religinės ir tautinės kultūros žurnalas birželis/june 1976 volume XXVII no. 6
|
181 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
184 |
Bruno Markaitis, S.J. |
|
|
187 |
Br. Krištanavičius, S.J. |
|
|
192 |
Iš Lietuvos |
|
|
193 |
Feliksas Jucevičius |
|
|
196 |
D. Bindokienė |
|
|
200 |
J. Sav. |
|
|
203 |
Viktoras Nakas |
|
|
206 |
D. Bindokienė |
|
|
208 |
J. Vaišnys, S.J. |
|
|
210 |
G. ir D. Vakariai |
|
|
213 |
Juozas Prunskis |
|
|
215 |
J. Pr. |
Pagrindinės šio “Laiškų Lietuviams” numerio iliustracijos — Valdos Šiugždaitės kūrinių nuotraukos, darytos Danutės Vakarės.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Birželis Lietuvoje buvo vienas gražiausių ir maloniausių mėnesių. Tai buvo pavasario pabaiga ir vasaros pradžia. Darželiai ir pievos mirgėjo įvairiausiomis gėlėmis. Malonus jis buvo ypač jaunimui, nes apie jo vidurį baigdavosi pamokos mokyklose ir prasidėdavo atostogos. Taip, pirmiau jis mums buvo malonus ir gražus, bet po 1940 metų, išgirdę birželio vardą, tuoj prisimename tik ašaras, vaitojimus ir kančias. Dabar birželis mums primena ne saulę, žalumynus ir žiedus, o virtines prekinių vagonų, prigrūstų verkiančių, išbadėjusių vyrų, moterų ir vaikų, ilgas eiles purvinų, apdulkėjusių žmonių, mušamų ir varomų į rytus kentėti ir mirti. Dabar jau nė rytai mums nėra malonūs. Pirmiau su džiaugsmu mes į juos žvelgdavom, nes iš ten brėkšdavo aušra, patekėdavo saulė, prašvisdavo diena. O dabar. Šiurpas nukrato, pažvelgus į rytus, kur mūsų brolių ir sesių kaulais yra nusėti Sibiro laukai, aplaistyti jų ašaromis ir krauju. Ir už ką? Ką jie blogo padarė? Kuo jie nusikalto? Jie buvo kankinami ir žudomi tik už tai, kad mylėjo Dievą ir tėvynę. Tai buvo didžiausia dvidešimtojo amžiaus gėda, kai žmogus spiovė į civilizaciją, paneigė kultūrą, atsisakė žmoniškumo ir tapo baisesnis už plėšrųjį žvėrį.
Antanas Terleckas
Tikrai buvo baisūs tie birželio įvykiai, bet kai kurie akivaizdiniai liudininkai pasakoja, kad vėliau, kai buvo naikinami partizanai, laukiniški žiaurumai pasiekė tokį neįsivizduojamą baisumą, prieš kurį, atrodo, nublanko ir tie birželiniai įvykiai. Tai nebuvo tik paprastas partizanų naikinimas, bet nežmoniškiausias kerštas ir laukinis sadizmas.
Lietuva tapo, tikriausia žodžio prasme, kankinių tauta. Bet kankinimai ir žudymai jos ryžto ir laisvės siekimo nepalaužė. Tie žiaurūs, rafinuoti kanki
nimai, apie kuriuos tik pagalvojus šiurpas sukrečia, lietuvių nenugąsdino. Laisvė jiems buvo brangesnė už viską. Taip, už viską, net ir už gyvybę. Miškuose išžudytų partizanų kraujas uždegė tūkstančius jaunuolių nepasiduoti, bet kovoti už žmogiškas teises, už šviesesnę tėvynės ateitį.
(T. Bruno Markaičio, S.J., pamokslas,pasakytas T. Jono Raibužio, S.J., laidotuvėse 1976 m. balandžio 20 Jaunimo Centre, Čikagoje)
Atsistojus prieš mirties vartus prie brangaus ir mylimo brolio karsto, mums prisimena, kad gyvenimas nėra vien dienų ir naktų nuolat tekanti upė, bet nuolat vykstanti gyva, kunkuliuojanti drama. Ir toje dramoje rungiasi įvairios jėgos, ir toje dramoje dalyvauja visas žmogus. Toje dramoje reikia atlikti savojo gyvenimo misiją taip, kaip likimas ir Apvaizda lemia.
Tėvo Jono Raibužio, S.J. charakteringa šypsena A. Kezio, S.J., nuotr.
