religinės ir tautinės kultūros žurnalas gegužis/may 1976 volume XXV.II no. 5
|
145 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
148 |
Br. Krištanavičius, S.J. |
|
|
152 |
Feliksas Jucevičius |
|
|
155 |
J. Venckus, S.J. |
|
|
158 |
A. Kelmietis |
|
|
160 |
N. Gražulienė |
|
|
164 |
A. A. |
|
|
167 |
Sės. Ona Mikailaitė |
|
|
169 |
A. Tyruolis |
|
|
171 |
J. Vaišnys, S.J. |
|
|
173 |
D. ir G. Vakariai |
|
|
176 |
Juozas Prunskis |
|
|
178 |
J. Pr. |
|
|
180 |
Algirdas Grigaitis |
Šis “Laiškų Lietuviams” numeris iliustruotas Algirdo Grigaičio nuotraukomis, tema — Horizontai.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published, monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Jau tik pora mėnesių teliko iki 41-ojo Tarptautinio Eucharistinio kongreso, kuris bus Filadelfijoje rugpiūčio 1 - 8 d. Jungtinės Amerikos Valstybės šiais metais švenčia savo 200 metų nepriklausomybės sukaktį, tad kaip tik dėl to yra prasminga čia ruošti eucharistinį kongresą, tą įspūdingą tikėjimo manifestaciją. Gal būt, tai bus gera proga sustiprinti Amerikos gyventojų tikėjimą, kuris, panašiai kaip ir daugelyje kitų šalių, šiandien pergyvena nemažą krizę. Statistikos sako, kad iš 48 milijonų JAV katalikų maždaug tik pusė sekmadieniais dalyvauja mišiose. Maždaug pusė visų JAV gyventojų neturi ryšių su jokia religija. Jeigu Indijoje ir kituose Azijos kraštuose milijonai žmonių miršta badu, tai čia, materialinėmis gėrybėmis pertekusioje Amerikoje, milijonai kenčia baisų dvasinį badą.
Visų eucharistinių kongresų pagrindinis tikslas yra sustiprinti žmonių tikėjimą, ypač Eucharistijos supratimą. Šis eucharistinis kongresas gal bus tuo skirtingas nuo kitų, kad jis bus ekumeninio pobūdžio. Jame dalyvaus ne tik katalikai, bet ir kitų krikščioniškųjų grupių tikintieji. Kongresui organizuoti yra sudaryta 10 įvairių komitetų. Vienas komitetas specialiai rūpinasi kitų krikščioniškų bažnyčių dalyvavimu kongrese. Šiame komitete dirba episkopalų, liuteronų, ortodoksų ir kitų tikybų aukštieji dvasininkai.
BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
Kasmet Vatikanas išleidžia storoką knygą, vadinamą Annuario Pontificio. Tai yra oficialus sąrašas tų žmonių, kurie mūsų laikais valdo Kristaus įsteigtą Bažnyčią. Panaši knyga bet kitokiu vardu buvo pradėta 1716 m. Ji kasmet duodavo žinių apie Romos kuriją, kardinolus ir popiežiaus šeimą. 1851 m. Italijoje buvo išleista knyga, aprašanti visos Bažnyčios hierarchiją su istorinėmis pastabomis. Nuo 1860 m. pradėtas leisti ir Annuario Pontificio. Šių metų Annuario Pon-tificio turi net 1979 puslapius ir duoda daug įdomių informacijų apie mūsų laikų Bažnyčios vadovybę. Knygos pradžioje suminėti buvusių popiežių vardai ir jų valdymo metai. Paskui yra pateiktos trumpos žinios apie dabartinį popiežių Paulių VI ir gyvus kardinolus bei jų einamas pareigas. Toliau išskaičiuoja visus patriarchus, visas dabartines vyskupijas, buvusias vyskupijas, mažesnius Bažnyčios vienetus, Romos kurijos įstaigas ir jos pareigūnus, Šv. Sosto pasiuntinybes, visas įvairių valstybių pasiuntinybes prie Šv. Sosto su jų pareigūnais, vyrų ir moterų vienuolijas, Vatikano valstybės įstaigas, Romos vyskupijos valdymo aparatą, popiežiškus švietimo institutus Romoje ir visame pasaulyje, Italijos kunigų seminarijas ir pan.
Annuario Pontificio pateikia trumpą Romos kurijos įstaigų istoriją ir paaiškina jų uždavinį. Seniau paaiškinimai būdavo pateikiami keliomis kalbomis, dabar tik italų. Annuario Pontificio yra skirtas tiems, kurie domisi dabartine ir konkrečia Bažnyčios vadovybe. Iš jo galime sužinoti, kad dabar Bažnyčioje yra 120 kardinolų, 13 patriarchų, 424 metropolitai, 57 arkivyskupai ir 1737 vyskupai. Kai kurios vyskupijos yra sujungtos į vieną administratyvinį vienetą ir turi vieną ganytoją. Tokių Italijoje yra daug. Daugiausia kardinolų yra paskyręs dabartinis popiežius Paulius VI. Dabartinę kardinolų kolegiją sudaro 32 italai ir 88 kitų tautybių dignitoriai.
