religinės ir tautinės kultūros žurnalas lapkritis/november 1976 volume XXVII no. 10

STATEMENT OF OWNERSHIP, MANAGEMENT AND CIRCULATION

“Laiškai Lietuviams” (“Letters to Lithuanians”) is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., a non-profit religiuos society approved by the Roman Catholic Church. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, S.J. The managing editor is Mrs. Al. Likander. The offices of editors, publishers and management are located at 2345 West 56th St. Chicago, Ill. 60636. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 3034 copies. 2902 copies were distributed to paid individual subscribers by mail, free distribution — 132 copies. None (0) distributed to news agents and none (0) sold through dealers. Total distribution — 2968 copies; of single issue nearest filing date: press run — 3034, mail subscription — 2902, free distribution — 66, total distribution —2968, and left-overs — 66. Annual subscription — $6.00, single copy is 60ct. Second class postage paid at Chicago, Ill. and additional mailing offices.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Kai žmogus pagalvoja apie visus Dievo ir Bažnyčios įsakymus bei reikalavimus, kartais nusimena, kad jų yra tiek daug, kad juos visus užlaikyti atrodo taip sunku, o gal ir visai neįmanoma. Kartais jam ateina mintis, ar nebūtų galima padaryti kokią nors tų įstatymų santrauką, ar negalima būtų juos visus suvesti bent į kelis pagrindinius įsakymus, kuriuos vykdydamas žinotum, kad vykdai visą Kristaus mokslą. Taip pat mes žinome, kad po mirties turėsime stoti prieš Dievo teismą. Jis mus egzaminuos, kaip praleidome savo bandymo laiką žemėje, kaip vykdėme Jo valią, ar gyvenome pagal Jo įsakymus. Jeigu mokinys žinotų, ko mokytojas egzaminų metu jį klaus, pasistengtų labai gerai tą dalyką išmokti ir egzaminus, be abejo, gerai išlaikytų. Bet ar mes neturime Dievo įsakymų santraukos, ar mes nežinome, iš ko Jis mus egzaminuos? Užtenka atsiversti šv. Mato evangeliją — ten aiškiai apie tai parašyta.

     Kai vienas fariziejus paklausė, koks yra didžiausias įsakymas įstatyme, Kristus jam atsakė: "Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antras gi į jį panašus — mylėsi savo artimą, kaip pats save. Šiais dviem įsakymais remiasi visas įstatymas ir pranašai" (Mt 22, 37-40). Štai visų įstatymų santrauka — Dievo ir artimo meilė. Iš ko mes būsime egzaminuojami paskutiniojo teismo metu, taip pat ten aiškiai pasakyta. Kristus sako, kad paskutiniojo teismo dieną vieni bus sustatyti dešinėje, kiti kairėje. Tada Teisėjas tars tiems, kurie yra dešinėje: "Eikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėti jums nuo pasaulio įkūrimo prirengtą karalystę, nes buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir jūs mane pagirdėte, buvau svečias, ir jūs mane priėmėte, ligonis, ir jūs mane aplankėte. Tuomet teisieji Jam sakys: 'Viešpatie, kada

Teresė Gaidelytė    Grafika 1974

mes Tave matėme alkaną, ar trokštantį, ar ligonį ir Tau pagelbėjome?' Teisėjas jiems atsakys: 'Iš tikrųjų sakau jums, kiek kartų jūs tai padarėte vienam šitų mano mažiausiųjų brolių, man padarėte" (Mt 25, 31-46). O esantieji kairėje bus pasmerkti dėl to, kad jie tokiose pat aplinkybėse nepadėjo savo artimui, tiems mažiausiems Kristaus broliams.

Skaityti daugiau: JEI SUGRIAUSI KITO DANGŲ.. .

ALFONSAS GRAUSLYS

     Antrajam Vatikano Suvažiavimui baigiantis, buvo paskelbtas paskutinis jo raštas — "Pareiškimas apie tikėjimo laisvę". Šiuo pareiškimu iš praėjusiųjų šimtmečių galvosenos Bažnyčia pasuko radikalia kryptimi į naujųjų laikų ateitį.