Čia mes, susirinkę prie savo mylimo brolio kunigo Jono karsto, turime jį prisiminti tos dramos turinyje ir kontekste. Ir tos dramos veikėjas kun. Jonas man nuolat prisimena kaip žmogus, kuris turėjo granito tikėjimą, aksomo švelnumą ir aukso širdį.
JIS TURĖJO GRANITO TIKĖJIMĄ
Savo jaunystėje jis svajojo ne apie darbą Lietuvoje, ne apie tolimą Ameriką, o apie Zambezį Rodezijos teritorijoje. Ir visa savo jaunyste, visa savo energija, visais savo sugebėjimais, kurių jis turėjo daugiau, negu kai kas iš mūsų žino, jis rengėsi misijonieriaus pašaukimui. Jeigu kas pradėdavo kalbėti apie misijas, tai ne tik jo akys sužibėdavo, bet ir širdis suvirpėdavo dideliu džiaugsmu. Tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje jis rengėsi ir buvo rengiamas misijoms.
Iš pat mažens pasižymėjo įvairiausiais gabumais. Tarp jų, be abejo, vyravo didelis talentas tiksliesiems mokslams: mechanikai, chemijai, fizikai, astrofizikai ir t.t. Labai anksti pastebėta, kad jis, kaip žmonės sako, turi geras rankas, gerus nagus. Ką tik jis paimdavo, viską padarydavo ir padarydavo daug geriau, negu kiti. Kauno Jėzuitų gimnazijoje, kai buvo rengiamas fizikos kabinetas, kun. Jonas buvo padaręs savo rankomis keletą precizinių instrumentų.
BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
Viešpats man leido kelionėj nusilpti,
trumpą gyvenimą davė.
Ir aš kartoju: o mano Dieve,
nešalink manęs, vos pusę dienų pragyvenus,
tu, kuris per amžius gyvuoji.
102 psalmė
Minint skaudžiuosius 1940 m. birželio įvykius, bus pravartu prisiminti ir vieną talentingą lietuvį, tėvą Stasį Rimkevičių, Kauno Jėzuitų gimnazijos mokytoją, susipratusį patriotą, taurų kunigą, ne laiku užgesusį žiburį, gabų jaunimo auklėtoją, Sibiro kankinį, sunkiose sąlygose atradusį savo pašaukimą ir gyvenimo uždavinį.
T. Stasys Rimkevičius gimė 1904 m. vasario 17 dieną Dorpate (Tartu), Estijoje.1 Jo tėvas Povilas Rimkevičius buvo kilęs nuo Pelėdnagių kaimo, Kėdainių apskrityje. Paimtas į kariuomenę 20 metų, jis beveik visą savo gyvenimą tarnavo rusų kariuomenėje karo valdininku, eidamas maisto sandėlio viršininko pareigas. 1899 m. grįžo iš Kijevo į savo tėviškę, nes norėjo vesti Aleksandrą Senkevičiūtę, kurios dar nebuvo matęs. Mat, Povilo ir Aleksandros tėvams ir kaimynams atrodė, kad jie sudarytų gražią porą ir galėtų laimingai gyventi. Paraginti tėvų, Povilas ir Aleksandra susirašinėjo per pusantrų metų, pasikeitė fotografijomis ir pagaliau nutarė tuoktis. Vestuvės įvyko 1899 m. birželio 13 dieną Gaižmenų vietovėje, netoli Lančiūnavos dvaro, Apytalaukės parapijoje.
Stasys Rimkevičius, S.J.
Paviešėjęs vieną mėnesį Lietuvoje, Povilas su savo žmona išvyko į Dorpatą, kur tuo metu buvo nukeltas jo pulkas. Ten jiems gimė 3 vaikai: 1900 m. Jadvyga, 1902 Česlovas, 1904 m. Stasys. Kadangi po 1905 m. revoliucijos buvo mada kilnoti kariuomenę vis į kitą vietą, 1907 m. Povilui Rimkevičiui kartu su visu pulku teko keltis į Taliną.
1910 m. Povilas Rimkevičius vėl grįžo į Dorpatą ir numatė, kad čia galės ilgiau pasilikti. Važiuodamas iš Talino į Dorpatą, jis pasiėmė ir ką tik mirusį Česlovą, kurį palaidojo Dorpate. Būdamas darbštus ir taupus, įsigijo Dorpate namą ir persikėlė iš valdžios buto. Čia gimė duktė Vanda.
(Gauti iš Lietuvos)
* * *
Toks geras žvilgsnis sielą pasitinka...
Ir darosi kažko labai graudu.
Į pačią širdį Tavo akys sminga,
Ir, rodos, Tu šauki mane vardu.
