religinės ir tautinės kultūros žurnalas spalis/october 1976 volume XXVII no. 9

Šis “Laiškų lietuviams” numeris iliustruotas Liucijos Nikolskytės-Laukaitienės spalvotos grafikos darbų nuotraukomis.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Kalbant bet kokiu religiniu klausimu, dabar beveik niekad neapsieinama nepaminėjus II Vatikano susirinkimo ir jo įvestų reformų. Bažnyčioje dabar pastebime ir tokių pasikeitimų, apie kuriuos minėtasis susirinkimas visai negalvojo. Daugelis Bažnyčios narių, pasijutę turį daugiau laisvės rodyti savo iniciatyvą, bando susikurti savo religiją, kuri kartais nesiderina su planuotu ir lauktu krikščionijos atsinaujinimu, bet kartais tenka pastebėti nemaža tikinčiųjų, pasukusių visai tinkama kryptimi.

     Mūsų bažnyčiose, ypač sekmadieniais, tuoj krinta į akis du įdomūs reiškiniai: mažiau žmonių eina išpažinties, bet daug daugiau Komunijos. Ar tai yra gera, ar bloga? Atsakymas nėra jau toks lengvas. Gali tai būti ir gera, ir bloga. Kiekvieno veiksmo gerumas ar blogumas priklauso nuo motyvų, nuo vienokio ar kitokio tikslo, kurio tuo veiksmu siekiama.

     Pirmiau žmonės daug dažniau eidavo išpažinties. Iš katekizmo žinome, kad išpažinties būtinai reikėtų eiti tada, kai padarai sunkią nuodėmę. Turint tik lengvų nusikaltimų, išpažintis nėra būtina, bet dvasinio gyvenimo mokytojai vis tiek patardavo kaip galima dažniau eiti išpažinties, nes kiekvienas sakramentas suteikia žmogui dvasinių malonių. Tačiau daugelis žmonių dažnai eidavo išpažinties ne dėl to, kad jos būtinai reikėjo arba kad norėjo gauti malonių, o dažnai tik iš baimės, iš netikrumo. Ypač tarp mūsų tautiečių buvo įsigalėjęs toks paprotys, kad niekad jie neidavo Komunijos, jeigu tą pačią dieną nebūdavo atlikę išpažinties. Jie vis manydavo, kad yra neverti, kad yra kuo nors įžeidę Dievą. Tokia žmonių galvosena, žinoma, nebuvo gera. Jų religija buvo ne meilės, o baimės religija. Jie tik apie nuodėmę tegalvodavo ir bijodavo jos kiekviename žingsnyje. Kartais aš juokais pasakau, kad

L. Laukaitienė    Paukščiai (Jurgio Jankaus nuotr.)

ne taip jau lengva padaryti sunkią nuodėmę. Juk iš tikrųjų, jeigu žmogus yra tikintis, jeigu jis stengiasi būti geras, tai dėl ko jis turėtų nuolat daryti tas sunkias nuodėmes? Jeigu ką nors nepagalvojęs pasakė ar padarė, jeigu ant ko nors šiek tiek užpyko ar kokį šiurkštesnį žodį pasakė, tai čia dar nėra tokie baisūs nusikaltimai, už kuriuos Dievas žmogų amžinai pasmerktų. Turint tik tokių nusikaltimų, galima drąsiai eiti Komunijos ir be išpažinties. Tad jeigu žmonės jau tai suprato ir dėl to taip dažnai neina išpažinties — yra gerai. Bet jeigu jie šį sakramentą visiškai apleido tik dėl to, kad nepatogu, nedrąsu arba kad mano, jog jis jau nebereikalingas, tai, be abejo, blogai.

Skaityti daugiau: KAS GERA IR KAS BLOGA. . .

(Filosofijos sampratos raida)

FELIKSAS JUCEVIČIUS

9. BŪTIS TOMISTINĖJE EGZISTENCIJOS FILOSOFIJOJE

     Filosofija gali būti suprasta kaip mokslas apie būtį. Taip ją suprato graikų filosofai. Ši filosofijos samprata vyravo ir Viduramžiais. Bet mokslą apie būtį galime suprasti dvejopai — kaip mokslą apie būti kaip būtį, kiek ta būtis išsisako ousia arba substancijos kategorija, arba kaip mokslą apie būties pirmąsias priežastis. Aristotelis to skirtumo nedarė, bet to užuominą randame jojo metafizikoje, kai jis kalba apie būtį kaip substanciją ir būtį, kuri yra pirmoji priežastis arba pirmasis judintojas. Vėliau šis skirtumas išryškėjo labiau, ir būties metafizikoje atsirado lyg dvi skirtingos plotmės — substancinė plotmė, kur kalbama apie būtį kaip substanciją, ir egzistencinė plotmė, kur būties analizėje susiduriame su egzistencija. Šios dvi metafizikos plotmės yra ryškios filosofijos istorijos raidoje — kartais filosofinio mąstymo centre yra būtis kaip substancija, o kartais būtis kaip egzistencija. Bet krinta į akis tai, kad tos filosofijos, kurios pasirenka substanciją savo diskusijų objektu, ignoruoja dalinai ar net visai egzistencijos klausimą, o vadinamosios egzistencijos filosofijos išleidžia beveik visai iš akių substanciją.