     Šis raštas, prieš jį paskelbiant, keletą metų brendo diskusijose, šešis kartus perdirbinėjamas, trejus metus atidėliojamas, sunkių įtampų krizių sulaukęs, konservatyviesiems Suvažiavimo dalyviams aštriai prieš jį pasisakant, pagaliau 1965 m. gruodžio 7 d. buvo paskelbtas. Prie šio rašto paskelbimo, nors šiaip konservatyvūs, lemiančiai prisidėjo JAV episkopato nariai. Kai didžiausios diskusijų krizės metu šio rašto likimas kabėjo ant ploniausio siūlo, laukdamas jo visiško atmetimo, tada specialiu kreipimusi į popiežių 1964 m. lapkričio 19 d. tą raštą išgelbėjo du JAV kardinolai: St. Louis kard. Joseph Elmer Ritter ir Čikagos kard. Albert Gregory Meyer. Jiems pasisekė pasiekti, kad to rašto diskusijos būtų atidėtos paskutinei Suvažiavimo sesijai. Tos sesijos metu 1965 m. spalio mėn. šis raštas buvo perbalsuotas ir priimtas.

     Tad šiuo totalistinių-policinių prievartos santvarkų laikotarpiu II Vatikano susirinkimas paskelbė tikėjimo ir sąžinės laisvę. Tame rašte sakoma, jog "toji laisvė reiškia, kad tikėjimo srityje žmogui negali daryti prievartos kitas žmogus, visuomeninė grupė ar bet kurie žmonių vyresnieji... tikėjimo srityje niekas negali būti nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas ją sekti. .. Žmonės yra asmenys, apdovanoti protu bei laisva valia, ir dėl to atsakingi už save. Juos visus pati jų prigimtis traukia ir drauge doriškai įpareigoja ieškoti tiesos, ypač religijos srityje... teisę būti neverčiamam turi ir tie asmenys, kurie nevykdo savo pareigos ieškoti ir laikytis tiesos..." (II Vatikano susirinkimo dokumentai, II dalis, 290 psl.).

     Tų laisvių pagrindai — tai į Dievo panašumą sutverto žmogaus vertybė, kurią kiekviena prievarta užgauna. Tų laisvių pagrindas — tai Šventraščio Naujasis Testamentas, kuriame sakoma: "Jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai šios laisvės vardan nepataikaukite kūnui" (Gal 5, 13). O kitoje vietoje nurodoma į sąžinės lemiamą laisvą apsisprendimą mūsų gyvenime, nes "visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė" (Rom 14, 23).

Skaityti daugiau: TOLERANCIJA NAUJOJO TESTAMENTO ŠVIESOJE (I)

 (Senųjų parapijų ir naujų kunigų klausimu)

STASYS YLA

     Ne mums vieniems tai rūpi. Amerikiečiai taip pat daug apie tai kalba ir rašo. Kaip jie, taip ir mes daugiau dejuojam, negu ką nors darom. O nedarom, nes visai nežinom, ką daryti. Kaipgi iš tikro yra? Ar padėtis jau tokia tragiška?

     Prieš paskutinįjį karą vienam kunigui vidurkis Amerikoje buvo 500 tikinčiųjų. Praktiškai parapijose tekdavo aptarnauti didesnį skaičių: ne visi gi kunigai dirbo sielovadinį darbą. Lyginant su Pietų Amerika ir Europa, Jungtinės Valstybės kunigų atžvilgiu buvo geriausioje padėtyje. Europoje mažiausia kunigų turėjo Portugalija, ypač Lisbonos vyskupija, ir Čekoslovakija. Lietuvoje vienam kunigui vidurkis buvo 1.500 tikinčiųjų, o praktiškai parapijose ligi 3.000.

     Kiek dabar Amerikoj atkrito kunigų, kiek išėjo iš vienuolynų, statistikų neturiu, bet iš pasikalbėjimų su amerikiečiais atrodo, kad vienam kunigui dar galėtų būti vidurkis 800 tikinčiųjų. Jei taip, tai panikai nėra jokio pagrindo.

     Negerai, kai kunigai mažėja, bet ar gera, kai jų per daug? Man regis, Amerikoje jų buvo daugiau, negu reikėjo. Tiesa, gera jų dalis ėjo į akademinį darbą kolegijose ir universitetuose: tapo chemikais, fizikais, biologais, matematikais. Kiti vadovavo gausiai katalikų spaudai. Šie darbai nebuvo būtini, nes lygiai gerai, o gal net geriau juos gali atlikti pasauliečiai.