Tava Širdis — vienintelė pasauly,
Kuri kasdieną ilgisi manęs.
Ji — nuostabioji mano sielos Saulė,
Nušviečianti giliausias bedugnes.
Ji mano žingsnius dieną naktį saugo
Ir mano meilės trokšta — laukdama.
Joje gerumas Tėvo, Brolio, Draugo
Ir Meilė... Meilė neišsemiama!
Manęs taip niekad niekas nemylės!
Ir savo meilę siela Tau išlies...
* * *
Visu širdžių visi tyri troškimai,
Virpėjimas ir žiedo, ir žvaigždės —
Gyvybę, pradžią ir buvimą ima
Iš begalinės dieviškos Širdies.
Iš Jos — ir šypsnis kūdikio nekalto,
Iš Jos — tyrų padangių žydruma,
Ir grožis žemės, ir sniegyno balto,
Žmonių širdžių ir meilės šiluma...
Iš Jos ir aš — tartum mažytis lašas —
Šiam nuostabiam pasaulyje esu!
Iš tos Širdies ir mano dienos laša,
Būtis ir laimė šimtmečių visų.
Ji dieviškai turtinga ir gausi,
Iš Jos per amžius semiame visi.
(Filosofijos sampratos raida)
FELIKSAS JUCEVIČIUS
5. URVO ALEGORIJA ARBA PLATONIŠKOJIFILOSOFIJOS SAMPRATA
Koks būtų pats geriausias būdas susidaryti teisingą filosofijos sampratą? Aišku, idealiausias būtų tas, kuris atskleistų jos dialektinę prigimtį, nušviestų jos skirtingus aspektus, išryškintų tuos principus, kurie padaro ją gyvastingu mąstymu, bet kartu nepažeistų jos visuotinio paveikslo. Metaforiškai kalbant, tinkamiausias metodas būtų tas, kuris leistų pagauti peteliškę, kai ji skrenda, nes išsiskleidę jos sparnai nepraranda natūralaus grožio. Atrodo, kad tokio metodo ieškojo Platonas. Norėdamas pagauti filosofinę mintį pirmapradėje nekaltybėje, jis leidžia jai išskleisti metaforos bei alegorijos sparnus. O metaforos ir alegorijos yra iš tikrųjų filosofinių mitų kalba. Tai yra, be abejo. Platono filosofinio mąstymo pats originaliausias pobūdis.
Septintajame laiške, kuris, atrodo, yra autentiškas. Platonas palygina filosofiją su "nuostabia kelione". Kiekvienas, kuris tikrai myli išmintį, turi jon leistis, nes kitaip gyvenimas nėra vertas gyventi.22 Palygindamas šiuos du skirtingus dalykus, jis vieną paaiškina kitu — filosofiją kelione. Palyginti du skirtingus dalykus, nepaisant jų realaus ryšio, reiškia ne ką kitą, kaip naudoti metaforinę kalbą. Paprastai palyginimai, metaforos ir alegorijos yra literatūrinės kalbos formos, bet jos nėra svetimos filosofiniam mąstymui nei žmogiškajam mąstymui apskritai. Kas yra dabar metafora ir alegorija? Tai analogijos formos. Su šiuo žodžiu susiduriame pirmą kartą, bet jis nėra visai negirdėtas. Juk jau buvome užsiminę logos, kuris reiškia daug dalykų, bet pirmiausia žodį, kalbą, protą. Romėnai vadino tą patį dalyką ratio, kuris reiškia priežastį ar protą. Būdami ištikimi klasikinės kultūros tradicijai, mes kalbame dažnai apie loginį nuoseklumą ar racionalų mąstymą. Analogija pareina nuo logos ir reiškia mažiausiai dviejų dalykų ar santykių tapatybę ar panašumą. Tie dalykai ar santykiai gali būti daugiau ar mažiau sudėtingi, ir tas sudėtingumas gali didėti ar mažėti. Jei šią analogijos savybę pavadinsiu ištęsimybe, tai per daug neapsilenksiu su tiesa. Metafora yra mažiau, o alegorija daugiau ištęsta analogija.