Skaityti daugiau: MINTIS DIALEKTINIAME ŽAISME (VIII)

Dalia Staniškienė

VISŲ ŠVENTŲ VAKARĄ

Vakaras šventas,
Vakaras tyras.
Tyla. Nurimsta paukščių balsai.
Vakaras šventas,
Vakaras tyras —
Žemė alsuoja —
bet ar klausai?

Vėjas lopšinę vakarui ošia,
Vėjo lopšinė skrenda naktin ...
Žvaigždės beribę mėlynę puošia,
Šventą ramybę neša širdin ...

Vakarą šventą,
Vakarą tyrą
Širdis į širdį tyliai prabyla ...

PRIE KAPO

Tavęs nėra kapu tyloj ...
Tu gyveni mano širdy,
Šlamėjime senųjų liepų,
Vėjo dainoje

Ir saulės nušviestam upelio vandeny ...
Ir kiekvienam gaivinančio lietaus laše
Matau tavo akis, juoku ir ašarom nuplautas ...
O vėjas neša, supa aidą tavo balso ...

Kapų tyloj ramu ir gera pailsėti
Ir pasvajot, ir prisimint, ir susikaupt...

Bet čia tavęs nėra:
Tu gyveni mano širdy,
Laukų giesmėj
Ir vakaro varpų viltingam gaudime ...

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

A. MAURAGIS

     Visi kritiški pasisakymai dėl Antano Maceinos knygos "Didieji dabarties klausimai" buvo teologų ir filosofų. Man, šios regimos plotmės žmogui, kaip ir nedrąsu tokiais klausimais kalbėti, bet kaip krikščioniui ne mažiau ir man jie rūpi. Kitaip atrodo pasaulis ir Dievas iš kosmologinio paviršiaus, negu iš ontologinių gelmių, todėl kitaip norėčiau pažvelgti ir į iškilusį teologų ginčą. Man čia rūpi paliesti tą Maceinos kritikos vietą, kurioje jis kritikuoja Pierre Teilhard de Chardin, S.J., mokslą apie pasaulio sukūrimą.

     Iki Teilhardo evoliucija ir religija buvo nesuderinami dalykai, o po jo evoliucija ir religija yra viename sandėryje. "Evoliucijos teorija šiandien nebėra tik paprasta hipotezė, o bendras darbo metodas, priimtas visų mokslininkų", sako Teilhardas. Tą teilhardinį religijos ir evoliucijos sandėrį ir metodą Maceina kritikuoja, sakydamas, kad "pati evoliucija nėra ir negali būti dieviško kūrimo būdas. Evoliucija ir kūrimas iš nebūties stovi kiekvienas visiškai kitoje plotmėje ir negali būti vienas kitu pakeisti" (265 psl.). Maceina tvirtina, kad Dievas pasaulį sukūręs iš nebūties staigiu vienkartiniu būdu ir šią tezę laiko neginčijama, tarsi ji būtų kokia aksioma, visiems suprantama, ir plačiai ja naudodamasis atmeta Teilhardo mokslą kaip nekrikščionišką.

     Teilhardas sako, kad pasaulis savo pradžios taške buvo Dievo sukurtas iš "gryno daugio", kuris radialinės jėgos veikiamas jungėsi, vienijosi ir evoliucionavo. Teilhardas yra ne tik teologas, bet ir mokslininkas, todėl jo įžvalga į pasaulio kūrimą gali būti gilesnė, jam suprantamesnė, negu paprastam teologui, nepajėgiančiam eiti su mokslo pažanga. Teologui yra tik vienas kelias — grįžti į Apreiškimą ir patikrinti savo žinias, o mokslininkas gali ir kitaip pažiūrėti arba net kitaip suprasti tuos pačius dieviškojo Apreiškimo žodžius. Šitokiam ginčui iškilus, reikia paimti Bibliją ir patikrinti, ar nėra vietos naujai interpretacijai. Pirmiau teologai buvo susikūrę savo komentarus, kurie kai kuriems teologams ir iki šiol tebegalioja kaip neginčijamos tiesos. Į pasauliečių mokslininkų pareiškimus nebuvo kreipiama jokio dėmesio. Jie nebuvo prileidžiami prie tokio darbo, ir kiekvienas kitoks supratimas buvo atmetamas kaip erezija, dažniausiai pasaulio šviesos neišvydęs. Išaugus mokslams, pasikeitus pasaulėvaizdžiui, reikia naujų komentarų, reikia peržiūrėti Apreiškimo tekstus. Aš čia ir mėginsiu kiek kitaip į šį klausimą pažvelgti.

