religinės ir tautinės kultūros žurnalas liepa-rugp./july-aug. 1976 volume XXVII no. 7
|
217 |
Redakcija |
|
|
222 |
Br. Krištanavičius, S.J. |
|
|
224 |
J. Venckus, S.J. |
|
|
226 |
Zenta Tenisonaitė |
|
|
227 |
F. Jucevičius |
|
|
230 |
J. Prunskis |
|
|
236 |
Kęstutis Trimakas |
|
|
239 |
Nijolė Jankutė |
|
|
241 |
D. ir G. Vakariai |
|
|
244 |
J. Pr. |
|
|
245 |
J. Vaišnys, S.J. |
|
|
247 |
J. Prunskis |
|
|
249 |
J. Pr. |
Praėjusį pavasari Čiurlionio galerijoje buvo suruošta Vidos Krištolaitytės tapybos paroda, kurią kritikai pavadino šiais žodžiais: Gamta, gėlės ir žmonės. Šis “Laiškų Lietuviams” numeris iliustruotas jos darbų nuotraukomis. Nuotraukos — Danutės Vakarės.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
Daugelis skundžiasi povatikanine Bažnyčios padėtimi. Jonas XXIII liepė atidaryti langus. Atidarė. Bet pro tuos atidarytus langus priėjo kartais nelabai pageidautinų reiškinių. Visur matyti didelis pasimetimas, tikėjimo susilpnėjimas, reformos neatnešė lauktos pažangos. Bet kai kalbama apie reformas, visuomet galvojama tik apie kai kuriuos liturginius pakeitimus, kurie mūsų tikėjimui ir Bažnyčios pažangai nėra esminiai. II Vatikano susirinkimas buvo sušauktas, siekiant Bažnyčiai dvasinio atsinaujinimo. O to atsinaujinimo mes dabar visai nematome. Kas čia kaltas? Ar II Vatikano susirinkimą reikia laikyti nepasisekusiu? Tas susirinkimas čia visai nekaltas, tik mes kalti, kad jo pagrindinės minties nesupratome ir jos nevykdome.
Jonas XXIII, šaukdamas susirinkimą, meldėsi, kad mes pajustume naujas Sekmines — Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje ir mumyse. Turime prisipažinti, kad iš visų trijų Švenčiausiosios Trejybės asmenų Šventoji Dvasia mums yra tolimiausia ir nesuprantamiausia. O taip neturėtų būti, nes Kristus, įžengęs į dangų, mums atsiuntė Šventąją Dvasią, kad ji visuomet su mumis būtų, mus savo dovanomis ugdytų ir savo šviesa persunktų visą mūsų gyvenimą. Tad į klausimą, ko mums dabar labiausiai reikia, kad šis povatikaninis periodas taptų mūsų dvasinio atsinaujinimo periodu, atsakymas aiškus: mums reikia Šventosios Dvasios.
Taip į šį klausimą mėgsta atsakyti ir po II Vatikano susirinkimo tarp katalikų vis labiau plintantis charizmatinis sąjūdis. Apie šį sąjūdį jau buvo rašyta "Laiškuose Lietuviams" (1973 m., gruodžio mėn. numeryje). Dabar dar norime skaitytojus labiau su šiuo sąjūdžiu supažindinti, nes gal tikrai jam bus lemta įvykdyti tai, ko norėjo Jonas XXIII ir II Vatikano susirinkimas.
Vida Krištolaitytė Gėlė
Kai kurie kreivai į šį sąjūdį žiūri, įtardami jį protestantiškumu, perdėtu sentimentalizmu ir paviršutiniškumu. Ne visi žino, kaip jį vertina popiežius ir vyskupai. Tad čia ir norime pateikti kai kurias vyskupų ir popiežiaus mintis.
Pirmiausia duosime Amerikos Vyskupų Tiriamosios ir praktinės sielovados komiteto šiek tiek sutrumpintą pareiškimą apie charizmatinį sąjūdį, o paskui pateiksime kai kurias svarbesnes mintis iš popiežiaus Pauliaus VI kalbos, pasakytos 1975 m. per Sekmines III-čiojo tarptautinio charizmatinio kongreso dalyviams.
