Juozas Vaišnys, S.J.
Šiais metais Pasaulio Lietuvių Jaunimo sąjungos Ryšių Centras jau trečią kartą suruošė lituanistinių studijų stovyklą arba kursus jaunimui. Dabar yra linkstama šiuos kursus vadinti Lituanistikos seminaru jaunimui. Pirmasis seminaras buvo 1974 m. Beaumont skautų stovyklavietėje, netoli Cleve-lando. 1975 m. prof. J. Cadzow pasirūpino, kad Kent State universitetas šių seminarų studentams duotų kreditus, jeigu jie to nori ir sumoka atitinkamą mokestį. Tad antrasis seminaras buvo suruoštas netoli Kent State universiteto gražiuose ir patogiuose jėzuitų rekolekcijų namuose. Ten įvyko ir trečiasis seminaras šių metų vasarą.
Šiais metais buvo 31 studentas, kuriems lietuvių kalbą, literatūrą ir istoriją dėstė šeši lektoriai: mokyt. Stasys Barzdukas, prof. Antanas Klimas, prof. Ilona Maziliauskienė, prof. Benediktas Mačiuika, prof. Rimvydas Šilbajoris ir kun. Juozas Vaišnys, S.J.
Šie seminarai ir lektorius, ir studentus labiausiai stebina tuo, kad čia niekad neteko girdėti studentus tarp savęs kalbantis angliškai. Taip pat buvo nuostabus ir studentų susidomėjimas dėstomais dalykais.
Pingvinai L. Laukaitienė
Kai kurie kursai buvo privalomi, kitus buvo galima laisvai pasirinkti. Daugiausia studentai pasirinkdavo 6-7 paskaitas per dieną, bet buvo tokių, kurie klausė net 9 paskaitų. Aišku, visa diena buvo užimta, laisvo laiko beveik nebuvo, tad, norint atlikti užduotus darbus, kartais reikėdavo sėdėti prie knygos ir sąsiuvinio iki 3 val. ryto. Ir jie, visai nesiskųsdami, mielai sėdėdavo.
Taip intensyviai dirbant, po poros savaičių buvo galima pastebėti aiškią pažangą. Čia buvo keli studentai, kurie yra lankę lietuvių kalbos kursus Vilniuje. Jie visi pareiškė, kad ten buvo malonu susitikti su įvairiais žmonėmis, aplankyti įdomias vietas, bet ten per šešias savaites daug mažiau išmoko, negu čia per dvi.
Šiais metais studentams buvo duota tema įvertinti ir pakritikuoti šį lituanistikos seminarą. Čia pateiksime kai kurias ištraukas iš jų rašinių. Gal išsamiausiai šį darbą atliko studentė Jūratė Pažėraitė, iš Los Angeles. Beveik ištisai išspausdinsime jos rašinį, o paskui pridėsime ir kitų studentų charakteringesnius pasisakymus.
* * *
JŪRATĖ PAŽĖRAITĖ:
Lituanistinėje stovykloje dalyvauju pirmą kartą. Iš Los Angeles atvykau labai rimtai nusiteikusi. Pirmiausia norėjau patobulinti savo lietuvių kalbą — praplėsti žodyną ir patikslinti kirčiavimą. Mane domino pokario istorijos kursas. Apysakos (novelės) kursui buvau užsiregistravusi tik dėl to, kad patenkinčiau literatūros reikalavimą, nes vienas kursas iš literatūros buvo būtinas. Lankydama kursus, gavau daug daugiau, negu tikėjausi.
L. Laukaitienė Pirmas pasimatymas
Kirčių moksle laukiau pavienių žodžių kirčiavimo taisymų, o buvau supažindinta su sistemingu mokslu. Labai vertinu mums padovanotą Laigonaitės "Lietuvių kalbos kirčiavimo" knygos kopiją, įvairius padalus ir užduotus pratimus, kurių, mano nuomone, galėjo būti ir daugiau. Mielai prisiminsiu prof. A. Klimo nuolatinius juokus, kuriais jis pakėlė sausoje klasėje nuotaiką.