Skaityti daugiau: KAIP DIEVAS SUKŪRĖ PASAULI

Nijolė Jankutė

     Tėvai, vaikai ir mokytojai, sudaro pagrindinį trikampį, ant kurio stovi visas mūsų lietuviškas švietimas išeivijoje, todėl ir įdomu paanalizuoti jo kraštines: kaip jos tvirtos, patvarios, ar išlaikančios, ar išliekančios.

     Pati būdama motina, pradėsiu nuo tėvų, lietuviškojo trikampio pagrindinės kraštinės. Nuo jos tvirtumo dalinai priklauso ir mūsų išeivijos tautinis susipratimas. Sakau, dalinai, nes netikiu tuo populiariu mitu, jog lietuviškumui pasišventę tėvai išaugina tokius pat vaikus. O jei vaikai lietuviškumu nesidomi ar sukuria mišrias šeimas, tai reiškia, kad "prasti" lietuviai buvo tėvai ir blogai augino. Kaip dažnai mūsoji visuomenė suverčia panašias kaltes tėvams, lyg atpirkimo ožiui, ir dedasi radusi teisingą atsakymą į nutautusio jaunuolio klausimą. O kad būtų taip lengva surasti gyvenimo klaidų kaltininkus!

     Tiesa, šeimoje, kurioj lietuviškumas yra kasdienė duona ir druska, vaikui išaugti lietuviškai galvojančiu bei jaučiančiu žmogumi yra nepalyginamai daugiau galimybių, negu šeimoje, kuri yra lietuviška tik iš pavardės. Tačiau neretai ir tokiose lietuvybės tvirtovėse vienas sūnus kratosi savo kilmės bei su ja susijusių pareigų, atsakomybių, o kitas — džiugina mūsų bendruomenę savo lietuviška veikla; arba — viena duktė išteka už svetimtaučio, kad kuo toliau atsitrauktų nuo "įkyrėjusio" lietuviškumo, kai tuo tarpu antroji su jaunatvišku entuziazmu įsijungia į lietuvių visuomenės darbus. O kartais pasitaiko ir taip, kad labai minimalaus lietuviškumo tėvų vaikai, pasiekę studento amžių, pradeda domėtis savo kilme ir, beieškodami tų šaknų, suranda gyvenimo dalį, kurios tėvai per apsileidimą ar nenorą nebuvo parodę.

Skaityti daugiau: Tėvai, vaikai ir mokytojai

Juozas Vaišnys, S.J.

     Šiais metais Pasaulio Lietuvių Jaunimo sąjungos Ryšių Centras jau trečią kartą suruošė lituanistinių studijų stovyklą arba kursus jaunimui. Dabar yra linkstama šiuos kursus vadinti Lituanistikos seminaru jaunimui. Pirmasis seminaras buvo 1974 m. Beaumont skautų stovyklavietėje, netoli Cleve-lando. 1975 m. prof. J. Cadzow pasirūpino, kad Kent State universitetas šių seminarų studentams duotų kreditus, jeigu jie to nori ir sumoka atitinkamą mokestį. Tad antrasis seminaras buvo suruoštas netoli Kent State universiteto gražiuose ir patogiuose jėzuitų rekolekcijų namuose. Ten įvyko ir trečiasis seminaras šių metų vasarą.

     Šiais metais buvo 31 studentas, kuriems lietuvių kalbą, literatūrą ir istoriją dėstė šeši lektoriai: mokyt. Stasys Barzdukas, prof. Antanas Klimas, prof. Ilona Maziliauskienė, prof. Benediktas Mačiuika, prof. Rimvydas Šilbajoris ir kun. Juozas Vaišnys, S.J.

     Šie seminarai ir lektorius, ir studentus labiausiai stebina tuo, kad čia niekad neteko girdėti studentus tarp savęs kalbantis angliškai. Taip pat buvo nuostabus ir studentų susidomėjimas dėstomais dalykais.

Pingvinai L. Laukaitienė

     Kai kurie kursai buvo privalomi, kitus buvo galima laisvai pasirinkti. Daugiausia studentai pasirinkdavo 6-7 paskaitas per dieną, bet buvo tokių, kurie klausė net 9 paskaitų. Aišku, visa diena buvo užimta, laisvo laiko beveik nebuvo, tad, norint atlikti užduotus darbus, kartais reikėdavo sėdėti prie knygos ir sąsiuvinio iki 3 val. ryto. Ir jie, visai nesiskųsdami, mielai sėdėdavo.

     Taip intensyviai dirbant, po poros savaičių buvo galima pastebėti aiškią pažangą. Čia buvo keli studentai, kurie yra lankę lietuvių kalbos kursus Vilniuje. Jie visi pareiškė, kad ten buvo malonu susitikti su įvairiais žmonėmis, aplankyti įdomias vietas, bet ten per šešias savaites daug mažiau išmoko, negu čia per dvi.

