebimų atvejų, kur netiksliai pavartojamas vienas ar kitas linksnis.
Vardininkas. Charakteringa mūsų kalbos konstrukcija yra sakiniai su dalies kilmininku, bet atrodo, kad šią konstrukciją vis labiau ir labiau stengiasi išstumti vardininkas. Gal čia kokių nors griežtų taisyklių negalima nurodyti, bet kiekvienas, pakankamai mokąs lietuvių kalbą, gali nujausti, kur labiau tinka dalies kilmininkas negu vardininkas. Ir J. Jablonskis tokius vardininkus taisė. Štai keletas jo taisytų pavyzdžių:
Pinigai ( =Pinigų) bus, tik mokėkit naudotis. Tame vakare bus ir svečiai ( = svečių). Dabar jau yra viltis (=vilties), kad ligonis išgis. Ir čia atsiras pirkliai, vietiniai žmonės (=pirklių, vietinių žmonių), kurie, nusipirkę žemės, mokės ją ir branginti. Ūkininkui pasikvietus svečių, ateina kartais ir nekviesti žmonės ( = nekviestų žmonių).
Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
LIETUVOS BALETUI 50 METU
Gruodžio 4 d. "Spragtuko" premjera Vilniuje LTSR Valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre buvo iškilmingai paminėtas Lietuvos baleto penkiasdešimtmetis.
Lygiai prieš penkiasdešimt metų — 1925 gruodžio 4 d. Kauno Valstybiniame teatre nedidelė jaunų baleto šokėjų grupė žiūrovams sušoko kompozitoriaus L. Deliko daugiaveiksmį baletą — "Kopeliją", kuriam dirigavo J. Tallat-Kelpša. Baleto grupei vadovauti buvo pakviesta Olga Dubeneckienė (Švedaitė, Kalpokienė, 1891-1967). Lietuvos kultūros istorijai ji paaukojo savo talentus kaip baleto mokytoja, dailininkė, scenos puošėja ir tapytoja. 1921 m. Kaune ji įsteigė pirmąją baleto studiją, kurioje buvo 39 mokiniai. 1924 m. studijoje buvo jau 30. Šioje mokykloje buvo ir Lietuvos baleto pažibos: Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė, Marija Juozapaitytė, kuri vėliau buvo pagrindinė baleto trupės solistė, B. Kelbauskas ir kt.
To meto lietuviškoji visuomenė pamilo savąjį baletą ir pirmajame jo pasirodyme dalyvavo 481 žiūrovas. 1926 m. buvo 26 pasirodymai, kuriuos stebėjo 5761 žmogus, 1927 m. — 30 pasirodymų su 14.695 stebėtojais, 1928 m. 33 pasirodymai. Per 50 savo veiklos metų Lietuvos baletas pasiekė aukštą meninį lygį, neatsilikdamas nuo kitų vakarų Europos valstybių baletų. Nepriklausomos Lietuvos laikais Lietuvos valstybės baletas šoko Londone ir Monte Carle.
1932 m. pirmą kartą buvo parodyti lietuviški vienaveiksmiai baleto šokiai: V. Bacevičiaus "Šokių sūkury", J. Gruodžio "Jūratė ir Kastytis", B. Dvariono "Piršlybos".
1935 m. B. Kelbauskas buvo paskirtas baleto vadovu. Jis kartu buvo mokytojas ir geriausias šokėjas. Vokiečių okupacijos metais B. Kelbauskas pastatė J. Pakalnio lietuvišką baletą "Sužadėtinė". 1944 m. grįžtant bolševikams, Lietuvos valstybės baleto grupė buvo išblaškyta.
Pasibaigus karui, okupuotoje Lietuvoje baletas susikūrė iš naujo, kuriame pasirodė nauji vardai ir jauni šokėjai. V. Grinickas tampa vieneto vadovu, kuris sudaro lietuviško tarybinio tautinio baleto veikalų sąrašą. Jis pastato J. Juzeliūno "Ant marių kranto", J. Indros "Audronė", E. Balsio "Eglė žalčių karalienė". Šie pastatymai yra lietuviško baleto klasika.
Dabartinis LTSR baleto vyriausias vadovas yra E. Bukaitis.
LE CHAT
Prancūziškas pavadinimas, reiškiąs — Katė. Filme ji stipriai ir figūruoja. Susuktas filmas pagal Georges Simenon romaną. Režisierius — Pierre Granier-Deferre. Kaip jau iš tų vardų galima spėti — filmas prancūzų kalba, rodomas su angliškais parašais. Filmas neeilinis, rodytas Čikagos filmų festivaly. Visą filmą išneša ant savo pečių du stiprūs aktoriai: Simone Signoret, kuri Berlyno ir Čikagos filmų festivaliuose laimėjo geriausios aktorės vardą, ir Jean Gabin. Abudu jau gerokai subrendusio amžiaus, vaizduoja vedusiųjų porą, po 25 m. bendro gyvenimo.
Įsikūrę jie Paryžiaus priemiestyje, rajone, kurio namai griaunami, vykdant naujos statybos planus. Sugriuvęs ir jų gyvenimas. Dienas leidžia baisioje įtampoje. Filmas neatskleidžia jų nesutarimų priežasties. Yra užuominos, kad vyras užmezgęs kitus ryšius. Žmonos jis nemyli, savo sentimentus skirdamas draugiškai katei. Žmona vyrui prielankesnė, ieško jo dėmesio, bet kai jis visą dėmesį skiria katei, žmona ima nekęsti katės ir pagaliau ją nušauna.
