T. J. BELECKAS, S.J.
Prieš daug metų, dar laisvoj Lietuvoj, kartą važiuodamas traukiniu, sėdėjau šalia vidutinio amžiaus vyriškio, kuris rymojo prie lango ir susikaupęs skaitė kažkokią knygą. Tik po geros valandėlės jis liovėsi skaitęs ir susimąstęs, tiesiog į mane žiūrėdamas, kreipėsi su klausimu: "Pasakykite man, kunige, kokia yra pagrindinė mintis, kurią žmonijai atnešė visos keturios evangelijos?" Toks staigus paklausimas mane iškart apstulbino ir galvoje ieškojau tinkamo atsakymo, bet tas vyriškis man užbėgo už akių ir tarė: "Gerai, Tėveli, aš jums tuoj pasakysiu! Štai, mano galva, visų evangelijų branduolys: žmogau, tu gali gyventi, kaip nori; gali melstis ar ne, eiti į bažnyčią ar ne, gali gyventi pagal savo užgaidas, bet žinok -— Dievas vis tiek tave myli!"
Tai buvo kalėdinis metas ir, sakyčiau, kalėdinis atsakymas į jo paties klausimą. Taip, Dievas myli visus žmones, visas tautas, be išimties. Atrodo, kad Jo meilei nėra ribų: ji visuotinė ir gili, neišsemiama. Dievas taip numylėjo pasaulį ir žmoniją, kad net atsiuntė savo vienatinį Sūnų, kad Jis atnašautų auką už žmonijos suklydimus. Tokia yra Dievo meilė, ir tokiai meilei reikėjo paties Dievo, nes Jo vardas yra Meilė, Jo galybė — taip pat Meilė.
Kalėdų metu dažnai girdime ir skaitome žodžius: "Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų". Tai sako, kad Kalėdos kalba daugiau, negu mes matom, girdim ir jaučiam. Kalėdos yra daugiau, negu malonus švelnutėlis kūdikio užgimimas, daugiau, negu paslaptinga žvaigždė, piemenėliai, skubą per kalnelius, daugiau, negu giesmės ir muzika nakties metu. Visa tai, kas parašyta ar kalbėta, yra tik išorės ženklai, kurie pirštu rodo viso įvykio branduolį, ir tas branduolys, tas centras, yra niekas kita, kaip: Dievas tapo kūnu. Jis nužengė iš dangaus savo kūrinio pavidale, norėdamas atnešti žmonijai visiems laikams prižadėtą išganymą.
Iš tikro, kas būtų iš Kalėdų, jei pats Dievas nebūtų nusilenkęs ir nebūtų pabučiavęs žmonijos veido taikos ir susitaikymo ženklan? Žmonijai reikėjo vieno dalyko — jai reikėjo Kristaus, Išganytojo, jai reikėjo atleidimo. Tik pats Dievas galėjo duoti tokį visuotinį atleidimą. Tik Dievas galėjo užtarti — nes Jis pats yra žmogus; užtarti sėkmingai — nes Jis yra taip pat Dievas. Taip, žmonijai reikėjo Dievo rankos, ištiestos gelbėti iš amžinos pražūties.
Bet žmonijai reikėjo daug daugiau, negu atleidimo. Jai reikėjo pažinti Dievo kelius, pažinti tiesų kelią į patį Dievą. Gimęs Dievas-Žmogus tai mus pamokė ir savo pamokymus pradėjo nuo prakartėlės.
Štai ką sako Kalėdos: tai nėra vien Dievas prakartėlėje, bet Dievas žmonių širdyse, žmonių gyvenime. Pirmosios Kalėdos pranešė Dievo užgimimą Betliejuje, o kiekvienos kitos Kalėdos turi priminti, kad Dievas turi atgimti žmogaus gyvenime.
Tad Betliejus nėra koks miręs įvykis iš tolimos praeities. Tas įvykis kartojasi su kiekvienu žmogumi, kur jis bebūtų. Kristus ir šiandien ateina į žmogaus sielos užeigą. "Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas". Kristus gali nuveikti didelius dalykus tiems, kurie Jį iš širdies priima į save. Visais amžiais Kristus darė ir daro dievišką atmainą žmogaus gyvenime. Todėl su kiekvienom Kalėdom Kristaus dvasia vėl turi sužibėti žmogaus gyvenime, nušvisti nauju spindėjimu.
Kai Kalėdos ateina, daugelis mūsų jaučiame, kad mums stoka drąsos prisiartinti prie prakartėlės. Mums daros gėda, nes čia matom tiek daug neturto, o mes esame taip prisirišę prie prabangos. Mums gėda matyti tiek nuolankumo, mes juk esame pilni išdidumo ir trokštame garbės. Mums gėda matyti tiek gilaus tikėjimo — mes gi esam pilni abejonių, mūsų žingsniai netikri.
Turim vėl išmokti klūpėti prie prakartėlės, bent Kalėdų metu, ir tylioj valandėlėj bei susikaupime ieškoti ten gilesnio tikėjimo, grynos meilės ir nepalaužiamos vilties savo ateičiai.
Nėra dėl ko nuleisti rankų ir pasiduoti, taip sakant, likimui, jei Kalėdų švieselė ir šilima ims vėl blėsti mūsų tarpe rytoj, taip kaip buvo vakar, bet vis tiek mums džiugu žinoti, kad toji švieselė vis šviečia, vis spinduliuoja, kiekvienais metais, su kiekvienom grįžtančiom Kalėdom. Ir tada turim patirti patys: Dievas mus myli. Jis vis pasilieka su mumis ir atgaivina ateities darbams.
Taip turim kalbėti ir apie dabartinius laikus, apie mūsų pasaulį. Jei matom, kad aplink mus tebėra tiek daug blogybių, tiek tamsos, nenuleiskim rankų, bet dėkokime Dievui už aną Betliejaus švieselę, kuri mums davė pažinti, kaip blogas gali būti pasaulis, ir dar po tiek Kalėdų, tiek amžių. Turim dėkoti Dievui už kiekvieną mūsų kelio nušvietimą, ir dar tokiais laikais, kai pagundos kankina, kai sunkumai slegia pečius.
Matot, Kalėdos mus ragina susimąstyti, susitelkti, maldoje labiau susijungti su Dievu ir iš arčiau pažinti, kur glūdi mūsų jėgos, kur mūsų stiprybė ir suraminimas. Kalėdinis metas turi mums daug ką pasakyti — tik atverkime savo širdis ir prie prakartėlės pasiryžkime: jei Dievas mus taip myli, tai ir mes mylėkime vieni kitus iš visos širdies.