Skaityti daugiau: Lituanistikos seminaras jaunimui

Rasa Lukoševičūtė

     Praėjo jaunimo vasaros stovyklos; sugrįžo atostogautojai; moksleiviai ir studentai pradėjo naujuosius mokslo metus. Ruduo, bet lietuviams pats veiklos pavasaris. Organizacijos planuoja skirtingus posėdžius, vyksta visokie susirinkimai, kad nustatytų metų veiklos planus.

     Jaunas lietuvis, kuriam šalia mokslo teberūpi lietuvybė, jos išlaikymas ir bendra lietuviška veikla, stovi prieš kiekvienais metais besikartojantį klausimą: kaip suorganizuoti savo laiką, kad jo užtektų pasiruošti universitetinėms paskaitoms, visų metų egzaminams, dažniems posėdžiams, susirinkimams, suvažiavimams, šventėms, minėjimams, baliams, laisvalaikiui ir t.t. Turint 62 savaites metuose, pajėgiant dirbti 30 valandų per dieną, lietuvis studentas lengvai surastų laiko mokslui, visokiai veiklai ir gal atliktų kelios valandos paprastam poilsiui. Deja, šių "idealių" sąlygų nėra, o be to, visuomeniškų studentų mažiau kaip veiklos uždavinių. Mes kaip tik šio fakto kartais nesuvokiame. Tačiau jei trumpai pažvelgtume j jaunų veikėjų sąrašus, pamatytume, kad tie patys asmenys yra ateitininkų, skautų organizacijų vadovų eilėse, studentų ir jaunimo sąjungų valdybose, skirtingų klausimų komisijose, šeštadieninių mokyklų mokytojų sąrašuose, stovyklų bei suvažiavimų vadovybėse. Tam gali būti dvi priežastys: 1) studentas neranda laiko lietuviškiems klausimams; 2) "šitam dideliam būry nėr daug vadovų vidury".

     Rimtai žvelgdami į šias dvi priežastis, randame tam tikrą jų pateisinimą. Visiems žinoma, kad universitetiniai reikalavimai yra labai griežti, ir studentas turi pašvęsti ilgas valandas, besiruošdamas savo būsimai profesijai. Dažnai, atėjus savaitgaliui, jaunuolis nori pasilsėti, ir jis rimtai apgalvos, ar jam verčiau nusileisti į kokį prirūkytą rūsį posėdžiauti, ar maloniau išvažiuoti į kalnus paslidinėti? Tai gal labai savimeilis galvojimo būdas. Deja, šių laikų jaunimas nebėra toks, kuris vadovaujasi lietuviškos veiklos idealizmu; jaunimas nebėra toks, kuriam reikia būtinai susirinkti kas savaitgalį, kad pasikalbėtų sava suprantama kalba. Šių dienų jaunimas gyvena šiame krašte, ir jam jo gyvenama aplinka yra sava; dažnai jaunimas pirmiausia apsisprendžia, ar jis nori ir ar jam įdomu pažinti savo tėvų kultūros palikimą, ir tik tada nustato savo užsiangažavimo ribas.

Skaityti daugiau: Kur yra musų vidurinioji karta?

RASA LUKOŠEVIČIŪTĖ gimusi Montrealyje 1956 m. birželio 6 d. Studijuoja socialinius mokslus Montrealio universitete. Yra baigusi Montrealio lituanistinę mokyklą ir lankiusi lituanistinį seminarą. 1972 m. dalyvavo Mokytojų savaitėje Dainavoje, o 1974 m.— jaunimo lituanistinėje stovykloje Beaumont, Ohio. Yra buvusi Montrealio moksleivių ateitininkų kuopos pirmininkė ir "Gintaro" ansamblio kanklininkė bei pranešėja. III Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso

Rasa Lukoševičiutė     D. Blauzdžiūnaitės nuotr.

metu atstovavo Kanadai ir prisidėjo prie kongreso informacinės tarnybos. Priklauso Lietuvių Skautų sąjungai ir Akademiniam skautų sąjūdžiui, gavusi paskautininkės laipsnį, apvažinėjusi daugelį stovyklų, kur daugiausia yra buvusi laužavedė ir dainų mokytoja.

Šiuo metu mokytojauja Montrealio Lituanistinėje mokykloje, yra Kanados Lietuvių Bendruomenės Montrealio apylinkės valdybos narė jaunimo reikalams ir Kanados Lietuvių Jaunimo sąjungos Tarybos narė. Vadovauja Montrealio skaučių draugovei. 1976 m. dalyvavo Kanados LB Kultūros komisijos suorganizuotose jaunųjų talentų varžybose ir laimėjo dailiojo skaitymo bei dainavimo pirmąsias vietas. 1976 m. vasarą Pasaulio LB ir Pasaulio Liet. Jaunimo sąjungos buvo pasiųsta į Argentiną ir Braziliją dirbti švietimo ir jaunimo organizavimosi srityse.