Maniau, kad rašybos klasėje turėsiu pati daugiau rašyti.. Bet gal 10 dienų kurse dažnesni rašiniai studentams būtų buvusi per sunki našta. Klasėje nagrinėjami sakiniai buvo kun. Vaišnio labai gerai parinkti. Dažnai pasitaikančių klaidų praktiškas nagrinėjimas mane daug pamokė. Gal daug daugiau, negu būtų pamokęs mano pačios sukurtų sakinių taisymas. Išdalintas kun. Vaišnio redaguojamų "Laiškų lietuviams" kalbos skyriaus padalas buvo tikra staigmena ir mano senų norų išsipildymas. Geros rodyklės dėka, galėsiu juo dažnai naudotis, daug pasimokyti ir žinoti, kur ieškoti atsakymų į kilusius neaiškumus.
Mano nuomone, žodžių darybos kursas galėjo būti labiau sutrauktas. Trumpame stovyklos laikotarpyje šios klasės tempas buvo labai lėtas. Vis dėlto teko šiek tiek susipažinti su žodžių darybos mokslu. Dr. Klimas šį kursą praturtino savo gausiais žodžių kilmės pavyzdžiais.
Dr. Mačiuikos dėstomuose Lietuvos nepriklausomybės ir pokario istorijos kursuose susidariau gerą tų laikotarpių vaizdą. Profesoriaus objektyvumas ir paminėtų faktų interpretavimas išskyrė jo dėstomus kursus iš bet kokių kitų Lietuvos istorijos kursų, kuriuos buvau mokykloje išklausiusi. Neįtikėtinai daug išmokau apie tą laikotarpį, nes pirmiau apie visa tai buvau girdėjusi tik iš siauros, emocinės pusės. Dr. Mačiuikos šaltas objektyvumas ir buvusių gerybių bei blogybių apnuoginimas mano tėvynės meilės ne griovė, kaip kai kurie galėtų manyti, bet informavo apie to laiko tikrovę. Tai pažindama, galiu geriau įvertinti krašto kūrimosi pastangas bei laimėjimus ir efektingiau analizuoti Sovietų Sąjungos teigimus ir faktų iškraipymus apie Lietuvą.
Nors apysakos kursui užsirašiau tik dėl to, kad reikėjo imti vieną kursą iš literatūros, bet esu juo labai patenkinta. Susipažinau su daugelio novelistų kūryba. Gabios dr. Maziliauskienės vedama, išmokau, kaip reikia tas noveles skaityti, kad suprasčiau, ką autorius iš tikrųjų norėjo pasakyti. Anksčiau to nemokėjau. Man labai patiko, kad profesorė leido patiems studentams diskutuoti, perskaičius kurią nors novelę. Dabar esu labai susidomėjusi novelių skaitymu.
Patalpos, kuriose gyvenome, buvo idealios — nuošalūs rekolekcijų namai su atskirais kambariukais ir visais patogumais. Labai patiko, kad visi lektoriai buvo prieinami, kad kartu prie valgomųjų stalų galėdavome su jais draugiškai pasikalbėti ir geriau susipažinti. Vakarinės programos buvo įdomios ir naudingos, tik, deja, jaučiu, kad stovykloje trūko laiko. Po programos norėjosi dar su kitais pabendrauti, padiskutuoti, bet tuoj reikėjo eit gulti, kad galėtum išsimiegoti. Namų darbams buvo labai maža laiko. Studentams, kurie ėmė mažiau kursų, žinoma, to laiko buvo daugiau.