     Akademinis-mokslinis kunigų, dažniausiai vienuolių, darbas kėlė visos kunigijos prestižą. Antra vertus, tėvai ne visada buvo patenkinti katalikiškuoju auklėjimu net vienuolių universitetuose. Nueita į scientizmą, apleidžiant ugdymą... Pastaruoju metu kunigų vertė žmonių akyse pradėjo kristi: sudrumstė pagarbą išėjimai, vedybos, skandalai.

Skaityti daugiau: DEJONĖ, KELIANTI ABEJONĘ

 (Filosofijos sampratos raida)

FELIKSAS JUCEVIČIUS

     Kokia praraja tarp graikų filosofų bei Tomo Akviniečio metafizikos sampratos iš vienos pusės ir tos metafizikos sampratos, kuri nuo Kanto laikų vyrauja modernioje filosofijoje, iš kitos pusės! Humo paveiktas, Kantas atmetė metafizikos mokslinį pobūdį, nes jis laikė patirtį mokslo išeities tašku ir tikslu. Pagal "Kritik der reinen Vernunft", mokslas yra grynojo proto formų pritaikymas pojūtiniams duomenims. Sekdami Humu ir Kantu, loginio pozityvizmo atstovai laikėsi to paties principo ir suprato metafiziką panašiai. Rudolf Carnapo sąvokų sandaros sistemoje metafizikos klausimai sutampa su kantiškuoju Din g an sich klausimu. O šios rūšies klausimai yra neracionalūs ir tuo pačiu nemoksliški. Skirtumas tarp paskirybės ir visuotinybės taip pat išnyksta, nes kiekviena sąvoka galinti būti suprasto kaip paskirybė ir visuotinybė. Pozityvistinę doktriną tiksliai susumavo A. J. Ayer: "Metafiziniai teiginiai, kaip aš juos suprantu, yra taip pat atmetami, laikantis seno empirinio principo, kad joks teiginys nėra literališkai prasmingas, jei jis nenusako patirtojo, ir kriterijus, kas gali būti patirta, turėtų būti kažkas tokios rūšies, kas tikrai gali būti patirta".⁸ Tomas Akvinietis mano priešingai. Patirtis yra jam pažinimo išeities taškos, bet jokiu būdu ne mokslo tikslas. Įžvelgdamas pojūtiniame duomenyje visuotinįjį elementą, kuris pojūtinį duomenį prašoka, protas gali taip pat prašokti pačią patirtį apskritai ir taip pasiekti absoliučiai tikrą antpatirtinį pažinimą, kuris kaip tik ir yra metafizikos pasaulis. Kaip tik todėl metafizika yra mokslų mokslas.

     Būtis yra nepaneigiamai antpatirtinio arba metafizinio pažinimo objektas. Bet šičia maža pastaba. Būtį reikia suprasti ne kaip genus generalissimum, o kaip visų konkrečių bei paskirų daiktų galutinę tikrovę. Ji išsisako ne visuotinybėmis, o paskirais daiktais. Tai esančiųjų visuma. Kai pereiname iš būties kaip visuotinybės į paskirą daiktą, tai būtis lyg nutolsta nuo mūsų ir prisidengia paslapties skraiste. Bet jei daiktas yra, tai tik todėl, kad jo galutinė tikrovė yra būtis. Tomas Akvinietis sako: "Ką protas pirmiausia suvokia kaip aiškiausią dalyką ir iš ko išplaukia visos sąvokos, tai yra būtis".⁹ Šis teigimas — tai tomistinės metafizikos kertinis akmuo. Būtis yra iš tikrųjų proto natūralus objektas, ji įausta kiekvienoje sąvokoje, ir kiek ji yra paskiro daikto galutinė tikrovė, tiek jos link krypsta žmogiškasis pažinimas. Susidurdamas su būtimi, protas pastebi, kad ji nesusiveda į pojūtinius daiktus. Jis supranta, kad būtis slepia savyje metafizinę tikrovę, kaip ir principai, kurie ja remiasi.

Skaityti daugiau: MINTIS DIALEKTINIAME ŽAISME (IX)

NINA GAILIŪNIENĖ

     Nežinia kas ir kada Lietuvą pradėjo vadinti šventa. Tas epitetas taip prigijęs, kad niekas net neklausia kodėl. O titulą apginti nebūtų lengva. Turime tik vieną šventąjį. Kazimierą. Ir tą patį reikia dalintis su lenkais.