Skaityti daugiau: RASA LUKOŠEVIČIŪTĖ

Danutė Bruškytė

     1972 m. pradžioje Lietuvių Bendruomenės Švietimo Taryba pakeitė Lietuvos istorijos programą aukštesniosioms lituanistinėms mokykloms. Anksčiau Lietuvos istorija buvo dėstoma vien chronologine tvarka, o dabar ji bus pateikiama paskiromis temomis. Kiekviena tema yra nagrinėjama per visą jos istorinę eigą; pvz. jei kalbama apie lietuvių tikybą, tai mokinys sužino apie senąjį pagoniškąjį tikėjimą, katalikybės ir protestantizmo įvedimą į Lietuvą, krikščioniškos veiklos vystymąsi ir pagaliau apie rusų persekiojamus tikinčiuosius dabartinėje Lietuvoje.

     Šios naujos programos įvykdymui reikėjo parašyti atitinkamą vadovėlį. Mokyt. Vincento Liulevičiaus dėka jau yra išėjusios dvi "Lietuvių tautos ir valstybės istorijos" dalys penktai ir šeštai klasei, o trečioji dalis, skirta septintai klasei, pasirodė 1975 m. gale.

     Trečioji "Lietuvių tautos ir valstybės istorijos" dalis susideda iš penkių skyrių, parašytų istorijos mokytojų ir studentų, apie Lietuvos santykius su kaimyninėmis valstybėmis. I skyrių ("Lietuvių santykiai su rusais") parašė Čikagos universiteto doktorantas Saulius Girnius, II skyrių ("Lietuvių santykiai su lenkais") — Cicero Aukštesniosios Lituanistinės mokyklos istorijos mokytoja Antanina Kliorienė ir Lemonto Aukštesniosios Lituanistinės mokyklos vedėjas Vytautas Kamantas, III skyrių ("Lietuvių santykiai su vokiečiais") — Čikagos Pedagoginio Lituanistikos Instituto istorijos lektorius Vincentas Liulevičius, IV skyrių ("Lietuvių santykiai su švedais") — Lemonto Aukštesniosios Lituanistinės mokyklos istorijos mokytojas Antanas Dundzila ir V skyrių ("Kitos tautos Lietuvos valstybės sienose") — Illinois universiteto istorijos studentė Danguolė Kviklytė.

Skaityti daugiau: Naujas istorijos vadovėlis

Eglė Juodvalkytė

     Eilę metų stumdau plunksną, rašinėdama šį bei tą, tai puldama į azartą, tai santūriau žodžius rankiodama, dėliodama. Kartais nusitaikius taikliai pataikau į skaudamą vietą, ne retai ir pro šalį prašaunu. Savo ribas žinodama, vis tiek kartais pasiduodu pagimdai bent trumpam nudžiaut karaliaus vainiką, po jo purpuru paslėpti savo skudurus ir kalėdoti per žmones, garbės ieškodama. Tik kad kojos vis kliūva už tos elgetos lazdos...

     Norėčiau panėšėti, sakykim, į Railą... Deja, jo durklu rašydama, tik savo pirštelius kruvinai susipiaustyčiau. Norėčiau jo ar Nykos-Niliūno mokslo ir žinių aruode šeimininkauti, o manajam kol kas grūdų tik saujelė... Tad, perskaičius knygą, rašau ne recenziją, rašau įspūdžius. Lai reiklesni ir mokytesni knaisiojas po knygos fabulos periferijas, nagrinėja romano kompozicinius elementus, eiliuotuose pergyvenimuose ieško bendražmogiško poetinės minties prado.

     Taigi, rašau įspūdžius. Perskaičius Romualdo Spalio naująjį romaną "Mergaitė iš geto", sėdau patikėti popieriaus lapui kilusias mintis apie Spalio kūrybą aplamai. Vertinu Spalį. Vertinu nuo savo vaikystės, kai jis mano (tada dar visai jaunutę) širdį užkariavo "Gatvės berniuko nuotykiais". Koja kojon laksčiau su Nijole, kuri, atstovaudama mano lyčiai, net patį "gatvės berniuką" — Pomidorą suvarydavo į ožio ragą. Vėliau su "triumviratu" stovėjau "Ant ribos", rektoriui delną spaudžiau "Alma Mater", pirmąją bolševikų okupaciją pergyvenau "Rezistencijoje". Metams slenkant, brendo ne tik Antanas Alėjūnas, Kęstutis Noreiša, Petras Ruseckas. Brendau ir aš. Gimnazijoje mitusi švelniai romantiška literatūra bei nuotykių knygomis, universitete ėmiau ieškoti rupesnės duonos kąsnio — pradėjau skaityti Dostojevskį, Balzaką, Sartrą, Lessingą, Niną. Pradėjau literatūroje ieškoti žmogaus, mėginančio per savo kančias atrasti, suprasti, pakeisti, patobulinti save. Atitolau nuo Spalio. Tuo labiau, kad metų tarpas, atskyręs "Rezistenciją" nuo "Mergaitės iš geto", buvo ryškus ir reikšmingas šuolis mano asmeniškam brendime.

Skaityti daugiau: Perskaičius “Mergaitę iš geto”

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

POEZIJA LIETUVOJE

     Literatūros, meno ir kritikos mėnesiniame žurnale "Pergalėje" Marcelijus Martinaitis rašo apie praėjusiais metais išspausdintą Algimanto Baltakio poezijos knygą "Dedikacijos". M. Martinaitis sako, kad "Dedikacijų" knyga yra atviras, vietom publicistiškas santykis su žmonėmis ir įvykiais, net su tuo, kas labai intymu, asmeniška. Autorių jaudina poezijos paplitimas paprastuose žmonėse. "Dedikacijos" atskleidė labai atvirą A. Baltakio lyrikos charakterį: jai nėra aukštų ar žemų, poetiškų ar apoetiškų dalykų. Baltakis nemėgsta abstrakčių, iškilmingų dalykų, nesusigundė keliom garsiom literatūrinėm madom — ir "Dedikacijose" pateikta kūryba ta prasme yra labai vientisa. Poetas kalba tiesiog į akis čia pat esančiam, dažnai apie žinomus dalykus, aiškiai formuluoja frazę, kad suprastų, įsidėmėtų mintį tas, kuris jį girdi. Dabartinė poezija vengia tokio "aiškumo", teziškumo. Amžinybė daugiau turės laiko atrinkti tai, kas jai reikalinga. Mes taip trumpai gyvenam ir taip reikia meilės mūsų kasdieniniam gyvenimui ir mūsų paprastiems reikalams. Daug kas kaip tik tuo ir grindžiama A. Baltakio kūryboje. Poetas yra sakęs, kad kūrėjas turi būti darbininkas, dirbti poeziją taip, kaip yra daromi visi svarbūs ir žmonėms reikalingi daiktai. Nėra juodo ir balto darbo. Bet koks darbas yra švarus, jei jis teikia žmogui džiaugsmą ir supratimą, jei palaiko jo socialinį ir dvasinį lygį.

     A. Baltakio poezijoje yra daug "buitinės teisybės" gerąja to žodžio prasme, kur ir maži žmonių rūpesčiai turi savo vietą ir savo poeziją, savo tiesą. Ir ne vieną eilėraštį skaitydamas, įsivaizduoji žmones, pritariančius paprastai tiesai, įsidėminčius "teisybę" apie save:

Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės.
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.
Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai — tik todėl, kad nebotum žiemos.
Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu,
žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.

Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.
Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios.
Kurioj ne bombonešiai — paukščiai lakios.
Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių —
Vienintelio kelio. Nereikia kelių ...

     Poetas Algimantas Baltakis gimė 1930 m. vasario 15 d. Anykščių rajone. 1954 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto istorijos - filologijos fakultetą. Keletą metų dirbo žurnalų redakcijose. Kurį laiką buvo "Pergalės" vyr. redaktorius. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1952 m. Išspausdino kelis poezijos rinkinius. Už eilėraščių rinkinį "Požeminės upės" A. Baltakiui 1966 m. paskirta LTSR respublikinė premija.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

DAR KELETAS KALBOS TAISYMŲ

     Štai keli sakiniai, kuriuose yra nuolat mūsų spaudoje pasikartojančių klaidų. 1. Skaitau, kad mums pasiseks sukelti pakankamą sumą pinigų ir to pasėkoje galėsime atsiekti savo tikslą. 2. Mergaitė, atstovavusi savo mokyklą, gražiai išpildė keletą mintinai išmoktų dainelių anglų kalboje. 3. Daleiskim, kad tu jau gerai žinai anglų kalbą, bet vis tiek dar galėtum pasimokyti taip vadinamo "spelinimo".

     1. Pirmajame sakinyje netiksliai pavartoti žodžiai:

     Skaitau. Skaityti galima knygą, pinigus ir pan., bet šis žodis netinka vartoti manyti ar laikyti prasme. Pvz. skaityti netiktų vartoti tokiuose sakiniuose: Aš jį skaitau ( = laikau) jau subrendusiu žmogumi. Skaitau ( = Manau), kad jau mums laikas eiti namo. Tokia prasme vartojamas veiksmažodis skaityti, nusižiūrėjus į rusų kalbą.

     Sukelti. Tai yra anglų kalbos vertinys — to raise (money). Lietuvių kalboje šiuo atveju mes vartojame veiksmažodį surinkti.

     To pasėkoje. Tai yra lietuvių kalbai visai nebūdingas, iš kitų kalbų pasiskolintas žodžių derinys,pvz. angį. in consequence of, vok. infolge der, rus. v rezultate čego. Savo kalboje mes čia galime labai lengvai išsiversti be tų svetimybių paprastu pasakymu — dėl to.

