religinės ir tautinės kultūros žurnalas gruodis/december 1976 volume XXVII no. 11

Vidurinių puslapių iliustracijos — Rasos Arbaitės darbų nuotraukos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street„Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

     Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatini Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.

     Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą, nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų.

     O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai * atlikti Dieve (Jn 3, 16-21).

     Šis gražus šv. Jono evangelijos gabaliukas derinasi su tais iš dangaus pasigirdusio himno žodžiais, kai gimė Išganytojas: “Ramybė žemėje geros valios žmonėms!” Mums visiems šiandien reikia daug šviesos, kad atrastume ramybę ir taiką. Vienintelė tam sąlyga— gera valia.

     Tad, sveikindami visus mieluosius skaitytojus, bendradarbius bei rėmėjus Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų proga, linkime geros valios, kuri visiems atneš šviesą, ramybę ir taiką.

     “Laiškų lietuviams” leidėjai, redakcija ir administracija

D. Blauzdžiūnaitės nuotrauka

T. J. BELECKAS, S.J.

     Prieš daug metų, dar laisvoj Lietuvoj, kartą važiuodamas traukiniu, sėdėjau šalia vidutinio amžiaus vyriškio, kuris rymojo prie lango ir susikaupęs skaitė kažkokią knygą. Tik po geros valandėlės jis liovėsi skaitęs ir susimąstęs, tiesiog į mane žiūrėdamas, kreipėsi su klausimu: "Pasakykite man, kunige, kokia yra pagrindinė mintis, kurią žmonijai atnešė visos keturios evangelijos?" Toks staigus paklausimas mane iškart apstulbino ir galvoje ieškojau tinkamo atsakymo, bet tas vyriškis man užbėgo už akių ir tarė: "Gerai, Tėveli, aš jums tuoj pasakysiu! Štai, mano galva, visų evangelijų branduolys: žmogau, tu gali gyventi, kaip nori; gali melstis ar ne, eiti į bažnyčią ar ne, gali gyventi pagal savo užgaidas, bet žinok -— Dievas vis tiek tave myli!"

     Tai buvo kalėdinis metas ir, sakyčiau, kalėdinis atsakymas į jo paties klausimą. Taip, Dievas myli visus žmones, visas tautas, be išimties. Atrodo, kad Jo meilei nėra ribų: ji visuotinė ir gili, neišsemiama. Dievas taip numylėjo pasaulį ir žmoniją, kad net atsiuntė savo vienatinį Sūnų, kad Jis atnašautų auką už žmonijos suklydimus. Tokia yra Dievo meilė, ir tokiai meilei reikėjo paties Dievo, nes Jo vardas yra Meilė, Jo galybė — taip pat Meilė.

     Kalėdų metu dažnai girdime ir skaitome žodžius: "Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų". Tai sako, kad Kalėdos kalba daugiau, negu mes matom, girdim ir jaučiam. Kalėdos yra daugiau, negu malonus švelnutėlis kūdikio užgimimas, daugiau, negu paslaptinga žvaigždė, piemenėliai, skubą per kalnelius, daugiau, negu giesmės ir muzika nakties metu. Visa tai, kas parašyta ar kalbėta, yra tik išorės ženklai, kurie pirštu rodo viso įvykio branduolį, ir tas branduolys, tas centras, yra niekas kita, kaip: Dievas tapo kūnu. Jis nužengė iš dangaus savo kūrinio pavidale, norėdamas atnešti žmonijai visiems laikams prižadėtą išganymą.

Skaityti daugiau: KĄ MUMS KALBA KALĖDOS?

ALFONSAS GRAUSLYS

     Svarstant tolerancijos klausimą, svarbu žinoti, kaip Jėzus Kristus elgėsi, susidūręs su moraliniu blogiu ar klaida. Ar rašytojas L. Tolstojus, remdamasis Viešpaties žodžiais "nesipriešink piktam žmogui" (Mt 5, 39), turėjo teisę tvirtinti, kad Jėzus Kristus iš savo sekėjų reikalavo absoliutinės tolerancijos, t.y. visiško pasyvumo ir nereagavimo į blogį?