D. Bindokienė
Nors lietuviškosios mokyklos ir apskritai lituanistinis švietimas yra tarytum antraeilėje visuomeninės mūsų veiklos vietoje ir juo rūpinasi tik menkas lietuvių išeivių procentas, mokslo metų pradžiai ar pabaigai atėjus, spaudoje pasirodo straipsnių apie lietuviškųjų mokyklų veiklą. Per dažnai tų straipsnių vedamoji mintis yra pesimistiška: mokinių skaičius kasmet mažėja, jų lietuviškas žodynas menkėja, praeis dar metai kiti, ir mokyklos išnyks kaip ryto rūkas... Išskaičiuojamos tikros ar įsivaizduotos priežastys, kodėl šis reiškinys atsirado, ir tada susikaupiama ties lietuviais tėvais, kurie "neleidžia vaikų į lituanistines mokyklas, nesirūpina lietuvybės išlaikymu, nekalba su vaikais lietuviškai, tingi šeštadienio rytą anksčiau atsikelti ir vaikus į mokyklą atvežti, mieliau perka brangų butelį konjako negu lietuvišką knygą ir t.t.".
Taip ir susidaro įspūdis, kad jaunas lietuvis inteligentas yra savanaudis, materialistas, ištižėlis ir pigių malonumų ieškotojas, plaukiąs gyvenime pasroviui, gulėdamas minkštoje sofoje. Nėra abejonės, kad tuose teigimuose daug tiesos, bet daug ir bereikalingo pesimizmo, kuris savo juodais krislais gali apkrėsti net optimistiškiausiai nusiteikusį lietuvį tėvą ar motiną: jeigu jau tikrai viskas rieda pakalnėn, tai kam dar sėsti į vežimėlį, kuris netrukus subyrės...
Norisi teigti, kad panašių pesimistiškų straipsnių autoriai nedaug su lituanistinėm mokyklom susipažinę ir nesupranta tikrosios jų padėties. Jie gal užsuka į mokyklos raštinę kurį šeštadienio rytą, trumpai pasikalba su vedėju ar direktorium ir jau tariasi lietuviško švietimo žinovais:
— Kiek pernai pas jus buvo mokinių?
— 350.
— O kiek šiemet?
J. Sav.
Atostogos yra šių dienų gyvenimo metų programos dalis. Bet kaip jas praleisti: kartu ar atskirai — vyras sau, žmona sau. Ši problema darosi aktuali, nes jau Amerikoje prasidėjusi mada pasiekė ir Europą. Visur bandoma reklamuoti, raginti, kad šeimos nariai praleistų atostogas skyrium. Esą tai labai naudinga psichologiniu požiūriu. Ypač dėl to, kad atskirai praleidžiamos atostogos labiau atitinka asmens laisvę. Vyrui patinka kalnai, o žmonai jūra. Ji dar nėra mačiusi Ispanijos, o jis norėtų nuvykti į Airiją. O, be to, atskirai praleidžiamos atostogos yra būdas išvengti šeimos krizės, kurią sukelia kasdieninio gyvenimo nuobodumas.
Ką sako jau pasinaudoję tokiu "Made in USA" metodu? G.M. moteris, 34 m. amžiaus, praleido atostogas viena, įtikinta vyro, kad toks būdas yra vaistas prieš kasdienybės rutiną, kuri užmušanti meilę. Bet kai grįžo po tokių atskirų atostogų, viskas liko, kaip pirmiau, dargi negavo pasidžiaugti atostogomis, nes ji nepratusi būti toli nuo savo vyro. Po atskirų atostogų prasidėjo tam tikri nesusipratimai, kurių anksčiau nebūta.
J.M., 38 metų moteris, pasakoja: "Aš pirmoji pradėjau kalbėti vyrui apie atostogas atskirai. Jis keistai į mane pasižiūrėjo, kažką sumurmėjo, bet pagaliau sutiko. O priežastis — mano vyras yra didelis plepys, o aš mėgstu tylą, susikaupimą. Bet... visą atostogų laiką mane kankino pavyduliavimas, abejonės pasilikusio vieno vyro ištikimybe. Tiesa, ir aš turėjau "asistentų", susidomėjimo iš tų, kurie ieško nuotykių. Nesakyčiau, kad tai buvo nemalonu, bet drauge tai nebuvo ramybė, kurios ieškojau, leisdama atostogas be savo vyro".
O ką sako vyrai? Štai Z.M., 43 metų amžiaus. "Mudu su žmona jau keleri metai praleidžiame atostogas atskirai. O tai dėl to, kad mudviejų skirtingi skoniai, skirtingi interesai. Per ištisus metus abu pailstame, darydami nuolatines vienas antram nuolaidas, kad būtų galima šiaip taip sugyventi. O tokių atostogų metu abu pasijuntame laisvi".
("Laiškų Lietuviams" konkurse IV premiją laimėjęs rašinys)
Viktoras Nakas
Pereitą vasarą besilankant svetimame mieste, man teko su pažįstamais nueiti į tos kolonijos lietuvių bažnyčią. Kažin kodėl su nerimu išklausiau šv. mišias. Bandžiau spręsti, ar man trukdo vasaros karštis, ar kunigas nuobodžiai pamokslauja, ar buvau per mažai miegojęs, bet negalėjau išspręsti. Tiktai kai mišios pasibaigė, ir visi išsibarstėme iš aptemdytos bažnytėlės į saulę, supratau, kas man kliudė. Aš buvau vienintelis toje bažnyčioje jaunesnis kaip 40 metų amžiaus. Žinoma, buvo vasaros laikotarpis, kai vaikai atostogauja su savo tėvais ar jaunimas yra stovyklose. Bet vis dėlto bažnyčioje nebuvimas nė vieno jaunuolio mane gerokai nustebino.
Neabejoju, kad mūsų tėvai seniai pastebėjo jaunimo nesilankymą bažnyčioje ir kad mano patirtis tą vasaros sekmadienį jiems nėra jokia naujiena. Galiu įsivaizduoti, kad ne vienas skaitytojas, skaitydamas šį straipsnį, galvoja: "Tas jaunuolis neapdairus, jeigu jis tik šią vasarą pamatė, kad jo draugai nelanko bažnyčių". Tėvams labai svarbu, kad jų vaikai su jais kas sekmadienį aplankytų Dievo namus. Anksčiau žinojau, kad jaunimas bažnyčių nelanko, bet tai nebuvo ir nėra nei man, nei mano bendraamžiams sukrečiantis ar pyktį keliantis dalykas. Mes nepergyvename tos problemos taip, kaip mūsų tėvai. Aš kiekvieną savo draugą skatinu, kad sekmadieniais eitų į bažnyčią, taip pat norėčiau, kad ir mano vaikai taip darytų. Juos skatinčiau bažnyčią lankyti švelniai, pozityviai, ne grasindamas pragaru. Spėju, kad tipiško jaunuolio nuomonė šiuo reikalu panaši į mano, tik gal kiek liberalesnė.
Danutė Bindokienė
Po Vinco Pietario "Algimanto", kuris, šiandieninio lietuviuko supratimu, buvo parašytas "priešistoriniais laikais", ir G. Ivaškienės "Baltojo stumbro" Lietuvos istorijos temos grožinėje literatūroje taip ir neužkabinamos. Žinoma, čia kalbama tik apie skaitinius jaunimui arba bent paaugliams. Suaugusieji turi rašyt. J. Kralikauską ir kitus autorius, bet dabartiniam lietuviukui tie kūriniai yra gerokai per sunkūs. Į negausų istorinių temų, tinkančių jaunimo skaitymui, pulkelį šiandien įsirikiuoja kitas lietuviškas didvyris — Saigūnas. Jis stiprus, taurus, apsukrus, gražios išvaizdos, žodžiu, toks, koks turi būti tikras didvyris. Vienintelė yda — Saigūnas didelis "karštakošis", arba bent apysakos autorius kiekviena proga (dažniausiai žodžiais, o ne pavyzdžiais) mėgina įtikinti, kad jis toks yra. Už "karštumą" ir staigumą bara Saigūną tėvas, patarimus ir pamokymus teikia kiekvienas sutiktas vyresnio amžiaus žmogus. Netrukus paaiškėja, kad Saigūnas tą staigumą paveldėjęs tiesiai iš savo tėvo Vismanto, kuris taip pat tuoj visiems į akis šoka, pabrėždamas, kad žemaičiui taip dera, nes žemaitis yra narsus, drąsus, užsispyręs, nenugalimas nei kovoje, nei prie stalo ir dar eile visokių vyriškų dorybių apdovanotas.
Saigūną su Vismantu susitinkame apysakos pradžioje, bejojančius į kunigaikščio Gedimino pilį. Vismantas yra tarnavęs Gedimino tėvo pulkuose, o Saigūną nori atiduoti Gedimino tarnybai, nes toks "peštukas" geriausiai tiktų kunigaikščio karių eilėse, kur galėtų iki soties peštis su Lietuvos priešais. Dar "nenujojus" jiems nė dešimties puslapių, Saigūnas susitinka girioje medžiotojų būrelį ir susikauja su jų vadu Jogaudžiu. Už šį savo pasielgimą yra suimamas ir patupdomas į Gedimino pilies rūsį, nes Jogaudis — mylimiausias kunigaikščio karvedys (jo narsumu ir jėga galima ir abejoti, nes kuone "vaikiščias" Saigūnas partiesia jį ant samanų ir sužeidžia).
Skaityti daugiau: “Saigūnas” — įdomi Lietuvos istorijos pamoka
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
KAI KURIE LIAUDIES KALBOS PALYGINIMAI
Mūsų liaudies kalboje įvairūs veiksmai dažnai yra išreiškiami vaizdingais palyginimais. Kai kurie tokie vaizdingi posakiai yra patekę ir į mūsų literatūrą. Jie turtina ir gražina stilių. Čia pateiksime iš įvairių tarmių paimtų palyginimų, vartojamų su veiksmažodžiais, reiškiančių greitą bėgimą, bėgiojimą, lakstymą, važiavimą ir pan.
KAIP AITVARAS: Lekia kaip aitvaras. Išlėkė kaip aitvaras, net žemė sudrebėjo. Ko lakstai kaip aitvaras?
KAIP AKIS IŠDEGĘS: Žiūriu — atlekia vaikas kaip akis išdegęs. Kur taip skuti (bėgi) kaip akis išdegęs?
KAIP ARKLYS: Laksto kaip arklys, dagį po uodega gavęs.
KAIP AUDRA: Pro duris kaip audra įlėkė mokyklos vedėja.
KAIP AVIS Į UODEGĄ ĮKIRPTA: Kur taip leki kaip avis į uodegą įkirpta?
KAIP BIMBALAS, SMILGĄ APŽERGĘS: Lekia kaip bimbalas, smilgą apžergęs.
KAIP BITĖS ĮKASTAS: Bėga kaip bitės įkąstas.
KAIP SU DAKTARU: Išlėkė kaip su daktaru.
TARTUM DEGDAMAS: Lekia tartum degdamas.
KAIP DŪMAS: Nuskuto per laukus kaip dūmas. Gavęs, ko norėjo, kaip dūmas išrūko pro duris.
KAIP DRIGANTAS: Ko lakstai kaip drigantas ( = eržilas)?
Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
APIE RAŠYTOJĄ ANTANĄ ŽUKAUSKĄ - VIENUOLĮ
Halina Korsakienė kovo mėn. "Pergalėje" rašo iš A. Vienuolio atsiminimų knygos "Susitikimai" apie mūsų žymų rašytoją, savo straipsnį pavadindama "Nepamirštamos akimirkos".
Ji rašo, kad rašytojas, būdamas jau 75 m. amžiaus, dar visa savo išvaizda ir laikysena darė tikro inteligento įspūdį. Tačiau veido išraiškoje ir liūdnokų, visada susirūpinusių akių žvilgsnyje išliko kažkas labai būdinga jautriasielio Aukštaitijos sūnaus tipui, kurio prigimtis tvirtai įsišaknijo visoje rašytojo būtybėje.
Daugelis autorių, rašiusių apie Vienuolį, savo prisiminimuose pabrėžia jo polinkį į bendravimą su kitais ir kalbumą. Halina Korsakienė tai neigia, sakydama, kad prieškariniais metais tekdavo jį matyti vieną, jo paties žodžiais tariant, "atsiskyrėlį-vienužį". Jo plona poilgė nosis prasikišdavo pusiau sausame veide. Šis vaizdas labai panašus į mūsų prastų žmonių gerbiamą paukštį — gandrą. Ligi graudumo vienišas, savo ilgą snapą nulenkęs, bekiokso jis kur nors pievos nuošalyje, tikrai giliai susidūmojęs.
Niekad neteko pastebėti jo asmenyje bent mažiausio išdidumo, pasipūtimo ar noro išsiskirti iš kitų.
Po Antrojo pasaulinio karo jis dažnai atvažiuodavo iš Anykščių į Vilnių, kuriame turėjo savo butą. Dalyvaudavo visuose suvažiavimuose ir minėjimuose. Buvo pats seniausias rašytojų tarpe, tačiau buvo kupinas skaidrios nuotaikos ir godaus domėjimosi supančiu jį pasauliu. Jis sakydavo: "Aš nesijaučiu nei pasenęs, nei protu suglumęs, nei gyvent pavargęs. Gyvenu dar svajonėmis. Svajonėmis dar apie nepaprastas apysakas, noveles, romanus, keliones, kurias aš taip mėgstu".
Vienuolis pasisakė, jog literatūros darbui skirdavęs geriausią paros laiką — rytmetį. Keldavęsis labai anksti ir imdavęsis plunksnos. Dirbdavęs įtemptai ne daugiau dviejų valandų. Paskui visą dieną būdavęs laisvas nuo rašymo. Vakarais jis niekada nerašydavęs. Prisilaikydavo paprastų žmonių išminties: nakties darbas — dienos juokas. Gulti eidavęs anksti, vėliausiai dešimtą valandą. Mėgo labai daug vaikščioti. Bevaikščiodamas apmesdavo svarbiausius kūrinio metmenis, apmąstydavo veikėjus, jų tarpusavio santykius, elgseną. Balsu kartodavo dialogus, o ryte juos užrašydavo.
Gamta gaivinusi jo jausmus ir vaizduotę. Jo raštuose daug gamtos vaizdų. Savo meile gamtai, jos giliu jutimu ir išgyvenimu. Vienuolis buvo tikras poetiškojo "Vaduvų krašto" sūnus, pratęsęs mūsų literatūroje turtingus rytų aukštaičių papročius nuo savo dėdės vysk. A. Baranausko, Vienažindžio, Biliūno ir Vaižganto.
ALL THE PRESIDENT’S MEN
Plataus susidomėjimo ir aukšto įvertinimo susilaukia šis filmas, išryškinąs kaip du laikraštininkai atkakliu ieškojimu ir tyrimu atskleidė Watergate įsibrovimų paslaptis, kas daugelį nusikaltusių aukštųjų pareigūnų nuvedė į kalėjimą, o ir patį prezidentą Nixoną nuvertė. Kai kurie amerikiečių laikraščiai šiam filmui skiria aukščiausią įvertinimą — keturias žvaigždutes, laiko jį nepraleistinu pamatyti. Filmas intriguojantis, kaip turintis pagrinde istorinę tikrovę, kaip surištas su intriguojančia detektyvine slinktimi, susietas su pavojais, staigmenomis, konfliktais. NBC televizija net išdrįso paminėti, kad, jeigu filmams būtų teikiamos Pulitzer premijos, šis filmas galėtų ją laimėti.
Filmui daug vertės priduoda parinkti stiprūs aktoriai. Pagrindiniame vaidmeny, vaizduodami du Washington Post reporterius, čia yra dabarties filmų pažiba Robert Bedford ir dar iš “Graduate” iškilęs Dustin Hoffman. Jie čia savo uždavinį atlieka talentingai, intriguojančiai, įtikinančiai. Jiems neblogą paramą sudaro aktoriai: Jack Warden, Martin Balsam, Hal Holbrook, Jason Robards. Scenarijų sukūrė William Goldman, pasiremdamas tų laikraštininkų Carl Bernstein ir Bob Woodward knyga. Muzika David Shire. Režisierius Alan J. Pakula, parodęs neeilinius sugebėjimus. Filmas Wildwood Enterprises bendrovės, platinamas Warner Brothers, bet stambią pajamų dalį gaus Bedford su Pakula.
Šiaip filmas švarus. Juo nemažai domėsis laikraštininkai, detektyvų istorijų mėgėjai, Watergate skandalu susiintrlgavusieji. Kitiems filmas galės atrodyti gerokai ištęstas, daugiau žurnalistinių nuotykių pynė, kaip draminė gilybė. Įvykių epizodėliai greit keičiasi, išskyrus tuos du pagrindinius aktorius, kurie sudaro jungtį. Pavaizduojami ir su gyvumu vykstantieji amerikietiškojo dienraščio redakcijos posėdžiai. Filmas skiriamas visiems, bet vaikams ir keliolikmečiams patariama ateiti tik su tėvų palyda.
• Mokslininkų komisija, septynerius metus rūpestingai tyrusi Kristaus drobulę Torine, pareiškė, kad ji gali būti tikrai ta, į kurią buvo po mirties įvyniotas Kristus. Jie nesurado jokių duomenų, kurie rodytų, kad ta drobulė negalėjo būti panaudota susupti išganytojo kūną po nukryžiavimo. Tačiau mokslininkai dar patarė toliau tyrimus tęsti. Dabar ši drobulė laikoma Torine, sidabro dėžėje. Ji turi 14 pėdų ilgumo ir 3 pėdas platumo. Ji susupta į raudoną šilką ir laikoma ant altoriaus su dėže, padėta po stiklu ir apsaugota grotomis. Drobulėje yra atsimušęs Kristaus veidas ir kūno bruožai. Ji yra buvusios Italų karališkos šeimos nuosavybė. Per paskutinius 100 metų ji tebuvo atidaryta gal tik apie 10 kartų.
• Motinai Teresei, Labdaros misijonierių steigėjai, besidarbuojančiai Indijoje, paskirtas Berniukų miesto steigėjo kun. Flanagano medalis.
• Belgijos kardinolas L. Suenens pakviestas Tarptautinėje liuteronų konferencijoje Minneapoly rugpiūčio 3-7 d. pasakyti kalbą apie Šv. Dvasią.
• Gabriel Kane, Krikščioniškųjų Brolių vienuolijos narys, išrado įtaisą, kurio padedami aklieji gali naudoti elektroninius kalkuliatorius ir kitas verslo mašinas.
• Kardinolas T. Cooke, Niujorko arkivyskupas, buvo pakviestas 2000 masonų ir jų sūnų pasakyti kalbą jų pusryčių metu kovo 28 d.
• Dinamito bomba sprogo Salvadoro katalikų spaustuvėje, leidžiančioje žurnalą Criterio ir kitus laikraščius. Spaustuvė įrengta viename San Salvador arkivyskupo namo sparne.
• Iš Lenkijos į misijų kraštus darbuotis yra išvykusių 930 misijonierių. Vien 1975 m. į 19 kraštų išvyko 55 lenkai misijonieriai.
• Arkiv. Robert J. Dwyer, Portlando arkivyskupas, vienas žymesnių JAV katalikų žurnalistų, mirė vėžiu, sulaukęs 67 m. amžiaus.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
LEONAS BARAUSKAS. Plokštelė prisiminti aktoriui Leonui Barauskui. Prie plokštelės yra 18 puslapių teksto su iliustracijomis iš L. Barausko vaidinimų. Plokštelę redagavo Darius Lapinskas. Meninis apipavidalinimas Zitos Sodeikienės. Išleido Dana Barauskienė ir Leono Barausko plokštelės fondas.
Leonardas Andriekus. UŽ VASAROS VARTŲ. Lyrika. Iliustravo Telesforas Valius. Išleido Pranciškonai 1976 m. 80 psl., kaina nepažymėta.
Juozas Girnius. PRANAS DOVYDAITIS. Išleido “Ateitis” 1975 m. Meninė priežiūra Danguolės Stončiūtės. 792 psl., kieti viršeliai, daug iliustracijų, kaina 15 dol. Knygą galima gauti pas platintojus ir leidykloje: 17689 Goldwin Drive, Southfield, Mich. 48075. Ši kruopščiai paruošta monografija duoda labai daug įdomių žinių iš to laikotarpio, kuriame gyveno ir dirbo a.a. prof. Pranas Dovydaitis. Autoriui už šį veikalą buvo paskirta LKM Akademijos premija. Juozas Kralikauskas. MARTYNAS MAŽVYDAS VILNIUJE. “Draugo” konkurse premijuotas romanas. Išleido Liet. knygos klubas 1976 m. Aplankas Telesforo Valiaus. 308 psl., kaina 5 dol.
Schondoch. LIETUVOS KARALIAUS KRIKŠTAS. Vizijinė poema iš XIV amžiaus. Vertė A. Tyruolis. Dailininkė — Danguolė Stončiūtė. Išleido M. Morkūnas 1976 m. 30 psl., kaina nepažymėta. Juozas Eretas. DVI GENERACIJOS MŪSŲ KRIKŠČIONIŠKOSIOS KULTŪROS TARNYBOJE. Atspausta iš LKM Akademijos Suvažiavimo darbų VII t., 3-54 psl.
TARP DVIEJU TĖVYNIŲ. Čikagos Aukštesniosios lituanistinės mokyklos moksleivių metraštis, 1975-1976 m. Redaktorės: Lidija Dudėnaitė, Audra Kubiliūtė, Raminta Pemkutė. Redakcinė komisija: Rita Kupcikevičiūtė, Rasa Narutytė, Neris Pupiūtė, Ginta Remeikytė, Rima Valiulytė. Metraščio globėjai: Juozas Masillonis ir Rimas Černius. 127 psl., kaina 3 dol.
MANO PIRMOJI KOMUNIJA. Gražiai išleistas modernus vadovėlis pirmajai Komunijai ruošiamiems vaikams, o taip pat tėvams, kunigams, mokytojams, kurie juos ruošia. Kaina 2 dol. Galima gauti JAV LB Švietimo Taryboje.
TĖVYNĖS SARGAS. Nr. 1(34). Politikos ir socialinių mokslų žurnalas. Redaguoja Domas Jasaitis. Leidžia Lietuvių Krikščionių demokratų sąjunga. 144 psl., kaina 4 dol.
Filatelistų draugijos LIETUVA biuletenis. Nr. 2(168). Redaguoja E. Petrauskas, administruoja K. Rožanskas.
LIETUVOS ISTORIOGRAFIJA. Ne. 5-6: kai kurių veikalų istorijos klausimais, parengtų ne lietuvių, ne lietuvių kalba ir per keliolika paskutiniųjų metų Išleistų ne Lietuvoje, sąrašas. Parengė Jonas Damauskas.