BR. KRISTANAVIČIUS, S.J.
Skaitant atidžiai Naujojo Testamento knygas, krinta į akis įdomus faktas, kad apaštalų tarpe šv. Petras užėmė ypatingą vietą. Išpažinęs visų apaštalų vardu Kristų esant Mesiju, Jėzus davė jam naują — Petro — vardą ir prižadėjo statyti ant jo savo Bažnyčią (Mt 16, 16-20). Ta proga Kristus prižadėjo duoti jam dangaus karalystės raktus ir taip pridėjo: "Ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje". Žodis rišti reiškia įsakyti. Taigi ką Petras įsakys žemėje, jis įsakys ne savo, bet Kristaus vardu.
Tą patį faktą mini ir kiti du evangelistai, būtent Morkus (Mk 8, 29) ir Lukas (Lk 9, 20). Jie pridėjo dar ir vieną įdomią smulkmeną. Kai Petras išpažino Kristų esant Dievo pateptuoju arba Mesiju, Jėzus uždraudė apaštalams apie tai žmonėms sakyti. Tegul žmonės patys sprendžia, kas yra Kristus iš jo darbų ir žodžių. Kristaus intencija yra aiškiai pareikšta šv. Jono Krikštytojo nusiųstiems mokiniams. "Eikite ir praneškite Jonui, ką matėte ir girdėjote" (Lk 7, 22).
Žodis Bažnyčia, graikiškai ecclesia, o hebraiškai kahal arba edah reiškia šventą bendruomenę. Taigi ant Petro, uolos, bus pastatyta šventa bendruomenė. Tikrą tų žodžių prasmę galime suprasti tik prileidę, kad Petras bus tos bendruomenės pirmininkas, galva ar vadovas. Jis turės galią įsakyti bendruomenės nariams Kristaus vardu.
Šv. Jonas evangelistas rašė, kad Petrą supažindino su Kristumi jo brolis Andriejus. Andriejus tarė Petrui: "Mes radome Mesiją, pateptaįį". Kai Andriejus nuvedė Petrą pas Kristų, Jėzus į jį pažiūrėjo ir jam tarė: "Tu esi Simonas, Jono sūnus. Tu turi vadintis Petras, t.y. uola (Jn 1, 41-42). Šv. Jonas evangelistas taip pat rašė, kad Kristus pavedęs Petrui ganyti jo avis ir avinėlius (Jn 21, 15-17). Ganymą reikia suprasti kaip valdymą, vadovavimą, rūpinimąsi ir pan.
J. VENCKUS, S.J.
Praėjusių metų gale mirė žymusis Anglijos istorikas, filosofas ir humanistas A. J. Toynbee. Jį paminėjo visas civilizuotas pasaulis. Toynbee buvo žmonijos civilizacijos ir kultūros istorikas.
Jis gimė labai inteligentiškoje šeimoje. Motina buvo baigusi universitetą. Tėvas dirbo socialinėje srityje, norėdamas pagerinti neturtingųjų gyvenimą. Tokioje šeimos aplinkoje vaikas rado daug paskatinimų skaityti. Jis daug skaitė apie senąją Romą, apie klasikinę Graikiją. Studijavo humanistinius mokslus su graikų ir lotynų kalbomis. Visą amžių jis save laikė laimingu, kad tobulai išmoko šias dvi senąsias kalbas, galėdamas originaliomis kalbomis skaityti romėnų ir graikų klasikus. Jis aplankė Romą ir Atėnus, nepaprastai gėrėdamasis senovės architektūra, išlikusia griuvėsiuose ir iškasenose.
A. J. Toynbee
Toynbee studijavo garsiajame Oksfordo universitete, baigė Balliole kolegiją, kuri yra davusi daug įvairių mokslininkų bei rašytojų. Pirmojo didž. karo metu jis dirbo užsienių reikalų ministerijoje, vėliau buvo pasiųstas į Artimuosius rytus karo operacijų korespondentu. Čia jis turėjo progos pažinti kitas tautas ir savo akimis matė visus karo žiaurumus. Dalyvavo Paryžiuje Versalio taikos derybose, kaip Vidurio rytų ekspertas. Paskui profesoriavo Oksforde ir Londone.