JĖZAUS KRISTAUS ELGESYS IR MOKYMAI

     Tolstojaus šio Šv. Rašto teksto aiškinimas nėra teisingas. Jeigu aplamai bet kokį tekstą aiškinant, reikia į jį žvelgti konteksto rėmuose, tai šiuo atžvilgiu šitas rašytojas labai nusikalto: jis ne tik nebandė pažvelgti į visas evangelijų vietas, kur Viešpats pasisako tolerancijos klausimais, bet ir savo paminėto teksto cituoja tik pirmąją pusę. O antroji šio teksto pusė sako: "Bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį" (Mt 5, 39). Ar ši antroji sakinio pusė nėra reagavimas į blogį? Taip, tai yra reagavimas, bet reagavimas kantrybės veiksmu, reagavimas į blogį gerumu.

     Kad Viešpats blogio netoleravo (nors kai kada reagavo į jį tylėjimu, kuris ne kartą kalba balsiau už žodžius), tai rodo jo elgesys. Jis į neteisybę (neteisybę nepamokomą — piktos valios lydimą) reagavo tylėjimu. Jis tylėjo melagingai kaltinamas vyriausiojo kunigo teisme (Mt 26, 63 ir Mk 11, 50-61); jis tylėjo Erodo klausinėjamas: .. bet Jėzus jam neatsakinėjo" (Lk 23, 9), nes tasai vien pramogos, o ne tiesos ieškojo. Tačiau, pastatytas prieš Aną (iš evangelijos teksto ne visai aišku, ar tai įvyko prieš Aną, ar prieš Kajafą. A.G.) ir už vieną nieko neužgaunantį posakį gavęs iš tarno smūgį per veidą, Jėzus ramiai reagavo: "Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, — kam mane muši?" (Jn 18, 23).

     Suimamas Alyvų darže, suėmėjų vadovui Judui veidmainingai jį pabučiavus. Viešpats gerumu reagavo: "Bičiuli, ko atėjai?" (Mt 26, 50). Prikaltas prie kryžiaus jis meldėsi už savo kankintojus: "Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą" (Lk 23, 34).

     Jis visur rodo meile persunktą toleranciją, kur piktos valios (to išankstinio nusistatymo dorovinio gėrio nepriimti, blogio neatsisakyti) nemato, o vien tik silpnybę. Todėl jis bendrauja, prie vieno stalo sėdasi su žydų dvasinių vadovų niekinamais muitininkais ir nusidėjėliais, nes, anot jo: "Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių" (Mk 2, 17). Tokiais atvejais Viešpats prisimena dar savo dangiškąjį Tėvą, kurs "leidžia savo saulei tekėti blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų" (Mt 5, 45).

Skaityti daugiau: TOLERANCIJA NAUJOJO TESTAMENTO ŠVIESOJE (II)

 (Filosofijos sampratos raida)

FELIKSAS JUCEVIČIUS

10. SEPTYNIOLIKTAS AMŽIUS

     Mintis siejasi su laiku, o laikas su mintimi, ir štai kodėl filosofija ir istorija susikryžiuoja. Filosofijos istorija yra drauge istorijos filosofija. Ypač tai byloja septynioliktas amžius. Šis amžius yra didžių vyrų ir didžių idėjų amžius. Jis turi panašumo su Periklio epocha, renesansu Italijoje ir mūsų laikais. Naujoviškumo aistra, nenuilstami ieškojimai ir laimėjimai — tai šio amžiaus idealai ir programa. Tai amžius, kada pasirodo Cervantes Don Kichots, Shakespearo Hamletas ir Miltono Prarastasis Rojus. Rubens, Velasguez ir Rembrandtas dominuoja meno pasaulį. Tačiau didžiausi laimėjimai pasiekiami mokslo srityje. Šio amžiaus žmogus suprato su Hamletu, kad "danguj ir žemėj yra daugiau dalykų, negu sapnuoja filosofija".¹ Išrandamas teleskopas, nustatomi planetų judesio dėsniai, suformuluojamos greičio ir pagreičio sąvokos, nusakomas kūnų kritimas beorėje erdvėje, išaiškinama kraujo apytaka. Žodžiu, atskleidžiamos naujos žmogaus kūno ir gamtos paslaptys. Pagaliau pasirodo Newtono "Naturalis philosophiae principia mathematica", kur įrodoma, kad žemiškuosius ir dangiškuosius kūnus saisto tie patys mechanikos dėsniai, ir visuotinoji trauka yra gamtinio pasaulio tiesa.

