ALFONSAS GRAUSLYS
Antrajam Vatikano Suvažiavimui baigiantis, buvo paskelbtas paskutinis jo raštas — "Pareiškimas apie tikėjimo laisvę". Šiuo pareiškimu iš praėjusiųjų šimtmečių galvosenos Bažnyčia pasuko radikalia kryptimi į naujųjų laikų ateitį.
Šis raštas, prieš jį paskelbiant, keletą metų brendo diskusijose, šešis kartus perdirbinėjamas, trejus metus atidėliojamas, sunkių įtampų krizių sulaukęs, konservatyviesiems Suvažiavimo dalyviams aštriai prieš jį pasisakant, pagaliau 1965 m. gruodžio 7 d. buvo paskelbtas. Prie šio rašto paskelbimo, nors šiaip konservatyvūs, lemiančiai prisidėjo JAV episkopato nariai. Kai didžiausios diskusijų krizės metu šio rašto likimas kabėjo ant ploniausio siūlo, laukdamas jo visiško atmetimo, tada specialiu kreipimusi į popiežių 1964 m. lapkričio 19 d. tą raštą išgelbėjo du JAV kardinolai: St. Louis kard. Joseph Elmer Ritter ir Čikagos kard. Albert Gregory Meyer. Jiems pasisekė pasiekti, kad to rašto diskusijos būtų atidėtos paskutinei Suvažiavimo sesijai. Tos sesijos metu 1965 m. spalio mėn. šis raštas buvo perbalsuotas ir priimtas.
Tad šiuo totalistinių-policinių prievartos santvarkų laikotarpiu II Vatikano susirinkimas paskelbė tikėjimo ir sąžinės laisvę. Tame rašte sakoma, jog "toji laisvė reiškia, kad tikėjimo srityje žmogui negali daryti prievartos kitas žmogus, visuomeninė grupė ar bet kurie žmonių vyresnieji... tikėjimo srityje niekas negali būti nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas ją sekti. .. Žmonės yra asmenys, apdovanoti protu bei laisva valia, ir dėl to atsakingi už save. Juos visus pati jų prigimtis traukia ir drauge doriškai įpareigoja ieškoti tiesos, ypač religijos srityje... teisę būti neverčiamam turi ir tie asmenys, kurie nevykdo savo pareigos ieškoti ir laikytis tiesos..." (II Vatikano susirinkimo dokumentai, II dalis, 290 psl.).
Tų laisvių pagrindai — tai į Dievo panašumą sutverto žmogaus vertybė, kurią kiekviena prievarta užgauna. Tų laisvių pagrindas — tai Šventraščio Naujasis Testamentas, kuriame sakoma: "Jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai šios laisvės vardan nepataikaukite kūnui" (Gal 5, 13). O kitoje vietoje nurodoma į sąžinės lemiamą laisvą apsisprendimą mūsų gyvenime, nes "visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė" (Rom 14, 23).
Šiuo tikėjimo laisvės raštu netiesiogiai pasmerkiami tie netolerancijos prievartos veiksmai, kuriais praeityje buvo persekiojami kitaip manantieji, o antra vertus, šis raštas įpareigoja tikinčiuosius laikytis tolerancijos kitaip manančių ir jaučiančių religinio tikėjimo plotmėje. Ši pareiga visiškai suprantama, nes jei Bažnyčia pasisako už tikėjimo laisvę, tai tuo pačiu įsako tikintiesiems tą laisvę gerbti, jos nei žodžiais, nei veiksmais nepaneigti, nes netolerancijos pasireiškimu toji laisvė kaip tik ir būtų paneigiama ir tokiu būdu būtų nusikalstama Bažnyčiai. Šį tolerancijos klausimą keliais straipsniais plačiau panagrinėsime.
KAS YRA TOLERANCIJA?
Tolerancija yra tarptautinis iš lotynų veiksmažodžio tolerare (pakęsti) kilęs žodis, kuris lietuviškai šiandien verčiamas žodžiu pakanta. Tad ši pakanta yra savotiška kantrybės rūšis.
Turinio žvilgsniu, tolerancija — tai sutikimas su kitaip manančiais, kalbančiais ir gyvenančiais drauge taikoje būti ir gyventi. Tai koegzistencija — vienas šalia kito buvimas — sambūvis. Tokį būvį būtų galima šitaip nusakyti: pats gyveni, tad leisk ir kitiems gyventi. Tai įvyksta tada, kai, vaizdžiai tariant, sėdintieji truputį susispaudžia, kad padarytų vietos stovinčiam atsisėsti.
Plačiausia prasme, kasdieniniame šeimos gyvenime ar šiaip žmonių bendravime, tolerancija — tai ramus pakentimas visokeriopų kito žmogaus skirtingumų, kurie mums nepatinka, mus erzina ir daugiau ar mažiau sunkina gyvenimą. Šitokios kasdieninės tolerancijos, artimo meilės bei kantrybės dorybių diktuojamos ir ugdomos, reikalauja apaštalas: "Nešiokite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą" (Gal 6,2), t.y. Kristaus reikalaujamos artimo meilės įstatymą, nes nekantrus reagavimas artimą užgautų ir nuliūdintų.
Tolerancija, siauresne, tikslesne, dažniausiai suprantama ir vartojama prasme, tai yra kitos pasaulėžiūros, kito religinio įsitikinimo ar net visai religijai priešingo — ateistinio nusistatymo atstovo pakentimas, nors toksai įsitikinimas, mūsų supratimu, būtų klaidingas ar net kenksmingas. Suprantama, kad ši tolerancija taikoma ne mums nepriimtinam įsitikinimo turiniui, bet pačiam įsitikinimui, įsitikinusio žmogaus sąžinei, pačiam žmogui. Čia galioja visais amžiais kartojamas šv. Augustino posakis: "Nekęskite klaidų, mylėkite klystančius". Šiame posakyje, be abejo, glūdi nelengvas uždavinys: mokėti atskirti klaidą nuo klystančiojo, o neapykantos klaidai nepriskirti tam žmogui, kuris, mūsų supratimu, atstovauja klaidai.
