J. VENCKUS, S.J.
Blaise (Blažiejus) Pascal gyveno trumpai — tik 39 metus, bet labai pagarsėjo matematikos, fizikos, literatūros, filosofijos ir teologijos (tiksliau sakant, apologetikos) srityje. Žinomiausias visame pasaulyje jo apologetinis veikalas — Pensėes (Mintys). Tas savo mintis jis surašė per paskutiniuosius savo gyvenimo metus, kai ilgai ir sunkiai sirgo vėžio liga, nuo kurios ir mirė. Jis daug kentėjo. Paguodos ieškojo tik krikščionybėje ir Šventame Rašte. Jis labai gailėjosi tų, kurie netiki ir nepripažįsta Dievo. Kaip tik jiems ir rašė tas savo mintis. Be to, Paskalis pateko į religinę srovę, vadinamą jansenizmu. Jis gynė jansenizmą savo veikalu "Lettres a un provincial", t.y. "Laiškai iš Paryžiaus draugui, gyvenančiam provincijoje". Tų laiškų puikus stilius, graži kalba, be to, ironija ir humoras, padaro juos aukštos literatūrinės vertės.
Blaise Pascal
PASKALIO JAUNYSTĖ
Vieta, kur žmogus gimsta, visuomet pasilieka giliausiai įsmigusi jo širdyje ir atmintyje. Paskalis gimė Clermont-Ferrand, senoje istoriškoje Auvergne provincijoje. Maža berasi prancūzų rašytojų, kurie neaprašytų šios provincijos gamtos grožio. Į čia 1095 m. buvo su vyskupais atvykęs popiežius Urbonas II paskelbti pirmojo kryžiaus karo. Su didele procesija jie įžengė į puošnią katedrą. Riteriai nešė įvairių spalvų vėliavas. Minios žmonių, apsirengę tautiniais rūbais, apsupo visą bažnyčią. Žmonės mylėjo savo kraštą ir savo katalikų tikėjimą. Jie didžiavosi savo gražiąja Prancūzija. Legenda sako, kad Dievas, sutvėręs pasaulį, paėmė paskutinį kartą žemės rutulį ir, prieš paleisdamas jį į erdves, pabučiavo. Toji vieta, kurią palietė dieviškos lūpos, esanti Prancūzija. Popiežius visus ragino eiti į karą ir iš pagonių išvaduoti Kristaus kančios ir prisikėlimo vietas. "Dievas to nori — Deus vult" buvo kryžiaus karų šūkis.
Paskalio motina buvo labai pamaldi ir išmintinga moteris, tik silpnos sveikatos, kurią perdavė ir sūnui. Jis niekad nebuvo sveikas, kartais vaikščiodavo su lazdomis. Motina mirė, kai sūnus buvo tik trejų metų. Jį globojo dvi vyresniosios seserys: Gilberte ir Jacqueline. Jos labai mylėjo savo paliegusį broliuką. Vėliau Gilberte parašė savo brolio biografiją, kuri buvo pagrindas kitiems Paskalio gyvenimo aprašymams.
Kai Paskalis gimė, Prancūzijos karaliaus soste sėdėjo Liudvikas XIII, bet šalį valdė pirmasis ministeris kardinolas Richelieu. Liudvikas XIII buvo padorus žmogus. Jo rūmuose nebuvo tiek ištvirkimo, kaip Liudviko XIV valdymo metu. Karalienė Ona, Austrijos princesė, buvo labai gera katalikė ir užtarė katalikus prieš jansenistus. Tik po 22 moterystės metų jai gimė sūnus Liudvikas XIV, vadinamas Liudviku Didžiuoju. Jis pastatė Versalį. Tai buvo "Karalius Saulė", išaukštinęs Prancūziją. Jis ir pirmasis ministeris Mazarin leido griežtus įsakymus prieš jansenistus.
