religinės ir tautinės kultūros žurnalas kovas/march 1976 volume XXVII no. 3
|
73 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
77 |
Danguolė Sadūnaitė |
|
|
78 |
PLB Valdyba |
|
|
KATALIKŲ BAŽNYČIOS PADĖTIS LIETUVOJE |
78 |
Br. Krištanavičius, S.J. |
|
83 |
Feliksas Jucevičius |
|
|
86 |
J. Venckus, S.J. |
|
|
88 |
D. Bindokienė |
|
|
92 |
Nina Gailiūnienė |
|
|
98 |
D. ir G. Vakariai |
|
|
101 |
Nijolė Jankutė |
|
|
103 |
J. Vaišnys, S.J. |
|
|
105 |
Juozas Prunskis |
Šis “Laiškų Lietuviams” numeris yra iliustruotas dail. Dagio medžio skulptūros darbų nuotraukomis. Dail. Dagys pernai atšventė savo 70 metų amžiaus sukaktį.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Čia norime pateikti keletą minčių apie mūsų pagrindines institucijas, kurias esame įpratę vadinti veiksniais. Kai "Laiškuose Lietuviams" kartais pasirodo panašia tema koks nors straipsnis, tai kai kurie ima priekaištauti, kad mes turėtume rašyti tik religinėmis temomis, o politiniams klausimams nagrinėti turime kitus laikraščius bei žurnalus. Bet jau daug kartų esame skaitytojams priminę, o pagaliau ir be jokio specialaus priminimo kiekvieno numerio pirmame puslapyje matome įrašą, kad "Laiškai Lietuviams" yra religinės ir tautinės kultūros žurnalas. O kokiai sričiai priklauso mūsų veiksniai? Tie veiksniai yra: PLB, Vlikas, Altą, Diplomatinė tarnyba. Tai yra institucijos, kurios rūpinasi visu mūsų išeivijos gyvenimu ir Lietuvos laisve. Joms turi rūpėti ir mūsų politinė, ir kultūrinė veikla, neišskiriant net nė religinės srities. Juk mūsų konkrečiame gyvenime visa tai glaudžiai rišasi.
Šį straipsnį iššaukė kai kurių asmenų priekaištai ir nepasitenkinimas, kai "Pasaulio Lietuvyje" (1975 m. lapkr. - gruodžio numeryje) pasirodė kai kurių 1975 m. lituanistinės jaunimo stovyklos dėstytojų atsakymai į p. S. Barzduko pateiktus klausimus. Tie klausimai stovykloje buvo prabėgomis lektoriams pateikti, į kuriuos jie paskubomis trumpai atsakė. Didžiausią nepasitenkinimą sukėlė mano atsakymas į klausimą: ar laikote bendrinių mūsų institucijų gausą tikslinga apraiška, o gal būtų racionalios ir tam tikros reformos? Atsakyme buvo pripažinti dideli Altos nuopelnai, bet paskui buvo pridėta, kad dabar, kai turime Amerikoje Vliką, Altą gali būti tik keblumų teikiąs duplikatas. Mūsų vieningos veiklos klausimu esu plačiau rašęs "Laiškuose Lietuviams" 1972 m. 2-me numeryje. Iš esmės tos pačios nuomonės ir dabar tebesilaikau. Tad minėtas mano pasakymas apie Altą, galima sakyti, buvo iš viso konteksto išimta mintis, kuri, nežinant visos mano galvosenos, tikrai galėjo
Dagys Pasigailėk mūsų!
atrodyti labai keista ir net žiauri. Kai kurie tuoj pradėjo daryti jiems įprastas išvadas: Vaišnys sako, kad Altą nereikalinga, vadinasi, jis sako, kad nereikia Lietuvos laisvinimo institucijos; taigi jis nenori, kad Lietuva būtų išlaisvinta; taigi jis yra komunistas!
Mane visuomet liūdnino ir tebeliūdnina mūsų veiklos skaldymas ir visų mūsų skaidymasis, kai mes dažnai visi kartu nekovojame prieš savo bendrą priešą, bet kovos ginklus nukreipiame vieni prieš kitus. Tokia "veikla" neabejotinai silpnina Lietuvos laisvinimo pastangas, pasitarnaudama tik okupantui. Nesakau, kad reikėtų visas skirtingas institucijas panaikinti, paliekant tik vieną, bet būtinai reikia, kad tos institucijos glaudžiai bendradarbiautų, viena kitą remtų, o neimtų griauti tai, ką kita stato.
Danguolė Sadūnaitė
KVIETIMAS
rytas atėjo
tyliai, be garso
(kai dangus — tiktai drėgnai mėlyna rožė)
— — —
visur matydamas
stebuklą
IŠSIPILDYMAS
ir atrodo man dabar,
metams baigiantis,
jog visas mano skausmas,
visas mano skausmas
sutekėjo, Viešpatie,
į Tavo kūną
DŽIAUGSMAS
1.
buvau dulkė,
kelyje —
kaitroje gimusi
2.
užmirštą valandą
atėjai,
lietumi mane apgaubdamas,
— — —
ir dabar savo spalvomis
pasiekiu dangų
Po didvyriškų pastangų bei didžių aukų 1918 metais vasario mėn. 16 dieną mūsų tautai vėl sušvito laisvė ir nepriklausomybė. Laisvę laimėjusi, džiaugsmo triumfe pradėjo ji naują tautinės kūrybos gadynę, apimančią visą tautinio gyvenimo plotmę.
Šia prasme nuostabion pagalbon atėjo ir busimasis Kristaus Vietininkas Popiežius Pijus XI. Lankydamas Lietuvą 1920 m. pradžioje, jis matė mūsų tautos nepalaužiamą tikėjimą, išlaikytą ir sunkiose josios gyvenimo valandose. Ir jis šios reikšmingos tikrovės neužmiršo.
Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės ir visos tautos pastangų dėka 1923 metais balandžio 4 dieną iškilmingu raštu " Lituano-rum gente" Pijus XI kuria Lietuvos Katalikų Bažnyčios nepriklausomą provinciją, tuo atbaigdamas Lietuvos laisvės troškimą ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenime.
"Popiežiaus Pijaus XI pirmaeilės istorinės reikšmės darbas, bažnytinės provincijos sudarymas, užbaigė nepriklausomos Lietuvos kūrimo darbą", — taip vertina vysk. P. Būčys šias Pijaus XI nuoširdžias pastangas.
(Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo 50 m. sukakčiai paminėti)
BR. KRISTANAVIČIUS, S.J.
Nepriklausomybės pradžioje Lietuvos respublikos teritorijoje buvo tik viena vadinamoji Žemaičių vyskupija. Jai vadovavo už nepriklausomybės veiklą labai nusipelnęs vysk. Pranciškus Karevičius, teologijos magistras, gimęs Mosėdžio parapijoje 1861 m. rugsėjo 30 dieną, miręs Marijampolėje 1945 m. gegužės 30 dieną. Sudarant Lietuvos Bažnyčios provinciją 1926 m., jis atsisakė savo pareigų, buvo pakeltas į arkivyskupus ir įstojo į Tėvų Marijonų vienuoliją, kuriai jis, arkivysk. J. Matulevičius, prof. Pr. Būčys ir kiti kunigai norėjo duoti naują impulsą. Kaimo arkivyskupu tapo vysk. J. Skvireckas, buvęs vysk. Karevičiaus pagalbininkas, generalinis jo vikaras, katedros kapitulos dekanas ir kunigų seminarijos profesorius.
Anais laikais Žemaičių vyskupija turėjo 19 dekanatų, kurių 17 buvo Lietuvos teritorijoje ir 2 Latvijoje, Kurše ir Žemgalijoje. Žemaičių vyskupijoje buvo 222 parapijos ir 170 filijų. Parapijose ir filijose apaštalavo 680 kunigų. Lietuvoje buvo 1.219.511 tikinčiųjų, Kuršo ir Žemgalijos dekanatuose — 100,070. Taigi iš viso — 1.319.589. Be to, vyskupijos ribose buvo 4 vienuolynai. Tėvų Pranciškonų Kretingoje, seselių Benediktinių Kaune, seselių Kotryniečių Krakėse ir seselių Kazimieriečių Pažaislyje.
Vienuolynai buvo maži ir į viešą gyvenimą neturėjo jokios įtakos. Kretingoje gyveno tik du tėvai: T. Antanas Pranciškus Bizauskas ir T. Jeronimas Pečkaitis. Vienuolyne viešėjo ir du kunigai pasauliečiai. Seselių Benediktinių vienuolyne buvo 16 seselių, daugiausia lenkų kilmės. Lenkų kilmės buvo ir Kotrynietės. Šv. Kazimiero seselės Pažaislyje buvo lietuvaitės. Motina Marija Kaupaitė, kongregacijos steigėja ir generalinė vyresnioji, buvo gimusi Ramygalos parapijoje 1880 m. Ji mirė Čikagoje 1940 m.
Stambus katalikybės jėgų šaltinis buvo Kauno kunigų seminarija. Joje mokslas tęsdavosi 6 metus. Dviejuose filosofijos kursuose mokėsi 50 klierikų, keturiuose teologijos kursuose taip pat 50 klierikų. Kauno kunigų seminarija turėjo 10 profesorių. Vysk. J. Skvireckas dėstė Šv. Raštą, egzegezę ir archeologiją. Kan. Kazimieras Paltarokas, seminarijos vicerektorius, dėstė fundamentalinę teologiją ir įvedė klierikus į kai kuriuos teologijos ir sociologijos klausimus. Kun. dr. Juozas Lesauskis dėstė dogmatinę teologiją ir liturgiją. Rektorius J. Maciulevičius-Maironis dėstė moralinę ir pastoralinę teologiją. Kan. Kazimieras Šaulys dėstė bažnytinę ir civilinę teisę. Kan. Antanas Alekna buvo Bažnyčios, Lietuvos ir pasaulinės istorijos profesorius. Kun. Morkus Merkelis dėstė patristiką, homiletiką, pedagogiką ir liet. literatūrą. Kun. Vladas Jurgutis dėstė filosofijos istoriją ir mokė lotynų kalbos. Kan. Pranas Penkauskas dėstė gamtos mokslus, mokė lotynų kalbos ir giedojimo. Kun. Izidorius Tamošaitis dėstė filosofiją. Kun. J. Petrošius buvo seminarijos ūkvedys ir sekretorius, o dr. Rapolas Šliūpas — seminarijos gydytojas.
Skaityti daugiau: KATALIKŲ BAŽNYČIOS PADĖTIS LIETUVOJE NEPRIKLAUSOMYBĖS PRADŽIOJE
FELIKSAS JUCEVIČIUS
2. PAŽINIMAS IR ABSTRAKCIJA
Kai diskutuojame bet kuriais klausimais, neretai pastebime, kad vieni su kitais nesusikalbame, nes vieni ir kiti suprantame skirtingai tuos pačius žodžius. Atsitinka dar ir taip, kad operuojame kartais terminais, net gerai nežinodami jų prasmės. Šiuo metu ypač madoje yra žodis abstrakcija. Kalbame apie abstraktų galvojimą ir abstrakčias sąvokas, abstraktų meną ir abstrakčius ženklus. Ką abstraktus iš tikrųjų reiškia, daugeliui nėra jau taip aišku. O vis dėlto vertėtų su abstrakcijos sąvoka artimiau susipažinti, nes kaip žmogiškojo pažinimo plotmėje apskritai, taip ir filosofijoje ji atlieka svarbų vaidmenį. Net man atrodo, kad be šios sąvokos tinkamo supratimo negalima susidaryti ir tikslesnės filosofijos sampratos. Juk filosofinis pažinimas yra savos rūšies abstraktinis mąstymas.
Mėgindama suvokti pasaulį, mintis susiduria betarpiškai su pavieniu dalyku, kuris tarytum suideda iš dviejų pradų — individualinio, konkretaus, pajaučiamo, atsitiktinio ir kito visuotinio, bendro bei būtino. Pavienis dalykas yra tiek visuotinis, kiek jis yra abstraktus. Visuotinis pradas atsipalaiduoja nuo individualinio prado, kad galėtų jį prašokti. Paskirybės ir visuotinybės, konkretybės ir abstraktybės dialektika saisto filosofinę mintį nuo pat pradžios, ir atrodo, kad ji atitinka mąstymo vyksmą ir tikrovės struktūrą.
J. VENCKUS, S.J.
Bergson yra vienas iš didžiausių 20-jo amžiaus filosofų. Mūsų lietuviškoji publika gal jį mažiau pažinojo, todėl buvo norėta į lietuvių kalbą išversti kai kuriuos jo veikalus. Jis buvo davęs leidimą. Taip pat jis pats asmeniškai parašė laišką, apgailestaudamas, kad rusai okupavo Lietuvą ir taip žiauriai su lietuviais elgėsi.
Jis gimė Paryžiuje 1859 m., tai yra tais pačiais metais, kai pasirodė Darwino garsusis veikalas "Origin of Species", žymiai pakeitęs gamtos mokslų raidą, žmogaus galvoseną ir turėjęs įtakos taip pat į Katalikų Bažnyčios mokslą. Jo tėvai buvo atvykę iš Lenkijos. Jie buvo žydų kilmės. Tikroji tėvo pavardė buvo Berek - son, Bereko sūnus. Vėliau ši pavardė buvo pakeista į Bergson. Tėvas buvo muzikas, dirigavo orkestrą Genevoje. Motina buvo Anglijos žydė. Vaikas sakosi išaugęs be jokios religinės aplinkos. Vis dėlto žydai, ta buvusi "išrinktoji tauta", tam tikra prasme išlaiko Šv. Rašto dvasią. Žydų motinos yra žinomos savo prisirišimu prie šeimos, prie vaikų, mokančios savęs atsižadėti. Kai žydai 1967 m. laimėjo karą, visi stebėjosi jų santūrumu. Kai kas mano, kad žydai prisiminė Šv. Rašto žodžius "parblokšto priešo nežemink" — jie nežemino arabų ar egiptiečių. Tur būt, vis dėlto yra tiesa, kad žydų yra mažiau alkoholikų ir kriminalistų. Jie turi daug gerų gydytojų, advokatų, muzikų, universiteto profesorių. Kažkodėl tik sporto srityje jie nepasižymi. Tačiau daugelis garsiausių pasaulio šachmatininkų yra žydai.
Henri Bergson
Bergson buvo gavęs labai gerą prancūzišką išauklėjimą. Buvo tikras prancūzų intelektualas, visados gražiai, tvarkingai apsirengęs ir su visais mandagus. Juo žavėjosi ir profesoriai, ir studentai. Baigęs seminariją, kuri ruošė mokytojus aukštesniosioms mokykloms, jis mokytojavo įvairiose Paryžiaus ir provincijos aukštesniosiose mokyklose. 1889 m. gavo filosofijos daktaro laipsnį, parašęs disertaciją apie laiką ir laisvą valią. Labiausiai Bergson pagarsėjo, profesoriaudamas College de France. Tai buvo materializmo ir technikos laikai. Savo paskaitomis Bergsonas daugelį žavėjo. Gal būt, jo paskaitos išgelbėjo ir Jacques Maritain su žmona Raissa, kuriuodu buvo pasiryžę nusižudyti, nes gyvenimas atrodė beprasmis, beviltiškas. Juodu, pasiklausę Bergsono paskaitų, visiškai pasikeitė.
D. BINDOKIENĖ
Svarbus posėdis. Būrys žmonių rimtai tariasi, planuoja, karščiuojasi dėl nuomonių skirtumo ir vėl aprimsta. Žmonių gal dvidešimt; penki iš jų rūko. Ne šiaip sau, retkarčiais, bet vieną cigaretę po kitos, tarytum jiems kokia kvota nustatyta, ir bijo atsilikti. Peleninės kupinos nuorūkų, kambarys mėlynuoja. Nerūkoriai kosteli, trina akis, rauko nosis, bet nė vienas neišdrįsta pasakyti: gana! jūs jau sauvaliavote dvi valandas, o mes kentėme, ar ne laikas dabar jums truputį pakentėti? Kai pagaliau vienas nedrąsiai protestuoja, iš jo net pasišaipoma — tai, mat, ponaitis atsirado, uždraus rūkyti!
Penktadienio vakaras kažkur didelėje lietuvių kolonijoje. Žmonių pilna jauki patalpa — girkšnoja kavą, vynelį, klausosi įdomios paskaitos. Nuotaika draugiška, pakili. Visi susirinko pasižmonėti, atsigaivinti savųjų tarpe po ilgų savaitinio darbo valandų. Po kurio laiko didžiajai daliai vakaronės dalyvių ši maloni pramoga pavirsta jeigu jau ne tikra kančia, tai bent nepatogumu. Beveik nuo kiekvieno stalelio kyla dūmų debesėliai, lyg smilkalai kažkokiam velniško savanaudiškumo dievaičiui. Veltui nerūkoriai kosti, čiaudo ir eina namo raudonom akim, gergždžiančiom gerklėm, dvokiančiais drabužiais — niekas nedrįsta viešai protestuoti, o tuo labiau rengėjai, kurie bijo prarasti lankytojų dalį. Visi žino, kad rūkoriai ambicingi, jiems nepadiktuosi, o tuo tarpu nerūkantieji, norėdami pasisemti kultūrinio peno, vis tiek ateis kitą penktadienį, vėl kentės, bet tylės.
Penkiese važiuoja automobiliu į darbą. Vienas iš jų, vos tik įlipęs, užsidega cigaretę. Iki pasiekiama darbovietė, tų cigarečių skaičius auga ir auga, o skaidrus ryto oras ima mėlynuoti pro dūmuotus langus. Jeigu vienas ir mėgintų protestuoti prieš tą oro teršimą, naudos tikriausiai neturėtų, o nemalonumo tai tikrai.
Ir taip visur: baliuose, kur skaniausia vakarienė pavirsta šiaudais, nes prie to paties stalo atsiranda bičiulių, kurie viena ranka laiko šakutę, kita — cigaretę; posėdžiuose, chorų repeticijose, įstaigose, net universiteto klasėse ar sporto salėse.