     Tiesa, lietuvių tauta patyrė daug skriaudos iš savo galingų kaimynų. Kraujo ir ašarų prisigėrusi jos žemė. Neturėdami kam pasiguosti, lietuviai ne tik bažnyčias statė, bet net pakeles ir savas sodybas Rūpintojėliais ir kryžiais nusagstė. Kad tik arčiau būtų Dievas —- "mūsų prieglauda ir stiprybė". Taip giliai buvo tikinti Lietuvos liaudis. Ir tai ne viduramžiais. Ne šv. Kazimiero laikais. Visados. Iki šių dienų. Nors už tai kentėti reikia. Ta prasme ją galima vadinti šventa.

     Bet tokiose sąlygose paprastai gimsta ir išauga dvasios milžinai — šventieji. Ar ne keista, kad Lietuva jų neturi? Atrodo tiesiog nerealu galvoti, kad už savo tikėjimą tiek daug kentėjusi tauta nebūtų išauginusi šventojo. Tikro lietuvio šventojo. Kilusio iš varganos liaudies. Iš to nesugadinto tautos kamieno. Kodėl tokio lietuvio nėra altoriaus garbėje? Atsakymas vienas. Mes šventojo neieškome savųjų tarpe... Kas ieško, randa. Rodo pavyzdžiai.

     Štai Marija Goretti. Italijos varganos kaimietės duktė. Kai tėvas mirė, Marija buvo tik vienuolikos metų. Vyriausia iš šešių vaikų. Motina plūkėsi laukų darbuose. Marija tvarkė namus ir prižiūrėjo už save mažesnius. Čia ji sutiko nedorą jaunuolį. Jaunas samdinys mėgino Mariją išprievartauti. Mergaitei pasipriešinus, užpuolikas subadė ją peiliu. Po kelių dienų Marija mirė.

     Ar maža žūsta įvairaus amžiaus mergaičių, besiginant nuo užpuolikų su nedorais kėslais? Ypač šiais laikais. Vieną dieną auka palaidota, antrą — užmiršta. Italai Marijos neužmiršo. Jie įžiūrėjo mergaitėje kilnią sielą, nuvedusią į mirtį. Taigi vertą šventosios vainiko. Buvo pradėta Marijos beatifikacijos byla. Dangus jų pastangas palaimino. Dar mergaitės motinai esant gyvai, Marija buvo paskelbta šventąja.

Skaityti daugiau: LAIKAS ATSIIMTI DIEVO DOVANĄ, PARENGTĄ MŪSŲ TAUTAI

(Gyvenimo vaizdeliai iš reporterio užrašų)

 VYTAUTAS KASNIS

     Jei beveik kasdien linksniuojame žodį kova, tai ir savo religiniame gyvenime jo neišmetame iš žodyno. Tiesa, niekam negrasiname, ginklais nežvanginame, bet savo dvasinėje būsenoje kovojame savyje ir dienos užsiėmimuose, ir nakties sapnuose. Kovojame, siekdami tiesos, grožio, pilnutinės meilės. Tokių aš daug sutinku gyvenime. Toks esu ir aš gimimo metrikuose užrašytas, įjungtas į krikščionių - katalikų šeimą. Daug kas šiandien kviečia atsinaujinti dvasiniame gyvenime. O tai jau yra kova prieš blogį, prieš pagonišką raugą, prieš pelėsiais apkerpėjusį dvasinį gyvenimą.

     — Štai šventasis atsirado, pamokslauti užsigeidė, — gal ne vienas šyptels, pradėjęs skaityti šiuos reporterio užrašus.

     Galima šypsotis, galima ir akmenį sviesti į jo pusę, bet jis rašys, ką pats išgyvena, ką sutinka ir mato kasdienybės sūkuriuose.

* * *

     Mes mėgstame pasižmonėjimus, susitikimus, pasikieminėjimus. Progų daug, o jei nėra, tai susirandame. Visa tai lydi nuoširdus vaišingumas. Tas vaišingumas niekad nebūna mažybinis — kartais net per kraštus varvantis. Daug juoko ir linksmybių. O jei kalbų žodžius pasvertume, marias pri-pildytume. Būna paikų pasikalbėjimų, bet netrūksta ir rimtų. Tokiais atvejais pasisakoma nuoširdžiai ir atvirai. Kalbama dienos temomis, apie visuomeninį, kultūrinį gyvenimą, apie politiką. Viena pilis griaunama, kita statoma. Neapsieinama be pasikarščiavimų, lengvų pykčių.