Jis — buvęs spaustuvininkas, ji — buvusi cirko aktorė. Atsiminimų prošvaistėse ekrane švystelia jų praeities glaudesni ryšiai, bet dabar ji po kritimo cirke yra šluba, įtampos priblokšta, gerianti. Jiedu pasidarę taip svetimi, kad atskirai gaminasi valgyti, prie atskirų stalų valgo, jei vienas įeina į krautuvę, tai kitas neina, kol anas neišeis. Susiginčijus dėl katės, vyras nusprendžia niekada su ja nebekalbėti ir, jei reikia ką būtinai pasakyti, rašo raštelį.
Savo širdy jis jaučia prisirišimą prie žmonos, bet užsikirtęs pasilieka nepajudinamai šaltas. Filme nėra nei barnių, nei mušimosi, tik baisus tarpusavio gyvenimo šaltis, pasibaigiąs moteriai mirtimi — širdies smūgiu, kas jau per sunku pakelti ir vyrui. Jisai praryja saują amžinai užmigdančių piliulių.
Filmas verčia žiūrovą susimąstyti ir stebėtojui pasako daug daugiau negu kiti modernieji šeimos gyvenimo filmai. Nėra jame kokių gašlumo scenų, bet savo turiniu — tik suaugusiems.
• Prez. Fordas laišku JAV vyskupų konferencijai padėkojo už Bažnyčios pagalbą Azijos pabėgėliams. Katalikų dėka daugiau kaip 100.000 pabėgėlių iš pietryčių Azijos buvo sudarytos sąlygos pastoviai įsikurti.
• Malda JAV mokyklose nėra uždrausta Aukščiausiojo teismo 1983 m. sprendimu, tik uždrausta mokyklose versti vaikus melstis, bet laisvai melstis nedraudžiama. Tokį aiškinimą paskelbė dienraštis "Chicago Tribune". Kai kuriose valstybėse net įpareigojama mokyklose turėti susikaupimo valandėlę ar aiškiai leidžiama kalbėti Tėve mūsų.
• Seselė Ann Gillen vadovauja tarpreliginiam sąjūdžiui, besistengiančiam padėti Rusijos žydams. Sąjūdžio vardas: Interreligious Task Force on Soviet Jewry.
• "Dievo sukilėliai" — šitokiu vardu pasivadinusių 200 asmenų grupė, jų tarpe 50 vaikų, nužygiavo į JAV Aukščiausiojo teismo rūmus Vašingtone ir įteikė prašymą, kad pakeistų 1963 m. nutarimą, pašalinusį maldą iš mokyklų.
• Čekoslovakijos kalėjime negaudamas mediciniškos pagalbos, mirė salezietis kun. Fr. Jurecka, 61 m., nuteistas už religinę veiklą su jaunimu. Prieš pat mirtį jis buvo išleistas iš kalėjimo.
• Prancūzijoje jaunimo Eucharistiniam sąjūdžiui priklauso 80.000 narių; jie rūpinasi sielovada jaunimo ir darbininkijos tarpe.
• Pasaulio katalikų skaičius, kaip skelbia Vatikano metraštis, pasiekė 695 milijonus. Apie 20 mil. moksleivių lanko 90.168 katalikų pradžios mokyklas ir apie 8,7 mil. eina į 28.000 katalikų vidurinių mokyklų — gimnazijų. Seselių yra 798.064. Statistika iš 1973 m.
"Laiškų Lietuviams” metinė šventė -- koncertas
Šio mėn. 22 d., sekmadienį, 4 val. po pietų Jaunimo Centro didžiojoje salėje įvyksta mūsų metinė šventė. Bus įteiktos premijos konkurso laimėtojams, o po to — įdomi meninė programa, kurią šiais metais atliks jaunimas: Jaunimo Centro choras "Audra", Jaunimo Centro studentų tautinių šokių ansamblis ir tautinių šokių grupė "Žilvitis". Po programos bus vaišės kavinėje. Visi mūsų žurnalo skaitytojai ir bičiuliai maloniai kviečiami dalyvauti. Bilietų bus galima gauti ir prie įėjimo, bet geriau įsigyti iš anksto. Dalyvaudami paremsite "Laiškus Lietuviams" ir įvertinsite jaunimo pastangas.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Marius Katiliškis. APSAKYMAI. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas 1975 m. Aplankas ir titulinis puslapis — Algirdo Kurausko. 254 psl., kieti viršeliai, kaina 8 dol.
Anatolijus Kairys. TRYS KOMEDIJOS: Ku-kū, Didysis Penktadienis, Rūtos ir Bijūnai. Išleido knygų leidykla Dialogas 1975 metais. Iliustravo Zita Sodeikienė. 224 psl., kaina 5 dol.
Teresė Pautieniūtė. LYG NEBŪTŲ RYTOJAUS. Eilėraščiai. Išleido Ateitis 1975 m. Viršelį piešė Gediminas Kaulėnas. 74 psl., kaina 2,50 dol. Knygą galima gauti Ateities leidykloje, 17689 Goldwin Dr., Southfield, Mich. 48075.
Vladė Butkienė-Čekonytė. IŠMARGINTA DROBĖ. Poezija. Išleido Vilties draugijos leidykla 1975 m. Iliustravo V. Butkienė. 94 psl., kaina 3,50 dol.
1976 METŲ KALENDORIUS. Prisikėlimo parapijos Toronte Ekonominės sekcijos leidinys. Paruošė Stasys Prakapas. 144 psl., kaina 2 dol.
ŠVIETIMO GAIRĖS. Lietuviškojo ugdymo žurnalas mokyklai ir šeimai. Nr. 13 (17). Leidžia JAV LB Švietimo Taryba. Redaktorius Pranas Karalius.
LITUANUS. 1975, Vol. 21, No. 4. Redaktorius J. A. Račkauskas. Administratorius J. Kučėnas, 6621 S. Troy, Chicago, Ill. 60629.