Jis gyveno gana ilgai — 86 metus. Buvo darbingas iki pat gyvenimo pabaigos. Aplankė daug universitetų su paskaitomis. Buvo tikras eruditas, mokslininkas, mėgstamas profesorius. Jis turėjo labai daug žinių iš įvairių sričių, buvo tartum vaikščiojanti enciklopedija. Daug rašė apie religiją: "An Historian's Approach to Religion" (1956), "Christianity Among the Religions of the World" (1957). Pats sakosi gimęs tradicinėje krikščioniškoje šeimoje, bet, būdamas universitete, apleidęs anglikonų bažnyčią ir susidaręs savo tikėjimą, kuris jam esąs tikras, svarbus ir raminantis sąžinę.
Zenta Tenisonaitė
MOTINAI
Tu buvai pati
gražiausia daina,
kurią girdėjau —
kai vaikas buvau.
Tu buvai man saulė,
šiltesnė už saulę.
Tu buvai man pats
šilčiausias saulės spindulys.
Tu buvai man graži.
Tu buvai man pasaka —
Iš visų pasakų
pati gražiausia.
SAULĖ
Saulė atgaivins man širdį.
Vanduo ir žemė kukuoja
kartu su gegute miške
ir nerimsta iki aušros.
Aš praversiu užuolaidas
ir lauksiu rytmečio,
svaigdama žemės kvapo kerais.
(Filosofijos sampratos raida)
FELIKSAS JUCEVIČIUS
6. IŠMINTIS IR BŪTIS
Filosofija reiškia pažodžiui išminties meilę, bet ji įžengė į gyvenimą kaip būties mokslas. Ką turi bendro būtis su išmintimi? Koks ryšys tarp būties pažinimo ir išminties ieškojimo? Kas yra susipažinęs su žydų tradicija, tas žino, kad išmintis siejasi su Dievo pažinimu. Tikroji išmintis ateina iš Dievo, nes Jis duoda žmogui širdį, kuri pajėgia gėrį atskirti nuo blogio. Žmogus yra linkęs savo jėgomis įsigyti gėrio ir blogio pažinimą ir tuo pačiu pasidaryti išminčiumi. Šis kelias atrodė Izraelio vaikams klaidingas, nes jis veda ne į išmintį, o į puikybę. Tikroji išmintis glūdi Dievo baimėje, ir išmintingas yra tas, kuris Jam paklusniai tarnauja. Šitoji išminties samprata yra religinio pobūdžio. Jai pradžią davė pranašai ir maldingi poetai, kuriems, kaip visiems semitams, filosofinis galvojimas buvo svetimas. Kitaip su graikais. Pranašų Dievas buvo jiems nežinomas. Nepažįstamas ir apreiškimas. Todėl nenuostabu, kad jie suprato išmintį kitaip. Graikams išminties ieškojimas turi spekuliatyvinį pobūdį. Jis siejasi su būties pažinimu. Bet nebūtų galima sakyti, kad graikų išminties ieškojimas būtų visai svetimas religinei minčiai. Kaip matysime, parmenidiškoji būties samprata nuskamba kaip teologija, ir šis skambesys įgauna dar intensyvesnį toną Platono ir Aristotelio filosofijoje. Nei platoniškoji būtis, kuri yra gėris, nei aristotelinė būtis, kuri yra pirmasis judintojas, nėra Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, bet jų būties sampratos slepia gilių teologinių įžvalgų. Jie surado būties sklaidoje aukščiausios dievybės idėją. Todėl skirtumas tarp Izraelio išminties ir Graikijos išminties yra tas, kuris yra tarp apreikštosios teologijos ir natūraliosios teologijos.
Būties metafizikoje turi savo šaknis ir graikiškoji žmogaus samprata. Būties idėjos fone iškyla žmogaus vizija ir yra visraktis visoms žmogiškosioms problemoms spręsti.