Skaityti daugiau: KRIKŠČIONIS KATALIKAS KASDIENYBĖS SŪKURIUOSE

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

1. LIETUVIŠKAS VELNIAS — SUTARČIŲ DARYTOJAS

     Vienas būdingiausių bruožų lietuviškose legendose apie velnią yra tas, kad jis daro su žmonėmis rašytines sutartis. Jose jis prižada žmogui parūpinti pinigų ar kitokių gėrybių, o žmogus jam pažada patį save ar savo vaikus.

     Taip vienam žvejui, kuris nepagavo nė vienos žuvies, velnias, pasivertęs žmogumi, padarė šitokį pasiūlymą: "Pažadėk man, ką namie nepalikai, tai pagausi užtektinai". Žvejys apsimąstė, kad nėra ko rūpintis tuo, ko nesi namie palikęs, sutiko. Tačiau velnias norėjo, kad sutartis būtų padaryta raštu. Žmogus aiškinosi, kad nėra kuo pasirašyti. Velnias atsakė: "Įsipiauk truputį pirštą, patepk ant popierėlės, ir bus gerai". Tai padarius, žmogui žvejyba sekėsi. Tačiau grįžęs namo ir radęs užgimusį sūnų, suprato, kad jį jis buvo užrašęs velniui (Basanavičius. Lietuviškos pasakos, I t., 38 psl., 22 nr.).

     Pasakojimai apie velnią, darantį rašytines sutartis, yra labai plačiai pasklidę įvairiomis formomis. Taip viena darbšti, bet nelabai graži mergina buvo ilgai netekėjusi. Atėjo pas ją gražaus jaunuolio išvaizdos velnias ir atnešė jai visokių valgių bei drabužių. Tačiau už tai jis kalbino ją už jo tekėti. "Tu man turi pasirašyti, kad mudu tuoksimės". Mergina, nuolat kalbinama pasirašyti, nuėjo pasitarti pas bobą. Ši pagelbėjo merginai atsikratyti velnio, tik reikalaudama, kad jis iškęstų "lino mūką" (Bas. I, 43-45 psl., 26 nr.).

     Vieno ūkininko sūnus, beeidamas miške sutiko velnią, stovintį ant akmens. Šis sako: "Pasirašyk tu man, aš tau duosiu maišą pinigų". Sūnus jam atsakė: "Kad aš nemoku rašyti". Velnias sako: "Mažiuką pirštą truputį įsipiauk ir man čia ant karnos pasirašysi, ir bus gerai". Velnias, prašomas parodyti, kur yra jo pinigai, atvertė akmenį ir iš po jo ištraukė maišą pinigų. Tačiau ūkininko sūnus iš šv. Petro ir Povilo buvo sužinojęs to akmens vardą ir tuo būdu gavęs galią jam įsakyti. Dėl to jis tarė akmeniui: "Laikyk tą velnią iki aš sugrįšiu". Tas akmuo tik capt tą velnią už kojų ir laiko, o tas, maišą užsidėjęs, velka į karčiamą (Bas. I, 62 psl., 40 nr.).

Skaityti daugiau: VELNIAS LIETUVIŠKOSE PASAKOSE IR VOKIEČIŲ DIEVAS ODINAS

Teresė Gaidelytė    Kristaus kančia (1973)

Skaityti daugiau: Teresė Gaidelytė - darbai

Paruošė DANUTĖ ii GEDIMINAS VAKARIAI

LIETUVIŠKĄ KNYGĄ GALIMA UŽTIKTI BEVEIK VISAME PASAULYJE

     "Kultūros baruose" Vanda Starkūnaitė rašo, kad naudotis lietuviškais leidiniais gali didžiųjų užsienio bibliotekų skaitytojai net tolimuose kraštuose, kaip Australija ir Islandija, Filipinai ir Peru, Ekvadoras ir Meksika, Kolumbija ir Libanas, Indonezija ir Venecuela — iš viso penkiasdešimt trys pasaulio valstybės, su kuriomis palaikomi tarptautiniai knygų mainų ryšiai. Krinta į akis kapitalistinių šalių bibliotekų domėjimasis kalbine lietuvių literatūra jau nuo 19 a. pirmosios pusės, kuris dar iki šiandien nesumažėjęs. Filologijos mokslų daktaras A. Sabaliauskas savo knygelėje "Šimtas kalbos mįslių" 213 p. rašo, kad lietuvių kalba buvo arba yra studijuojama didžiuosiuose universitetuose ne tik JAV, bet ir daugelyje Europos valstybių: Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Danijoje, Šveicarijoje, Jugoslavijoje, Bulgarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, VFR ir VDR, Lenkijoje ir kt.

