("Laiškų Lietuviams" konkurse I premiją laimėjęs straipsnis)
Nina Gailiūnienė
Jei džiaugiesi maloniais vaikystės ir ankstyvos jaunystės prisiminimais, esi užaugęs laimingoje šeimoje. Būdamas vaikas, nesupranti. Atrodo, kitaip ir būti negali. Visos šeimos laimingos.
Sulaukęs amžiaus, kai jau reikia skustis barzdą, suvoki šeimos svarbą. Ji yra ta molekulė, iš kurių sulipinta visuomenė, parapija, tauta, valstybė. Šeima yra Bažnyčios ir valstybės pagrindas. Suardyk šeimą — šios dvi gyvybinės institucijos savaime sugrius.
Nenuostabu, kad paskutiniame dešimtmetyje šeimos klausimas yra viena iš populiariausių temų nesibaigiančioms diskusijoms. O kai kalbama, tai tuo pačiu parodoma, kad ten kažkas negero. Šeimos irsta, įsitikinimui nereikia ieškoti duomenų statistikose. Kiekvienos iš mūsų lengvai priskaito dešimt ar daugiau skyrybų savo giminių, draugų ir pažįstamų tarpe.
Kodėl jos irsto, vieno atsakymo nėra. Nėra ir vieno autoriteto, pas kurį galėtum pasiklausti.
Mūsų seneliai ir tėvai (jeigu neišsiskyrę...) kaltę verčia bažnytinėms reformoms. Girdi, jaunimas, pamatęs, kad ir Bažnyčioje nėra pastovumo, pasimetė. Kiekvienas gyvena sava galva.
Dvasiškija kaltina visuomenę, kad ji paskendo materializme. Atmetė Bažnyčios uždėtus moralės varžtus ir gyvena pagal dienos madą. Dvasios vadovus pakeitė psichologai ir psichiatrai.
Sociologai ir psichologai aiškina, kad modernus žmogus pasidarė technikos vergas. Žmogus pakelia daug vargo, o gerame gyvenime išlempa. Pokarinė technika padėjo žmogui pasiekti iki šiol nematytos materialinės gerovės, kuriai jis psichologiškai nebuvo pasiruošęs. Ypač jaunimas. Jam viskas tarsi iš dangaus nukrito. Be to, ta pati technika pasaulį padarė mažą. Greičiau sužinome, kas įvyko tolimiausiuose pasaulio kampuose, kaip savo kaimynystėje.
Mūsų seneliai ir tėvai matė žmogų alkaną ir nuskurusį, kai elgeta pasibeldė į duris. Jaunimas, viskuo pertekęs namuose, moto nuogus ir mirštančius badu Afrikoje ar Azijoje. Jaunimas, neturėjęs gyvenimo patirties, yra ideališkesnis, nekantresnis, greitas sprendimams ir veiklai. Nenuostabu, kad jis neišlaiko dvasinės pusiausvyros. Vieni renkasi egoisto kelią. Be skrupulų gyvena pagal dėsnį carpe diem. Rytojaus gal jau nebus. Studijuoja brangiose kolegijose. Važinėja sportiniais automobiliais. Leidžia atostogas užjūriuose. Priklauso brangiems sporto klubams. Tėvai už viską apmoko.
Kiti nueina į kitą kraštutinumą. Pasmerkia turtingus tėvus, nors jie savo gerovės pasiekė prakaitu ir taupumu. Pasirenka savanoriško skurdžiaus dalią. Pasidaro pasyvūs reakcionieriai ar aktyvūs revoliucionieriai prieš "establishment" — bažnytinį ar pasaulietišką.
Pirmosios grupės jaunuoliai, par daug išugdę savyje egoistinį instinktą, yra bloga medžiaga vedyboms. Jie tuokiasi anksti ir skiriasi greitai. Darniam sugyvenimui reikia savęs atsižadėjimo. Antrosios grupės jaunuoliai dažniausiai yra priešingi vedyboms iš esmės. Šeima juk yra pagrindinė "establishment'o" ląstelė.
Istorikai ir antropologai, žinodami, kad tautos, rasės ir kultūros gimsta, gyvena ir miršta, sako, kad ir šeima nustos egzistuoti. Moderniam, nuolat judančiam žmogui šeima pasidarys nereikalinga našta. Jis savo seksualinį patraukimą patenkins su atsitiktiniu, fiziškai patraukliu partneriu. Jeigu atsiras tokių santykių vaisius — kūdikis, jį užaugins valstybė. Taip vyras ir moteris, neįsipareigoję vienas kitam, pasiliks laisvi skraidyti, kaip plaštakės, nuo žiedo prie žiedo.
Toks pranašavimas šeimos ateičiai — (liūdnas ar malonus, priklauso nuo žmogaus pažiūrų) — yra nerealistiškas. Tie įvairių mokslų galvočiai užmiršo vieną faktą. Kaip gamtoje, taip ir žmogaus prigimtyje yra amžini dėsniai, įdiegti jo Kūrėjo. "Negera būti žmogui vienam", tarė Viešpats, kurdamas Adomui gyvenimo draugę. Ir tai liko įspausta į kiekvieno vyro ir moters prigimtį visiems amžiams.
Turint tai galvoje, būtų daug prasmingiau kalbėti ne apie šeimos irimą, bet apie jos sudarymą. Kad "Laiškai Lietuviams" išėjo į avangardą, yra girtina. Tiktai, atrodo, nebūtų tikslu temą įsprausti į tokius siaurus rėmus: "Kokį norėčiau turėti vyrą ar kokią žmoną". Štai dėl ko.
Pirma, tai būtų tik ilgas, detalizuotas skelbimas, tinkąs ne daugumui skaitytojų, pasimokyti, o tik rašančiam individui. Kas tokiu būdu nori pasiieškoti vyro ar žmonos, tesikreipia į specialias agentūras, kurios "piršliauja" kompiuterių pagalba. Šitas žurnalas tikriausiai nesirengia į tokį biznį. Uždarbis geras, bet rezultatai menki. Mat, vyras ir žmona nėra gerai sukirptas ir pasiūtas rūbas, kurį būtų galima užsisakyti, davus savo išmatavimus.
Antra, svajonės yra beveik visų vienodos. Tikrovė labai skirtinga. Ar ne kiekviena mergaitė svajoja apie aukštą, gražiai nuaugusį vyrą? Gerą sportininką ir šokėją. Gabų, visu kuo pranašesnį už kitus. Daug žadantį ateičiai. O išteka už tokio molio Motiejaus, kad žmonės per vestuves šnabždasi: "Na ir nusirinko nuo koto. Nei vyro, nei turto".
Jaunuolio svajonių mergaitė savo grožiu tiktų į Miss America. Plius prie to dar gera šeimininkė, skoninga, moteriška, meili, nors prie žaizdos dėk. Tokia, kuri, įžengusi į kambarį, įneša saulę... O veda tokią "plain Jane", kuri net saulėtame kambary atrodo, kaip debesis.
Dažnai šeimose galima girdėti tokius pasakymus: "Negaliu suprasti, kaip brolis sugyvena su ta ragana. Aš su ja negalėčiau išgyventi nė vienos dienos. O jis laimingas!". .. Arba vėl: "Širdį skauda, žiūrint, kaip Viktutė šokinėja apie tą liurbį. Aš būčiau laimingesnė, ištekėjusi už kelmo — ne už tokio vyro"...
Žiūrintieji į "nevykusią porą", pamiršta pagrindinį dviejų asmenų jungtį — MEILĘ. Meilė "raganą" paverčia į angelą; "debesį" nudažo žavingomis aušros varsomis; molio Motiejų paverčia į Fred Astaire...
Vienintelis patikimas piršlys yra meilė. Kol bus meilė, tol vyrai ir moterys poruosis. Net prieš savo norą ir vadinamąjį "sveiką protą". Todėl į klausimą, kokį vyrą ar kokią žmoną norėčiau turėti, vienintelis teisingas atsakymas būtų — KURĮ AR KURIĄ GALĖČIAU VISĄ GYVENIMĄ MYLĖTI.
Tačiau įsimylėjusi pora ir laiminga šeima nėra tapatybė. Todėl verta pakalbėti apie tai, ką turėtų atsiminti tie, kurie rengiasi sukurti šeimą.
SOMETHING OLD
Kiekviena nuotaka pasirūpina vestuvių dieną nešioti "something old - something new; something borrowed-something blue". Ką tie dalykai reiškia, kaip jie virto papročiu, nežinau. Tačiau verta ties jais sustoti ir suteikti savą simbolinę prasmę.
Tas "something old" turėtų jaunai porai priminti, kad meilė yra pats pirmasis jausmas, išgyventas vyro ir moters. Biblija sako, kad Dievas, sukūręs Ievą, ją pristatė Adomui. Adomas, joje atpažinęs savo paties panašumą, tiksliau sakant, savo paties atbaigimą, sušuko: "Ji yra kaulas mano kaulo ir kūnas mano kūno. Ji vadinsis moteris, nes paimta iš vyro". Atseit, tarp Adomo ir Ievos meilė kilo iš pirmo žvilgsnio...
Cinikai sako, kad įsimylėjusieji žiūri į pasaulį pro rožinius akinius. Iš tiesų, jie mato pasaulį tokį, koks jis buvo prieš Adomo ir Ievos nupuolimą. Pasaulį tokį, kokį Dievas sutvėręs gėrėjosi ir sakė, kad visa jame yra GERA. Meilė įsimylėjusią porą grąžina bent trumpam laikui į prarastą rojų. Nenuostabu, kad jie pameta laiko nuovoką. Trumpas išsiskyrimas pasidaro nepakeliama "amžinybe". Tie kalba apie "amžiną" meilę, "amžiną" laimę, "amžiną" džiaugsmą. ..
Įsimylėjęs Margaritą, Faustas sušunka: "Valandėle, sustok!"... Jo širdis laimės sklidina. Dangus ant žemės. Nieko daugiau nereikia, tik kad laikas sustotų ir pavirstų į amžiną dabartį...
Krikščionišką santuoką palaimindamas, dvasiškis primena Kristaus įspėjimą: "Ką Dievas sujungė, tegul žmogus neišskiria". Tai lyg pirmasis įspėjimas jaunavedžiams, kad jie turės grįžti iš rojaus į nuodėmės paliestą pasaulį. Jie turi būti atsargūs, nes į jų laimę bus pasikėsinimų.
Vėl cinikai sako, kad meilė tęsiasi tik iki vestuvių... Bet jaunavedžiai turėtų prisiminti, kad Dievo planai buvo kitoki. Dievas, suvedęs Adomą ir Ievą, nepaliko juodviejų džiaugtis savo meile, nors nebuvo pavojaus, kad trečias asmuo tarp juodviejų įsimaišytų. Dievas tuojau pat jų meilę palaimino ir sakė: "Veiskitės ir pripildykite žemę". Todėl santuoka nėra padarinys civilizacijos ar kultūros. Nėra sugalvota pasaulinės ar bažnytinės valdžios. Pirmoji santuoka įvyko rojuje, kurią palaimino ir paliudijo pats jaunavedžių Kūrėjas... Tai tikrai "something old"...
SOMETHING NEW
Šv. Raštas sako, kad "dėl žmonos vyras paliks savo tėvą ir motiną. Ir jie bus vienas kūnas". Kai berniukas ir mergaitė eina į santuoką iš meilės, nieko nėra lengviau abiems, kaip palikti savo tėvus. Bet iš dviejų pasidaryti "vienas kūnas" nėra lengva ir didelėje meilėje.
"Ir jie bus vienas kūnas'' nereiškia intymiųjų vedusiųjų santykių. Seksualinis ryšys yra ne tik pats trumpiausias (laiko atžvilgiu), bet ir pats ploniausias ryšys šeimoje. Gal šeimų irimo pagrindinė priežastis ir glūdi čia, kad jaunimas, išaugęs sekso garbinimo atmosferoje, įžengia į santuoką su iliuzija, kad seksas pašalins nesklandumus, užgesys ginčus, nugalės sunkumus, užgydys visas širdies žaizdas.
"Ir jie bus vienas kūnas" reiškia, kad iš dviejų skirtingų asmenų "tu" ir "aš" pasidarys vienas asmuo — "mudu". Dvasiškio paskelbimas Dievo ir Bažnyčios vardu, ar teisėjo — valstybės įstatymų vardu, kad "jie yra vyras ir žmona" reiškia ne transformacijos — dviejų į vieną — pabaigą, o tiktai pradžią.
Yra labai svarbu, kad naujo vieneto "mudu" vystymosi procese nenukentėtų nė viena pusė. Tik ta nauja šeima bus laiminga ir pastovi, kurioje "mudu" bus simbiozinis, ne parazitinis vienetas. Iš parazitinio tipo "mudu" naudos turi tik vienas individas antrojo sąskaiton. Iš simbiozinio "mudu" abidvi pusės turi lygios naudos; tame vienete abi pusės viena kitą papildo ir atbaigia. Tai pasiekę, vedusieji visiškai teisingai vienas kitą vadina "mano antroji pusė"...
Laimingą santuokinę porą lengviausia būtų pavaizduoti dviem dantračiais. Kad jie sukdamiesi nesusirakintų, nekliūtų ir nesitrintų, turi vieno rato krumpliai įeiti į kito išpiovas. O tam pasiekti, reikia abiejuose dantračiuose pašalinti visus nelygumus, nulyginti aštrumus, nušlifuoti šiurkštumus ir dar neužmiršti dažnai patepti...
Nors ir kaip gerai vienas antrą tariasi pažįstą, dar nepasibaigus medaus mėnesiui, jaunavedžiai vienas antrame daug pamatys "something new". Ir paprastai tas "new" yra nemalonaus, neigiamo pobūdžio. Jie turi būti pašalinti iš dantračių, kad šeimos vežimas galėtų riedėti. Ir čia padaroma didžiausia klaida, kai jaunavedžiai pradeda lyginti ir šlifuoti ne savo, bet savo partnerio dantratį. Vyras ima taisyti žmonos klaidas, o žmona — vyro.
Dažnai sakoma, kad meilė padaro žmogų aklą. Vyras ir moteris praregi tik po vestuvių. Arba kad kiekviena pusė savo tikrąjį veidą parodo tik po vestuvių...
Netiesa. Tikroje meilėje vyras ir moteris yra ypatingai vienas antram atviri. Jie stovi vienas prieš kitą "nuogi", kaip Adomas ir Ieva rojuje, nes tas nuogumas nėra gėdingas.
Genutė pasisako, kad nemoka virti ir nemėgsta namų ruošos.. . Tai kas! Argi valgis svarbu? Prezidento "state dinner" nublanksta prieš McDonald hamburger, valgomą kartu su mylimąja...
Vytas aiškiai mėgsta stikliuką... Bet jis susitvarkys po vestuvių. Pasižadėjo negerti. ..
Algis pavydus ir irzlus. Pakelia triukšmą, jeigu sužadėtinė su kitu pašoka ar pajuokauja. Tai kas! Tai tik parodo, kaip jis mane myli...
Regina suruošė savo sužadėtiniui pirtį, kad jis, ruošdamasis egzaminui, užmiršo ateiti į pasimatymą. Neverta kreipti dėmesio! Jai taip tinka pyktis!... Kokia ji žavinga savo moteriškame įtūžime...
Danutė, meili kaip kačiukas, bet užsigauna dėl menkniekio ir pavirsta į ledinę mumiją... Baisus čia daiktas! Po vestuvių nesiožiuos. Kai paimsiu į savo glėbį, nesakys "neliesk manęs", kaip dabar...
Ir taip be galo... Adomas ir Ieva pajuto savo nuogumą ir pradėjo jo gėdintis, tik paragavę vaisiaus nuo "blogio ir gėrio pažinimo medžio". Jaunavedžiai taip pat vienas antro charakterio netobulumus ir blogus įpročius pamato, kaip "something new", tik drauge pagyvenę.
SOMETHING BORROWED
Lietuvos kaimo mergaitės atsinešdavo į santuoką kraičio skrynias. Amerikietės — "hope chests". Dabar materialinės gėrybės subyra jaunajai per mergvakarį. Jaunajam — per "groom's stag parties". Abiems per vestuves. Viskas komerciška. Atrodo, kad jaunieji sueina į porą pliki, kaip tilvikai, nieko nepasiėmę iš tėvų namų.
Taip nėra. Tiek vyras, tiek mergaitė pasiima iš tėvų namų savo praeitį, kurioje užaugo ir susiformavo. Šita praeitis tinka būti pavadinta "something borrowed", nes sūnus ir duktė įsisavina iš tėvų tik tai, kas patinka. Net dvi dukros, gavusios iš motinos valgio receptą, jį modifikuoja pagal savo asmeninį skonį.
Viename amerikiečių žurnale buvo įdomus straipsnis. Apklausinėjus anketų būdu kelis tūkstančius šeimų, laimingai išgyvenusių po dvidešimt ir daugiau metų, prieita išvados, kad abiejų sutuoktinių vienoda praeitis yra pats stipriausias pagrindas sukurti laimingą ir pastovią šeimą. Į tą praeitį įeina šie elementai: religija, rasė, tautybė, ekonominė ir socialinė padėtis, politika.
Gilus religingumas, ypač jeigu sutuoktiniai tos pačios religijos, yra stipri šeimos jungtis. "Who prays together, stays together" yra teisingas posakis. Tačiau, nors gyvenime didžiausi ir karščiausi ginčai kyla dėl religijos ir politikos, šeimos beveik niekados nesiskiria dėl religijos, retai dėl politikos.
Didžiausia grėsmė šeimos pastovumui yra skirtinga rasė. Reikia dviejų stiprių asmenybių, kad išvengtų neužkliudę jautrios rasinės stygos.
Kalbant apie ekonominę ir socialinę padėtį, pabrėžiama, kad šis elementas yra daug svarbesnis vyrui, kaip moteriai. Mat, moteris lengvai aklimatizuojasi jai svetimoje ekonominėje ir socialinėje aplinkoje. Vyras labai sunkiai. Ne tik pasakoje, bet ir gyvenime Pelenė gali pavirsti į tikrą princesę. Štai du visiems žinomi pavyzdžiai. Farah Diba, ištekėjusi už Irano šeiko, ne tik puikiai atlieka imperatorienės rolę, bet ir jaučiasi tikrai tokia esanti. Tuo tarpu fotografas Anthony Armstrong Jones, vedęs Anglijos karalienės seserį, nekaip jaučiasi grafo Snowden rolėje...
Tautinis elementas nustoja figūravęs, kai abudu sutuoktiniai jau patys yra kilę iš mišrių šeimų. Jis gali būti neišvengiamai aštrus šeimose, kur abudu ar vienas sutuoktinis yra tik antros kartos amerikiečiai. Atseit, kilę iš imigrantų šeimos. Sunkumai kyla iš to, kad vienai pusei reikia atsižadėti, o kitai priprasti prie "tautinių" valgių; neįprastų papročių; net skirtingų būdų jausmams išreikšti, ar prie nesugebėjimo juos išreikšti... Tokios poros sunkumus dar paaštrina santykiavimas su sutuoktinio tėvais, kurių kalba jam nesuprantama.
Atrodo, kad visi suminėti disharmonijos faktoriai yra aiškūs ir suprantami. Sustosiu tik prie to "skirtingų būdų jausmams išreikšti" ir "nesugebėjimo juos išreikšti".
Pasižiūrėkit tik į kasdieninį vyro-žmonos ir tėvų-vaikų santykiavimą lietuviškose ir amerikietiškose šeimose. Jie skiriasi, kaip diena ir naktis. Lietuviškos laimingos poros, auginančios vaikus, dažniausiai vienas į kitą kreipiasi "tėvai", "motin" ar tų vardų variantais. Tai reiškia pagarbą, meilę, šiltumą. Toks afekto pareiškimas amerikietiškoje šeimoje būtų įžeidimas. Porą kartų įtūžusios žmonos skundėsi Dear Abby, kad jų vyrai įžeidžia, kreipdamiesi "Mother". Pagalvojau, tai jau turi būti ištekėjusios už lietuvių kilmės vyrų ar kitų europiečių su panašiais papročiais. Savo meilę vaikams tėvai išreiškia, juos vadindami mažybiniais ar maloniniais vardais. Algutis, Vytukas, Jonukas, Marytė, Genutė lieka visam gyvenimui. Vaikai atsilygina su "tėvelis", "tėtukas", "mamutė", "mamytė" ir t.t. Tai ir viskas.
Mano tėvai buvo ideali pora. Vienas kitą mylėjo, atjautė, rūpinosi, padėjo, gailėjosi. Bet beveik galėčiau garantuoti, kad jie niekados nėra vienas antram pasakę; "Aš tave myliu". Nebent prieš vestuves...
Negalėčiau įsivaizduoti ir geresnių tėvų. Užaugome, nesužinoję kas yra fizinė bausmė. Pasitikėjimas, kad mes nieko blogo negalime padaryti, buvo be jokių ribų. Laisvė nieku nevaržoma, tik jų meile ir pasitikėjimu. O tačiau nė vienas iš tėvų nėra niekados pasakęs: "Aš tave myliu". Atrodo, kad būtų absurdiška sakyti, kas savaime suprantama, jaučiama ir matoma. Tai tas pat, lyg kas priėjęs pasakytų: "aš tave matau".
Tik pasiklausyk, kaip amerikiečiai kalbasi. Darling, sweetheart, honey, sweetie, dear, my dear child, my dear son, sunny boy, love ir kiti cukruoti kreipiniai byra iš vyro, žmonos ir tėvų lūpų nuo ryto iki vakaro, lyg be jų nesusikalbėtų. Tik iškilus barniams, tuos saldžius žodelius pakeičia stipresni: hell, damn, fool, crazy, stupid, go to hell, get lost, I hate you, I kill you etc.
Imk gimtadienius, vedybines sukaktis ir kitas šeimos šventes. Lietuviškose šeimose tos ar panašios šeimos šventės atšvenčiamos natūraliai, be jokių "paslapčių". Kaip žmona rengia vyrui gimtadienį ar vardadienį, taip ir sau pačiai: gamina valgius, kviečia svečius, dažnai abu iš anksto pasitarę.
Amerikietiškoje šeimoje, žmona savo gimtadienį ir vedybinę sukaktį laiko didesnėje paslaptyje, kaip Sovietai savo karo ginklus. Mat, vyras privalo prisiminti ir padaryti "suprise". Ir vargas jam, jeigu jis pamiršo! ... Neužtenka pasveikinti. Dar turi būti dovana su specialia kortele.
Lietuvių tarpe "Valentine Day" nėra prigijusi. Tuo tarpu amerikietis jeigu ne daugiau, tai bent pagalvės didumo "Valentine Card" neša savo žmonai, nors po vakarykščio ginčo ta "sweetheart" neatsikėlė nė kavos išvirti; išėjo į darbą be pusryčių...
Na, ir pagal Dear Abby, jeigu jau praėjo daugiau laiko, kaip savaitė, kai nesi girdėjusi iš savo vyro: "I love you" ir to paties jam nepasakei, tai apsižiūrėk — "your marriage might be in trouble"... Pagal tai, tur būt, daugiau kaip 99% lietuvių — vyrų ir moterų — reikėtų priskirti prie tų, kurie "nesugeba išreikšti savo jausmų".
Išvada aiški. Mūsų jaunimui, ypač vyrams, sukūrusiems šeimas su amerikietėmis, nebus lengva prisitaikinti ir pasijusti "namie" savo šeimoje.
SOMETHING BLUE
Mėlyna spalva reiškia džiaugsmą jaunoje šeimoje tiktai tada, kai ja pažymima lytis ilgai laukto pirmgimio... Šiaip prie tos "something blue" kategorijos priklauso visos netikėtos bėdos ir nelaimės, iškritusios iš giedro, mėlyno dangaus. Finansiniai sunkumai. Nedarbas. Sunkumai darbovietėje. Ilgos komandiruotės. Kilnojimasis, surištas su tarnyba. Netikę kaimynai. Ligos. Eismo ar kitos nelaimės. Ilgas nesulaukimas pirmojo kūdikio. Negalėjimas iš viso turėti šeimos. Perdaug greitai didėjanti šeima. Tikra ar įsivaizduota kurio sutuoktinio neištikimybė. Mirtis ar ligos tėvų, brolių ar seserų šeimose.
Nėra namų be dūmų. Jų neišvengia jokia šeima. Neverta jais ir gąsdintis. Nors "namai pragarai, bet be namų negerai" vis tiek kalba už šeimos kūrimą ir savo lizdo sukimą. Jame rasi poilsį, atvangą, užuovėją, ramybę, privatumą. O britui "home is a man's castle" tikra to žodžio prasme, nes ten jis saugus net nuo savo valdžios įstatymų. (Negali būti suimtas savo namuose; taip bent būdavo anksčiau).
Visais laikais ir visose kultūrose moteris buvo namų židinio saugotoja. Prasidėjus "women's lib" judėjimui, atsirado visai nelauktai grėsmė namų židiniui kaip tik iš moters pusės. Šiandien moteris yra pasidalinusi — šizofreniškoje stadijoje. Visuomenė dar tebėra sudaryta iš šeimų. Visi papročiai sukasi apie šeimą. Senmerge pasilikti tebėra gėda. Neištekėjusi neturi padėties visuomenėje. Nėra kur pritapti. Todėl kiekviena stengiasi kaip nors pagauti vyrą.
Ištekėjusi tuojau kovoja už savo lygias teises. Nori išlaikyti savo "aš", kuris normaliai turėtų pereiti į "mudu", santuokos nepaliestą. Nenori būti namuose. Ieško karjeros. Reikalauja lygaus darbo pasidalinimo namuose ir laisvės už namų savo reikalams. Atsisako turėti ir auginti šeimą, nes ji pririša prie namų ir varžo laisvę. Yra ir tokių, kurios ištekėjusios nori pasilaikyti savo mergautinę pavardę, kaip lygybės ir nepriklausomumo simbolį.
Lietuvaitės čia neatsilieka nuo svetimtaučių. Todėl ar bus kuriama grynai lietuviška šeima ar mišri, ne vienam reikės su šita naujove susidurti. Ir, atsižvelgiant į lietuviškas tradicijas, atrodo, kad lietuviai vyrai ją sunkiau išgyvens, kaip amerikiečiai. (Ar ne keistai skambėtų: "ponas Spirgas ir ponia Taukaitė?" Įdomu, kaip mūsų vaikai būtų vadinami—Spirgučiais ar Taukučiais?)
Nėra pavojaus, kad šeima išnyktų. Bet labai galimas dalykas, kad ji praeis stadiją, kai bus daugiau panaši į komercinę kompaniją, kaip į tikrą, laimingą šeimą.
Bet kas grasinančių sunkumų nepabūgs ir už savo šeimos laimę ir patvarumą turės ryžto kovoti ir jai aukotis, galės savo gyvenimo saulėlydyje vietoje niekados nepasakyto "aš tave myliu" savo "antrajai pusei" išsakyti savo jausmus Putino žodžiais:
Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu Tu kaip laimės svaja į mane atskridai, Ir dabar, kai tyloj tavo vardą miniu. Vis man juokiasi saulė ir kvepia žiedai. Nežinau, ar ilgai tu buvai su manim: Tarpu dviejų aušrų nesutemo naktis.
Ir dabar tų aušrų tebešviečia ugnim Vakarinis dangus ir manoji buitis.
• Astronautas W. Pogue, vienas iš dalyvavusių ilgiausioje tolimųjų erdvių kelionėje, visatos vaizdo paveiktas, nusprendė daugiau pasišvęsti religijos reikalams. Jis atsisakė iš tolimųjų erdvių programos ir įsijungė į vadinamąjį Aukštojo Skridimo štabą, įkurtą kito astronauto — J. B. Irwin, siekiant skleisti evangeliją. M. Caidin, kuris yra užmezgęs artimesnius ryšius su astronautais, tvirtina, kad juose labai sustiprėjęs tikėjimas. JAV raketų ir erdvių tyrimų tėvas Wernher von Braun skelbia, kad Sutvėrėjo buvimas yra taip nuostabiai ryškus. Jis tvirtina: "Negaliu įsivaizduoti visos šios visatos atsiradimo be ko nors tokio kaip Dieviškoji valia. Negaliu įsivaizduoti sukūrimo be Sutvėrėjo".
• Ryšium su alkoholio vartojimu JAV-se kasmet įvyksta apie 25.000 mirtinų automobilių nelaimių, 15.000 žmogžudysčių ir nusižudymų, 20.000 mirčių dėl ligų, turinčių ryšį su gėrimu, apie 2 mil. areštų dėl neblaivumo. Kas dešimtas JAV darbininkas yra alkoholikas ar turi problemų su gėrimu, dėl ko turima apie 25 bil. dol. nuostolių kasmet.
• Į Betliejų Kalėdų šventėms buvo suvažiavę 15.000 maldininkų. Juos saugojo Izraelio kariuomenė.
• Konstantinopolio patriarchas Dimitrios I sudarė specialią komisiją vesti dialogą su Vatikanu.