JUOZAS PRUNSKIS
Kasdienėje spaudoje skaitytojai yra iki persisotinimo maitinami įvairiais kriminaliniais įvykiais. Tačiau yra žurnalas, "Guideposts", kuris savo puslapius pašvenčia įvykiams, surištiems su gėriu, heroizmu, religiniais išgyvenimais. Su kai kuriais čia skelbiamais faktais norėtųsi skaitytojus supažindinti.
JAUNU APAŠTALŲ ŽYGIS Į RUSIJĄ
Europoje susidarė grupė jaunų krikščionių, iš viso penkiasdešimt, kurie išsinuomavo penkis nedidelius autobusiukus pakeliauti. Pavažinėję po Europą, jie gavo leidimą pasukti ir į Sovietų Sąjungą. Tai buvo 1973 m. bal. 29 d. Jie turėjo slaptą tikslą — skleisti tarp Rusijos žmonių religinę mintį, Šv. Rašto knygas. Jiems rusai priskyrė du gidus, ir taip jie pasiekė Leningradą, o paskui gegužės pirmai dienai rengėsi įvažiuoti į Maskvą su savo slaptais užmojais. Nors jie turėjo vizas į Maskvą, bet juos sulaikė. Matyt, rusams kilo įtarimas, kad tą dieną į Maskvą jų neleido. Sulaikė viename Kalinino viešbuty.
Jaunuoliai nusprendė anksti rytą ištrūkti iš palydovų ir nukeliauti vieni į raudonųjų sostinę. Jie net pasirengė religinei demonstracijai. Iškirpo iš popieriaus kryžius ir rusų kalba užrašė stambiomis raidėmis: "Kristus kėlės". Gerai kalbos nemokėdami, savo šūkiams knisosi po anglų-rusų žodyną.
Ketvirtą valandą ryto išvyko. Privažiavo pirmą tikrinimo punktą, bet taip anksti ten nieko nebuvo, ir jie džiaugdamiesi patraukė toliau, žinodami, kad beliko tik apie 70 mylių iki Maskvos. Kiek pavažiavę, pamatė, kad sukvežimis užblokavęs jų kelią ir aplinkui gausu policijos. Jie parodė vizą — leidimą į Maskvą. Sargybiniai tik kratė galvas. Jaunuoliai tyliai meldėsi. Matydami, kad negalės prasilaužti, jie iškėlė savo plakatus ir visais plaučiais pradėjo giedoti religines giesmes. Pamatė, kaip kai kurių policininkų akys prsipildė ašaromis ir jie nusigręžė. Sulaikyti jie ilgai giedojo, kalbėjo sargybiniams apie Dievą, aiškindami, kad Dievas juos myli. Pravažiuojantiems autobusams ir automobiliams jie rodė savo išrašytus šūkius. Daugelis jiems mojavo rankomis. Viena rusė mergaitė, priglaudusi veidą prie autobuso lango, rodė į savo širdį, pagarbiai lenkdama galvą.
(Mintys, pasakytos Pasaulio lietuvių jaunimo III kongreso pamaldose Naujųjų metų dieną Sao Paulo mieste)
Kęstutis Trimakas
Vienas giliai žmogiškas, Dievui artimas žmogus buvo paklaustas, kas jis. Jis atsakė: "Aš esu pabudęs".
Mes visi žinome, ką reiškia vaikščioti apsimiegojus ar snausti, miegoti ar sapnuoti. Ir žinome, ką reiškia būti pilnai pabudusiam. Vaikščioti apsimiegojus reiškia judėti ir reaguoti tik iš lėto — nepilnai. Snausti reiškia būti užliūliuotam bejausmiškumo. Miegoti — tai visai nieko nejausti: nei savęs, nei kas aplink yra; o sapnuoti — tai jausti klaidingai — tai, ko nėra. Priešingai — būti pabudusiam — tai pilnai suvokti save, kitus ir kas aplink yra.
Pabusti galime kūnu, kai iš miego ar snaudulio atmerkiam akis ir pamatom medžiaginę tikrovę. Betgi pabusti galime ir dvasia, kai dvasia suvokiame tikrovę ir jos prasmę — save, kitus ir Dievą.
Kas kūnu pabunda, kūnu daugiau gyvena. Ir kas dvasia pabunda, daugiau dvasia gyvena ir daugiau rišasi su tuo, kam pabunda. Mūsų paskirtis — daugiau pabusti, daugiau gyventi ir rištis — su savim, kitais ir pačiu Dievu.