     Septynioliktas amžius yra naujų idėjų ir didžių išradimų amžius, nes yra revoliucinio mąstymo amžius. Pasaulis buvo tas pats, bet žmogus žvelgė į jį iš kito taško. Jis pradėjo matyti daiktus naujoje šviesoje. Kad žmogus pradėjo kitaip dalykus matyti, tai rodo ir filosofija. Filosofija buvo jam ne būties kontempliacija, grynas refleksijos žaismas, o patirtis, via et ordo inveniendi, t.y. metodas ir analizė. Jo dėmesio centre buvo ne metafizinės plotmės, o betarpiška tikrovė. Jis keitė teologiją mokslu, filosofinę refleksiją patirties analize, loginius silogizmus matematinėmis formulėmis, substancijos, esmės ir formos kategorijas apraiškų santykiais ir dėsnio idėja. Apskritai, jis dėjo pažinimui naujus pagrindus. Francis Bacon "Novum Organum" — tai pirmoji kregždė philosophiae perennis naujame pavasaryje. Rene Descartas arba protas ir Blaise Pascalis arba širdis — tai pilna ta žodžio prasme moderniosios filosofijos pradžia. Etienne Gilson nemano, kad "skiriamoji linija tarp viduramžių filosofijos ir moderniosios filosofijos eina per Bacon ir Descarto veikalus".² Metafizikos atžvilgiu jis gal ir yra teisus. Bet nėra jokios abejonės, kad su jais yra tikrai susietas radikalus posūkis filosofinio mąstymo ir filosofijos sampratos raidoje. Koks santykis tarp Bacon ir Descarto filosofijų ir to amžiaus mokslinių idėjų srauto, tai kitas klausimas. Sunku pasakyti, ar naujos filosofinės idėjos turėjo daugiau įtakos mokslo raidai, ar atvirkščiai. Kai kalbame apie septynioliktojo amžiaus filosofiją, tai negalime pamiršti ir Pascalio. Nors jis pats gal savęs nelaikė filosofu, bet jo "Pensées" slepia gilių filosofinių įžvalgų, kurios rūstoku žmogaus stebėjimu užmena Kierkegaardą ir mūsų amžiaus egzistencialistus.

Skaityti daugiau: MINTIS DIALEKTINIAME ŽAISME (X)

 (Gertrūdos von Le Fort eilėraščiai)

TOLIMAS KAPAS

Padangėm skrenda paukščiai —
O, kad su jais galėčiau lėkt!
Suklupt prie kapo motinos,
Kuris paliko taip toli;

Gėlių padėti puokštę
Ant kapo, rymančio liūdnai,
Bailiu žvilgsniu paklausti,
Ar kryžius dar tebėr tenai.

Gal būt, ir namas dingęs,
Kur meiliai triūsė ji kadai —
Ar ji berastum tarp griuvėsių,
Sutikusių tave šaltai?

Gal viskas, viskas dingo,
Ką ji globojo širdimi,
Ir gal tenai aplinkui
Jau skamba žodžiai svetimi?

Regiu, rateli šoka
Vaikų būrys prie kapinių.
Jie svetimi, ir kaip juos
Sutikt galėčiau su šypsniu.

Turėčiau jų gal neapkęsti,
Nepaisančių kapų rimties,
Bet ji, žinau, neskųstų
Ir jiems parodyti širdies.