     Atsiekti. Šis žodis dabar labai plačiai vartojamas, ypač mūsų studentų. Bet lietuvių kalbos žodynuose jo visai nėra. Jis nėra būdingas nei mūsų liaudies vartosenai, nei literatūrai. Jeigu mes ko nors siekiame, ir tas veiksmas mums pasiseka, tai sakome, kad pasiekėme, o ne atsiekėme. Jeigu ką nors pasiekiame, tai tas mūsų laimėjimas yra pasiekimas, o ne atsiekimas. Veiksmažodį atsiekti galėtume pavartoti nebent tokia prasme: Gali siekti, bet vis tiek iki manęs neatsieksi, nes tavo ranka per trumpa.

     Tad tas pirmasis pataisytas sakinys taip galėtų atrodyti: Manau, kad mums pasiseks surinkti pakankamą sumą pinigų ir dėl to galėsime pasiekti savo tikslą.

Skaityti daugiau: Kalba

MIDWAY

     Karinis filmas iš Pacifiko aviacijos ir jūrų kautynių 1942 m. ties Midway salomis, kur japonų laivynas pergyveno lemiamą smūgi, iš puolamosios jėgos paverstas tik gynimosi flotila. Po šio lemiamo mūšio karo centras persimetė iš Hawaju apylinkių į japonų salas. Prie japonų pralaimėjimo daug prisidėjo, kad jie gerai nežinojo JAV laivyno vietos ir, antra, amerikiečiai buvo iššifravę slaptąjį japonų kodą, ir japonams nepasisekė sudarytoji diversijos tikslais Aleutų salų ataka. Amerikiečiai žinojo, kur laukti pagrindinių japonų laivyno ir jūrų aviacijos jėgų.

     Filmas sudarytas iš naujai susuktų scenų, tai atliekant kariškų specialistų priežiūroje, ir iš tikrovės gabalų, filmuotų pačių kautynių metu. Kai šalia ryškių oro kautynių vaizdų, lėktuvnešių atakų, laivų masinio šaudymosi dar įvedama nepaprastai galingas garsinis efektas, filmas darosi labai įspūdingas. Garsas čia perteikiamas vadinama “Sensursound” sistema, kaip jį buvo panaudota statant “Earthquake”. Tiesiog dreba visas teatras, vibruoja kėdės ir, stebint ekrane liepsnojančius lėktuvus ir lėktuvnešius, skriejančias torpedas, sužeistųjų kruvinus ar apdegusius veidus, įspūdis darosi labai gilus. Filmas ryškiai atskleidžia karo baisumus.

     Lyg išlygindami tą baugų įspūdį, filmo kūrėjai įveda ir romaniuką, kai amerikiečių karo vado sūnus pamilsta japoniukę. Amerikiečių admirolo Nimitz vaidmeny tikrai įtikinantis Henry Fondą. Taip pat ir japonų admirolo Ya-momoto vaidmeny Toshiro Mifune yra pajėgus. Dabarties filmo kūrėjai įvedė čia dar sušvelninančių motyvų, pvz. japonų admirolas, stebėdamas amerikiečių lakūnų atakas, prataria: “Tie amerikiečiai aukojasi, lyg samurajai”. Vargu ar tikrovėje to karo metu japonas galėjo taip palankiai kalbėti apie jo laivų ir lėktuvų puolėjus. Kaip ir visada, taip ir čia įspūdingai pasirodo Charlton Heston kapitono Garth vaidmeny, pats valdydamas lėktuvą atakos metu. . .

     Filme daug šiurpių aviacijos kautynių vaizdų, priešlėktuvinių patrankų intensyvios ugnies, liepsnojančių lėktuvų ir lėktuvnešių, bet sužeistų ar užmuštų žmonių nuosaikiai terodoma, vengiant perdėjimų. Filmas gamintas Universal studijos. Jį reikėtų pamatyti. Gilus įspūdis. Tik vaikams gal būtų per stiprus. Jie tik su tėvais gal lengviau tą įspūdi atlaikytų.

Skaityti daugiau: FILMAI

     Liucija Laukaitienė menu pradėjo domėtis nuo pat jaunystės. Gimnazijoje būdama, lankė meno kursus Bostono Fine Arts muziejuje. Vėliau, jau sukūrusi šeimą ir susilaukusi dviejų sūnų, porą metų lankė kursus Rochesterio Meno muziejuje, kur specializavosi tapyboje aliejiniais dažais. Nuo 1965 m. per šešerius metus vakarais lankė Rochesterio Technologijos institutą, studijuodama dailę bei komercinį meną ir gavo baigimo diplomą.

L. Laukaitienė    Amžina ugnis

Skaityti daugiau: DAILININKĖ LIUCIJA NIKOLSKYTĖ - LAUKAITIENĖ

•    Bolivijos vyriausybė kun. V. Becker, amerikietį misijonierių, už jo socialinę veiklą tarp La Paz lūšnų gyventojų apdovanojo Nuopelnų medaliu. Kun. Becker kūrė butus, įsteigė ligoninę, įkūrė taupymo ir skolinimo kooperatyvus, sveikatos centrus, organizavo jaunimo sąjūdžius.