PABUSTI SAVO TIKROVEI
Vaikas save jaučia paviršutiniškai ir lėkštai. Pilniau sau pabusti galima tik jaunystėj.
Kai jaunas žmogus kalba apie jaunystę, jis parodo, kaip jis patiria gyvenimą. Toj patirty atsispindi ir tai, kiek, ir kaip jis savo tikrovei pabunda.
Pažvelkime į tris jaunimo patirties pavyzdžius (visi trys paimti iš lietuvių išeivių jaunimo poezijos knygos "Tiltai ir tuneliai"; išleido "Ateities" leidykla 1969 m.).
Ar aš buvau tokia jauna, tais metais?
Sapnai ilgi, pilni degančių spalvų...
mėlynų, geltonų.
Mes gėrėm žalią arbatą
iš kristalinių stiklų...
ir valgėm šaltus apelsinus
užmerktom akim.
(Marika Kvietkauskaitė, “Jaunystė”, 64 psl.)
Nijolė jankutė
Su naujausia knyga J. Kralikauskas paliko pamiltąją Mindaugo gadynę ir įžengė 16-tan amžiun. Autorių traukia didieji mūsų istorijos vyrai, o kas gi didesnis ir geros plunksnos vertesnis to meto Lietuvoj, kaip Martynas Mažvydas?
Ir štai stovime prieš jį — lietuviškojo rašto pradininką. Koks jis buvo iš tikrųjų? Narsus, energingas, impozantiškas? Paprastas? Koks buvo jo asmeniškas gyvenimas? Literatūros vadovėliai lakoniškai sako: "Apie M. Mažvydą žinių nedaug tėra išlikę. Jo gimimo data ir vieta visai nežinoma. Lotyniškai jis pasirašinėdavo Martinus Mosvidius..." Iš šimtmečių perspektyvos sunku beįžiūrėt veidus, pasvert faktus. Net ir "Ca-techizmusa Prasty Szadei" nepasiekiami istorinio romano autoriui pavartyti.
Bet J. Kralikausko neatbaidė šaltinių stoka nuo dar lietuviškoj beletristikoj nebandyto literatūrinio portreto kūrybos. Su charakteringu atsidėjimu, kruopštumu ir kantrybe autorius surankiojo negausius istorinius faktus ir tartum archeologas iš atkastų nuotrupų sudėliojo ne tik įdomų Mažvydo portretą, bet ir spalvingą foną — l6-tojo šimtmečio Vilnių, kunkuliuojantį religiniais, tautiniais konfliktais.
Kaip Kralikauskui pavyko "Martynas Mažvydas Vilniuje" — imkit ir skaitykit. O skaityti verta. Šis romanas ne istorijos vadovėlio sausra, bet gyvo, tikro žmogaus gyvenimo iškarpa karčiame religinių-tautinių aspiracijų sandūryje.
Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
K. DONELAIČIO “METUS” IR A. BARANAUSKO “ANYKŠČIŲ ŠILELĮ” GALIMA PASISKAITYTI JAPONIŠKAI
Lietuvių, o taip ir jų kultūros bei literatūros bičiulis japonas Ikuo Murata pradėjo versti į japonų kalbą lietuvių klasikus. Jis yra Tokijo kolegijos humanitarinių mokslų profesorius. Lietuvių kalbą išmoko JAV Ohio universitete. Vėliau lankėsi Lietuvoje ir asmeniškai susipažino su lietuviais, kalbų žinovais. Pats, susižavėjęs Lietuva, jos žmonėmis ir lietuvių literatūra, nori supažindinti ir savo tautiečius su Gintaro kraštu, kuris yra toli nuo Japonijos.
Jis K. Donelaitį vadina renesansiškuoju "universaliu žmogumi". Savo straipsniuose japonus supažindina su lietuvių tautos kilme bei istorija, kultūrine Rytų Prūsijos raida ir tų laikų visuomeniniais santykiais. Aprašo lietuvių raštijos bruožus, pradedant M. Mažvydu, pateikia geografinių bei tarminių žemėlapių.