Kai Paskalis buvo 8 m. amžiaus, jų šeima persikėlė į Paryžių. Tėvas buvo aukštas valdininkas, labai geras matematikas. Pats tėvas auklėjo savo sūnų, tad jam nereikėjo lankyti kolegijos. Sūnus tuoj parodė genialius gabumus matematikai. Mokėsi taip pat lotynų ir graikų kalbų. Tėvas vesdavosi sūnų į Mokslo Akademiją, kur susirinkdavo didžiausi to meto matematikai. Sūnus taip pat domėjosi fizika, hidraulika, hidrostatika ir kitais panašiais mokslais. Jis drauge su kitais išrado gyvsidabrio barometrą, matavo kalnuose oro spaudimą; kai kurie mokslo dėsniai pavadinti Paskalio vardu. Jis buvo vienas garsiausių anų laikų matematikų šalia Gassendi, Descartes, Leibnitz, Fermat ir kt. Gassendi jau tais laikais pradėjo dėstyti atomo teoriją.
PASKALIS IR JANSENIZMAS
Kornelijus Jansen buvo labai mokytas žmogus. Liuveno universitete buvo gavęs teologijos daktaro laipsnį. Ten pat vėliau dėstė teologiją ir Šv. Raštą. 1636 m. buvo konsekruotas Ypres vyskupu. Labai gerai buvo išstudijavęs šv. Augustino veikalus. Paskui parašė ir pats didelį veikalą apie šv. Augustiną. Jis savotiškai suprato kai kuriuos šv. Augustino doktrinos klausimus ir paskelbė naują teologijos mokslą, vadinamą jansenizmu. Jansenizmas tai yra religinis sąjūdis, kilęs iš Janseno paskelbtos teologinės sistemos, aiškinančios Dievo malonės ir žmogaus laisvos valios santykį. Jo nuomone. Dievo malonė nėra antgamtinė dovana, suteikta pirmiesiems tėvams, bet natūrali, priklausanti jų prigimčiai. Todėl po pirmųjų tėvų nuodėmės ši prigimtis buvo sugadinta. Žmogus dabar negali pasipriešinti nei savo geismams, nei Dievo malonei. Tad jis neturi laisvos valios. Dievas vienus žmones paskyrė išganymui, kitus pražūčiai. Kristus nėra miręs už visus žmones. Nežiūrint šios predestinacijos ir laisvos valios neigimo, iš kiekvieno reikalaujama griežto doros įsakymų laikymo. Tai yra Bažnyčios mokslui priešinga doktrina, prieš kurią ypač kovojo jėzuitai, pabrėždami žmogaus laisvą valią. Jansenistų doktriną keliais atvejais popiežiai yra pasmerkę: Inocentas X 1653 m., Aleksandras VII 1556 m., Klemensas XI 1705 m.
Savo perdėtai griežta doktrina jansenistai daug žmonių atstūmė nuo Bažnyčios ir paruošė kelią religiniam indiferentizmui. Į jansenistų pinkles buvo įkritęs ir Paskalis. Tai visai nenuostabu. Nors jis buvo labai gabus ir genialus žmogus, bet nebuvo teologas. Tam buvo sunku susiorientuoti kai kuriais painiais teologiniais klausimais, ypač suderinti Dievo malonę su žmogaus laisva valia. Šiuo klausimu ilgai diskutavo ir jėzuitai su domininkonais, neprieidami jokios vieningos nuomonės.
Paskalis, persiėmęs ta rigoristine jansenizmo dvasia, nesugebėjo atskirti Dievo įsakymų nuo evangeliškų patarimų, tad ir savo seserį beveik verste privertė stoti į vienuolyną, nes manė, jog žmogaus pareiga daryti tai, kas yra tobuliau. Jis draudė savo giminėms bučiuoti ir glamonėti savo vaikus, nes tai gali sukelti aistras. Vertė moteris atsisakyti papuošalų, nes visa tai gali tolinti nuo Dievo. Jis aiškino, kad žmogus yra nevertas dažnai eiti Komunijos. Jau kalbėjome apie Paskalio gabumus matematikos ir fizikos srityje, bet visa to jis atsisakė iš religinių motyvų, kuriuos jis rigoristiškai ir klaidingai interpretavo.