Aplamai, stovykla esu labai patenkinta. Užsiregistravau daug iš jos tikėdamasi, o iš tikrųjų gavau daug daugiau. Visi lektoriai ligi vieno buvo savo sričių specialistai ir labai geri mokytojai. Jaučiu labai didelę privilegiją, kad galėjau būti tokių žymių žmonių mokoma. Nors stovyklos laikotarpis buvo gana trumpas, bet kadangi kursai buvo labai kondensuoti, tai labai daug išmokau. Buvo tikrai verta į juos važiuoti. Jeigu gyvenimo sąlygos leis, planuoju ir kitais metais juose dalyvauti.
RŪTA NAINYTĖ-SUŠINSKIENĖ:
Šių metų lituanistinė stovykla labai smagi. Atrodo, kad ir studentai, ir lektoriai labai patenkinti. Iš čia išvažiuosime gavę labai daug žinių. Stovyklos dvasia yra rimta, bet ir draugiška. Malonu matyti, kaip keli studentai drauge ruošia pamokas, juokauja. O dar maloniau, kai ir lektoriai prie to prisideda.
Gal būtų galima šią stovyklą pagerinti, įvedant naujų dėstomų dalykų: tautodailės, išeivijos istorijos ir t.t. Mes čia, Amerikoje, turime daug talentingų žmonių — turime jais pasinaudoti.
EMILIJA PAKŠTAITĖ:
Šių kursų esmę reikėtų stengtis rišti su filosofiniais, sociologiniais ir net gal ideologiniais klausimais. Jeigu grįžtume namo vien tik su žinių kraičiu, tai manyčiau, kad stovykla nebuvo sėkminga. Visoje mūsų išeivijoje, taigi ir šiuose kursuose, galima pajusti kūrybingumo stoką. Reikėtų tą kūrybingumą ugdyti. Reikėtų daugiau dėmesio kreipti į žodinę išraišką, nesvarbu ar tai būtų proza, poezija, dailusis skaitymas, debatai, simpoziumai ir pan. Jeigu mes nesugebėsime kultūros kurti, tai nesugebėsime nė ja naudotis.
LINAS RIMKUS:
Šių metų stovykla skiriasi nuo praėjusiųjų metų kai kuriais atžvilgiais: yra daugiau kursantų ir daugiau "veteranų". Ši padėtis sukelia tam tikrų "socialinių" problemų — susidaro dvi klasės. Viena klasė yra visiškai įsijungusi į stovyklos dvasią, o kita — lyg žiūri iš lauko į vidų. Tad kursantų skaičių reikėtų apriboti: nebent turėtume daugiau ir lektorių.
Ne visais dėstymo metodais esu patenkintas: vieni gal perdaug paviršutiniški, kiti — nepraktiški. Kai kurie studentai norėtų labiau gilintis į kurią nors vieną sritį. Rašyboje ir linksnių moksle reikėtų daugiau pratimų.
EGLĖ JUODVALKYTĖ:
Visur trūksta laiko. Jo beveik nėra pasikalbėti su profesoriais rūpimais klausimais. Pageidaučiau daugiau siauresnės srities kursų bei seminarų, ypač literatūros ir istorijos srityse. Dar norėčiau pabrėžti, kad organizatoriai turėtų bijoti didesnio kursantų skaičiaus, kaip velnias šventinto vandens.
NORA SPURGYTĖ:
Šie kursai man turi nepaprastai didelės reikšmės. Visos pamokos labai įdomios ir suprantamai dėstomos. Kalbos pamokos pagrįstos nagrinėjimu ir pataisymu svarbių, dažnai vartojamų žodžių bei sintaksės klaidų. Literatūros ir istorijos pamokos išsiskiria nuo mano ankstesnių lituanistinių mokslų tiksliu, atviru žvilgsniu į lietuviškąją kultūros raidą. Vienintelis mano apgailestavimas — tai laiko trūkumas. Siūlyčiau šių kursų programą plėsti ir, gal būt, ateityje juos prailginti.