O, kad galėčiau išsiverkti
Jai dėl tėvynės prarastos,
Glaust savo karštą ranką
Prie jos švelnios, kad ir šaltos;

Jos meilėje paslėpti,
Ką sutinku čia atšiauraus,
Be meilės motiną kiekvieną
Prie jos meilios širdies priglaust.

Skaityti daugiau: Mūsų žvakės švies Kūrėjo rankoj

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

3. VOKIEČIŲ ODINAS — RAŠTO DIEVAS

     Ieškodami raštingo lietuviško velnio betarpiškesnio įkvėpėjo, atkreipkime dėmesį į vokiečių dievą Odiną, kuris yra žinomas savo raštingumu. Šalia to jis turi daug kitų įdomių bruožų. Apie jo kilmę vokiečiai mokslininkai nėra vienos nuomonės. Hans J. Schoeps apie jį rašo: "Odinas yra dievas, kuris pažįsta runas (senovės germanų raštą), kaip matyti iš šių (tautosakos) posmų, apie kuriuos buvo daug ginčytasi ir kurie buvo neteisingai įtarti esą krikščioniškų idėjų įsibrovimas į senovės Teutonų sagas:

     Kai aš kabojau vėjuotame medyje
     iškybodamas ten devynias naktis,
      buvau sužeistas ietimi ir pats,
     Odinas, buvau paaukotas sau pačiam
     ant medžio, apie kurį gali niekas nežinoti,
      virš kokių šaknų jis stovi.
     Jie man nedavė nei maisto, nei gėrimo.
     Aš pasilenkiau ir žiūrėjau žemyn.

(The Religions of Mankind, translated from German, Garden City, N.Y. Doubleday & Co., 1966 m., 103-104 psl.). Schoeps yra linkęs sutikti, kad gal čia iš tikrųjų yra Kristaus kryžiaus pagoniškas apipavidalinimas. Bet mes palikime šį klausimą nuošaly, pasilikdami prie Odino raštingumo. Kitas tos poemos posmas turi šitokius paties Odino žodžius:

     Aš paėmiau runas šaukdamas,
      aš jas paėmiau ir nukritau žemyn.
     Tada aš pradėjau jomis naudotis,.
     įgaudamas išminties.
     Aš augau ir gerai jaučiausi.
     Kiekvienas žodis vedė mane į kitą žodį,
      kiekvienas darbas — į kitą darbą.

Skaityti daugiau: VELNIAS LIETUVIŠKOSE PASAKOSE IR VOKIEČIŲ DIEVAS ODINAS (II)

Rasa Arbaitė   ‘Romantika'

Rasa Arbaitė  Velykų zuikis

Rasa Arbaitė  Skeletų maršas (grafika 1976)

Skaityti daugiau: Rasos Arbaitės darbų nuotraukos

     Skelbiame aštuonioliktąjį "Laiškų lietuviams" konkursą parašyti straipsniui apie dvasinį pašaukimą. Straipsnio temos pavadinimą pasirenka pats autorius. Straipsnyje galima panagrinėti dvasinio pašaukimo reikšmę ir svarbą, ypač mums, lietuviams; dėl ko pašaukimai į kunigus ir vienuolius bei vienuoles mažėja; kas darytina, kad būtų daugiau pašaukimų ir t.t.

     Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki 1977 metų kovo mėn. 1 dienos.

     Už geriausius straipsnius bus skiriamos penkios premijos (skliausteliuose — mecenato pavardė): 1—150 dol. (dr. Leonas Kriaučeliūnas), II —- 100 dol. (Justas Lieponis), III — 75 dol. (kun. Ignas Urbonas), IV — 50 dol. (Stefanija Rudokienė), V — 25 dol. (kun. Juozas Prunskis).

     Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami "Laiškuose lietuviams". Vertinimo komisija bus paskelbta vėliau.