•    Prof. Max Frei, Šveicarijos gamtininkas, mikrotyrinėtojas, kriminologas patvirtino, kad Torino mieste, Italijoje, laikoma drobulė, į kurią buvęs įvyniotas Kristaus kūnas, yra tikrai iš Kristaus laikų. Profesoriui elektroninio mikroskopo ir sudėtingų tyrimų keliu pavyko atpažinti suakmenėjusius kraujo lašus ir Palestinos augalus bei dulkeles. Skelbdamas tos drobulės autentiškumo patvirtinimą, jis pažymėjo, kad, nors jis nėra katalikas, bet tyrimai ir jam sukėlė emocijas.

•    Žurnalas "America", leidžiamas jėzuitų Niujorke, pateikia anketos duomenis, pagal kuriuos ryškėja augantis JAV jaunimo susidomėjimas religija. Jei 1972 m. 63% amerikiečių studentų pasisakė, kad religija jų gyvenime užima labai svarbią vietą, tai 1975 m. už religijos būtinumą gyvenime pasisakė 8o% studentų.

•    Joy Anderson, žmona pensijon pasitraukiančio "New World" (Čikagoje) redaktoriaus Lloyd Anderson, paskirta vyr. redaktore 1976-1978 m. "The American Catholic Who's Who".

•    JAV katalikų jaunimo sąjungos pirm. Gregg Galio, gyvenąs Indianapoly, paskelbė, kad jų sąjungos suvažiavimas įvyks 1977 m. Niagara Falls, N.Y. 1975 m. suvažiavime San Antonio, Tex., dalyvavo 2.600 delegatų.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

“Laiškų lietuviams” konkursas

     Skelbiame aštuonioliktąjį "Laiškų lietuviams" konkursą parašyti straipsniui apie dvasinį pašaukimą. Straipsnio temos pavadinimą pasirenka pats autorius. Straipsnyje galima panagrinėti dvasinio pašaukimo reikšmę ir svarbą, ypač dabar mums, lietuviams. Dėl ko jaunimas nesirenka šių pašaukimų, kas darytina, kad būtų daugiau pašaukimų ir t.t.

     Straipsnį, ne ilgesnį kaip 3000 žodžių, siųsti redakcijai iki 1977 m. kovo 1 d. Už geriausius straipsnius bus skiriamos 5 premijos: I — 150 dol., II — 100 dol., III —75 dol., IV — 50 dol., V — 25 dol.

     Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami "Laiškuose lietuviams".

ATSIŲSTA PAMINĖTI

V. Frankienė-Vaitkevičienė. DU DRAUGAI. Premijuota apysaka jaunimui. Išleido JAV LB Švietimo taryba. Viršelis ir iliustracijos D. Stončiūtės-Kuolienės. 222 psl., kaina 4 dol.

V. Daugirdaitė-Sruogienė. LIETUVOS STEIGIAMASIS SEIMAS. Knyga gausiai iliustruota ano meto (1917-1922 m.) įvykiais, vietomis ir asmenimis, susijusiais ne tik su Seimu, bet ir su visos Lietuvos valstybiniu gyvenimu. Tautos fondo leidinys 1975 m. 261 psl., kaina 6,50 dol. (knygoje pažymėta 9,50 dol.)

Icchokas Meras. STRIPTIZAS, arba PARYŽIUS - ROMA - PARYŽIUS. Romanas. Išleido “Ateitis” 1976 m. Aplanką piešė Zita Sodeikienė. 277 psl., kieti viršeliai, kaina 8 dol. Galima užsisakyti “Ateities” leidykloje: 17689 Goldwln Dr., Southfield, Mich. 48075.

Paulius Jurkus. JUODVARNIAI. Pasaka-poema. Viršelis ir knygos piešiniai — autoriaus. Išleido “Darbininkas”, 341 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y. 11207. 200 psl., kaina 5 dol.

Vida Augulytė ir Juozas Plačas. ŠIMTAS ŽAIDIMŲ DIDELIEMS IR MAŽIEMS. Išleido JAV LB Švietimo taryba 1976 m. Didelis formatas, 124 psl., kaina 2 dol. Švietimo tarybos leidinius galima užsisakyti šiuo adresu: A. Kareiva, 7030 S. Rockwell St., Chicago, Ill. 60629.

Algirdas J. Kasulaitis. LITHUANIAN CHRISTIAN DEMOCRACY. Viršelio emblemą piešė A. Kulpa. Knyga anglų kalba apie Lietuvių Krikščionių demokratų sąjungą. 244 psl., kaina nepažymėta.

Į LAISVĘ. 1976 m., nr. 67(104). Lietuvių Fronto bičiulių leidinys. Šį numerį redagavo V. Vaitiekūnas. Redakcija: 341 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y. 11207.

LIETUVIS ŽURNALISTAS. Nr. 7(13). Lietuvių Žurnalistų sąjungos neperiodinis leidinys. Redaguoja Vytautas Kasniūnas, 3754 W. 70th PL, Chicago, 111. 60629.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas