J. Sav.
Atostogos yra šių dienų gyvenimo metų programos dalis. Bet kaip jas praleisti: kartu ar atskirai — vyras sau, žmona sau. Ši problema darosi aktuali, nes jau Amerikoje prasidėjusi mada pasiekė ir Europą. Visur bandoma reklamuoti, raginti, kad šeimos nariai praleistų atostogas skyrium. Esą tai labai naudinga psichologiniu požiūriu. Ypač dėl to, kad atskirai praleidžiamos atostogos labiau atitinka asmens laisvę. Vyrui patinka kalnai, o žmonai jūra. Ji dar nėra mačiusi Ispanijos, o jis norėtų nuvykti į Airiją. O, be to, atskirai praleidžiamos atostogos yra būdas išvengti šeimos krizės, kurią sukelia kasdieninio gyvenimo nuobodumas.
Ką sako jau pasinaudoję tokiu "Made in USA" metodu? G.M. moteris, 34 m. amžiaus, praleido atostogas viena, įtikinta vyro, kad toks būdas yra vaistas prieš kasdienybės rutiną, kuri užmušanti meilę. Bet kai grįžo po tokių atskirų atostogų, viskas liko, kaip pirmiau, dargi negavo pasidžiaugti atostogomis, nes ji nepratusi būti toli nuo savo vyro. Po atskirų atostogų prasidėjo tam tikri nesusipratimai, kurių anksčiau nebūta.
J.M., 38 metų moteris, pasakoja: "Aš pirmoji pradėjau kalbėti vyrui apie atostogas atskirai. Jis keistai į mane pasižiūrėjo, kažką sumurmėjo, bet pagaliau sutiko. O priežastis — mano vyras yra didelis plepys, o aš mėgstu tylą, susikaupimą. Bet... visą atostogų laiką mane kankino pavyduliavimas, abejonės pasilikusio vieno vyro ištikimybe. Tiesa, ir aš turėjau "asistentų", susidomėjimo iš tų, kurie ieško nuotykių. Nesakyčiau, kad tai buvo nemalonu, bet drauge tai nebuvo ramybė, kurios ieškojau, leisdama atostogas be savo vyro".
O ką sako vyrai? Štai Z.M., 43 metų amžiaus. "Mudu su žmona jau keleri metai praleidžiame atostogas atskirai. O tai dėl to, kad mudviejų skirtingi skoniai, skirtingi interesai. Per ištisus metus abu pailstame, darydami nuolatines vienas antram nuolaidas, kad būtų galima šiaip taip sugyventi. O tokių atostogų metu abu pasijuntame laisvi".
Psichologai, kurie tyrinėja šią problemą, sako, kad daugeliu atvejų apsisprendimas praleisti atostogas atskirai kyla dėl ligos, kuri vadinasi "kasdienybės rutina''. Šia liga turi persirgti anksčiau ar vėliau beveik visos šeimos. O "liga" atsiranda dėl nepajėgumo vienas antrą suprasti, dėl noro pasilikti užsidarius į savo kiautą.
Anksčiau buvo kalbama apie "septintųjų metų krizę", kuri šiais laikais palietė ir jaunas šeimas. O kas atsitinka tais "septintaisiais santuokos metais"? Maždaug tuo laiku santuokinių meilėje įvyksta pasikeitimas (metamorfozė). Tai nereiškia, kad meilė jau užgeso. Ne, ji dar rusena, bet jau pelenuose. "Septintais metais" vyro ir moters gyvenimas pereina iš sapnų karalystės į realybę. Medaus mėnesio romantika jau yra pranykusi. Jis daugiau nėra pasakų kunigaikštis, o ji karalaitė Snieguolė. Gyvenimo realybė yra prozaiška, kurioje išryškėja abiejų asmeniškos silpnybės, trūkumai, prisideda ekonominiai rūpesčiai, ligos, nemiegotos naktys dėl to, kad kūdikis ištisą naktį verkia... Pasikeičia ne tik jausmai, bet ir interesai. Jis absorbuotas darbo, biznio, visuomeninės veiklos, pamažu susikuria savo "pasaulėlį". Ji praranda moters švelnumą, vyrui jautrumą, šiltą jo sutikimą, kai pavargęs grįžta iš darbo. Taip pasikeičia savitarpio santykiai.
Šeimyninės krizės pavojus prasideda tada, kai abu, vyras ir žmona, jaučiasi nusivylę, nuolat galvodami, kaip turėjo būti ir kaip nebuvo. Atsiranda nervingumas, savimeilė, instinktas keršyti. Visa to esmėje yra žmogiškasis nesubrendimas, nenoras susitaikyti su realybe, nepaisymas aukštesnių moralinių vertybių. Yra psichologų (pvz. Muldworf), kurie teigia, kad kiekviena meilės svajonė savyje slepia dalį nusivylimo dėl to, kad vitališki vyro ar moters troškimai liko nepatenkinti ir neatsisakoma nuo jų ieškojimo. Giliau panagrinėjus žmogaus psichę, net ir tada, kai kitiems vyras sako: "Aš baisiai patenkintas mano žmonele", arba kai moteris pasigiria draugėms: "Nėra geresnio už mano brangų vyrelį" — po tuo slepiasi iš pasąmonės iškylą neįvykę, nustelbti ar nesuprasti troškimai. O juk gyvenime nėra tokių, kurie būtų pilnai patenkinti. Laimė yra šešėlis, kuris nuo žmogaus nuolat bėga, o troškimai yra akli, nepaisą proto kontrolės. Todėl visuomet pas vyrą ar moterį lieka palinkimas ieškoti tokių, kurie juos suprastų, ieškojimas kartais ir neleistinos "kompensacijos".
Suprantama, kad tai įvyksta tada, kai nėra pasiekta pilno subrendimo ir nevertinta kilnesnių vertybių. Bet ar daug yra tokių tikrai subrendusių porų, kurios yra pasiekę jau pilną pastovumą, pusiausvyrą?
Kartais statistikos (jei jomis galima pasitikėti) duoda įdomios medžiagos. Vienas prancūzų savaitraštis rašė, kad 1967 m. vasaros mėnesiais 18 privačių seklių agentūrų gavo tūkstančius žmonų prašymų pasekti jų vyrus, ką jie veikia, kai žmonos yra atostogose. Agentūros, atlikę savo uždavinį, padarė išvadą, kad tik kas antras vyras liko ištikimas savo toli esančiai žmonai...
Tarp priežasčių, kurios pastūmėja vyrus į neištikimybę tuo atveju, kai žmona atostogauja, o jis lieka darbe ar vienas namie, yra ir tos sąlygos, kuriose jis atsiduria; visai ne jo pateisinimui, o tik parodymui, kaip reaguoja nesubrendęs vyras, čia jas norime suminėti. Sakoma, kad "proga padaro vagį". Ir štai, namas tuščias, visur dulkės, maistas netvarkingas, virtuvėje kalnai neplautų lėkščių, nepajėgumas ir nemokėjimas atlikti paprasčiausių apyvokos darbelių, įprotis, kad žmona viską padarytų, nuovargis, nuobodūs vakarai ir t.t. Sekmadieniais susitinkama su draugais, kartu papietaujama, bet grįžus namo vėl tuštuma. O čia vasaros karščiai, drėgmė, darbe boso nervingumas — ir štai ateina pikta mintis apie savo žmoną: "Ji laiminga maudosi jūroje, o mane paliko visų šių nemalonumų dumble". Ir pirma abejonė: "O gal ji jau manęs nebemyli?..
Tokioje būklėje iškyla naujas faktorius: ieškojimas asmens, kuriam būtų galima papasakoti savo padėtį, kuris suprastų, užjaustų, atjaustų. Kaip sakoma, ieškoma "motiniškos asmenybės". O toji, visai nesąmoningai, atjausdama ir paguosdama "nelaimingąjį", nesuvokia, kad tuo gilina prarają tarp vyro ir moters. Panašiai gali atsitikti ir žmonai, kuri atsiduria viena prie jūros. Diena kita, dar nieko. Paskui nuobodu, su atsitiktinomis draugėmis paplepėti jau nesinori, tad ir linkstama į "užjaučiančius" vyrus.
Iliuzijos, pavyduliavimas, priekaištai, nors ir labai nekaltos prabėgamos "neištikimybės" — tai vis nerealizuotų gilių troškimų pasekmė, nes tikėtasi, kad žmona ar vyras bus tikrai idealas, be jokių šešėlių, trūkumų, silpnybių, kai tie troškimai nesukilninami ir neturima platesnės gyvenimo ir laimės vizijos. Nelaimingi yra ypač tie, kurie tikėjo, kad gyvenime laimė jiems priklauso ir kad gyvenime jie turi teisės į tokią laimę. Tai yra galvojimas dalies šių dienų jaunimo, kuriam sunku kalbėti apie pasiaukojimą, gero kitam darymą. Jie to nesupranta, nes buvo liūliuojami nuo pat mažens "viskas leidžiama" lopšyje. Štai dėl ko visose industrinėse tautose neištikimybių skaičius yra gana didelis. "Neištikimybė nuolat graso tiems, kurie tiki, kad nėra mylimi" (Robert Frank).
Visa čia paminėta padėtis dar paaštrėja, kai negalima ar nenorima praleisti atostogų drauge. Atskirai praleistos atostogos gali būti naudingos tik tuo atveju, kai abu sutuoktiniai yra tikrai subrendę ir moka sunaudoti laiką tiek atostogose, tiek ir likus namie. Priešingai — atostogos atskirai yra pavojingos ir nenaudingos tiems, kurių santuoka jau šlubuoja, svyruoja.
Kadangi atostogos atskirai dažniausiai neišsprendžia šeimos problemų, o tik kartais jas daugiau sukomplikuoja, ko reikia, kad abu, vyras ir žmona, ne tik norėtų bet ir tinkamai, naudingai praleistų atostogas drauge? Psichologas Pierre Dufoyer pataria atgaivinti tuos jausmus, kuriuos laikas ir nusivylimai nuslopino. O tai pasiekiama, kai vienas antram stengiasi patikti, patarnauti, ką nors malonaus padaryti. Iš to atsiranda šiltas vienas antram jausmas, didesnis prisirišimas, pilnas vienas antram atsidavimas.
Šitaip savo tarpe susiderinus, atgaivinus pirmųjų santuokos dienų atmosferą, nėra būtina užsidaryti tik savame kiaute. Naudingas yra atostogų metu ir su kitais bendravimas. Žmogus yra socialinė būtybė ir negali visą laiką pasilikti tik "sau". Naudingas yra dialogas su kitais aptarti, pasidalinti mintimis bėgamaisiais gyvenimo tiek maloniais, tiek ir nemaloniais įvykiais, juos įvertinti, rasti jiems sprendimą. Tai praturtina dvasią ir praplečia akiratį.
Toks yra santuokinės meilės receptas. Užuot praleidus atostogas atskirai, patartina išnaudoti bendras atostogas, kurių metu turi išnykti kasdieninis nervinimasis dėl smulkmenų, o susidaryti patogios sąlygos dialogui. Žmonai atostogų metu nereikia nuolat laidyti vyro marškinių, virti pietų, valyti kambarių ir pan. Vyras atostogų metu negali kartoti namieje nuolatinės dainelės: "Neturiu laiko, netrukdyk man!" Drauge praleistos atostogos galėtų būti naujas, tik "aggiornato" medaus mėnesis. Sakoma, kad gyvenime nepakanka vieno medaus mėnesio, bet reikia truputį medaus kiekvieną gyvenimo mėnesį.
Meilė reikalauja artumo. Tuk sakoma: "Kai tik iš akių, taip ir iš minčių ar širdies". Santuokos viena iš pagrindinių savybių — gyventi drauge, kad du taptų ne tik vienas kūnas, bet ir viena realybė.
O kaip su vaikais atostogų metu? Kas važiuoja atostogų pavieniui, kas sau, tai, aišku, vaikai kur nors "paparkinami": paliekami vaikų stovykloje, pas draugus, dažniausiai pas senelius. Bet ir vaikai nori praleisti vasarą drauge su tėvais, ir su abiem drauge. Šių dienų chaotiškame gyvenime, kur sunku išlaikyti šeimos narių vieningumą, atostogos yra geriausia proga pagyventi tikrai visiems drauge. Vaikai, atostogų metu palikti atskirai, labai tai išgyvena, mažėja prisirišimas prie tėvų, didėja antagonizmas ir tėvams priešinimasis, tarsi kerštas, kam juos išskiria iš savo gyvenimo.
Jei vyro ir žmonos skoniai yra skirtingi (vienas nori kalnų, kitas jūros), kas tada daryti? Jeigu mokama gyventi ne egoistiniu gyvenimu, nesunku rasti visiems priimtiną išeitį. Bloga yra, kai vyras, nusprendęs atostogų vietą, susikrauna šeimą į automobilį ir veža lyg kokius rakandus į jam patinkamą vietą. Nedaug svarbos turi atostogų vieta, svarbiausia, kad tai būtų tikras poilsis, kad susidarytų ramybės ir džiaugsmo atmosfera. O tokios atostogos stiprina ir fiziškai. Priešingai, pasirinkta vieta gali būti labai graži, maloni, tačiau galima grįžti dar labiau pavargus, išsisėmus. Atostogos yra tikra laisvė, nes jos išlaisvina iš vidaus ir išorės konfliktų. Nauja vieta, pakeitimas kasdienybės labai padeda naujo gyvenimo atgimimui.
Taigi propaguojamos atostogos atskirai neišsprendžia gyvenimo komplikacijų, o tik jas padidina. Tuo tarpu bendrai praleista vasara atneša malonų rudenį su gausiais vaisiais.
• Wawelio katedroje, Krokuvoje, kardinolas Wojtyla pamoksle iškėlė religinės laisvės problemą, išryškindamas neteisingumą, kai nežymi ateistų mažuma komunistinėje santvarkoje primeta gyventojų daugumai tokią gyvenimo sampratą, kuri priešinga tautos principams, jos šventiems įsitikinimams.