A. Kezio, S.J., nuotr.

     A.A. TĖVAS KAZIMIERAS PEČKYS, S.J., po ilgos vėžio ligos mirė 1978 m. lapkričio mėn. 11 d. 5 val. po pietų, Čikagoje, Šv. Kryžiaus ligoninėje, sustiprintas visais ligonių sakramentais, sulaukęs 58 m. amžiaus, jėzuitu išbuvęs 39 metus.

     Jis gimė Rusijoje, kur tėvai buvo priversti pasitraukti iš tėvynės pirmojo didžiojo karo metu. Pasibaigus karui, Pečkių šeima grįžo į Kybartus, kur Kazimieras baigė pradžios mokyklą ir gimnaziją. 1937 m. įstojo į Jėzuitų ordiną. Naujokyną atliko Pagryžuvyje. Filosofiją ir teologiją baigė Olandijoje, kur 1945 m. buvo įšventintas kunigu.

Skaityti daugiau: A.A. TĖVAS KAZIMIERAS PEČKYS, S.J.,

 (Gyvenimo vaizdeliai iš reporterio užrašų)

Vytautas Kasnis

PROLOGAS

     Kai prieš 15-20 metų išgirsdavai telefono skambutį neįprastu vėlyvu nakties metu, su džiaugsmu skubėdavai atsakyti, nes tikėjais išgirsiąs linksmą naujieną. Skambindavo ką tik iš Europos atvykę draugai, skambindavo į kitas vietoves persikėlusieji, skambindavo besidžiaugią paaukštinimais, naujais pasiekimais, būdami gerų draugų būryje, norėdami su tavim pajuokauti, linksmą naktinę išdaigą padaryti, o kartais ir sulauktu naujagimiu pasidžiaugti arba į vestuves pakviesti.

     Bet ši linksmoji naktinė išdaiga pasibaigė, kaip baigiasi ir kiekviena vėjuota, audringa srovė. Dabarties naktinis skambutis dažniausiai liūdesingai nuskamba, blogą naujieną atnešdamas, mirtį, nelaimę paskelbdamas. Kai išgirsti vidunaktyje draugo ar draugės balsą, žinai, kad ne į vestuves tave kviečia, bet greičiausiai į išskirtuves, vieni prašydami pagalbos šeimos taikai atstatyti, kiti pranešdami, kad žmona išvyko nežinion, pasiėmusi lagaminą, ar varo vyrą iš namų.

     Ir nuskamba tada jaunystėje šokto tango žodžiai apie paskutinį sekmadienį, apie atėjusį kitą, jaunesnį, gražesnį, turtingesnį, pavergusį širdį tavo numylėtos ar numylėto. Atėjo kitas, atėjo kita... lyg skamba tango muzika, ir mintyse matai draugus, drauges, priesaiką, pasižadėjimą, meilę, įsipareigojimus. Tie du, kurie mylėjosi ir džiaugėsi gyvenimo laime, širdies meilės ryšiais surišta draugyste, išsiskyrė, vienas nueidamas į saulėtą pietų kraštą, kitą palikdamas kelionei į šaltą šiaurę. Vienam rytai šviečia, kitam tamsūs vakarai grūmoja.

GYVENIMO SCENOS UŽKULISYJE

     Prieš atidengiant gyvenimo vaizdų scenos uždangą, užkulisyje sutinkame vieną reporterį, vartantį storą užrašų knygą, kurioje surašyta apie 50 atskirų šeimų išgyvenimų. Užrašai pradėti rašyti 1934 metais. Daug vaizdų iš Lietuvos kaimo, miestelių, miestų šeimų gyvenimo. Tęsiasi per okupacijų ir karo metus. Nukeliami į Vokietiją bei kitas Europos valstybes, minimi toliau didžiosios laisvės šalyje — Šiaurės Amerikoje. Pirmame puslapyje parašyta: "Vedybos — šeimų laimė ir nelaimė". Tai lyg dalis mūsų gyvenimo dienoraščio, kuris vis papildomas naujais įvykiais, išgyvenimais.

Skaityti daugiau: Vedybos - šeimų laimė ir nelaimė

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS

ŽODŽIŲ TVARKA SAKINYJE

     Lietuvių kalbos žodžių tvarka sakinyje nėra tokia griežta, kaip kai kurių kitų kalbų, pvz. vokiečių. Žodžio vieta sakinyje priklauso dažnai nuo to, ką kalbantysis asmuo nori labiau pabrėžti, išryškinti. Daug kur toji žodžių tvarka pareina nuo rašančiojo ar kalbančiojo kalbos jausmo, loginio sprendimo ar stilistinės nuožiūros. Kartais galima žodžius kaitalioti, kaip tik nori, ir vis tiek sakinys bus geras, suprantamas. Pvz-: Vakar buvau mieste. Mieste vakar buvau. Vakar mieste buvau. Buvau vakar mieste. Buvau mieste vakar.

     Tačiau nereikia manyti, kad kiekviename sakinyje visus pavienius žodžius galima kaip nori kaitalioti ir vis tiek sakinys bus geras, suprantamas. Paprastai galima kaitalioti ne pavienius žodžius, o sintagmas. Be abejo, ne visi žino, kas yra ta sintagma. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas taip šį žodį paaiškina: sintagma — vientisinis sintaksinis intonacinis-prasminis vienetas (žodis ar žodžių grupė). Štai, pavyzdžiui, sakinys, suskirstytas sintagmomis: Praėjusią vasarą / pas mus / gyveno / keli asmenys. Šias keturias sintagmas galima įvairiai kaitalioti, sudarant net keliolika tos pačios reikšmės sakinių: Praėjusią vasarą gyveno pas mus keli asmenys. Praėjusią vasarą keli asmenys pas mus gyveno. Keli asmenys praėjusią vasarą pas mus gyveno. Pas mus praėjusią vasarą keli asmenys gyveno. Tai tik kelios kombinacijos, bet jų yra ir daugiau. Tačiau nebūtų gerai, jeigu kaitaliotume žodžius, skaldydami sintagmas. Pavyzdžiui: Asmenys pas gyveno mus praėjusią keli vasarą. Čia, be abejo, nėra jokios minties.

     Kartais, ypač poezijoje, galima sukeisti kai kuriuos sintagmos žodžius. Toks sukeitimas vadinamas inversija. Pvz.: Didingi miškai supo mūsų šalį. Stilistiniais sumetimais šį sakinį galima taip išreikšti: Miškai didingi supo šalį mūsų.

     Nuo žodžių tvarkos kartais priklauso ir kitų sakinio dalių sintaksinės funkcijos. Pvz. sakinyje Atėję prie upės pamatėme būrį žmonių žodžiai prie upės gali būti sintagmoje atėję prie upės arba prie upės pamatėme. Sakytinėje kalboje sintagmų ribas parodo pauzės: Atėję / prie upės / pamatėme / būrį žmonių. Rašytinėje kalboje tas ribas suvokti padeda tinkama žodžių tvarka ir skyryba: Prie upės atėję, pamatėme būrį žmonių arba Atėję pamatėme prie upės būrį žmonių.

Skaityti daugiau: Kalba

Rasa Lukoševičiūtė

     Artėjant Kalėdoms, Kristaus gimimo šventei, neišvengiamai kyla klausimai: kokiame stovyje yra mano tikėjimas? ar šių dienų visuomenė tiki Dievą? jaunimas - religija - tikėjimas; ar tai nutolusios ir nebesiderinančios sąvokos? Šiame straipsnyje stabtelsiu ties paskutiniuoju klausimu ir pažvelgsiu artimiau, kaip šių laikų jaunimas supranta tikėjimą ir kaip žiūri į Dievą, Bažnyčią, religiją... Stengdamasi apriboti pasirinktą temą, kreipiu didesnį dėmesį į lietuvių jaunimą ir jo religines pažiūras.

     Šis šimtmetis ir jo rašytojai, psichologai bei filosofai yra atkreipę didesnį ir objektyvesnį dėmesį į religijos ir aplamai tikėjimo klausimus. Alfred Adler savo knygoje "What life should mean to you" įdomiai nusako pirmąją ir pagrindinę žmogaus religijos prasmę bei reikšmę. Žmonijos seniausias troškimas yra susidomėjimas vieno individo kitu, vienos visuomenės grupės kita. Tai tik per šį procesą žmogus pajėgė tobulėti ir puoselėti savo asmenybę. Religija visada buvo geras įrankis pasiekti šiam tikslui. Pirmiausia dėl to, kad jos simboliai vis būrė žmones į bendrą garbinimą, maldą, tikėjimą ir tokiu būdu nustatė žmogaus priklausomumą, nes jos pačios pagrindinis tikslas buvo ir tebėra bendras žmonijos gėris.

     Alvin Toffler savo po visą pasaulį paplitusioje knygoje "Future Shock" pareiškia, kad religinės institucijos (bažnyčios, parapijos ir jų komitetai) visada sudarė naujam ateiviui sąlygas susipažinti su kitais ir užmegzti pirmuosius ryšius su savo aplinka. Bet jis taip pat pabrėžia, kad religija ir kitos giliausios žmonijos šaknys, kaip tauta, visuomenė, šeima, profesija, nebeturi tvirtumo šiame per greitai besikeičiančiame pasaulyje. Žmogus, jausdamas nepastovumą, nenusistovėjimą, ieško kitokių gyvenimo inkarų, kad pajėgtų geriau ir tvirčiau integruotis šio gyvenimo nuolat besikeičiančiose sąlygose.

Skaityti daugiau: Jaunimas - religija?

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

ANKSTYVAS IR ŠALTAS RUDUO ATKELIAVO Į LIETUVĄ

     "Tiesoje" rašoma, kad žvarbūs rugsėjo vėjai nudraskė žalius, dar nespėjusius pagelsti medžių lapus. Netikėtai anksti atšalo ir šalnos pakando sodų ir daržų gėrybes. Rugsėjo 20 d. pasirodė šalnos. Kitais metais tokiu laiku Lietuvos žmonės džiaugdavosi "bobų vasara".

     Spalio pirmomis dienomis Lietuvoje prasidėjo didžiulės šalnos, kurios užklupo dar daržuose esamus šakniavaisius, ypač morkas ir runkelius. Po šalnų praėjo didžiulė lietaus audra, kuri mažiau paliestus šakniavaisius šiek tiek atgaivino, bet jie jau netinkami laikyti žiemai. Agronomai pradėjo duoti patarimus, kaip apšalusius šakniavaisius naudoti. Ragina juos dabar skubiai sušerti gyvuliams, o pavasariui palikti šieną.

     Lietuvoje šiemet rudens beveik nebuvo. Dėl vėlyvo pavasario ir vėsios vasaros vėlavo augalų augimas. Tokių šalčių spalio pirmomis dienomis Lietuvoje nėra buvę per 200 metų.

     Ankstyvą ir šaltą rudenį į Lietuvą atnešė iš šiaurės Skandinavijos atkeliavęs aukštas oro spaudimas. Jis stūmė šaltą arktinio oro srovę link Pabaltijo.

PIRMASIS LIETUVOS ŽEMĖLAPIS

     "Tiesoje" rašoma, kad pirmasis Lietuvos žemėlapis buvo išleistas 1613 m. Trakų vaivados M. K. Radvilos Amsterdame ir pavadintas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemėlapiu.

     Graikų mokslininkas Ptolomėjus (apie 90 - 160 m.), sukaupęs daug geografinių duomenų, parengė veikalą "Geografija" ir prie jo pridėjo dvidešimt septynis žemėlapius. Viename iš jų užtinkamas Lietuvos kartografinis vaizdas, įterptas tarp Nemuno ir Dauguvos, o tarp Vyslos ir Nemuno pažymėtos baltų gentys — sūduviai ir galindai.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

SPECIAL DELIVERY

     Gana intriguojantis nuotykių filmas. Jame vaizduojamas toks iš dalies “svieto lygintojo” Blindos tipo, tik neigiamesnis, vyras, kuris dalyvauja banko apiplėšime. Jis išlieka gyvas, kai kiti jo bendrininkai savo žygį baigia tragiškai. Bebėgdamas nuo policijos, jis pinigų maišą įkiša į pašto dėžę, numatęs vėliau juos išsitraukti. Tą pastebi ir vienas narkotikų spekuliantas. Jis net paštininką peršauna, kad pagrobtais jo raktais galėtų atsirakinti pašto dėžutę ir išsiimti lobi. Raktui užlūžus, jam nepasiseka.

     Banko “iškraustytojas” paguodžia moterį, kurios vyras dingo kare, įteikdamas dešimtį tūkstančių neva nuo jo. Pritapęs prie vienos gyvanašlės, jis prisitaiksto atsukti pašto dėžutės sraigtus ir, visą ją įsivertęs į atuomobilį, narkotikų spekuliantų vejamas, pabėga, o paskiau su ta moterimi liuksusiniu laivu išplaukia į svetimus kraštus.

     Filmas turi intrigą. Gamintojų pažymėtas PG ženklu, kas reikštų — su tėvų pritarimu gali eiti ir jaunimas. O vis dėlto, šalia nuotykių intrigos, filme yra nemažai ir neigiamybių: apiplėšimas, nelegalus intymumas (nors ir vengiant plikų gašlumų), narkotikų spekulianto nužudymas, pagaliau ir pati atomazga — kriminalinį nusikaltimą papildžiusis išeina lyg laimėtoju.

     Pagrindiniai filmo aktoriai — Bo Svenson ir Cybill Shepherd, scenarijaus autorius — Don Gazzainga. Režisierius Paul Wendkos vietomis įstengęs įnešti ir humoro. Gana skambi Lalo Schifrin muzika. Filmas American International Reliese.

Skaityti daugiau: FILMAI

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Vitalija Bogutaitė. PO VASAROS. Eilėraščiai. Aplanką piešė Zita Sodeikienė. 70 psl., kieti viršeliai, kaina 4 dol. Galima užsisakyti “Ateities” leidykloje: 17689 Goldwin Dr., Southfield, Mich. 48075.

CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA. No. 13. Išleido Amerikos Lietuvių Kunigų Vienybė, 64-09 56th Road, Maspeth, N.Y. 11378.

TĖVYNĖS SARGAS. Nr. 2(36). Politikos ir socialinių mokslų žurnalas. Redaguoja Petras Maldeikis. Adm. adresas: A. Balčytis, 6819 S. Washtenaw Ave., Chicago, 111. 60629.

Dr. Raymond Moody, Jr. LIFE AFTER LIFE. Tai knyga, apie kurią dabar daugiausia kalbama. Aprašyti pasipasakojimai tų žmonių, kurie buvo “mirę”, o paskui buvo atgaivinti. Įdomu, kad tie pasipasakojimai labai derinasi su mūsų tikėjimo mokymu apie pomirtinį gyvenimą.

IŠLEIDŽIAMI KALBININKO PROF. ANTANO SALIO RAŠTAI

     Juos redaguoja prof. Petras Jonikas. Iš viso bus 4 tomai, maždaug po 600 puslapių kiekvienas. Pirmasis tomas (bendrinė lietuvių kalba) jau baigiamas spausdinti. Užsisakyti galima šiuo adresu: L.K. Mokslo Akademija, Piazza della Pilotta 4, 00187 Roma, Italy.

     Antrasis tomas bus skiriamas tikriniams vardams (Čia bus įdėtos ir nustatytos norminės Lietuvos vietovardžių formos), trečiasis tomas — kitiems straipsniams įvairiais kalbiniais klausimais, o ketvirtasis — lietuvių kalbos tarmėms.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas