religinės ir tautinės kultūros žurnalas sausis/january 1976 volume XXVII no. 1
|
1 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
4 |
Ona Mikailaitė |
|
|
5 |
D. Bindokienė |
|
|
6 |
J. Venckus, S.J. |
|
|
9 |
V. Keblys ir E. Pakštaitė |
|
|
11 |
Juozas Prunskis |
|
|
13 |
Loreta Stončiūtė |
|
|
20 |
Bertrand Russell |
|
|
23 |
A. Protas |
|
|
25 |
D. ir G. Vakariai |
|
|
29 |
J. Vaišnys, S.J. |
|
|
31 |
J. Prunskis |
|
|
33 |
Julija Cijūnėlienė |
|
|
34 |
J. Pr. |
Šis “Laiškų Lietuviams” numeris iliustruotas Danguolės Stončiūtės grafikos darbų nuotraukomis.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Šiais metais nuo rugpiūčio mėn. 1 iki 8 d. Filadelfijoje bus 41-asis Tarptautinis Eucharistinis Kongresas. Ruošiantis šiam kongresui, jo vykdomasis sekretorius kun. W. J. Conway paprašė arkivyskupą Fulton J. Sheen patarimo, kokią pagrindinę temą reikėtų šiam kongresui parinkti. Arkivyskupas, pažvelgęs į kun. Conway, paklausė: "Ar jūs niekad nepagalvojote, kiek yra alkanų žmonių pasaulyje? Daugelio kūnai alksta maisto, o sielos — Dievo". Čia ir gimė kongreso tema: "Eucharistija ir žmonijos alkis".
Eucharistiniai kongresai tai yra katalikų dvasininkų ir pasauliečių suvažiavimai pagarbinti Švenč. Sakramentui ir pakelti krikščioniškajai dvasiai. Tokių kongresų idėja kilo Prancūzijoje. Pirmasis Eucharistinis kongresas buvo suruoštas 1874 m. Avignone. Paskui buvo kongresai ruošiami įvairiose šalyse ir įvairiuose kontinentuose, norint šią idėją paskleisti po visą pasaulį.
Amerikoje jau yra buvęs vienas Eucharistinis kongresas. Jis įvyko 1926 m. Čikagoje (Mundelein). Jame dalyvavo nemaža ir lietuvių. Po to ir kituose kongresuose jau lietuviai aktyviai dalyvavo: 1928 m. Sidney, 1930 m. Kartaginoje, 1932 m. Dubline, 1934 m. Buenos Aires, 1936 m. Maniloje, 1938 m. Budapešte, 1952 m. Barcelonoje, ir 1955 m. Rio de Janeiro. Tarptautinių Eucharistinių kongresų komitete daug metų Lietuvai atstovavo vysk. P. Būčys, o vėliau prel. A. Grigaitis.
Greta tarptautinių kongresų, įvairiose šalyse yra ruošiami tautiniai ir kitokie lokaliniai eucharistiniai kongresai. Lietuvos tautinis Eucharistinis kongresas buvo 1934 m. Kaune. Jame dalyvavo Lietuvos vyskupai, valstybės prezidentas, ministeriai, kiti valdžios atstovai ir minios žmonių iš visos Lietuvos. Kiti eucharistiniai kongresai buvo suruošti Panevėžyje (jaunimo) 1928 m., o bendras 1933 m., Vilkaviškyje 1931 m., Kaišiadoryse 1931 m., Telšiuose 1931
Danguolė Stončiūtė Ofortas — 1975
m., Šiauliuose 1932 m., Švėkšnoje 1933 m., Marijampolėje 1935 m., Kretingoje 1936 m., Kėdainiuose 1937 m., taip pat 1937 m. buvo suruoštas tik vyrų eucharistinis kongresas Panevėžy. Aišku, Lietuvą užėmus komunistams, apie eucharistinius kongresus negali būti nė kalbos.
Ona Mikailaitė
PRANAŠYSTĖ
Tik Tu,
tik Tu, Dieve,
iš vijokliu stulpus statai —
jie rausta,
nujausdami
rytojaus vėtrą...
VORATINKLIAI
Jūsų kūrybos, vorai,
recenzijos nevertina.
Parodose kertes jums skiria.
Neraudokit.
Kai rasa ir saulė
jūsų darbą pavers
ekstaze,
kas jums galvoj...
PO AUDROS
Kai pažvelgiu i jūsų tylą, gluosniai,
širdį veria.