FELIKSAS JUCEVIČIUS
(Filosofijos sampratos raida)
4. FILOSOFINĖS MINTIES VERSMĖS
Kaip viskas, taip ir filosofinė mintis turi pradžią. Nuo neatmenamų laikų pasaulis su žvaigždėtu dangumi, dienos ir nakties žaismu, metų laikais intrigavo ir stebino žmogų. Ar nesukelia mumyse nuostabos kosminės erdvės begalybė ir nesulaikomai besiplečiantis universas? Platonas laiko nuostabą filosofinės minties versme, o nustebimą būdinga filosofo savybe. Nuostaba yra filosofinės minties versmė, nes ji iššaukia klausimus, o kelti klausimus — tai filosofuoti. Taip mano ir Aristotelis: "Kaip anuomet, taip ir dabar žmonės filosofuoja iš nuostabos. Visų pirma stebisi aplinkos nesvetingumu, paskui klausia apie mėnulio, saulės ir žvaigždžių kaitas ir pasaulio kilmę. Mįslės ir nuostabos akivaizdoje žmogus jaučiasi ignorantu, ir mylintysis mitus myli išmintį, ir mitas susipina iš stebuklų."16 Nuostaba yra intensyvus pasaulio stebuklo išgyvenimas, spontaniškas gėrėjimasis grožiu, būties gilus pajautimas. Štai kodėl nuostabai nėra abejingas ir poetas. Goethei "nuostaba yra pats aukščiausias dalykas, kurį pasiekti gali žmogus".17 Net galima sakyti, kad filosofija, poezija ir menas apskritai yra visatos akivaizdoje gimusios nuostabos išraiškos. Štai kodėl yra panašumo tarp filosofijos ir poezijos. Tai teigia filosofai, pradedant Aristoteliu, ir jie neklysta. Mąstymas, filosofinis ar poetinis, yra susimąstymas visatos akivaizdoje, tai mąstymas apie būtį, tai minimas gyvenimo mįslės. Poetinis mąstymas yra emocionaliai nuspalvintas ir išsakomas eilėmis, o filosofinis mąstymas yra refleksinis ir logiškai argumentuojamas. Neatsitiktinai filosofams ir poetams būdingas mėginimas atspėti savo ir pasaulio slėpinius. Vienas ir kitas nuostaboje klausosi būties melodijos, vienas rašo jai himnus, o kitas traktatus apie ją.
J. VENCKUS, S.J.
Naujaisiais laikais pasižymėjo du žmonės, žinomi rašytojai: Mark Twain (1835 -1910) ir George Bernard Shaw (1856-1950). Jie pagarsėjo savo satyromis, ironija ir anekdotais. Keliais žodžiais jie puikiai galėdavo pajuokti gyvenimo reiškinius ir žmonių silpnybes. Nuo jų ironijos ir patys švenčiausi religijos dalykai nebuvo saugūs. Bet tai būdavo taip sąmoningai išreikšta, kad žmonės nesipiktindavo ir neužsigaudavo. Žmonės už gerą juoką gali brangiai mokėti ir daug atleisti. Geru juoku galima daug tiesos pasakyti ir pamokyti. Ir lotynų priežodis sako: "Et jocando potest veritas dici — Ir juokais galima pasakyti tiesą".
Bernard Shaw
G. B. Shaw yra vadinamas "šimtmečio žmogumi", nes visa savo veikla ir ypač dramomis, kurių parašė 54, jis, galima sakyti, valdė visą šimtmetį. Kai kurie jį lygina su Šekspyru. Per visą savo ilgą amžių (peržengė 94 metus) jis daug rašė ir daug veikė. Ne visi su viskuo sutinka, ką jis darė, rašė ar sakė, bet visi jį laiko genijum.
JAUNYSTĖ
G. B. Shaw gimė 1856 m. liepos 26 d. Dubline, Airijoje. Šeima nebuvo kilusi iš tikrų senųjų airių, bet garsaus Cromwellio XVI šimtmetyje buvo atsiųsta į Airiją. Tada būdavo į Airiją siunčiami iš Anglijos ir Škotijos žmonės, kad airius paverstų protestantais. Jie, valdžios palaikomi ir globojami, save laikė aristokratais, aukštesniais už airius, gyvendami tarp neturtingų airių katalikų. Jie buvo lyg kokia valdžios įgula jai nepalankiame airių krašte. Jie buvo aršūs ir fanatiški Kalvino tipo protestantai, labai nekentė katalikų, juos paniekinančiai vadindami "papistais". Pats Shaw sako, kad ir jo dėdė kiekvieną kartą nusispiaudavo, kai tik paminėdavo katalikus. Jie taip pat vadinami puritonais, kurie pagarsėjo ir Amerikoje. Bostone jie buvo uždraudę švęsti Kalėdas. Shaw sako, kad airių protestantizmas nebuvęs religija, o tik karingas frontas prieš katalikus. Tai matome ir dabar Belfaste.
Jo tėvas priklausė aukštesnei klasei. Jis nei pats nedraugavo, nei vaikams neleido draugauti su airiais katalikais, paprastais darbininkais. Pradžioje tėvas buvo valdininkas, paskui prekybininkas, bet prekyba jam nelabai sekėsi. Airijoje yra sakoma, kad reikia gerti, nes klimatas šaltas, tad reikia pasišildyti. Tėvas "besišildydamas" tapo tikru alkoholiku, kas visai šeimai atnešė didelę nelaimę, suardė jų gyvenimą ir ateitį. Tačiau tėvas buvo gabus, mėgo humorą, bet gyvenime nebuvo praktiškas. Jo niekas negerbė, visi jį vadindavo "vargšu girtuokliu".
Motina Elizabeth Lucinda Gurly buvo paveldėjusi iš savo motinos daug turto, bet jos tėvas, mėgęs kortuoti, pralošė ne tik savo, bet ir dukters turtą. Elizabeth išėjo gyventi pas savo tetą. Būdama 21 metų amžiaus netikėtai sutiko George Shaw ir už jo ištekėjo. Moterystė nuo pat pradžios buvo nelaiminga. Juodu susilaukė trijų vaikų, bet motina, negalėdama sugyventi su girtuokliu vyru, paliko vaikus tarnaitei ir išėjo. Bernard Shaw labai peikė savo motiną, vadindamas ją ir bloga motina, ir bloga žmona. Ji daugiau domėjosi muzika, negu savo vaikais. Pagaliau, palikusi šeimą, išėjo gyventi pas muzikos mokytoją Vandeleur Lee. Bet gal tas motinos domėjimasis muzika ir Bernardą palenkė prie muzikos. Jis neblogai dainavo ir puikiai skambino pianinu. Vėliau buvo geras muzikos kritikas, už savo straipsnius gaudamas didelius honorarus. Būdamas geras muzikas, galėjo įnešti tam tikro muzikinio įvairumo ir į savo dramas.
ALEKSANDRAS KELMIETIS
Tai buvo Naujųjų Metų išvakarėse. Abu su žmona nuėjome į parapijos bažnyčią pamaldų, kad rytoj, Naujųjų Metų dieną, galėtume būti laisvi. Mat, norėjome visai dienai išvykti į gamtą. Atvykę radome bažnyčią dar pustuštę, pasirinkome savo įprastą vietą ir atsisėdome. Suolai greitai pripilnėjo žmonių. Šalia manęs, iš kairės pusės, atsisėdo keistas vyrukas. Jis greitai patraukė mano dėmesį. Atrodė, kaip šių laikų jaunuolis. Nors aš nemėgstu apžėlusių ir barzdotų vyrų, bet šis man patiko savo originalumu. Jis greitai išsitraukė iš apatinės švarko kišenės storoką knygą, panašią į Šv. Raštą, ir ėmė skaityti.
Priešais suolas pasiliko pustuštis: jame sėdėjo tik dvi moterys. Viena —dėmesio nekelianti, kita — graži. Buvo matyti, kad ji dar jauna, jos suknelė paprasta, kukli, bet labai tiko jos gražiai figūrai. Galvą ji laikė išdidžiai pakeltą, o gražią šukuoseną puošė du juodi safirai. Veido nesimatė. Šalia jos, ant suolo, gulėjo juoda, didoka piniginė su auksine monograma SB. Ypatingo dėmesio nekreipiau nei į piniginę, nei į jos savininkę, nors retkarčiais žvilgsnis nejučiomis į ją nuslysdavo.
Taip sėdėjome ir meldėmės kiekvienas sau, kol neprisiartino pinigų rinkėjas su maišeliu ant ilgos lazdos. Kai jis prisiartino prie mūsų suolo, visa bažnyčia jau klūpėjo. Kai tik jis ištiesė ranką su lazdele išilgai mūsų suolo, pastebėjau, kaip staiga gražiosios moters piniginė plumptelėjo į maišelį. Mano kaimynas, klūpodamas kakta atsirėmęs į užpakalinę prieš jį stovinčio suolo atramą, vikriai pagriebė piniginę ir įmetė į maišelį. Tuo pačiu metu ir aš įmečiau savo centus.
Nepažįstamoji moteris greitai pajuto tą nedraugišką elgesį ir atsigręžusi į mudu žiūrėjo, žvelgdama čia į mane, čia į jį, matyt, nežinodama, katras esame kaltas. Aš jaudinausi, o mano kaimynas, akis nuleidęs į knygą, ramiai sau meldėsi, tartum čia nieko nebūtų įvykę. Pinigų rinkėjas stovėjo vietoje ir piktai žiūrėjo į mane, laikydamas pakabinęs maišelį man po nosimi, aiškiai mane įtardamas negeru elgesiu. Sumišęs ir susigėdęs, aš pažvelgiau į damą, į jos gražias akis, o ji sutiko mane šaltai, tarsi sakydama: "Tu kaltas!" Man pradėti aiškintis šitokioje situacijoje nebuvo kaip, tai žvilgterėjau į žmoną, lyg patarimo klausdamas, kas daryti, o ji mane sutiko su dar šiurkštesniu klausimu: "kas čia su tavim darosi?" Nesulaukęs iš niekur pagalbos, įkišau ranką į maišelį ir ištraukiau piniginę. Supykęs pasakiau "sorry" ir padėjau piniginę ant suolo, kur ji pirma gulėjo.
("Laiškų Lietuviams" konkurse III premiją laimėjęs rašinys)
Nijolė Beleškaitė- Gražulienė
Daktaro. Tik daktaro ar šiaip sau turtuolio aš norėčiau ir jums patarčiau: prabangus namas prašmatniam priemiesty... Visi patogumai. Virtuvėj tik spausk mygtukus, ir verda, kepa, indus plauna ir išsivalo. Kilimai ir sofos minkščiausi, naujausi, grindys pačios vaškuojasi. Sienos — meno galerijos. Du liuksusiniai automobiliai. Vasaros — nuosavam vasarnamy, žiemos — šiltoj Floridoj, savaitgaliai — tai šen, tai ten. Teatras, meno parodos, geriausi restoranai. Šeimynėlė gražiai aprengta, tik sek madas. Laiko ir pinigų viskam. Nori — remk gerus darbus, nori — siek karjeros, nori — studentauk amžinai arba vaikučiams laiką pašvęsk.
Net raukšlių veide mažiau, kai tarnaitės dulkes šluosto, o aš lengvo šilko pižamoj sėdžiu minkštam krėsle slyvos pavėsy, apsupta raudonų rožių. Gaivinuosi "pagerintu" limonadu, retkarčiais žurnalo lapą versdama. Grįžęs vyras — bučkį žandan ir, paėmęs paruoštą gėrimą, prisėda šalia. Gurkšnojam. Šnekučiuojam. Akys žvilgt, žvilgt, rankos siekia viena kitos, ir besileidžianti saulė stebi, kaip nusiviliojam vienas kitą į miegamąjį, kur karališkoj lovoj karališkai mylimės.
Ar ne gana rimtai šią temą gvildenu? Argi gali ištekėjusi moteris atskleisti pasauliui, kokio vyro norėtų! Savo išgarbinsi — bus nesukalbamas, į puikybę pasikėlęs. O jei (nelaimė!) pageidautum nesamų dorybių — mirtinai užgausi. Ir vėl bus nesukalbamas. Vienaip ar kitaip — nebebus gyvenimo. O jei ir išdrįstum, yra pavojus, kad paprastos žmonelės atskleidimai būtų įdomiausi tik jos vyrui ir, tur būt, jo mamai.
Ne, ištekėjusi moteris negali rimtai šio klausimo nagrinėti. Jai jau "šaukštai po pietų". Turimo nepakeisi nei gerumu, nei barniais, nei su kitu, nors šiandien paskutinis būdas labai madoj. Čia tema netekėjusioms ir net nesusižiedavusioms mergaitėms.
O ką jos žino?
A.A.
Meilė — labai svarbus, reikšmingas žmogaus jausmas. Ir labai sudėtingas. Tai jausmų, intelektualių pergyvenimų, pojūčių, visapusiško aktyvumo kompleksas, kurio dėka žmogus peržengia savojo "aš" ribas. Susilieti su kitu žmogumi, ypatingu būdu jį pajausti, įsijausti į jį, tapti jo dalimi, neprarandant savo individualybės, savo "aš" .
Kokios svarbiausios sudedamosios meilės dalys ir kokie jos požymiai?
Visų pirma — tai pats neegoistiškiausias aktas, atsidavimas kitam žmogui be jokių sąlygų.
Mylimam žmogui mes atiduodam savo jausmus, suvokimą, interesus. Ir kuo daugiau žmogus duoda, tuo daugiau visko lieka ir jam pačiam. Tai kito žmogaus ir savęs pažinimas per bendravimą su juo. Juo labiau, kad tai nepaprastas pažinimas. Tai žmogaus esmės pažinimas, jo pačių geriausių galimybių, jo asmenybės, apsivaliusios nuo atsitiktinio, praeinančio, pažinimas. Pagaliau tai pagarba kitam žmogui. Priėmimas jo tokio, koks jis yra, su jo teise į savąjį tobulėjimo kelią, laisvę, be bandymų pakeisti jį, perauklėti. Tai atsakomybė už tą žmogų, netgi didesnė už save. Tai rūpestis juo. Jeigu motina nesirūpina savo vaiku, mes nepatikėsime, kad ji myli jį. Taip ir su meile. Pabandykime iš jos atimti nors vieną anksčiau minėtą komponentą, ir ji taps nepilna.
Meilė tarp vyro ir moters, merginos ir jaunuolio, būtent erotinė meilė, turi savyje dar keletą papildomų komponentų. Pirmiausia noras kuo maksimalesnės vienybės su mylimuoju. Tokio siekimo nebūna tėviškoje meilėje. Erotinė meilė reikalauja ypatingo išskyrimo, kai tuo tarpu tėvai gali vienodai mylėti visus savo vaikus. Moteris arba vyras siekia mylėti tik vieną žmogų. Ir galų gale erotinė meilė siekia intymaus artumo, kūniško suartėjimo, specifinės lytinės meilės.
Reikia būtinai pasakyti, kad meilė, kiek ji priklausytų nuo mūsų įgimtų savybių, yra beveik nuo mūsų nepriklausoma. Norime mes to, ar nenorime, kažkokiame mūsų asmenybės išsivystymo laipsnyje jinai prasiverš. Mes įsimylime tik iš savo vidinio poreikio mylėti. Ir gali pasitaikyti, kad įsimylime visai netinkamą, tos meilės nevertą žmogų. Bet vėlgi — kuo turtingesnė žmogaus natūra, kuo didesnės galimybės pažinti mylimą žmogų, didesnės galimybės juo rūpintis, tuo mūsų meilė gali būti galingesnė ir gilesnė.
Sesuo Ona Mikailaitė
Ne vienas rūpinamės ir sielojamės mūsų priaugančios kartos religiniu auklėjimu. Neretai atsidustame viešai ar privačiai: "Kur tas mūsų jaunimas eina?" Skundžiamės, kad jaunimas purtosi mums brangių religinių tradicijų, svetimų dievų ieško.
Daug sykių tikriausiai esame girdėję, kad religinis auklėjimas tuo yra sėkmingesnis, kuo anksčiau pradedamas. Vadinas, pirmasis vaiko religinis židinys turėtų būti šeima. Tėvams savo vaikus auklėti tikėjime yra sunkus uždavinys: trūksta ir medžiagos, ir laiko, ir dažnai drąsos. Tėvai jaučia, jog jiems patiems trūksta reikalingų žinių, kad galėtų imtis vaikų religinio auklėjimo.
Ir religinio auklėjimo tariami specialistai nėra tokie tikri, kuris "vaistas" visiems pripažįstamai religinio auklėjimo bėdai geriausiai tiktų. Vieni mano, kad viską išriš geras dėstymo metodas. Kiti galvoja, kad religinio auklėjimo klausimas yra gero vadovėlio klausimas. Treti tvirtina, kad reikia daugiau ir geriau paruoštų mokytojų (žr. kun. J. Gutausko Vaiko Dievas ir religija, Toronto, 1953). Kaip anksčiau, taip dabar religinio auklėjimo specialistai skirstosi į du pagrindinius pažiūrų frontus: "didaktikai" vienoj pusėj, o "psichologai" kitoj. Atrodo, kad paskutiniame dešimtmetyje labiau įsigalėjo "psichologai" atsverti ankstyvesnį "didaktikų" pranašumą. Tad daug dėmesio kreipiama į vaiko psichologinio subrendimo tarpsnį, bandoma nustatyti, kaip vaikas supranta Dievą ir religiją, ir tada patariama taip jį mokyti, kad jam būtų aiškus ryšys tarp dėstomo dalyko ir jo patirties, jo pasaulėlio.
Amerikoje paskutiniame dešimtmetyje religijos vadovėlių ir programų religiniam auklėjimui yra išleista devynios galybės. Aišku, jie yra nelygios vertės. Metodikos klausimais daug kalbėta, daug eksperimentuota ir daug blaškytasi, kol pagaliau prieita išvados, kad nėra gera paaukoti turinį metodui, bet vis dėlto ankstyvesnieji katekizmai turėjo daug trūkumų, kurių neverta kartoti. Tėvai mato didelį skirtumą vaikų iš mokyklos parsineštuose vadovėliuose nuo tų, iš kurių patys mokėsi. Nebėra įprastų klausimų-atsakymų. Kai kuriuose vadovėliuose nebėra net tokių esminių sąvokų, kaip "nuodėmė", "10 Dievo įsakymų". Vaikas, paklaustas, ką išmoko tikybos pamokoj, visokių dalykų pripasakoja, kurie, atrodo, nieko bendro su religija neturi. Kai kur buvo daromi eksperimentai leisti vaikus prie pirmos komunijos be išpažinties. Išpažinčiai vaikai pasiruošia tik trečiame ar ketvirtame skyriuje ar net dar vėliau. Bet tai pasirodė nesėkminga, ir vyskupai tokių bandymų jau nebeleidžia.
A. Tyruolis
Tokiu pavadinimu neseniai "Ateities" leidykla išleido debiutinį Teresės Pautieniūtės poezijos rinkinį. Poetė nėra naujokė, nes jau dalyvavo jaunųjų poezijos antologijoj "Tiltai ir tuneliai" (1969) ir septintojoj "Pradalgėj" (1970). "Ateities" (1975 nr. 1) žiniomis, ji rašo poeziją jau nuo 1964 m. Šiuo debiutiniu rinkiniu papildoma išeivijos poezija, kurios būdinga žymė — moterų persvara šiame literatūros žanre. Kaip žinia, anksčiau Parnaso laukai buvo palikti apdirbinėti daugiausia vyrams. Pvz. pirmuosiuose "Vainikuose" (1921) vos viena poetė tebuvo įsirikiavusi į šiaipjau nemenką vyrų būrį, antruosiuose (1938) — dar tik dvi, o jau šiomis dienomis išėjusioj knygoj "Tretieji vainikai" iš 51 dalyvio net 21 yra moterys (kartu ir su mūsų autore)!
Kaip ten bebūtų, Teresės Pautieniūtės poezijos rinkinys yra mielai sveikintinas, nes čia jaunoji poetė prabyla savitu, nenudėvėtu žodžiu. Ji priklauso vad. "bežemių" kartai (gimusiai daugiausia pirmaisiais šio pokario metais, tėvams dar neįsikūrus pastoviau). Iš minėtos "Tiltų ir tunelių" antologijos ji pirmoji pasirodo su atskiru rinkiniu. 44 to rinkinio elėraščiai (imti ir iš minėtų antologijų) padalyti į 6 skyrius, jais autorė išsako savo poetinį ir pasaulėžiūrinį credo. Laisvais ritmais, moderniniu eiliavimo būdu parašytuose eilėraščiuose apstu liūdesio ir skundo, bet nestokojama ir ryžto iš "šiapus upės" žvilgterti ir į anapus, nors glaudesnio ryšio su transcendentinio pasaulio tikrove ir nematyti. Bet šiaipjau yra palinkimo pafilosofuoti, išreikšti aforizmais. Motyvų nedaug, tai daugiau egotistinė lyrika su jautriais ir net skaudžiais sielos išgyvenimais. Giliau nusiteikta prieš "metalo miškus", prieš visa kaustančią technologiją:
Ne medžiam žaliuot,
ne paukščiam giedot
betono vaikų mieste.
Bokštų šaknys
giliai įaugę žemėn,
asfalto upė siurbias
į silpnas medžių šaknis. (Medis, p. 28)
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
POSAKIAI SU ŽODŽIU AŠARA
Mūsų liaudies posakiai su žodžiu ašara dažniausiai atitinka veiksmažodžius verkti, pravirkti, apsiverkti ir pan. Keletas šio tipo posakių turi ir kitokių reikšmių: visai nedaug, truputį, ničnieko ir pan.
AŠARĄ IŠLEISTI, BRAUKTI, IŠLIETI, NULAŠINTI — verkti, apsiverkti: Kad bent ašarą būtų išleidęs, pačią laidodamas. Be reikalo brauki ašaras dėl niekų. Oi, vaikeli, kiek ašarų dėl tavęs išliejau. Ten gyvenant, jai reikės ne vieną ašarėlę nulašinti.
AŠAROMIS APSILIETI, APSIPILTI — apsiverkit: Rodos, aš jai nieko blogo nepasakiau, bet ji tuoj ašaromis apsiliejo. Kai tik pradedi su ja tuo klausimu kalbėti, tuoj ašaromis apsipila.
KRUVINOMIS AŠAROMIS APSIPILTI — labai verkti: Širdis man ne kartą kruvinomis ašaromis apsipylė.
ARTI AŠAROS — labai greitai verkti, pravirkti: Jis jau toks didelis, bet dėl kokio nors menkniekio jam labai arti ašaros.
AŠAROS GREITAI IŠDŽIŪSTA — greitai nustoja verkti, apsiramina: Nesijaudink — jis greitai pravirksta, bet dar greičiau jam ašaros išdžiūsta.
AŠAROS KAIP LIETUS LYJA — labai verkia: Kai jis motiną laidojo, tai ašaros kaip lietus lijo.
Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
DZŪKIJOS SMILTYNUOSE GERIAUSIAI AUGA BULVĖS
Lietuvoje pernai auginta 155 tūkstančiai hektarų bulvių. Bendrame plote 55 tūkstančiai hektarų, o 100.000 hektarų sudarė tarybinių ūkių darbininkų, kolūkiečių ir miestelių gyventojų apsodinti sklypeliai. "Tiesoje" rašoma, kad bulvės Lietuvos žmogaus maitinimuisi turi didelę reikšmę ir jos sudaro didesnę dalį jo valgiaraščio. "Tiesoje" siūloma per dieną suvalgyti po 200-300 gramų bulvių, nes jose daug krakmolo, baltymų ir įvairių vitaminų. Iš bulvių galima paruošti apie šimtą patiekalų. Pavasarį viename kvadratiniame hektare pasodinama apie 55-60 tūkstančių daigų, ir rudenį prikasama apie 200 centnerių bulvių. Suprantama, kad ne iš kiekvieno ūkio toks derlius gaunamas. Dzūkijos dirva yra smėlėta ir akmenuota. Kai kuriuose kolūkiuose iš hektaro prikasama tik 138, 151 ar 184 centneriai.
ALYTUS — DZŪKIJOS SOSTINĖ ARBA “DZŪKU DZYVAS”
Prieš antrąjį karą Alytuje gyveno apie 5-6 tūkstančiai gyventojų. Šiandien iš aplinkinių kaimų ir miestelių Alytuje susirinko per penkiasdešimt tūkstančių dzūkų ir nedzūkų. Miestas apsuptas gražiausiu pušynu, pro kurį teka žaižaruojantis Nemunas. Alytus — Dzūkijos centras šiandien vienas iš didesnių Lietuvos pramonės miestų. Jame didžiulė medvilnės pramonė, kurioje dirba 5-6 tūkstančiai moterų. Gaminami šaldytuvai "Snaigės", kurie paplitę po visas "broliškas" respublikas, bet tik ne Lietuvoje. Didžiulė "Dainavos" siuvykla siuva madingus rūbus komunistams ir jų šeimoms, tik ne vargšui dzūkui. Miesto apylinkėse vyksta mikrorajoninė statyba. Čia butus ir kambarius turi mieste esančios pramonės prižiūrėtojai, dzūkų engėjai ir išnaudotojai. Vargšas dzūkas butą ar kambarį gali pasisamdyti tik per "juodąją prekybą".
ONE FLEW OVER THE CUCKOO’S NEST
Tai vienas iš stipresniųjų paskutiniojo laikotarpio filmų, sukurtas pagal 1962 metais išleistą to paties pavadinimo Ken Kesey romaną. Filmas vaizduoja įvykius psichiatrinėje ligoninėje. Paprastai šitokios temos yra slegiančios ir normaliam žiūrovui nėra labai patrauklios. Tačiau čia sudaryta komedija daugelyje vietų žiūrovą prajuokina. Vykusiai parinktas aktorių kadras sudaro grupę, kuri įstengia gerai įsijausti į puspročių psichologiją. Ypač stipriai reiškiasi centrinis personažas McMurphy, kurį čia puikiai vaidina Jack Nicholson. Atrodo, kad jis į šią psichiatrinę ligoninę pakliūva, vengdamas sunkesnės bausmės už mažametės mergaitės nuskriaudimą.
Jo partnerė ekrane yra ligoninės gailestingoji sesuo, kurią čia su įsijautimu vaidina Louise Fletcher. Ji yra įvedusi deramą tvarką pacientų tarpe. Jie diskutuoja ligonių problemas, demokratiškais nutarimais prieina prie dienotvarkės įvedimo ir reikiamo tvarkymosi. Tačiau naujasis to pamišėlių namo įnamis McMurphy yra maištingas. Jis ardo bendru nutarimu priimtą tvarką, būtinai siekdamas televizijoje žiūrėti beisbolo rungtynių. Jis suorganizuoja savotišką sukilimą, pabėgdamas su puspročiais ir užgrobtu laivu išplaukdamas į jūrą žuvų gaudyti.
Jis, papirkdamas sargą, įveda į ligoninę dvi palaidas merginas su gausiais alkoholio buteliais. Čia vyksta girtavimo orgija su poravimusi. Pamačiusi tragišką padėtį, bando įvesti tvarka gailestingoji sesuo, ir čia ją McMurphy griebiasi nusmaugti, tačiau sargas ji nustumia.
Kiekvienas pusprotis filme — vis kitoks charakteris, savaip intriguojantis. Aktoriai parodo nuostabaus sugebėjimo įsigyventi į tokių charakterių įtikinantį pavaizdavimą, o tarp pirmaujančių, žinoma, yra Jack Nicholson.
Kai kas šiame veikale, parašytame maištingame septintame šio šimtmečio dešimtmety, bando įžvelgti simbolizmą, vaizduojantį radikalų tame laikotarpy rodytą maištingumą. Gal autorius ir turėjo taip pat šitokių tikslų, bet filme jie nėra labai ryškūs. Tai daugiau pramoginė komedija, sudaryta su giliu psichinių ligonių charakterio pažinimu, įstengiant išlaviruoti iš temos atgrasumo ir pasiekti vaidybinio vertingumo bei pramoginio išsiblaškymo laimėjimų. Dėl daugelio vulgarių scenų filmas laikytinas tik suaugusiems.
• JAV Aukščiausiasis teismas patvirtino tikybinių ligoninių teisę atsisakyti daryti sterilizacijos operacijas ir abortus.
• Naujai skelbiami Vatikano dokumentai iš II pasaulinio karo laikotarpio atskleidžia Šv. Sosto pastangas gelbėti nacių persekiojamuosius žydus.
• Popiežius Paulius VI, ragindamas padėti Gvatemalos žemės drebėjimo aukoms, pakartojo Gvatemalos kardinolo Casariego žodžius: "Rašau jums labiau ašaromis, negu rašalu".
• Venecijos kardinolas Luciano leido klebonams ir bažnyčių rektoriams parduoti auksinius ir sidabrinius bažnytinius reikmenis, kad galėtų pastatyti centrą atsilikusiems.
• Krokuvos kardinolas K. Wojtyla vadovaus lenkų vyskupų kelionei į tarptautinį Eucharistinį kongresą.
• Briuselio kard. Suenens pasakys pagrindinę kalbą tarptautiniame Eucharistiniame kongrese.
• Prancūzija apdovanojo Garbės Legiono ordinu Vatikano radijo vyr. direktorių R. Tucci, S.J.
• Argentinos teroristai nužudė du kunigus, kurie darbavosi Buenos Aires neturtėlių rajone.
Aš esu dėkingas Tvėrėjui už man duotą Vietelę, kuri, nors ribota ir maža, kiekvienu metu ir kiekvienu momentu yra mano. Iš tikrųjų, kiekvienas turime tokią savo Vietelę. Jeigu jos neturėtume, tai visi būtume sumesti į vieną didelę vietą, kaip silkės į statinę. Gerai, kad taip nėra. Iš savo Vietelės aš galiu žvelgti į kitas vietas ir į visą likusį pasaulį.
Mano Vietelė yra atskirta nuo kitų vietų man matoma riba, kuri tuo būdu padaro visas kitas vietas man nematomas. Mes tą ribą vadiname horizontu. O tai nuostabi riba: kur tik aš beeičiau, ar per lygumas, ar per kalnus; kur tik aš bekeliaučiau, ar per jūras, ar marias, niekuomet prie jos neprieičiau, niekuomet jos nepasiekčiau, bet ji yra mane apsupusi ir saugoja mano Vietelę nuo kitų.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Jacques Maritain. PROTU IR TIKĖJIMU. Mariteno raštų rinktinė. Išvertė Anicetas Tamošaitis, S.J. Išleido “Krikščionis gyvenime” leidykla. Kalbą tikrino Vladas Kulbokas. Įrašus piešė Telesforas Valius. 340 psl., kaina 6 dol., bet užsisakantiems ne mažiau kaip 10 egz. — 4,50 dol. Adresas: Krikščionis gyvenime, P.O. Box 608, Putnam, CT 06260.
Andrius Baltinis. VYSKUPO VINCENTO BORISEVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI. Išleido Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija 1975 m. 178 psl. Mecenatas — kun. Antanas Vilkaitis.
Vytautas Alantas. ATSPINDŽIAI ŪKANOSE. Novelės. Lietuvių Enciklopedijos leidykla. 380 psl., kieti viršeliai, kaina 6 dol.
LIETUVIŲ TAUTOS IR VALSTYBĖS ISTORIJA. III dalis. Redagavo Vincentas Liulevičius. Išleido JAV LB Švietimo Taryba 1975 m. Leidimą parėmė Lietuvių Fondas. 208 psl., kieti viršeliai, daug iliustracijų, du spalvoti žemėlapiai. Vadovėlis skiriamas XI skyriui arba VII klasei.
REMKIME KSU LITUANISTINĖS STIPENDIJOS FONDĄ
Jau keletas metų Kent State universitete yra dėstoma lietuvių kalba. Šio universiteto bibliotekoje yra sutelktas vienas iš geriausių lituanistinių rinkinių JAV. Šis universitetas kartu su PLJS Ryšių Centru jau trečia vasara ruošia dviejų savaičių lituanistikos seminarus. Dabar čia jau kuris laikas stengiamasi sudaryti nejudomą KSU Lituanistinės Stipendijos Fondą, iš kurio procentų būtų kasmet duodama stipendija lituanistinėms studijoms. Siekiama surinkti 50.000 dolerių, bet jau bus galima pradėti skirti bent dalines stipendijas, kai fonde bus apie 20.000 dol., bet vis dar nepasiseka šios sumos pasiekti.