("Laiškų Lietuviams" konkurse I premiją laimėjęs straipsnis)
Nina Gailiūnienė
Jei džiaugiesi maloniais vaikystės ir ankstyvos jaunystės prisiminimais, esi užaugęs laimingoje šeimoje. Būdamas vaikas, nesupranti. Atrodo, kitaip ir būti negali. Visos šeimos laimingos.
Sulaukęs amžiaus, kai jau reikia skustis barzdą, suvoki šeimos svarbą. Ji yra ta molekulė, iš kurių sulipinta visuomenė, parapija, tauta, valstybė. Šeima yra Bažnyčios ir valstybės pagrindas. Suardyk šeimą — šios dvi gyvybinės institucijos savaime sugrius.
Nenuostabu, kad paskutiniame dešimtmetyje šeimos klausimas yra viena iš populiariausių temų nesibaigiančioms diskusijoms. O kai kalbama, tai tuo pačiu parodoma, kad ten kažkas negero. Šeimos irsta, įsitikinimui nereikia ieškoti duomenų statistikose. Kiekvienos iš mūsų lengvai priskaito dešimt ar daugiau skyrybų savo giminių, draugų ir pažįstamų tarpe.
Kodėl jos irsto, vieno atsakymo nėra. Nėra ir vieno autoriteto, pas kurį galėtum pasiklausti.
Mūsų seneliai ir tėvai (jeigu neišsiskyrę...) kaltę verčia bažnytinėms reformoms. Girdi, jaunimas, pamatęs, kad ir Bažnyčioje nėra pastovumo, pasimetė. Kiekvienas gyvena sava galva.
Dvasiškija kaltina visuomenę, kad ji paskendo materializme. Atmetė Bažnyčios uždėtus moralės varžtus ir gyvena pagal dienos madą. Dvasios vadovus pakeitė psichologai ir psichiatrai.
Sociologai ir psichologai aiškina, kad modernus žmogus pasidarė technikos vergas. Žmogus pakelia daug vargo, o gerame gyvenime išlempa. Pokarinė technika padėjo žmogui pasiekti iki šiol nematytos materialinės gerovės, kuriai jis psichologiškai nebuvo pasiruošęs. Ypač jaunimas. Jam viskas tarsi iš dangaus nukrito. Be to, ta pati technika pasaulį padarė mažą. Greičiau sužinome, kas įvyko tolimiausiuose pasaulio kampuose, kaip savo kaimynystėje.
Mūsų seneliai ir tėvai matė žmogų alkaną ir nuskurusį, kai elgeta pasibeldė į duris. Jaunimas, viskuo pertekęs namuose, moto nuogus ir mirštančius badu Afrikoje ar Azijoje. Jaunimas, neturėjęs gyvenimo patirties, yra ideališkesnis, nekantresnis, greitas sprendimams ir veiklai. Nenuostabu, kad jis neišlaiko dvasinės pusiausvyros. Vieni renkasi egoisto kelią. Be skrupulų gyvena pagal dėsnį carpe diem. Rytojaus gal jau nebus. Studijuoja brangiose kolegijose. Važinėja sportiniais automobiliais. Leidžia atostogas užjūriuose. Priklauso brangiems sporto klubams. Tėvai už viską apmoko.
Skaityti daugiau: Something Old - Something New; Something Borrowed - Something Blue
Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
KIPRO PETRAUSKO 90-TOSIOS GIMIMO METINĖS
"Literatūros ir Meno" savaitraštyje Genrikas Zimanas rašo prisiminimus apie Kiprą Petrauską.
Pirmoje dvidešimtojo amžiaus pusėje Kipras Petrauskas buvo talentingiausias Lietuvos operos tenoras. Kaune jį vadindavo tiesiog Kipru. Visi suprasdavo, apie ką kalbama, nes anais laikais jam niekas negalėjo prilygti.
Scenoje darė labai didelį įspūdį. Buvo didingos išvaizdos, iškilmingos elgsenos, santūrus ir kupinas vidinės didybės, lyg kažkoks antžmogis su nežemiška jėga. Nuostabaus aksominio tembro jo balsas skambėdavo neapsakomai žavingai, kuris tarsi glamonėdavo ir pavergdavo klausytojus, sukeldamas savotiškai saldų bei malonų graudulį. (Jo balsas girdimas ir šiandien išlikusiose plokštelėse, bet kažkaip silpniau). Tolygiai su dainavimu ir vaidindavo. "Carmen" operoje jis dažnai suplėšydavo marškinius ne teatrališkai, o tikrai. Gyveno tokiu laikotarpiu, kai nebuvo televizijos, o radijas buvo mažai paplitęs. Žmonės nedaug tegalėjo klausytis pasaulio garsenybių. Jei jis gyventų dar šiandien, apie jį žinotų visas pasaulis.
Vokiečių okupacijos metais Kipras atsitiktinai liko Lietuvoje. G. Zimanas pasakoja, kad 1941 m. pirmą karo dieną Kipras su savo automobiliu buvo pašauktas karinei tarnybai. Visi pašauktieji su automobiliais stovėjo eilėje Laisvės alėjoje, priešais Įgulos bažnyčią. Šie automobiliai buvo paruošti išvežti Lietuvos komunistus į Sovietų Sąjungą. Pro šalį eidamas G. Zimanas, tais laikais "Tiesos" redaktorius, Kiprą iš tos vilkstinės ištraukė. Pasilikęs tęsė dainavimą Lietuvos valstybės operoje. Slėpė ir augino Lietuvos operos ir baleto dirigento Leibos Hofmehlerio dukterį.
1944 m. G. Zimanui sugrįžus į Lietuvą ir susitikus Kiprą, šis jam priekaištavo, kad, 1941 metais išvažiavęs į Rusijos gilumą, būtų kaip reikiant pagarsėjęs.
(ir šis tas apie jo naujus “Apsakymus”)
Nijolė Jankutė
Yra rašytojų, kuriuos pačius už jų knygas skaitytojas pamilsta. Tokia literatūrinė mano meilė, turiu prisipažinti, yra Marius Katiliškis. Gražus man rašytojo vardas, dar gražesnė pavardė, bet už vis gražiausios — jo knygos.
Pamilau Katiliškį už "Paskendusią vasarą", kurios ištraukas skaičiau, berods, "Aiduose" anais senais lagerių laikais, kada jaunimo nepančiojo televizija, todėl buvo tiek laiko skaityti... "Paskendusios vasaros" paskandino mane sodriausioj ir gyvastingiausioj, iki tol negirdėtoj, lietuvių kalboj ir tokioje ilgesingoje nuotaikoje, kad jaučiausi, lyg įžengusi į spalvų, garsų ir nenusakomų grožio virpesių paveikslą, iš kurio nebesinorėjo sugrįžti.
Kuo daugiau Katiliškis rašė, tuo labiau gyvenau jo knygomis — tais gyvybės ir dinamikos sklidinais pasauliais, kur palikto kaimo žmonės, perkeisti sodraus žodžio ir nuotaikų spalvos, stojosi vylingom laumėm ir šėlstančiais miškiniais; kur viskas kvepėjo šienu, prakaitu, giria; kur gyvenimas virė, mušė šaltiniais, alaus statinių kamščiais ir bernų kumščiais; kur keliai tvino polaidžio sniegais ir negrįžtamai išėjusių siaubu. Trumpai, Katiliškio knygos "ėjo galvon", kaip geras "trunksmas".
A, tikri man buvo Katiliškio bernai ir mergos, tikros jo gryčios ir seklyčios, mėšlavežiai ir pupžydžiai — paskendusių vaikystės vasarų išplaukę atminimai! Tikri medkirčiai ir eglišakių kvapas; dar tikresni pabėgėliais užtvinę keliai ir klaikus fronto dundėjimas.
Bet — nebetikros man Katiliškio "Apysakos". Kažkur pražuvo išmislingas, neprilygstamų istorijų dėdė. Lyg paklydo Čikagos gatvėse, gal nubluko ir suseno... Nors jo žodis sodrus, bet kaip vaisius išnokęs po stiklu, ir jo žmonės gyvi, bet kaip gavę injekciją. Nėra, atrodo, kaip išsisiaust miškiniams, labiau benzinu, negu alum dvokiančioj Bridgeporto smuklėj; o ir laumės nelabai belaumiškos, kai kur blankiai prostitutiškos. .. Gal kad jos negrįžtamai išklydo iš "Užuovėjos" ir "Miškais einančio rudens" — savo namų ir savo stichijos?
Ne geriau pas skaitytoją sekasi ir "Apsakymų" vyrams bei diedams. Vyrai vis nuobodžiaudami geria ir gerdami nuobodžiauja. Diedai gurkšnoja, keiksnojasi ir vėl gurkšnoja. Daugiau jie gėrė "Miškais ateina ruduo" ir "Išėjusiems negrįžti", be to, daug smarkiau mylėjo, bet visa tai buvo ten reikalinga, natūralu. Viskas plaukė iš autoriaus vaizduojamo gyvenimo. Ten nebuvo nieko nuobodaus; ten gyvenimas virė ir šėlo, ir tam intensyvumui spalvinga jausmų gama atliepė veikėjai.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
FRAZEOLOGIZMAI SU ŽODŽIU KAILIS
Senais laikais kailis buvo laikomas didelėje pagarboje. Jis buvo svarbiausias žmogaus apdaras, kai dar niekas nemokėjo nei verpti, nei austi. Kai dar nebuvo nei metalinių, nei popierinių pinigų, kailis dažnai juos pavaduodavo. Kai žmogus pramoko rašyti, o dar nebuvo išradęs popieriaus, rašydavo ant kailių. Gal tai ir bus viena pagrindinių priežasčių, dėl ko ir mūsų kalboje yra tiek daug įvairių posakių su žodžiu kailis. Tuose posakiuose kailis dažnai atstoja visą žmogų (pars pro toto). Taip pat yra daug posakių, kur žodis kailis su kokiu nors veiksmažodžiu reiškia mušti, lupti, bausti. Pirmiausia pateiksime kai kuriuos posakius, reiškiančius mušti arba būti mušamam, o paskui — ir kitokias įvairias reikšmes turinčius pasakymus.
I
Į KAILĮ DUOTI, PILTI, ĮKRĖSTI: Gali kiek nori duoti į kailį — neklauso, ir tiek. Įpilk jam į kailį, tai gal nutils. Kai gerai tau, vaikeli, įkrėsiu į kailį, tai gal geriau pradėsi mokytis.
Į KAILI GAUTI, KLIŪTI, TEKTI: Paprastai kas prie kitų kabinėjasi, patys gauna į kailį. Kad pradėjo visus pliekti, tai net ir man kliuvo į kailį. Jeigu taip elgsiesi, tai tuoj ir vėl tau teks į kailį
KAILIUI DARBE BŪTI: Tai šiandien ir vėl tavo kailis darbe buvo?
KAILIUI ATSAKYTI: Jeigu neklausysi tėvo, tavo paties kailis atsakys.
KAILĮ APLYGINTI, IŠLYGINTI: Kai aplyginau jam kailį, tai dabar kaip šventas. Ko čia kabiniesi, ar nori, kad kailį išlyginčiau?
KAILĮ IŠDIRBTI: Kai išidrbsiu tau kailį, tai pamatysi, ką reiškia neklausyti.
Čia paminėjome tik keletą pavyzdžių, kur kailis su kai kuriais veiksmažodžiais vaizdingoje liaudies kalboje reiškia mušti, gauti mušti, būti mušamam ir pan. Šiam tikslui su žodžiu kailis įvairiose Lietuvos vietovėse vartojami įvairūs veiksmažodžiai, pvz.: (kailį) iškedenti, pakedenti, iškočioti, išlupti, išprausti, išmazgoti, išperti, išpliekti, paspirginti, iššukuoti, ištarkuoti, išvanoti, išvelėti, pasvilinti, šutinti, skalbti, šveisti, tvoti ir t.t.
II
ANT SAVO KAILIO IMTI, PRISIIMTI — atsakingam būti: Nieko neprisiimk ant savo kailio, nes gali įkliūti. Būk ramus — visa tai aš imu ant savo kailio.
ANT SAVO KAILIO PATIRTI — pergyventi, pajusti: Šiuos tavo vargus ir aš esu ant savo kailio patyręs. Kai su juo padraugausi, tai ant savo kailio patirsi, koks jo charakteris.
HINDENBURG
Didelis pasisekimas tokių gąsdinančios įtampos filmų, kaip “Jaws”, “Earthquake” ir panašių bus paveikęs, kad būtų sukurtas šis filmas apie milžiniškojo vokiečių cepelino “Hindenburgo” tragediją. Šis cepelinas ore sudegė 1937 m. gegužės 6 d., jau perskridęs Atlantą ir pasiekęs aerodromą Lakehurst, N.J. Nelaimėje buvo užmušti 22 cepelino aptarnautojai, 13 keleivių ir vienas žemėje stovėjęs asmuo.
Filmas yra susuktas Universal bendrovės. Jis nesiriboja vien pačiu cepelino sudegimu, bet atskleidžia ir paruošiamuosius darbus, keleivių charakterius bei jų išgyvenimus skridimo ir katastrofos metu. Filmo scenarijų sukūrė Nelson Goddin, panaudodamas M.M. Mooney knyga.
Filmui nepalanki aplinkybė, kad beveik kiekvienas žiūrovas iš anksto žino pabaigą — cepelinas sudegs. Užtat režisierius Robert Wise čia įveda naujų papildymų. Vaizduojami nacių laikai Vokietijoje, skamba vokiškosios dainos prie jų pamėgto alučio. įvedama nauja intriga, kad cepelino žuvimo priežastis buvo sabotažas, atliktas nacių nemėgusio asmens. Naciai turėjo tikslą laimėti sau palankios propagandos šiuo pasisekusiu milžinu — cepelinu, nugalinčiu bekraštį okeaną. Sabotažininkas norėjo, kad ta propaganda subliukštų kaip tik amerikiečių akyse, todėl padėjo bombą, su laikrodžiu užtaisytą, kad cepelinas sprogtų, jau pasiekęs skridimo pabaigą.
Dagys Did. Kunigaikštis Gediminas diktuoja
Pavojų susekė vokiečių į cepeliną įsodintas žvalgybos pulkininkas, tik grįžęs iš talkinimo ispanams. Šį savo vaidmenį čia gerai atlieka aktorius George C. Scott, gal labiausiai sudominąs publiką, greta su keliaujančios grafienės vaidmenyje aktore Anne Bancroft. Filme yra įvairumų. Čia koncertas su humoristinėmis parodijomis, juokiantis iš nacių, čia kortų lošėjų įtampa, čia romantiškos prošvaistės, čia grafienės ginčai su nacių muitininkais, čia sabotažininko gaudymas. Bet, žinoma, ypač gilų įspūdį palieka į tą filmą įjungtos tikrovės nuotraukos — kaip suliepsnojo ir sudegė milžiniškasis cepelinas. Filme yra ir aktualių dialogų mūsų laikams, kaip tas klausimas sabotažininkui: “Argi manai, kad pakeisi pasaulį, susprogdindamas Hindenburgą?” “Bent tai bus vieta tą keitimą pradėti”, — atsako šis. Pabaigoje Greg Mullavey perteikia Herb Morrisono, ABC reporterio, gyvą atpasakojimą per radiją tos baisios Hindenburgo tragedijos.
Apskritai filmas intriguojantis. Gal jis neiškilęs į menines aukštumas, bet turi elementų, kurie jį daro vertu pamatyti. Vaikams gal būtų kiek per baisus.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSO PREMIJŲ ĮTEIKIMAS IR KONCERTAS
Septynioliktajam “Laiškų Lietuviams” konkursui buvo atsiųsta 12 straipsnių. Premijas laimėjo šie konkurso dalyviai: I premiją (150 dol.) — Nina Gailiūnienė, Hartford, Conn.; II premiją (100 dol.)—Gražina Kriaučiūnienė, Lansing, Mich.; III premiją (75 dol.) — Nijolė Beleškaltė - Gražulienė, Hazel Crest, Ill.; IV premiją (50 dol.) — Viktoras Nakas, Birmingham, Mich.; V premiją (25 dol.) — Rasa Miliauskaitė, Chicago, Ill.
Šio konkurso premijų mecenatai buvo: Jolita ir Vida Kriaučeliūnaitės (150 dol.), Birutė Lieponytė (100 dol.), Ona ir Vincas Kuliešiai (100 dol.), Stefanija Rudokienė (50 dol.)
Konkurso vertinimo komisija: Aleksandra Likanderienė (pirm.), Danutė Bindokienė (sekr.), Vytautas Kasniūnas, Nijolė Užubalienė, Gediminas Vakaris.
Premijos buvo įteiktos Jaunimo Centre š.m. vasario mėn. 22 d. Mecenatų vardu žodį tarė Jolita Kriaučeliūnaitė, o laureatų — V-tosios premijos laimėtoja penkiolikmetė Rasa Miliauskaitė.
Koncerto programą atliko Jaunimo Centro choras “Audra”, vadovaujamas Fausto Strolios; Jaunimo Centro studentų tautinių šokių ansamblis, vadovaujamas Leokadijos Braždienės; tautinių šokių grupė “Žilvitis”, vadovaujamas Vandos Stankienės ir Anicetos Mažeikienės.
Visiems čia paminėtiems asmenims už visokeriopą pagalbą nuoširdžiai dėkojame. Taip pat dėkojame už pagalbą vaišių metu: R. Andrijauskienei, I. Bernatavičienei, I. Dapkienei, P. Dapkui, E. Pranckevičienel, Br. Stravinskienei, D. Vakarei, D. Viktorienei. Už skelbimus esame dėkingi “Margučio” ir Sophie Barkus radijo programų vedėjams, o už labai gražių plakatų nupiešimą — Danai Varaneckienei.
“Laiškų Lietuviams” redakcija ir administracija