Štai jūs —
aplaužyti, apiplėšti, suniekinti,
plikom žaizdom
į dangų žiūrit
ir nešaukiat
greitosios pagalbos.
D. BINDOKIENĖ
Mirė žmogus — lietuvis. Nuliūdusi šeima praneša artimiesiems, mirtį paskelbia radijas, spauda. Tie, kurie žmogų pažinojo, ir net tie, kurie niekada apie jį girdėję nebuvo, atsidūsta, palinguoja galvomis — ką gi, gaila, vėl mūsų gretos praretėjo. .. Skubama pareikšti užuojautą laikraštyje, susirenkama laidotuvių koplyčioje. Čia ir prasideda kažkoks makabriškas cirkas...
Lietuviškuosius laidotuvių papročius suformavo ilgi amžiai — sena, tvirtų tradicijų tauta. Juose atsispindi pagonybės liekanos, perdažytos krikščioniškomis spalvomis, ir paties lietuvio būdo, pasaulėžiūros, dvasinio nusiteikimo ypatybės. Įsigalėjus miestietiškoms madoms, kito ir laidotuvių papročiai. Tebekinta jie ir dabar okupuotoje Lietuvoje. Bet ne apie tai norisi šį kartą kalbėti.
Atklydę į Ameriką, išeiviai rado graborius, balzamavimus, minkštasuoles pritamsintas koplyčias, kuriose mirusysis išstatomas tarytum kokioje parodoje, o jo šeima pasodinama priešais, kur, skausme sustingusi, turi ištūnėti tam tikrą dienų skaičių. Į tokias laidotuvių tradicijas naujieji ateiviai įpynė tik sau būdingo elemento ir tuo būdu susiformavo naujoviški lietuviškų laidotuvių papročiai. Šie papročiai dažnai yra ne tik nukrikščioninti, bet turi nemažai barbariškų priemaišų.
Prieš keletą metų parašytoje N. Jankutės novelėje "Budynės" ryškiai pavaizduojama, kas vyksta laidotuvių koplyčioje iki pagaliau mirusiojo palaikai išvežami į paskutinio poilsio vietą. Daug žodžių buvo pasakyta ir parašyta prieš pakeitimus kapinėse, kai vietinė administracija neleido senoviniu būdu nuvežti karsto prie duobės, o jį reikėjo palikti specialioje koplyčioje. Tačiau niekas neprotestuoja prieš tai, kas dedasi laidotuvių koplyčiose, į ką paverčiame budynes; o apie tai kalbėti ir rašyti tikrai reikėtų. Tuo labiau, kad mūsų vyresnioji karta, mūsų visuomenininkai, kūrėjai ir kiti mums svarbūs lietuviai ima sparčiai artėti į senatvės amžių. Taigi apsilankykime visi drauge įsivaizduojamoje laidotuvių koplyčioje.
Skaityti daugiau: DAUGIAU PAGARBOS GYVIESIEMS IR MIRUSIESIEMS
J. VENCKUS, S.J.
Blaise (Blažiejus) Pascal gyveno trumpai — tik 39 metus, bet labai pagarsėjo matematikos, fizikos, literatūros, filosofijos ir teologijos (tiksliau sakant, apologetikos) srityje. Žinomiausias visame pasaulyje jo apologetinis veikalas — Pensėes (Mintys). Tas savo mintis jis surašė per paskutiniuosius savo gyvenimo metus, kai ilgai ir sunkiai sirgo vėžio liga, nuo kurios ir mirė. Jis daug kentėjo. Paguodos ieškojo tik krikščionybėje ir Šventame Rašte. Jis labai gailėjosi tų, kurie netiki ir nepripažįsta Dievo. Kaip tik jiems ir rašė tas savo mintis. Be to, Paskalis pateko į religinę srovę, vadinamą jansenizmu. Jis gynė jansenizmą savo veikalu "Lettres a un provincial", t.y. "Laiškai iš Paryžiaus draugui, gyvenančiam provincijoje". Tų laiškų puikus stilius, graži kalba, be to, ironija ir humoras, padaro juos aukštos literatūrinės vertės.