PORT ROYAL — JANSENISTŲ TVIRTOVĖ
Paskalis su visa šeima gyveno Rouen mieste, Normandijos sostinėje. Normandija visados pasižymėjo dideliu religingumu. Pasakojama, kad žmonės stebėjosi, jog Pasteur, toks didelis mokslininkas, buvo labai pamaldus. Jie sakydavo: "Toks didelis mokslininkas, o pamaldus kaip normandietis". Pasteur atsakydavo: "Jeigu aš būčiau dar labiau mokytas, tai būčiau pamaldus kaip normandietė". Rouen miestas dar yra garsus ir tuo, kad čia 1431 m. buvo sudeginta Orleano mergaitė — Joana d'Are. Čia gimė ir žymus prancūzų rašytojas, vadinamas Prancūzijos Šekspyru, Pierre Corneille. Paskalis Rouen mieste pergyvenęs savo atsivertimą ir tapęs jau visai kitokiu žmogumi. Jis ieškojo vietos, kur galėtų gyventi kaip vienuolis. Tokią vietą jis atrado Port Royal griežtame seselių vienuolyne. Per šimtmečius tas vienuolynas visko pergyveno. Kartais būdavo telikę 12 seselių, bet nuo 1608 metų pagarsėjo abatė Angelica, kilusi iš žinomos Arnauld šeimos. Po vienerių rekolekcijų ji taip dvasiškai pasikeitė, kad atnaujino visą vienuolyną. Atsirado naujų pašaukimų. Seselių skaičius padidėjo iki 80. Dvasios vadu ir vienuolyno nuodėmklausiu ji pasirinko Joną Duvergier de Hauranne, didelį asketą, labai imponuojančios išvaizdos ir švelnių manierų dvasiškį. Jam buvo iš eilės pasiūlytos net aštuonios vyskupijos, bet visų atsisakė. Port Royal jis pavertė jansenizmo tvirtove. Vienu metu seserys šį vienuolyną buvo užleidusios vyrams, kurie čia turėjo garsią mokyklą, kurią baigė ir žymusis prancūzų rašytojas, dramaturgas Jean Racine. Tie vyrai buvo atsiskyrėliai, nors vienuoliškų įžadų nedarydavo. Ten ir Paskalis išgyveno savo paskutiniuosius metus. Jis nebuvo atsiskyrėlis, galėdavo išvažiuoti į Paryžių, kada tik norėdavo, bet jo gyvenimas buvo griežtas: keldavosi 5 val. ryto, medituodavo, pasninkaudavo. Jiems vadovavo abatas Duvergier, tačiau dėl kažko jis nusikalto kardinolui Richelieu ir pateko į kalėjimą, kur išsėdėjo penkerius metus. Gal būt, kardinolas jį norėjo pašalinti iš Port Royal, kur jis buvo pradėjęs priešintis Bažnyčiai ir valstybei. Pagaliau Bažnyčia turėjo uždaryti ir tą vienuolyną.
Priešinga jansenistams dvasia paplito tada, kai Margaritai Marijai Alacoque pasirodė Kristus ir, rodydamas savo širdį, pasakė, kaip jis myli žmones. Čia prasidėjo didelis Bažnyčios atsinaujinimas, vedąs prie dažnos Komunijos ir draugystės su Kristumi. Popiežius Klemensas IX atleido jansenistams visas bausmes ir priėmė į Bažnyčios vienybę. Tuo pačiu metu (1576-1660) gyveno ir Vincentas Paulietis, kurs labai apgailestavo kad iš Port Royal sklindanti jansenizmo dvasia tūkstančius žmonių atitraukdavo nuo dažnos Komunijos.