Yra reikšminga ir įsidėmėtina, kad II Vatikano susirinkimo pareiškime "Apie tikėjimo laisvę" nė karto nepanaudotas tolerancijos žodis, nes tolerancija klystančiam nėra krikščionybės idealas. Juk krikščionybė reikalauja artimo ir net priešo meilės, o meilė yra daugiau negu tolerancija.
Jau ir žodyje bei sąvokoje "toleruoti-pakęsti" glūdi mintis, kad tai, kas tik pakenčiama, jau tuo pačiu yra blogybė. Juk paprastai pakenčiama tokia blogybė, kurios išvengti ar pašalinti bei panaikinti negalime, tačiau ir pakenčiant ji vis tiek pasilieka blogybė. Susiduriant su tokiais "pakenčiamais" žmonėmis, yra pavojus tos blogybės etikete ar antspaudu pažymėti ir juos pačius. O juk žmogus, kuris, mūsų supratimu, yra klaidoje, bet, jo paties supratimu, yra tiesoje, negali būti antspauduojamas blogio antspaudu, jeigu jame nėra piktos valios, tos melo bei veidmainystės dvasios, kuri tik viena žmogų teršia. Todėl vėl pabrėžiame, kad Kristaus reikalaujama artimo ir priešo meilė yra daug tobulesnė negu tolerancija. Tad tikėjimo laisvė, gerai suprasta, yra daugiau negu tolerancija. Toji laisvė yra krikščioniškosios meilės vaisius, ir tos meilės ji reikalauja skirtingų įsitikinimų žmonėse. Šia meile ir pati tiesa netiesiogiai pagerbiama, nes kitaip negu mes religiniu atžvilgiu įsitikinusieji to įsitikinimo laikosi kaip tiesos, ir todėl, kaip ir mes, taip ir jie, savos tiesos laikydamiesi, nusilenkia tiesos principui, t.y. pačiai tiesai. O juk visi, kurie tikrai myli tiesą, yra artimesni pilnesnės tiesos ieškojimui ir jos gilinimui (todėl ir krikščionių vienybei), negu tie abejutiškieji, kuriems tiesos klausimas neegzistuoja.
Tad atrodo, kad apie toleranciją šiandien nereikėtų kalbėti, nes tolerancija praeityje tebuvo vien priemonė sugyventi, tarp skirtingų pasaulėžiūrų vienoje valstybėje. Tos tolerancijos reikėjo, tačiau tai buvo, sakyčiau, desperatiška priemonė, kai atrodė, kad jau nėra vilties atstatyti krikščionių vienybę. Po II Vatikano susirinkimo tai vilčiai atgijus, atrodo, ši tolerancija vis garsiau pradeda šauktis visų krikščionių savitarpės meilės. O vis dėlto gyvenimiškoji patirtis rodo (prisiminkime šių laikų arabų krikščionių ir nekrikščionių bei airių katalikų ir nekatalikų tarpe vykstančias kruvinas kovas!), kad žmonių nemažai daliai dar reikia tolerancijos mokytis, nes netolerantiško fanatizmo prasiveržimų ir apraiškų yra gan daug ir šiandien skirtingų konfesijų krikščionių tarpe.
Nenuostabu, kad ir bendrasis ekumeninis katekizmas (bendrai vokiečių katalikų ir evangelikų sutartas) "Neues Glaubensbuch — Der Gemeinsame Christliche Glaube" tvirtina, kad kitaip tikinčiųjų tik pakentimas — tai neigiama tolerancija, kuri šaukiasi teigiamos tolerancijos, t.y. ne tiek pakentimo, kiek pagarbos religiniam kito žmogaus įsitikinimui, o taip pat ir meilės tam žmogui. Todėl ir mes, čia šį klausimą svarstydami, kalbėsime apie krikščioniškąją, krikščioniškos meilės persunktą toleranciją.
Geriausią šitokios tolerancijos aptarimą duoda prancūzų katalikų filosofas J. Maritain: "Tikroji tolerancija (pasireiškia)... kai žmogus, savąja tiesa absoliučiai įsitikinęs, drauge pripažįsta kitiems, tos tiesos neigėjams, teisę tai tiesai prieštarauti ir savąją tiesą skelbti".
Svarstydami krikščioniškosios tolerancijos sąvoką, turime įsidėmėti, kad ši tolerancija nereiškia abejingumo tiesai (nes tai reikštų tiesos, o taip pat ir krikščionybės nebranginimą). O, gal būt, šią toleranciją mes dėl to turime, kad ir kitaip įsitikinusiame krikščionyje nujaučiame tiesos dalį. O juk bet kur užtiktas kad ir, mūsų supratimu, tiesos trupinėlis yra vertas didelės pagarbos. Antra vertus, krikščioniškoji tolerancija nereiškia nesipriešinimo ar pasyvumo blogio ir nusikaltimų akivaizdoje, nes toksai pasyvumas reikštų dorybės nebranginimą ir toksai nesipriešinimas padėtų blogiui sklisti ir net reikštų, kad ir platesne prasme, dalyvavimą blogyje.
Iš to, kas čia pasakyta, skaitytojui turėtų aiškėti, kad šiuose straipsniuose svarstysime krikščioniškąją toleranciją, pasireiškiančią religinės tiesos bei moralės plotmėse. (b.d.)