     Tarptautinių knygų mainų dėka. Tarybų Lietuvos spaudiniai patenka į didžiausių pasaulio bibliotekų knygų lentynas, kuriose per daugelį metų susidarė nemaži rinkiniai. Pažymėtina LLR Tautinėje Varšuvos bibliotekoje, Bulgarijos Tautinėje Kirilo ir Metodijaus bibliotekose, JAV Kongreso bibliotekoje Vašingtone, Britų muziejaus bibliotekoje Londone, Kanados Tautinėje bibliotekoje Otavoje ir kitur.

     Pagrindiniai lietuviškų leidinių skaitytojai užsienyje yra lietuviai, prieš daugelį metų iškeliavę užjūrin skalsesnės duonos ieškoti, arba karo vėtrų išblaškyti po platų pasaulį įvairiausių įsitikinimų ir pažiūrų žmonės. Šie žmonės negali užmiršti gimtinės klonių ir, neturėdami galimybės grįžti tėvynėn, perka joje spausdinamas knygas, laikraščius ir meniškus Lietuvos vaizdų albumus. Priskaičiuojama skaitančių lietuviškus leidinius užsienyje iki pusės milijono žmonių. Pagrindinės lietuvių nausėdijos yra JAV, Kanadoje, P. Amerikoje, Australijoje ir Vakarų šalyse. Lenkijos Liaudies Respublikoje yra dešimt tūkstančių senbuvių lietuvių, kurie labai godžiai skaito Lietuvos spaudinius.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

VAIZDINGI AMŽIAUS NUSAKYMAI

      Smulkioje mūsų tautosakoje (patarlėse, priežodžiuose, liaudies frazeologijoje) yra daug sąmojaus, kartais "pasūdyto" sarkazmu. Tai labai ryšku, kai kalbama apie žmogaus amžių, ypač apie tuos, kurie ne pagal savo amžių elgiasi. Kartais tais posakiais norima kitą pajuokti, pakritikuoti, o kartais ir pagirti, nusistebėti arba tik šiaip sau vaizdingai nurodyti jo amžių. Šios rūšies vaizdingus liaudies posakius galima suskirstyti į tris dalis, žiūrint, apie kokio amžiaus asmenį yra kalbama: 1. apie jauną, mažą, neužaugusį, nesubrendusį; 2. apie subrendusį, užaugusį, nebejauną, visko mačiusį; 3. apie seną, silpną, paliegusį, artėjantį prie mirties.

1. Jaunas, mažas, neužaugęs, nesubrendęs

Barzda dar neželia,o jau kalba kaip senis.

Barzdos dar neužželdė, opasenusius mokyti nori.

Galvos iš kelnių neiškiša, ojau vesti nori.

Koks tas piemuo — kelnes vos paneša.

Kokie dabar vaikai — dar tik katės amžių turi, o jau apie vedybas galvoja.

Tai piemenei dar krekenos nuo lūpų nenudžiūvo, o jau vaizduoja paną.

Tu dar vaikas tebesi — vos iš kiaušinio išriedėjęs, o jau mane seną pamokyti nori.

Skaityti daugiau: Kalba

R. Dagilis

      Norėčiau turėti tokią žmoną, kuri būtų visiškai subrendusi. Daugelis juk visą gyvenimą lieka nesubrendę. Iš čia ir kyla tiek daug nesusipratimų, apsivylimo ir visokių keblumų. Subrendimas išmintimi, nuosaikumu, valios ir jausmų kontrole yra brangiausia žmogaus vertybė. Yra tikra laimė surišti savo gyvenimą su tokio žmogaus gyvenimu. ..

      Kitas pagrindinis reikalavimas — kad ji tikėtų amžinąjį gyvenimą ir į viską žiūrėtų amžinybės žvilgsniu. Tik santykyje su Dievu žmogus turi pakankamai jėgų viską gyvenime pakelti, būti pastovus, gyventi didesniems dalykams.

      Trečias reikalavimas — kad ji man būtų atitinkama. Vedybų dalininkas pasidaro mano dalis visam gyvenimui. Maloni ir tikrai pastovi draugystė susidaro, kai vienas kitą labiau atitinka, randa daug ko bendra, vienas kitą lengviau supranta.

      Žmona labiau mane atitiks, jei bus tos pačios tautybės, tos pačios religijos, maždaug to paties išsimokslinimo ir to paties kultūrinio lygio. Ji turėtų būti tos pačios pasaulėžiūros, panašių užsimojimų ir siekių ir kai kurių bendrų būdo bruožų.

      Net ir kūno atžvilgiu dažnai vienas kitą turi atitikti, nes vedusieji pasidaro ir kūno dalininkai. Žmonės yra labai skirtingi įvairiais atžvilgiais. Labai skirtingas yra sveikatos stovis, kūno ypatybės ir polinkiai. Vieni savyje jaučia stiprius impulsus daugintis, kiti jų beveik nejaučia. Vieni yra labiau kūniško tipo žmonės, kiti — dvasingi estetai, visuomet linkę visokį kūniškumą slopinti.

      Žmona yra artimiausias žmogus gyvenime. Ji pasidaro artimesnė net už tėvus ir visus kitus gimines bei draugus. Tikrai svarbu žinoti, ar ji man bus artimiausia draugė visą gyvenimą, diena iš dienos. Turiu žiūrėti, ar ji man bus tinkama draugė. Ar aš jai visuomet jausiu draugiškumą. Ar tas abipusis draugiškumas ištvers visokiausiose aplinkybėse, per visą gyvenimą.

Skaityti daugiau: Kokią norėčiau turėti žmoną

THE MAGIC FLUTE

      Tokioje gausybėje įvairaus šlamšto pamatyti taip aukšto meninio ir muzikinio lygio filmą kaip šis — yra tikra atgaiva. Šiuo kartu jo gamintojas ir režisierius Ingmar Bergman atliko dideli kultūrinį pasitarnavimą. Nors filmas švedų kalba, bet kai ekrane vyrauja muzikinės Mozarto melodijos ir raiški vaidyba, tai žiūrovui nesunku susigaudyti iš pridedamų parašų, ir susidaro jausmas, lyg sėdėtumei operos spektaklyje. “The Magic Flute” ir yra Mozarto opera, jau jo sukurta paskutinioji, pralenkianti kitas muzikiniu skambumu, inscenizuojant romantišką pasaką. Aukšto melodingumo muzika su geru vaidybiniu įvaizdinimu šį filmą daro klasikiniu veikalu, ypač kad fotografas Sven Nykvist atlikęs taip puikiai filmavimo uždavinį.

      Filmas, išleistas Surrogate Releasing Co., užtrunka 134 minutes, bet tai tikrai gilų pasigėrėjimą sukeliančios minutės. Filmas susuktas teatriniu būdu, filmuojant Drottminghomo karališkuose teatro rūmuose, su pasikeliančia ir užsiskleidžiančia uždanga, dažnai kamerą atsukant į pastatymu susižavėjusios publikos veidus. Filme panaudojami garsiniai griaustinio ir kiti efektai, o trys cherubininės dvasios charakteriai nuleidžiami balionu.

      Filmas ištikimas Mozarto operos dvasiai. Aktoriai parinkti atsižvelgiant į jų aukštus vaidybinius ir vokalinius sugebėjimus, o taip pat ir gerą išvaizdą. Dainavimas įrašytas vėliau, leidžiant aktoriams laisviau atlikti jų vaidybinius uždavinius. Siužetas pasakiškas, bet jame taip pat išryškinama tyros, taurios meilės idėja. Įspūdingas filmo momentas Papageno-Papagena duetas, o taip pat Sarastro “In diesen hell’gen Hallen”. Stiprios yra ir Nakties Karalienės arijos, filme — neigiamojo charakterio, kur šiaip vyrauja tauri nenykstanti meilė, moralinio kilnumo išryškinimas, Gralio religinė mintis. Filmas baigiasi dviem vedybomis, nors susidarančiomis iš porų, turinčių skirtingus charakterius.

Skaityti daugiau: FILMAI

APIE JAUNIMĄ IR RELIGIJĄ

      Aš, vyresniosios kartos atstovė, noriu pasakyti, kokios mintys kilo, perskaičius “Laiškuose lietuviams” (birželio ir rugsėjo numeriuose) straipsnius “Jaunimas ir religija”.

      Nuostabi šių laikų technika išugdė žmoguje nepaprastą pasitikėjimą savo galiomis ir sumažino pasitikėjimą pasaulio Tvėrėjo galia. Daug paslapčių atidengta, dar daugiau tikimasi atidengti artimoje ateityje, ir besąlyginiam tikėjimui vis mažiau lieka vietos. Žmogus pasijuto esąs beveik visatos karalius. Šalin religija, visokie įsakymai ir įstatymai, norime lengvo ir laisvo gyvenimo! Tai dabartinio jaunimo norai ir siekimai. Visokie “pažangieji” psichologai ir sociologai pateisina jų elgesį ir skleidžia naujus “moksliškai pagrįstus” reikalavimus.