Blaise Pascal
PASKALIO JAUNYSTĖ
Vieta, kur žmogus gimsta, visuomet pasilieka giliausiai įsmigusi jo širdyje ir atmintyje. Paskalis gimė Clermont-Ferrand, senoje istoriškoje Auvergne provincijoje. Maža berasi prancūzų rašytojų, kurie neaprašytų šios provincijos gamtos grožio. Į čia 1095 m. buvo su vyskupais atvykęs popiežius Urbonas II paskelbti pirmojo kryžiaus karo. Su didele procesija jie įžengė į puošnią katedrą. Riteriai nešė įvairių spalvų vėliavas. Minios žmonių, apsirengę tautiniais rūbais, apsupo visą bažnyčią. Žmonės mylėjo savo kraštą ir savo katalikų tikėjimą. Jie didžiavosi savo gražiąja Prancūzija. Legenda sako, kad Dievas, sutvėręs pasaulį, paėmė paskutinį kartą žemės rutulį ir, prieš paleisdamas jį į erdves, pabučiavo. Toji vieta, kurią palietė dieviškos lūpos, esanti Prancūzija. Popiežius visus ragino eiti į karą ir iš pagonių išvaduoti Kristaus kančios ir prisikėlimo vietas. "Dievas to nori — Deus vult" buvo kryžiaus karų šūkis.
Šis "Laiškų Lietuviams" numeris yra iliustruotas jaunos dailininkės Danguolės Stončiūtės grafikos darbų nuotraukomis. Norėdami skaitytojus supažindinti su dailininke, pasinaudojame pasikalbėjimais, kuriuos su ja turėjo Emilija Pakštaitė ir Vytautas Keblys praėjusią vasarą lituanistikos kursuose prie Kent universiteto. Kursuose buvo šiek tiek paliesti ir kai kurie žurnalistikos klausimai. Studentams buvo liepta, kad kiekvienas padarytų interviu su kokiu nors lektorium arba kursų dalyviu. Tad tie du minėti studentai pasirinko dail. Danguolę, kuri taip pat buvo tų kursų studentė. Tuos du pasikalbėjimus čia sujungiame į vieną, pateikdami ir vieno, ir kito studento klausimus, išleisdami tuos, kurie kartojasi.
E.P.Kas Tave paskatino studijuoti meną?
D.S.Kai buvau maža, pradėjau pianino pamokas. Kai ateidavo muz. Juozas Strolia, verkdavau, slėpdavausi. Mama suprato, kad pianino nemėgstu, tai nutarė jį pakeisti kitokiu menu. Pastebėjusi mano norą piešti,
Danguolė Stončiūtė
ji nuvedė mane pas dail. Petravičių. Šiuo menu aš susidomėjau.
V.K.O kur daugiau esi studijavusi meną?
D.S.Baigusi gimnaziją, studijavau meną Mundelein kolegijoje, taip pat dar lankiau kursus ir Čikagos Meno Institute.
V.K.Kokias meno šakas ten esi studijavusi, kuo labiausiai domėjaisi?
D.S.Studijavau meno pedagogiką, meno istoriją ir grynąjį bei taikomąjį meną. Labiausiai mane domino įvairios grafikos šakos.
V.K.Kokį mokslo laipsnį esi įsigijusi?
D.S. Turiu bakalaurą, bet noriu dar įsigyti ir magistro laipsnį.
JUOZAS PRUNSKIS
Apie brangias istorines asmenybes yra daug įdomios medžiagos, kuri mums pasilieka nežinoma. Tai ir paskatino iš lenkų leidinio "Przyklady Ojczyste" (išleisto 1914 m. Lvove) čia suminėti keletą faktų.
Vienu metu Paryžiuje gatve ėjo trys draugai: Adomas Mickevičius, Henrikas Služalskis ir Liucijus Siemienskis. Priėjo meno kūrinių parduotuvę. Mickevičius, pasigraibęs po kišenes, įsmuko į parduotuvę. Služalskis tarė:
— Na, tas vargšas tikriausiai pirks ką nors nereikalingo, o jo piniginė tuščia.
Mickevičius tikrai po valandėlės išėjo, nešdamas susuktą paveikslą. Draugai palydėjo jį iki Batignolles gatvės, kur tada jis gyveno. Jau buvo beatsisveikiną, kai Mickevičius juos sulaikė tardamas:
— Sėskime. Turiu jums ką parodyti.
Susėdus Mickevičius parodė Rafaelio sukurto šv. Magdalenos paveikslo atspaudą tardamas:
— Negalėjau susilaikyti nenupirkęs. Tai mano labiausiai mėgstamas paveikslas iš viso Liuvro. Neįstengiu nusipirkti aliejinės kopijos, tai turėsiu nors paprastą atspaudą. Žiūrėkite, koks jos ramumas, koks šventumas, kokia dvasios jėga toje krikščionėje mergaitėje, dailioje, kaip senovės deivė... Nebereikia nė komentarų, nes, vos metus akį, gimsta įsitikinimas, kad vienas šventosios, galingos tikėjimu, žvilgsnis verčia pranykti pragarišką slibiną... Tai mūsų istorija, tai mūsų ateitis. Būkime, kaip ta šventoji, stiprūs dvasios tiesa, tyrumu, o slibinas išgaiš... Dvasios ginklas, tiesos ir tikėjimo jėga jį nugalės...
Kalbėjo Mickevičius, tikriausiai turėdamas minty rusiškosios okupacijos slibiną...
Mickevičius yra sukūręs nemažai religinių, taurumu persunktų epigramų, kaip pvz. ši:
— Garsiau negu pasikalbėjime. Dievas prabyla tyloje, ir kas nutils savo širdy, greit jį išgirs.
Arba kita jo mintis:
— Gerasis žmogus — kaip karalius: ieško, ką apvainikuotų; blogasis — panašus į budelį: ieško, ką galėtų kankinti.
Loreta Stončiūtė
Sovietų Sąjungos konstitucija užtikrina sąžinės ir tikėjimo laisvę visiems piliečiams, bet gyvenime yra visai kitaip. Lietuvoje nėra tikėjimo laisvės, religija visokiais būdais persekiojama. Tai puikiai žinome iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikų, kur drąsūs tikintieji paskleidė po visą pasaulį žinias apie tikėjimo persekiojimą. Aišku, kad vyresniosios kartos žmonės, gimę ir augę nepriklausomoje Lietuvoje, laisvės netekimą labai skaudžiai pergyvena, bet įdomu, kaip galvoja jaunimas, kuris yra gimęs ir užaugęs pavergtoje Lietuvoje.
JAUNIMO AUKLĖJIMAS
Pirmiausia pažvelkime, kaip yra auklėjamas jaunimas religijos srityje. Ar auklėtojai — tėvai, kunigai, mokytojai — bando skiepyti tikėjimą jaunime, ar prisibijo valdžios ir palieka auklėjimą jos rankose? Atsakymo į šį klausimą paieškokime Lietuvių Kat. Bažnyčios kronikose.
Tėvai. Religingi tėvai priešmokyklinio amžiaus vaikams namie pasakoja apie Jėzaus gyvenimą, skaito iš Šv. Rašto, moko maldų ir savo pavyzdžiu įpratina vaikus tikėti Dievą. Kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, ten išgirsta visokios ateistinės propagandos. Ne kartą mokyklose tikintis mokinys turi kalbėti prieš tikėjimą, piešti antireliginę karikatūrą, pajuokti savo draugą už viešą religinę praktiką. Tačiau tėvai labai priešinasi. Vienas būdas pasipriešinti yra tėvų pareiškimai valdžios pareigūnams. Vienas toks Varėnos Valkininkų parapijos tėvų pareiškimas buvo nusiųstas Varėnos rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkui. Jame tėvai skundžiasi, kad jų vaikai tardomi, ar lanko bažnyčią, bauginami už lankymą elgesio pažymio sumažinimu. Štai ištrauka iš to pareiškimo:
"Mums atrodo, kad niekas negali mūsų vaikų be mūsų klausinėti, ar eina į bažnyčią, ir bauginti. Vaikai verkia ir nemiega naktimis. Jau pats klausinėjimas vaikus baugina ir yra nusikaltimas prieš sąžinės laisvę ir mūsų, tėvų, teises. Jei vaikas nusikalstų, tai mus kaltintų ir baustų. Mūsų šventa pareiga auklėti vaikus. Mes, tikintieji tėvai, jaučiame ir suprantame, kad mūsų tikėjimas daug padeda gražiai auklėti vaikus. Visai kiti vaikai grįžta iš bažnyčios, dalyvavę pamaldose... Jie eina į bažnyčią mūsų vedami ir įpareigojami. Juk pagal prigimtį ir Konstituciją mes turime vesti vaikus į bažnyčią ir pareiga juos auklėti. Kodėl taip elgiamasi su mūsų, tikinčiųjų tėvų, teisėmis?"
Skaityti daugiau: Pavergtosios Lietuvos jaunimo religinis nusiteikimas
BERTRAND RUSSELL
Bertrand Russell (1872-1970) buvo anglų filosofas ir matematikas, bet domėjosi ir auklėjimo klausimais. Politikoje jis buvo demokratas ir liberalas, o auklėjime — pro-gresyvistas. Drauge su savo žmona buvo įsteigęs eksperimentinę auklėjimo mokyklą. Čia pateikiame kai kurias jo mintis auklėjimo klausimais.
Red.
TIESUMAS
Vienas iš svarbiausių dorovinio auklėjimo tikslų — įskiepyti žmogui įprotį būti tiesiam, mylėti tiesą. Tai sakydamas, pabrėžiu, kad žymiai svarbiau būti tiesiam ne žodžiais, o savo mintimis, mąstymu.
Polinkis meluoti — paprastai baimės rezultatas. Nepatyręs baimės, vaikas be jokių pastangų bus tiesus vien dėl to, kad meluoti jam paprasčiausiai nešaus į galvą. Išmintingai išauklėto vaiko žvilgsnis bus nuoširdus, atviras, jo elgesyje nebus nė lašo baimės net ir visai svetimų žmonių tarpe; tuo tarpu vaikas, išaugintas neprotingo griežtumo dvasia, nuolatos gyvens nesibaigiančio siaubo būsena, laukdamas priekaištų; drebėdamas, ar nepadarė ko nors neleistina. Vaikas nė neįtaria, jog galima sakyti netiesą. Tokia galimybė — atradimas, įvyksiąs tuo greičiau, kuo labiau jis bijos.
Sprendžiant klausimą, meluoja vaikai ar ne, reikia būti atsargiems. Vaikų atmintis netvirta. Jie dažnai nežino, ką atsakyti į klausimą, kuris suaugusiųjų supratimu yra visai paprastas. Vaikų laiko pajutimas gana reliatyvus: iki ketverių metų mažylis sunkiai suvokia skirtumą tarp "vakar" ir "prieš savaitę", arba "užvakar" ir "prieš šešias valandas". Reikia atsiminti: mažo žmogaus tvirtinimai, nors ir būdami netiesa, neturi jokio tikslo apgauti. Juk iš pradžių suaugusieji vaikams atrodo visažinantieji, ir jie nedrįsta net pagalvoti, kad ir didelius galima apmulkinti. Mano sūnus prašo papasakoti, ką jis veikė, kai aš buvau išvykęs. Man nelengva įrodyti, kad negaliu šito žinoti. Vaiko supratimu, suaugęs žino tiek daug, kad jo valdžia atrodo neribota.
Sūnui, kai jis ėjo ketvirtuosius metus, padovanojo daugybę šokoladinių kiaušinių. Perspėję, kad nuo per didelio kiekio šokolado gali būti bloga, mes išėjome. Likęs vienas, sūnus, be abejo, suvalgė daugiau, negu derėjo, ir jam buvo bloga. Kitą rytą berniukas atėjo pas mane ir nugalėtojo balsu pareiškė: "Man buvo bloga, tėti. Tu sakei, kad bus, taip ir atsitiko". Mano žodžiams pasitvirtinus, jo džiūgavimas atrodė tiesiog stulbinantis. Užtat nuo tada jam galiu duoti be baimės bet kokį kiekį šokolado, nesibaimindamas dėl pasekmių. Dar daugiau — vaikas absoliučiai tiki mumis, kai jam sakoma, kas galima ir ko ne. O juk neprireikė nei moralizuojančio pamokslo, nei bausmės.
A. Protas
Jau savaitė, kai penkerių metų Antanukas elgiasi vaikų darželyje labai neįprastai. Iki šiol buvęs ramus, draugiškas ir vaikų mėgstamas vaikas pasidarė triukšmingas, piktas, irzlus. Dabar Antanukas muša, stumdo, kandžioja savo draugus. Kartais daro tai tyčia, o kai kada pradeda verkti, sakydamas, kad pats nežinąs, kodėl taip elgiasi.
Tik kiek vėliau darželio auklėtojos sužinojo, kad išsiskyrė Antanuko tėvai. Tai individuali vaiko reakcija į tėvų išsiskyrimą. Vaikų psichiatrinėje literatūroje aprašyta daug įvairaus pobūdžio vaikiškų reakcijų. Šių eilučių autorius irgi ne kartą turėjo galimybių stebėti, kaip šeimyninės krizės atsiliepia vaikų auklėjimui.
Koks bebūtų geras naujasis vedybų partneris, jis niekada nepakeis vaikui tikrojo tėvo ir motinos. Vaiko sąmonėje visam laikui išliks prisiminimai, kad niekada jis nebuvo toks laimingas ir smagus, kaip tada, kai gyveno kartu su savo mamyte ir tėveliu. Net trejų metų vaikui tas faktas yra sunki psichinė trauma. Man teko gydyti vaiką, kuris po to, kai tėvai išsiskyrė, susirgo šizofrenija. Vienam berniukui po to atsirado epilepsiniai priepuoliai, o viena mergaitė ėmė mikčioti. Amerikiečių vaikų psichiatras Dermotas smulkiai ištyrė 13 vaikų tarp trejų ir šešerių metų amžiaus ir aprašė psichikos pakitimus, tėvams išsituokus. Vienas jo aprašytas berniukas pradėjo gaudyti sliekus bei vabalus ir juos užmušinėti. Tai buvo lyg savotiškas "kerštas" tėvams, o kartu ir agresijos nukreipimas į šalutinius objektus. O kitam vaikui ėmė atrodyti, kad ne tik tėvai, bet ir mokyklos mokytojas bei mokiniai jo neapkenčia. Klasės auklėtojos subartas, jis imdavo rėkti: "Jūs visi manęs nemylite, visi prieš mane nusistatę, norite manimi nusikratyti, linkite man bloga". Ir po to imdavo mušti klasės draugus, sakydamas, kad čia jo priešai. Daugelis vaikų savo pergyvenimus ir nelaimes išlieja žaidimuose. Todėl stebint, kaip vaikai žaidžia, pavyksta labiau įsigilinti į jų vidaus pasaulį ir geriau juos suprasti.
Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
LIETUVOS KOMUNISTAI DŽIAUGIASI HELSINKIO PASITARIMŲ DVASIA
"Tiesoje" rašoma, kad sėkmingai pasibaigus Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimams, susidarė komunistams palankios sąlygos plėtoti knygų mainus tarp įvairių valstybių. Komunistams tai auksinė proga skleisti savo politines idėjas vakarų pasaulyje.
Lietuvos TSR valstybinė biblioteka bendradarbiauja su 145 bibliotekomis įvairiose šalyse, o taip pat keičiamasi knygomis su 17 kapitalistinių kraštų kultūrinėmis draugijomis. Didžiausi leidinių mainai vyksta su JAV Kongreso biblioteka, kuri renka Tarybų Lietuvos mokslinę ir grožinę literatūrą, gaidas bei plokšteles. Palaikomi ryšiai su Kento, Pensylvanijos ir kt. Amerikos universitetų bibliotekomis. Našiai mainai vyksta su Britų biblioteka — Londone. Ne tik knygos, bet ir literatūriniai savaitiniai bei mėnesiniai leidiniai siunčiami į Švediją, Vakarų Vokietiją, o ypatingai glaudūs ryšiai palaikomi su Prancūzija (15 bibliotekų) ir Italija (11 bibliotekų).
Komunistų siekimus aiškiai pastebime iš jų išsiunčiamų knygų: P. Griškevičiaus "Lenino keliu didžiuoju", M. Šumausko "Socialistinė Lietuva", J. Maniusio "Tarybų Lietuva: laimėjimai ir perspektyvos", R. Batūros "Lietuva tautų kovoje prieš aukso ordą" ir kt. Praeitais metais buvo išsiųsta apie septyni tūkstančiai spaudos vienetų.
POETIŠKA - LITERATŪRINĖ VASARVIETĖ
Ties Anykščiais pastatyti poilsio namai — "Šilelis", kuriuose gali gyventi 450 žmonių. Vasarodamas šiame pušyne, gali pajusti ir išgyventi vysk. A. Baranausko aprašytą "Anykščių šilelį": iš ryto pasakišką miško bylą — nesuskaičiuojamų Anykščių šilelio sparnuočių klegenimą, suokimą, švilpavimą. Vasarotojai keliauja po literatūrines Anykščių vietas, besigrožėdami Rubikių ežeru, Karalienės liūnu, aplankydami Jono Biliūno gimtinę Niūronių kaime, vysk. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko atminimų muziejų, įkopia į Liūdiškių piliakalnį, ant kurio ilsisi Jono Biliūno palaikai.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J./ Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
MOTERŲ PAVARDĖS
Gerbiamasis Redaktoriau,
Būčiau labai dėkingas, jeigu paaiškintumėte moterų pavardžių rašymą. Man atrodo, kad čia yra nemaža painiavos. Štai, pavyzdžiui, “Drauge" vienoje vietoje merginos pavardę rašo Gustaitė, kitur — Gustaitytė. Taip pat tame pačiame laikraštyje, užuojautose dėl tos pačios moters mirties, mirusiosios pavardė buvo rašoma trejopai: Petkevičienė, Petkienė, Petkuvienė.
Šia proga dar norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę apie vis labiau ir labiau įsigalintį paprotį lietuvių spaudoje rašyti moterų pavardes taip, kaip vyrų. Kad jos yra moterys, galima sužinoti tik iš vardo, jeigu jis pridedamas, o jeigu nėra vardo, tai nežinai, ar ten vyras ar moteris, aš ištekėjusi moteris ar mergaitė.
Su tikra pagarba
Kazys Markus
Gerbiamasis,
Pirmiausia noriu paaiškinti apie tuos du pavyzdėlius, paimtus iš "Draugo", o paskui plačiau pakalbėsime apie Jūsų iškeltas problemas. Jeigu ta pati mergaitė vienur vadinama Gustaite, o kitur Gustaitytė, tai čia paprastas apsirikimas — korektūros klaida. Jeigu jos tėvas yra Gustas, tai ji bus Gustaitė, o jeigu Gustaitis — tai Gustaitytė.
Tos mirusiosios moters pavardė pirmiau yra buvusi Petkevičienė, bet paskui jų šeima sulietuvino savo pavardę — iš Petkevičių pasidarė Petkai. Jeigu vyriška pavardė baigiasi galūne -us (Petkus), tai moteriškosios giminės pavardė gauna priesagą -uvienė arba -ienė. Užtat tą pačią pavardę rytų ir vakarų aukštaičiai rašys ar tars Petkuvienė, o žemaičiai — Petkienė.
Lietuvių, latvių ir slavų kalbose vyrų ir moterų pavardės turi skirtingas formas, skirtingas galūnes. Mūsų kalboje tuoj iš pavardės gali žinoti, ar tai yra vyras, ar ištekėjusi moteris, ar mergaitė. Pirmiau buvo įprasta net ir sūnaus pavardę skirti nuo tėvo, sūnų vadinant mažybine tėvo pavardės forma, pvz. Jonaitis — Jonaitukas, Kairys — Kairiukas ir pan. Dabar ši mažybinė forma tevartojama tarmėse.
THE APPLE DUMPLING GANG
Disney bendrovės filmas, mišinys tarp pasakos ir tikrovės, pagal Disney įprotį — su valkais aktoriais, susuktas pagal Jack Bickham romaną, muzika Buddy Baker, pastatymas Bill Anderson. Fabula: atsiranda trys maži našlaičiai, apleistų kasyklų paveldėtojai. Niekas jų nenori priimti. Aplinkybės priverčia Russell Donovan, kurį čia vaidina Bill Bixby, juos pasiimti savo globon. Jis daugeliui kaimynų siūlo vaikus, bet durys prieš juos užsidaro.
Padėtis pasikeičia, kai nuotykingoje kelionėje į kasyklas vaikai suranda 356 svarų aukso gabalą. Dabar visi tik veržiasi vaikus priimti auginti, bet jie palieka prie to Donavan, kuris iš reikalo turėt šeimininkę veda Dusty Clydesdale (Susan Clark). Į ekraną įvedama ir pora valkatų-plėšikų, labai apšepusių, neimponuojančių.
Filme yra šiokia tokia intriga, keletas komiškesnių scenų, bet nei psichologine gelme, nei daugelio aktorių vaidyba filmas nepasižymi. Nors būtų skirtas daugiau vaikams, bet mažai užgriebia ką iš tikrojo dabarties vaikų gyvenimo. Šiaip filmas švarus, bet gerokai blankokas ir nuobodokas, gal tik vaikams, matant mažuosius aktorius, būtų kiek įdomiau.
Julija Cijūnėlienė
Nieks nenorime pasenti,
Nei pražilt, nei sustorėt.
Norime linksmai gyventi
Ir mylėt, mylėt, mylėt...
Mokslo žmonės vis galvoja,
Prakaituoja, kombinuoja,
Kaip išrast tokius vaistus,
Kad ilgiau gyvent’ žmogus.
Visi trokštam to, galvojam,
Apie tai seniai svajojam,
Manom, jeigu tai įvyktų,
Visos bėdos mus paliktų.
Bet iš tikro nežinau,
Ar tada būtų geriau.
Na, sakykim, vieną dieną
Mes išgirstame naujieną:
“Štai gyvybės eliksyrą
Jau išrado gudrūs vyrai!
Dabar amžinai gyvensim,
Nebemirsim, nebesensim.
Nereikės mums daktarų,
Nei graborių, nei kapų.
Tai bent amžius, tai gadynė,
Prasidės laikai auksiniai!”
D. Stončiūtė Ofortas — 1973
• Dainininkė Pearl Bailey apsisprendė mesti sėkmingą teatro karjerą ir daugiau pasišvęsti Dievo tarnybai: dainuoti ligoninėse, mokyklose, provincijoje, gal kur Jungtinių Tautų tarnyboje. Ji yra labai religinga ir po 40 darbo metų scenoje nori Dievo dovaną — balsą pašvęsti artimo meilės labui.
• JAV katalikų labdara pirmą kartą savo prezidentu išrinko negrą Rashey Moten, uoliai dirbusį Kansas City - St. Joseph, Misouri, vyskupijos labdaroje. Jis yra baigęs Kansas universitetą, buvęs vyskupijos sielovados tarybos prezidentas.
Danguolė Stončiūtė Ofortas — 1975
• Žurnalo "Sacred Music" redaktorium paskirtas prel. R. J. Schuler, turįs muzikologijos doktoratą, dėstęs muziką Šv. Tomo kolegijoje St. Paul.
• Daugiau kaip 2.000 protestantų evangelikų kunigų ir pasauliečių, suvažiavusių į kongresą St. Louis mieste, priėmė rezoliuciją, pasmerkiančią negimusių kūdikių žudymą.
• Motiną Teresę, iš Albanijos kilusią artimo meilės apaštalę, kuri pasišventusi neturtingiausių mirštančiųjų globai ir kurios darbuotės centras dabar yra Kalkutoje, Indijoje, specialiai pagerbė Washingtone, Nekalto Prasidėjimo šventovėje, kur buvo paminėta 25 m. sukaktis jos įsteigtos organizacijos, kurios narės pasišvenčia visų atmestų neturtingiausių mirštančiųjų globai.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINĖ ŠVENTĖ — KONCERTAS
Šiais metais mūsų metinė šventė bus vasario mėn. 22 d., sekmadieni, 4 val. po pietų Jaunimo Centre. Meninę programą atliks Jaunimo Centro choras “Audra”, Jaunimo Centro studentų tautiniu šokių ansamblis ir tautinių šokių grupė “Žilvitis”. Prieš meninę programą bus įteiktos premijos konkurso laimėtojams. Po programos — vaišės kavinėje.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
LIETUVIU KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA, II dalis. Išleido L.K. Religinės Šalpos rėmėjai 1975 m. Viršelis ir iliustracijos — Sės. Mercedes. 414 psl., kaina: minkštais viršeliais — 3,50 dol., kietais — 5 dol.
JŪRINIS SKAUTAVIMAS. Paruošė Bronius Juodelis. Išleido L.S. Brolija ir L.S. Seserija 1975 m. 240 psl., kaina nepažymėta.
PASAULIO LIETUVIŲ KATALIKŲ ŽINYNAS. Redagavo kun. K. Pugevičius. Išleido L.R. Katalikų Kunigų Vienybė 1975 m. Tai labai naudingas leidinys, tik gaila, kad palikta gana daug korektūros klaidų.
V. Karosas. NAUJAS RELIGINĖS KOVOS FRONTAS. Išleido Tiesos Mylėtojų kuopelė 1975 m.
DAINAVA 1955—1975. ALRK Jaunimo Dainavos stovyklos leidinys 1975 m. Redaktorius — Vacys Rociūnas. Gausiai iliustruota Dainavos stovyklavietės veiklos apžvalga.
STUDENTIJA IR LIETUVIŠKOJI SPAUDA
Studentas Jonas Vytautas Dunčia Michigan-Dearborn universitete įsteigė lietuvių studentų skyrių. Universiteto vadovybė davė jų veiklai kambarį ir piniginę paramą, už kurią užsisakyta 15 lietuviškų laikraščių ir žurnalų. Tai yra gražus pavyzdys ir kituose universitetuose studijuojantiems lietuviams.