PASKALIO RAŠTAI IR GYVENIMO PABAIGA
Jau esame minėję Paskalio laiškus "Let-tres à un provincial", kuriuos jis rašė nuo 1656 m. sausio 23 d. iki 1657 m. kovo 24 d., pasirašydamas Louis de Montalte slapyvardžiu. Iš viso buvo parašyta 18 laiškų. Pirmieji keturi ir du paskutinieji yra apie Dievo malonę ir laisvą valią. Čia jis dėsto Kornelijaus Janseno mokslą. Dvylikoje kitų laiškų jis rašo prieš jėzuitus, išskaičiuodamas jų "klaidas", kad jie yra per švelnūs su penitentais, neuždeda didelių atgailų, lengvai dispensuoja nuo pasninkų, lengvai prileidžia prie Komunijos. Paskalis nebuvo teologas. Jis čia tik kartojo Sorbonos profesoriaus Antoine Arnauld mokslą, įvilkdamas į savo puikų stilių. Tie laiškai yra vertinami, nes jis juos labai gerai paruošdavo. Prie vieno laiško dirbdavo apie 20 dienų, kai kuriuos yra perrašęs net po septynis kartus. Negalima sakyti, kad tuose laiškuose jis šmeižtų jėzuitus, tik jiems dažnai užkerta su ironija. Dabar jau visi pripažįsta, kad jėzuitai teisingai elgėsi, kovodami prieš jansenizmą. Jie turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą ginti Bažnyčią nuo klaidingo jansenistų mokslo.
Vis dėlto vertingiausias Paskalio veikalas yra "Pensées — Mintys", kurias jis rašė sunkiausiomis savo gyvenimo valandomis, kai sirgo nepagydomu skrandžio vėžiu. Buvo valandų, kai jis nieko negalėjo valgyti, net ir gurkšnelio vandens negalėjo nuryti. Ligą kantriai nešė, nesiskundė, pats sau parašė maldų, kaip kentėti ir savo kančia įsigyti daugiau nuopelnų. Tas mintis, kurios jam ateidavo įvairiomis progomis, rašydavo ant atskirų popieriaus lapelių ir suverdavo ant siūlo, sutvarkydamas pagal turinį. Jis tikėjosi jas išleisti atskira knyga, bet jau nespėjo tai padaryti. Tai buvo įvykdyta jau po jo mirties. Žinovai pripažįsta, kad nedaug yra knygų su tokiomis giliomis mintimis. Jis čia aiškiai nurodo žmogaus skurdą, bet drauge ir didybę. Žmogus yra vargšas, bet gali tapti angelu per Dievo malonę.
Tame rinkinyje yra tokių puikių minčių, kuriomis visi žavisi, pvz.: "Širdis dažnai turi savo motyvus, kurių protas nepažįsta". Arba kalbėdamas, kad visi ieško Dievo, bet ne visi jį suranda, jis sako: "Vieni ieško Dievo, bijodami jį prarasti, o kiti — bijodami jį surasti". Norėdamas įrodyti Dievo buvimą ir parodyti, kaip būtų neišmintingas pasaulis be Dievo, štai kokią alternatyvą jis pateikia: "Pasaulis su Dievu — paslaptis; pasaulis be Dievo — absurdas". Vieną iš šių dviejų galimybių reikia pasirinkti. Kurią protingas žmogus rinksis? Tikrai ne absurdą. Pasirinkti paslaptį nežemina žmogaus prigimties nei proto — juk kiekviename moksle yra pilna paslapčių.
Pagaliau jo kančios pasibaigė. Jis mirė, aprūpintas visais sakramentais, 1632 m. rugpiūčio 29 d., būdamas 39 m. amžiaus. Palaidotas Paryžiuje. Nežiūrint pasidavimo kai kurioms jansenistų klaidoms. Paskalis buvo tikras mistikas, įsigilinęs į dievybės gelmes.