K. Donelaičio "Pavasario linksmybių" pirmosios 144 eilutės pasirodė viename japonų žurnale jau 1973 m. Jos sukėlė susidomėjimą japonų skaitytojų tarpe, ir tai pastebėjęs Ikuo Murata 1975 m. išverčia "Pavasario linksmybių" likusias 516 eilutes.
Tais pačiais metais jis išverčia ir A. Baranausko "Anykščių šilelį". Vertimus daro iš pirmųjų šaltinių. Versdamas "Anykščių šilelį", naudojosi 1882 m. H. Vėberio išleistu pilnu tarminiu tekstu. Šalia vertimo Ikuo Murata spausdina ir originalų sukirčiuotą tekstą.
Nemokant japonų kalbos, yra sunku įvertinti Ikuo Muratos darbo kokybę.
• Meninę programą Eucharistiniame kongrese atliks: E. Ormany ir Filadelfijos orkestras, aktorė Helen Hayes, solistė Ella Fitzgerald, džiazo muzikas Dave Brubeck, Harlemo šokio teatras. Kongreso metu suvažiuos apie milijonas žmonių, ir rugp. 1-8 d. įvyks 14 meninių programų, o iš viso tuo laikotarpiu Filadelfijoje bus apie 100 programų, surištų su kongreso tema.
• Tarptautinis katalikų jaunimo federacijos kongresas įvyko Briuselyje, Belgijoje. Kongrese pabrėžtas ryšys tarp krikščioniškojo tikėjimo ir jaunimo įsipareigojimo socialinėje ir politinėje srityje.
Skyrių tvaiko JUOZAS VAIŠNYS, S.J../ Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
SUNKIAI IŠRAUNAMOS PIKTŽOLĖS
Visi žinome, kad laukuose ir daržuose labai greitai veisiasi piktžolės. Jos auga ir klesti be jokių kieno nors pastangų, be jokios priežiūros, bet jas išrauti ir išnaikinti būna labai sunku. Panašiai yra ir su kalbos piktžolėmis. Į kalbą jos įsibrauna visai nejučiomis, bet kai bandai jas išnaikinti, tai atrodo, kad visos pastangos yra veltui. Dėl šios priežasties sustojo ėjusi ir "Gimtoji Kalba", kurios tikslas kaip tik ir buvo ravinėti tas kalbos piktžoles. Paskutiniame "Gimtosios Kalbos" numeryje (1968 m. sausis-birželis) tuometinis redaktorius L. Dambriūnas taip rašė: "GK daugiausia buvo taikoma spaudos žmonėms bei šiaip kalba besidominčiai visuomenei, bet jos poveikis, tur būt, buvo nedidelis. Kalbą mokantiems ji buvo nereikalinga, o nepakankamai mokantieji vis tiek tarėsi moką pakankamai ir nedaug, atrodo, teskyrė jai dėmesio. Kai kas skundėsi, kad GK buvusi per sunki, kad buvo rašoma per 'aukštu' stiliumi. Su tuo galima sutikti, bet kitos išeities nebuvo, nes neatsirado rašančių 'žemesniu' stiliumi. Bendradarbių stoka sudarė didžiausią laikraščio vargo dalį. Užtat tokia, kokia buvo, GK daugiau nepasirodys".
Ir nepasirodė. Nepasirodė ne tik tokia, kokia buvo, bet nė kitokia. Tik retkarčiais prasidėjo rodytis kalbos skyriai įvairiuose laikraščiuose. "Laiškuose Lietuviams" pastovus kalbos skyrius buvo įvestas 1970 metais. Šio skyriaus tikrai jau niekas neapkaltins per "aukštu" stiliumi. Čia mes stengiamės labai aiškiai, paprastai ir populiariai nurodyti svarbiausias mūsų kasdieninėje kalboje pastebėtas klaidas. Dažniausiai čia kalbama apie tokias klaidas, dėl kurių negali būti jokių diskusijų, kurias smerkia visi mūsų kalbininkai. Šis skyrius jau gyvuoja septinti metai. Daugelis kalbos klaidų čia jau buvo pakartotinai minėta. Kai kurie mūsų patarimais pasinaudojo, tų klaidų atsikratė ir už patarimus nuoširdžiai dėkoja. Tačiau didesnė mūsų tautiečių dalis, net ir tų, kurie "Laiškus Lietuviams" uoliai skaito, šiais patarimais nepasinaudoja, nuolat kartoja tas kalbos klaidas, leidžia klestėti kalbos piktžolėms, kurios persimeta ir į mūsų jaunimo kalbą. Tų piktžolių sėklos dažniausiai yra atsineštos mūsų senelių iš rusiškųjų mokyklų. Jie perdavė jas savo vaikams, o šie — pačiai jauniausiajai mūsų kartai.
THE MAN WHO WOULD BE KING
Nuotykiais, kelionėmis paremtas filmas, su gera humoro priemaiša. Daug veiksmo. Filmo siužetas skolintas iš fantastinių kelionių kūrėjo Rudyard Kipling. Scenarijus sukurtas paties režisieriaus John Huston su Gladys Hill. Pavaizduota, kaip du britų kariai nusprendžia vykti į Afganistaną ar kur kitur, kur žmonės dar nepaliesti civilizacijos. Naudodamiesi šaunamais ginklais ir savo sugebėjimais, jie tikisi apvaldyti žmones, laimėti dvasininkų palankumą ir tapti krašto valdovais. Ir taip išvyksta i tolimas šalis.
Vyksta ypatingai sunki kelionė per kalnus, sniegynus. Mirtiną pavojų sudaro sniego griūtis, kuri pagaliau jiems tampa naudinga, užpildama jų užtiktą nepereinamą prarają. Iš pradžių jiems ne taip jau gerai vyksta. Susidaro net pavojus netekti gyvybės, tačiau ant vieno kaklo pastebėtas masoniškas ženklas, kuris buvo su religiniu pietizmu gerbiamas rastosios genties, laimi jiems tokią pagarbą, kad jie pradedami laikyti lyg dievais.
Jų pergyvenimai pasakiški — nugali kariuomenes, randa neišpasakytus turtus, gauna pasiūlymus apvesdinti. Daugiausia visi tie dalykai neįtikėtini, bet visas filmas, kainavęs berods daugiau 5 mil. dol., sudaro gana švarų pramoginį poilsį. Amerikiečiai kritikai filmą įvertina aukščiausiu keturių žvaigždučių ženklu. Mums, kurie daugiau vertiname vaidybinį meniškumą, psichologinius išryškinimus, žmoniškąją dramą, šis filmas lieka tik vidutiniškas, tačiau aktoriai Sean Connery, Michael Caine, Christopher Plummer, Saeed Jaffrey, Karroun Ben Bouih atlieka savo vaidmenis pasigėrėtinai.
• Lietuvių katalikų mokslo akademija paskyrė premiją už mokslo veikalą dr. J. Girniui, parašiusiam knygą apie prof. Pr. Dovydaitį. Žurnalistikos premija paskirta Br. Kvikliui. Pasižymėjusio visuomenininko premiją šiais metais laimėjo J. Matulionis, gyvenąs Toronte, Kanadoje. Šių premijų mecenatas yra kun. J. Prunskis.
• Lietuvos bažnytinės provincijos 50 m. sukakties proga popiežius Paulius VI specialiu raštu pasveikino Kauno arkivyskupijos apaštalinį administratorių vysk. J. Matulaitį-Labuką, iškeldamas Lietuvos katalikų ištikimybę krikščionybei. Popiežius pažymėjo, kad jis su tėvišku rūpesčiu ir meile seka Lietuvos tikinčiųjų ir visos brangios lietuvių tautos gyvenimą bei kančias. Visus prisimena maldoje. Ragina ir toliau gyventi tikėjimo ir meilės vienybėje. Prisimena Lietuvos tikinčiųjų pamaldumą į Mariją, kuri yra ypatingai garbinama Aušros Vartuose ir Šiluvoje. Toliau rašo, jog jis meldžia Dievo Motiną, kad ji visada saugotų kilnios lietuvių tautos vaikus, palaikytų juos kovoje už tikėjimą, stiprintų jų pasitikėjimą Kristumi. Tas raštas buvo išspausdintas pirmame "Osservatore Romano'' gegužės numerio puslapyje.
• Slovakijoje daugelis katalikų mokslininkų, mokytojų ir studentų buvo areštuota. Jie buvo tardomi ir kaltinami religiniu aktyvumu. Pietinėje Slovakijoje buvo išblaškyta grupė studentų, susirinkusių rekolekcijoms.
Vida Krištolaitytė
• Kubos vyskupai bendrame ganytojiškame laiške ragino tikinčiuosius savo aplinkoje skleisti Kristaus evangeliją, kvietė uoliai dalyvauti religiniame bendruomenės gyvenime, jaunimo katechizacijoje, ugdyti savo šeimoje ir savo aplinkoje religines vertybes, savo gyvenimu liudyti Kristų ir evangeliją.
• JAV katalikai, kaip skelbia oficialus "Catholic Directory", nuo 1974 iki 1975 m. paaugo 180.037 nariais ir dabar jau siekia 49 milijonus, kas sudaro apie 22,78% visų JAV gyventojų. JAV yra 32 katalikų arkivyskupijos ir 135 vyskupijos, 102 diecezinės ir 269 vienuolių seminarijos, 245 katalikų kolegijos, 989 diecezinės ir parapinės aukšt. mokyklos, 647 privačios katalikų aukšt. mokyklos, 8.139 parapinės pradžios mokyklos ir 345 privačios katalikų pradžios mokyklos. Jose visose yra 3.922.545 moksleiviai ir studentai. Didžiausia yra Čikagos arkivyskupija, turinti 2.466.300 tikinčiųjų.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS
Šių metų konkurso tema bus apie dvasinį pašaukimą. Straipsnio temos pavadinimą galės pasirinkti pats autorius. Čia galima panagrinėti dvasinio pašaukimo reikšmę ir svarbą, dėl ko pašaukimai į kunigus ir į vienuolius mažėja, dėl ko jaunuoliai nesirenka šių pašaukimu, kas darytina, kad jie didėtų ir t.t. Plačiau apie konkursą bus kitame numeryje.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Pranas Naujokaitis. LIETUVIŲ LITERATŪROS ISTORIJA. III Tomas (1928-1944 m.). Išleido JAV LB Švietimo Taryba 1976 m. Kieti viršeliai, 542 psl., kaina 10 dol. Galima užsisakyti šiuo adresu: A. Kareiva, 7030 S. Rockwell Ave., Chicago, Ill. 60629.
Antanas Maceina. RELIGIJOS FILOSOFIJA. I dalis. “Krikščionis gyvenime” serijos leidinys, nr. 13. Įrašus piešė Telesforas Valius. Kieti viršeliai, 335 psl., kaina 6 dol. “Krikščionis gyvenime” administracija: P. O. Box 608, Putnam, Conn. 06260.
Vytautas Alantas. ROMAS KALANTA. Viršelis S. Smalinskienės. Išleido “Vilties” draugija 1976 m. 116 psl., kaina 3 dol.
Danutė Lipčiūtė-Augienė. MOČIUTĖS DOVANĖLĖ. Iliustravo Jadvyga Paukštienė. Didelis formatas, kieti viršeliai, 72 psl., kaina nepažymėta. Tai graži abėcėlė vaikams. Prie kiekvienos raidės yra autorės ketureilis ir dailininkės iliustracija.
ATMINIMŲ TURTAS. Kristijono Donelaičio Aukštesniosios Lituanistinės mokyklos mokinių metraštis 1975-1976 mokslo m. Viršelis — Petro Aleksos. Paruošimas spaudai —- Reginos Kučienės. Techninė priežiūra — J. Bagdono ir D. Bindokienės. Nuotraukos — Vaclovo Noreikos. Spaudė M. Morkūno spaustuvė. Didelis formatas, 112 psl.
Zenonas Bačelis. NERIMO SIELA. Išleido Lietuvių Bendruomenės Akademinis Sambūris ir Literatūros būrelis 1975 m. Redaktorė — Halina Didžiulytė-Mošinskienė. 124 psl., kaina 2,50 dol.