Skyrių tvaiko JUOZAS VAIŠNYS, S.J../ Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
SUNKIAI IŠRAUNAMOS PIKTŽOLĖS
Visi žinome, kad laukuose ir daržuose labai greitai veisiasi piktžolės. Jos auga ir klesti be jokių kieno nors pastangų, be jokios priežiūros, bet jas išrauti ir išnaikinti būna labai sunku. Panašiai yra ir su kalbos piktžolėmis. Į kalbą jos įsibrauna visai nejučiomis, bet kai bandai jas išnaikinti, tai atrodo, kad visos pastangos yra veltui. Dėl šios priežasties sustojo ėjusi ir "Gimtoji Kalba", kurios tikslas kaip tik ir buvo ravinėti tas kalbos piktžoles. Paskutiniame "Gimtosios Kalbos" numeryje (1968 m. sausis-birželis) tuometinis redaktorius L. Dambriūnas taip rašė: "GK daugiausia buvo taikoma spaudos žmonėms bei šiaip kalba besidominčiai visuomenei, bet jos poveikis, tur būt, buvo nedidelis. Kalbą mokantiems ji buvo nereikalinga, o nepakankamai mokantieji vis tiek tarėsi moką pakankamai ir nedaug, atrodo, teskyrė jai dėmesio. Kai kas skundėsi, kad GK buvusi per sunki, kad buvo rašoma per 'aukštu' stiliumi. Su tuo galima sutikti, bet kitos išeities nebuvo, nes neatsirado rašančių 'žemesniu' stiliumi. Bendradarbių stoka sudarė didžiausią laikraščio vargo dalį. Užtat tokia, kokia buvo, GK daugiau nepasirodys".
Ir nepasirodė. Nepasirodė ne tik tokia, kokia buvo, bet nė kitokia. Tik retkarčiais prasidėjo rodytis kalbos skyriai įvairiuose laikraščiuose. "Laiškuose Lietuviams" pastovus kalbos skyrius buvo įvestas 1970 metais. Šio skyriaus tikrai jau niekas neapkaltins per "aukštu" stiliumi. Čia mes stengiamės labai aiškiai, paprastai ir populiariai nurodyti svarbiausias mūsų kasdieninėje kalboje pastebėtas klaidas. Dažniausiai čia kalbama apie tokias klaidas, dėl kurių negali būti jokių diskusijų, kurias smerkia visi mūsų kalbininkai. Šis skyrius jau gyvuoja septinti metai. Daugelis kalbos klaidų čia jau buvo pakartotinai minėta. Kai kurie mūsų patarimais pasinaudojo, tų klaidų atsikratė ir už patarimus nuoširdžiai dėkoja. Tačiau didesnė mūsų tautiečių dalis, net ir tų, kurie "Laiškus Lietuviams" uoliai skaito, šiais patarimais nepasinaudoja, nuolat kartoja tas kalbos klaidas, leidžia klestėti kalbos piktžolėms, kurios persimeta ir į mūsų jaunimo kalbą. Tų piktžolių sėklos dažniausiai yra atsineštos mūsų senelių iš rusiškųjų mokyklų. Jie perdavė jas savo vaikams, o šie — pačiai jauniausiajai mūsų kartai.
Keista, kad daugelis lietuvių, save laikančių patriotais, neturi reikiamos pagarbos savo kalbai, visai nesistengdami ją švarinti nuo visokių įsibrovusių barbarizmų. Dažnai pasakoma: "Kaip pasakysi, taip nepagadinsi". Tai yra tuščias pasiteisinimas. Bet kaip pasakant, galima visai sugadinti mūsų gražiąją kalbą, paverčiant ją kažkokiu svetimybių prisėtu žargonu. Kiekvienas kultūringas lietuvis turėtų rūpintis ir savo kalbos kultūra.
Nors yra tiek abejingumo ir nesirūpinimo kalbos dalykais, bet mes nenuleisime rankų ir šio kalbos skyriaus nepanaikinsime. Nenustosime kartoti tų pačių dalykų, apie kuriuos jau buvo rašyta, bet kurie vis dar tebeteršia mūsų kasdieninę kalbą. Tad ir dabar dar trumpai pakartosime ir iš naujo priminsime kai kurias labiausiai įsikerojusias ir sunkiausiai išraunamas kalbos piktžoles. Vienoje kitoje vietoje skliausteliuose nurodysime, kuriame "L.L." numeryje apie tai buvo plačiau rašyta.
Štai "lietuviškas" sakinys, pilnas nelietuviškų piktžolių: Jau prieš tris metus pramačiau, kad sekantys jaunuoliai neužilgo galės patiekti eilę gerų minčių šešiolikto vasario minėjime. Išraukime vieną po kitos tas piktžoles.
Prieš tris metus. Reikia sakyti prieš trejus metus. Mat, žodis metai bendrinėje kalboje neturi vienaskaitos, o tik daugiskaitą, panašiai kaip žirklės, marškiniai, kelnės, durys ir pan. Juk nesakome dvi žirklės, trys marškiniai, keturios kelnės, penkios durys, bet: dvejos žirklės, treji marškiniai, ketverios kelnės, penkerios durys. Žodis metai, tur būt, ne vieną suklaidina dėl to, kad mūsų kalboje yra ir žodis metas, bet jo reikšmė yra visai kita. Tai nėra dvylikos mėnesių laikotarpis, bet tas pat kas laikas. Pvz.: Jau metas (laikas) keltis. Žiemos metu būna daug sniego. (1970 m., 1 nr.).
Pramačiau. Pramatyti yra veiksmažodžio praregėti sinonimas. Pvz.: Kačiukai gimsta akli, bet po kelių dienų pramato (praregi). Kai kalbame apie ateitį, tai vartotinas veiksmažodis numatyti. Pvz. Numatyk, ką veiksi kitais metais. (1972 m., 4 nr.).
Sekantys. Jablonskis taisydavo posakius: sekantį kartą, sekančią dieną, sekančiais metais. Vietoje sekančio šiais atvejais jis siūlė vartoti ateinantį arba kitą. Daugumas kalbininkų dabar jau čia leidžia vartoti ir sekantį: vis dėlto yra atvejų, kur joks kalbininkas neleis vartoti sekančio. Kai kurie mano, kad visuomet galima vartoti sekantis arba sekančiai ten, kur anglai vartoja following arba as follows. Pvz. Į valdybą buvo išrinkti sekantys asmenys, kurie pareigomis pasiskirstė sekančiai. Tokia vartosena lietuvių kalboje yra netikusi. Šį sakinį galima taip pataisyti: Į valdybą buvo išrinkti šie asmenys, kurie taip (tokiu būdu) pasiskirstė pareigomis. Tad ir užuot sakius sekantys jaunuoliai, reikėtų sakyti šie jaunuoliai. (1970 m., 10 nr.).
Neužilgo (lenk. niezadlugo). Tai yra visiškai nevartotinas slaviškos kilmės žodis. Vietoj jo mes galime vartoti netrukus, greitai, tuoj.
Patiekti reikia skirti nuo pateikti. Teikti reiškia duoti (angl. to offer, to give, to present, to render, to submit), o tiekti reiškia gaminti, ruošti, parūpinti (angl. to produce, to supply, to prepare, to furnish). Tiekti galima vartoti tokiuose sakiniuose: Šeimininkė patiekė skanius pietus. Jis prisitiekė visokių gėrybių. Teikti vartotinas tokiuose sakiniuose (čia tiekti netinka): Jaunuolis pateikė gražių minčių. Pirmininkas susirinkimui pateikė šią darbotvarkę. Laikraštis pateikė daug įdomių žinių. (1970 m., 6 nr.).
Eilę gerų minčių. Šiame sakinyje negalime griežtai smerkti tos "eilės", bet šį žodį mes gal per dažnai vartojame ten, kur daug geriau tiktų koks nors kitas, pvz.: keletas, daug ir pan.
Šešiolikto vasario minėjime. Ši kalbos piktžolė tikrai yra labai gaji. Reikia stebėtis, kaip ji plačiai yra paplitusi ne tik tarp vyresniųjų, bet ir tarp mokyklinio jaunimo. Ji yra be jokio abejojimo ir be jokio pasigailėjimo naikintina, nes tai grynai rusiška konstrukcija. Rusų kalboje diena yra vyriškosios giminės, todėl ir į lietuvių kalbą pateko tokie nelogiški, mūsų kalbai taip svetimi išsireiškimai: šešiolikto vasario, penkto kovo, dešimto rugsėjo ir t.t. Lietuviškai šios rusiškos konstrukcijos taip yra verstinos: vasario šešiolikta (arba šešioliktoji), kovo penkta, rugsėjo dešimta. Žinoma, prie šių pasakymų galima pridėti žodį diena. Tad sakytina: Mokslas prasidės rugsėjo pirmą (dieną). Šiais metais iškilmingai šventėme vasario šešioliktąją. Tad ir tas mintis jaunuoliai galės pateikti ne šešiolikto vasario, bet vasario šešioliktosios minėjime. Taip pat klausdami datos, nesakome kelinto šiandien, bet kelinta šiandien (diena). (1970 m., 1 nr.).
Ateinantį kartą tęsime panašius kalbos taisymus.