VIKTORAS NAKAS:
Jeigu reikėtų kokiam nors stovykloje nedalyvavusiam draugui papasakoti, kas šioje stovykloje man paliko didžiausią įspūdį, tai paminėčiau pirmoje vietoje kursų lygį ir "neorganizuotą tvarką". Nesu buvęs jokioje kitoje lietuvių stovykloje, kur dėstomoji medžiaga ir aplamai visa programa būtų tokio aukšto lygio. Taip pat nesu dalyvavęs tokioje stovykloje, kur dalyvavimas programoje būtų visiškai savanoriškas ir valdžios "ranka" taip mažai jaučiama, o vis dėlto visur pastebima didžiausia tvarka.
RASA MILUKAITĖ:
Į stovyklą reikėtų priimti tik tuos, kurie jau lanko universitetus. Gimnazijos moksleiviai dar nėra pakankamai subrendę ir neįpratę savarankiškai dirbti. Kartais lektoriai iš mūsų per daug tikisi. Bet reikia atsiminti, kad daugumas mūsų seniai mokėsi lietuvių kalbos. Si stovykla man labai daug padėjo. Tikiuosi kitais metais vėl atvažiuoti, jeigu sąlygos leis.
ALGIS MILVYDAS:
Gerai, kad yra galimybė lankyti visas paskaitas. Iš karto bijojau, kad mano galva neatlaikys, bet dabar susidariau nuomonę, kad yra įmanoma visur dalyvauti ir net suspėti atlikti namų darbus. Kursų sudėtis gera. Gerai, kad didžiausia laiko dalis skiriama lietuvių kalbai. Visų dalyvių nuotaika puiki, o bendravimas su tokių pasišventusių žmonių grupe — tai vienas malonumas. Tik gaila, kad šitokio lygio kursai nėra prieinami didesnei jaunimo grupei.
PAULIUS KURAS:
Kad stovykla pasiektų savo tikslą, reikia, kad visi dalyviai artimai susigyventų vienas su kitu. Tai pasiekti galima tik tada, jeigu bus mažesnis dalyvių skaičius. Tad siūlau, kad ateinančioje stovykloje jau pačioje pradžioje būtų stengiamasi visus artimiau sujungti, duoti progą visiems ir studentams, ir lektoriams susipažinti ir susidraugauti.
* * *
Tur būt, jau užteks cituoti įvairias mintis iš studentų rašinių, nes jos jau pradeda kartotis. Panašiai rašo ir kiti. Snaigė Valiūnaitė džiaugiasi, kad visi čia savanoriškai mokosi ir patys palaiko drausmę bei tvarką. Gediminas Mažeika apgailestauja, kad stovykla per trumpa, norint labiau įsigilinti į dėstomus dalykus, o taip pat pabrėžia, kad labai svarbu visiems artimai susigyventi ir susidraugauti. Viena jauniausių kursų dalyvių Regina Vilkaitė sako, kad atvyko į šią stovyklą su baime. Iš karto viskas nepatiko, bet paskui apsiprato, su tvarka susigyveno ir jaučia, kad pasisėmė daug naudingų žinių. Kristina Sabalytė taip pat pabrėžia, jog visų artimas bendravimas yra labai svarbus, kad galėtume vieni kitų žiniomis pasinaudoti. Ji nenori, kad būtų didesnis kursantų skaičius, bet pageidautų ilgesnių kursų. Anelė Kaminskaitė džiaugiasi turėjusi progos atnaujinti lietuvių kalbos žinias ir sukelti iš naujo susidomėjimą lituanistiniais dalykais. Raimondas Lapas tikisi, kad redaktoriai, į kurių laikraščius jis rašys, pastebės šių kursų naudą. Būtų gražu, kad visi, panašiai kaip ir šiais kursais susižavėjusi Milda Lenkauskaitė, parvažiavę į savo vietoves, papasakotų ir savo draugams, kiek naudos ir džiaugsmo suteikia šios lituanistinės studijos ir nuoširdus vienų su kitais bent dviejų savaičių pabendravimas. Nė vienas nesigailėjo čia atvažiavęs, bet beveik visi pasižadėjo, jei tik galės, ir vėl atvažiuoti.