      Sąryšyje su modernia technologija atsirado daugiau darbų, susisiekimo priemonių, pramogų. Ne tik šeimų galvos — vyrai, bet ir moterys — motinos pradėjo dirbti. Grįžta visi pavargę, susinervinę. Savaitgaliui atėjus, dažnai kiekvienas vėl skuba skirtingais keliais. Dingo sveika, šilta, jauki šeimos atmosfera. Vaikas pajuto, kad jam nedaug dėmesio skiriama šeimoje, ir pradėjo ieškoti užsiėmimo bei draugų svetur. Dėl šios priežasties atsirado ir vadinamieji “going steady”, o vėliau pabėgimai iš namų. Šeimų suirimas yra svarbiausia šių dienų blogio ir netikėjimo priežastis. Tai patvirtina ir patys jaunuoliai. Noriu paminėti keletą jų pasisakymų:

      “Tėvai dirba, su vaikais mažai kalba. .. Gerų senoviškų šeimų jau nebėra.. . Tėvai liepia eiti į bažnyčią, o patys neina. . . Labiausiai vaikus myli seneliai, bet jie dažnai toli gyvena arba yra senelių prieglaudose... Išeiname į gatvę, nes namie nuobodu... Norime su kuo nors pasikalbėti ir ką nors veikti. . . Dažniausiai sutinkame tuos draugus, kurie netoli mūsų gyvena. . . Jei kurių elgesys ir nepatinka, nieko negali padaryti. .. Jei priklausai kuriai nors grupei, turi daryti tai, ką visi daro. . . Blogų veiksmų jaunuoliai dažnai nebijo, nes ir tėvai nieko nesako arba tik šiek tiek pabara. Kartais tėvai to visai nesužino, o policija neturi visų kur padėti. . . Išėjau gyventi pas draugus, nes ten įdomiau..

Skaityti daugiau: ATGARSIAI

Autoportretas (medžio raižinys)    Teresė Gaidelytė

      Teresė Gaidelytė gimė ir užaugo mažoje lietuvių kolonijoje — Omahoje, Nebr. Nuo pat mokyklos pradžios įsijungė į lietuvišką veiklą. Ji uoliai dirba skautų organizacijoje: žiemą įvairiose skautų sueigose, vasarą — stovyklose.

Skaityti daugiau: Teresė Gaidelytė

      “Laiškų lietuviams” straipsnio konkursas apie dvasinio luomo pašaukimus baigiasi kovo mėn. 1 d. Straipsnio ilgumas — ne daugiau kaip 3000 žodžių. Bus skiriamos 5 premijos, jei atsiras pakankamai premijuotinų straipsnių. Vertinimo komisija bus paskelbta vėliau. Plačiau apie konkursą yra kituose “Laiškų lietuviams” numeriuose.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Albinas Baranauskas. RUDENYS IR PAVASARIAI. II dalis. Išleido Lietuviškos knygos klubas 1976 m. Aplankas dail. V. O. Virkau. 347 psl., kaina 6 dol.

Stasys Džiugas. KIŠKUČIO VARDINĖS. II laida. Iliustravo VI. Stančikaitė. Išleido Liet. knygos klubas 1976 m. 60 psl., kaina nepažymėta.

LITUANUS. 1976, Vol. 22, No. 3. Adresas: 6621 S. Troy, Chicago, Ill 60629.

MUZIKOS ŽINIOS. Nr. 4(211). Redaguoja A. Kačanauskas, 227 N. 7th St., Brooklyn, N.Y. 11211. Išeina 4 kartus per metus.

Nuoširdžiai dėkojame “Laiškų lietuviams” rėmėjams

Po 6 dol. aukojo: M. Stankūnienė, M. Ambrozaitienė.

Po 4 dol. aukojo: O. Elertienė, A. Liškevičius, V. Šaulys, M. Valiukėnas, E. Velžienė, H. Bagdonienė, J. Penčylienė, A. Prapuolenytė, Z. Rumšą, J. Aglinskienė, V. Kaveckas, M. Stankaitienė, J. Vilkas, A. Domanskienė, A. Mauragis.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas