religinės ir tautinės kultūros žurnalas balandis/april 1976 volume XXVII no. 4
|
109 |
Lietuvis |
|
|
112 |
Br. Krištanavičius, S.J. |
|
|
118 |
Feliksas Jucevičius |
|
|
122 |
R. Dagilis |
|
|
124 |
L. A. |
|
|
128 |
G. Kriaučiūnienė |
|
|
132 |
R. Miliauskaitė |
|
|
132 |
R. Lukoševičiūtė |
|
|
135 |
D. ir G. Vakariai |
|
|
138 |
J. Vaišnys, S.J. |
|
|
140 |
J. Prunskis |
|
|
142 |
J. Pr. |
Šis numeris yra iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų Lietuviams” premijų įteikimo iškilmių ir koncerto. Nuotraukos — Danutės Vakarės. 110 psl. nuotrauka — Jono Kuprio.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
Jau ne vienas skaitytojas mums yra rašęs, kad "Laiškuose Lietuviams" pageidautų daugiau religinių straipsnių. Jų pageidavimai yra visiškai teisingi. Mūsų religinė literatūra labai menka. Spaudoje užtikti straipsnį religine tema— retenybė. Jau esame kreipęsi į daugelį kompetentingų asmenų, prašydami ką nors parašyti aktualiais religiniais klausimais, bet visi tie prašymai dažniausiai nuskambėdavo, kaip tyruose šaukiančiojo balsas. Kai kurie sugebantieji plunksną valdyti ir turintieji teologinį išsilavinimą asmenys mieliau rašo apie istoriją ar politiką, o vienas kitas net su krikščionybės principais nesiderinčioje spaudoje užsiiminėja partiniais ginčais, ne vaižgantiškai rinkdamas deimančiukus, bet ieškodamas tik visokių tikrų ar įsivaizduotų blogybių, sukeldamas dulkių debesis ir apipurvindamas aplinką..
Gal mus sugadino perdaug laisvas ir patogus išeivijos gyvenimas. Lietuvoje, kur nei tokios laisvės, nei patogumų nėra, daug dažniau tenka pastebėti pragiedrulių ir paguodą teikiančių reiškinių. Jau vasario mėn. numeryje esame pateikę keletą tikrai nuostabių pavyzdėlių iš Lietuvos jaunimo gyvenimo ir idealizmo. Neseniai vėl gavome iš ten vieno asmens laišką, kurį čia perspausdiname. Laiško pabaigoje rašoma, kad mūsų pasiaukojimas juos gaivina. Bet ar ne labiau turėtų mus givinti jų pasiaukojimas ir drąsi kova už idealus, nesibijant jokių persekiojimų?
Redakcija
Kartais koks skaitytas ar nugirstas žodis yra lyg Mozės lazda, kuria palietus akmens uolą, pradeda tekėti gaivinančio vandens srovė. Taip ir viena kita nuotrupa, girdėta per Vatikano ir Liberty radijus apie jaunimo kongresą Pietų Amerikoje, pažadino srautą minčių ir vaizdų, kurių vis nebepajėgiu pamiršti.
Rodos, matau visus pasiryžėlius iš Š. Amerikos, ypač mergaites, skubant į P. Ameriką padėt kongresą ruošti. Bent laikinai meta savo studijas, darbą ir aukojasi kitiems, aukojasi dideliems dalykams. Rodos, iš to kongreso ataidi ligi mūsų ten pasakytos kalbos, pagiedotos giesmės... ir mus visus čia gaivina, guodžia ir kartu uždega dideliems darbams. Žmogus įsivaizduoji, kaip iš įvairių kraštų jaunimas su visokiais nuotykiais skuba į tą kongresą. . .
Noris visus visus juos pasveikinti, dabar jau grįžusius namo. Kadaise Dievo Motina Marija, aplankiusi Elzbietą, jai patarnavusi, grįžo namo per Judėjos kalnus, giedodama džiaugsmo giesmę "Magnificat". Norėčiau visiems palinkėti, kad kiekviena jų auka pavirstų naujo džiaugsmo versme.
Gyvenime paprastai yra taip: kurie tik api
BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
Gal niekuomet Bažnyčia neturėjo tiek daug ir taip įvairių priešų, kaip popiežiaus Pijaus IX valdymo metais. Vieni pradėjo akciją prieš Bažnyčios valstybę, kiti puolė katalikų tikėjimą ir dorovės mokslus, dar kiti, didžiuodamiesi žmogaus proto pajėgumu, tarėsi galėsią apsieiti ir be religijos. Taip prancūzas rašytojas G. Flaubert pranašavo, kad devynioliktasis amžius matys visų religijų galą, ir jis neverksiąs jų nė vienos. Tai buvo laisvamanių, liberalų, masonų, natūralistų, socialistų ir racionalistų laikai. Kilus revoliucijai Romoje 1848 m.. Pijus IX pabėgo į Gaetą, esančią Neapolio karalystės teritorijoje, ir pasiliko ten porą metų. Tačiau sugrįžęs į Romą ir peržiūrėjęs priešų klaidas, 1876 m. paskelbė ilgą klaidų sąrašą, vadinamą Syllabus, kurio geroką dalį čia pateiksime, nes jis gerai nušviečia anų laikų žmonių galvoseną ir siekimus. Pijaus IX pasmerktas klaidas pažymėsime tais pačiais numeriais, kurie yra oficialiame garsiojo Syllabus rinkinyje.
2. Reikia neigti, taip sako antroji Pijaus IX pasmerktoji klaida, kad Dievas veikia į pasaulį ir į žmones. Tik žmogaus protas, neatsižvelgdamas į Dievą, nustato, kas yra teisinga ir neteisinga, kas dora ir nedora, yra pats sau įstatymas ir savo įgimta galia pajėgia rūpintis žmonių ir tautų gerove. 6. Krikščionybė priešinasi žmogaus protui. Dieviškasis apreiškimas ne tik kad nieko nepadeda, bet ir kenkia žmogaus tobulumui. 7. Pranašystės ir stebuklai, aprašyti Šv. Rašte, yra poetų prasimanymas, o tikėjimo paslaptys — filosofinių samprotavimų išvados. Pats Jėzus Kristus yra mitų fikcija. 12. Apaštalų Sosto ir Romos kurijos dekretai trukdo mokslo pažangą. 19. Bažnyčia nėra tikra ir tobula bendruomenė ir neturi savo tikrų bei pastovių teisių, suteiktų jai dieviškojo steigėjo. Pasaulietiška valdžia turi galią nuspręsti, kokios yra Bažnyčios teisės ir jų apimtis. 20. Bažnyčia negali vartoti savo autoriteto be pasaulinės valdžios leidimo ir pritarimo. 22. Popiežiai ir visuotiniai Bažnyčios susirinkimai peržengė savo galios ribas, pasisavino pasaulinės valdžios teisę ir, aptardami tikėjimo bei dorovės dalykus, klydo. 27. Bažnyčios pareigūnai ir popiežius neprivalo rūpintis žemiškais dalykais ir būti jų savininkais. 28. Vyskupai neprivalo be valdžios sutikimo skelbti popiežių enciklikas. 35. Niekas nedraudžia Bažnyčios susirinkimo sprendimu pavesti popiežiaus galią kito miesto vyskupui. 37. Galima steigti atskiras tautines bažnyčias, nepriklausančias popiežių galiai. 39. Valstybė yra visų teisių šaltinis, jos teisės yra neribotos. 40. Katalikų Bažnyičos mokslas yra priešingas žmonių bendruomenės gerovei. 44. Pasaulietiška valdžia gali kištis į tikėjimo, dorovės ir religinio valdymo dalykus. 45. Visos mokyklos turi būti pavestos pasaulietiškos valdžios žinion. 46. Valstybės gerovė reikalauja, kad mokyklos būtų išjungtos iš Bažnyčios autoriteto, vadovybės ir įtakos. 58. Negalima pripažinti kitų pajėgų, išskyrus tas, kurios glūdi medžiagoje, ir tie žmogaus veiksmai yra geri, kuriais jis krauna turtus ir ieško malonumų. 65. Negalima įrodyti, kad moterystė yra sakramentas. 68. Bažnyčia negali nustatyti, kokios moterystės yra nelegalios. 76. Pašalinus civilinę Apaštalų Sosto valdžią. Bažnyčia džiaugtųsi laisve ir laime. 80. Popiežius gali ir privalo susitaikyti su pažanga, liberalizmu ir šių dienų civilizacija.
FELIKSAS JUCEVIČIUS
3. MITAS IR LOGOS
Dažnai girdime, kad XX amžiaus filosofijoje vyrauja kalbos problemos. Tai yra dalinai tiesa. Anglosaksų kraštuose buvo įtakingas loginis pozityvizmas, kuriam filosofija yra ne tiek tiesos, kiek žodžio reikšmės reikalas. Prancūzijoje, ypač pastaruoju metu, yra madoje struktūralizmas, kurio svarbiausias motto — tai sisteminga kalbotyra. Kaip žodžio reikšmės analizė, taip ir kalbotyra apskritai remiasi kalbinio ženklo prigimties tyrinėjimu. Štai kodėl mūsų amžiaus filosofams yra būdingas požiūris, kad filosofija, kaip visumos mokslas, turinti būti glaudžiai susijusi su semiologija, kurios studijų objektu kaip tik ir yra ženklas, kaip komunikacijos priemonė. Kaip tik šių studijų rėmuose buvo susidomėta mifo ir logos dialektika. Šie abu žodžiai yra nuo pat pradžios susieti su žmogaus mąstymu, todėl nenuostabu, kad jie turi dar ir šiandien į-sakmios galios filosofinei minčiai. Kaip daugelis kitų žodžių, taip mitas ir logos turėjo skirtingą reikšmę amžių bėgyje. Pereito šimtmečio kalboje, dominuojant racionalizmui, mitas reiškė visa tai, ko nebuvo galima suvesti į tikrovę. Jis buvo tiesos priešingybė, tik vaizduotės kūrinys. Jis atspindėjo minties netobulą stovį, kurį viršijo sąvokinis bei loginis mąstymas. Logos buvo laikomas beveik tiesos sinonimu. Jei yra toks dalykas, kaip proto veidrodis, tai logos yra tas veidrodis. Žodžiu, mitas ir logos buvo suvokti kaip du poliai, tarp kurių svyravo žmogiškoji mintis. Buvo prileidžiama, kad mitas šaknijasi pasąmonėje ir kalba vaizdais. Jo nevaržo nei proto, nei valios varžtai. Logos turi savo šaknis prote ir išsisako sąvokomis. Jis atskleidžia objektyviosios tikrovės esmę. Tačiau šioji mito ir logos samprata yra perdėm dirbtinė, prasilenkia su istoriniais faktais ir yra, kaip daugelis racionalizmo prielaidų, savos rūšies mitas. Kai mes susipažįstame iš arčiau su mit o ir logos reikšmių raida, pastebime, kad jie nėra dvi priešingybės, o tik dvi skirtingos minties išraiškos, kad nei mitas stokoja loginės minties, nei logos yra laisvas nuo irracionalizmo elemento.
R. DAGILIS
Tokia antrašte anksčiau spausdintas rašinys buvo "Laiškų Lietuviams" praėjusių metų 12 nr.
Metafizinių reiškinių nuolat pasirodo. Apie juos plačiai rašo net ir didieji Amerikos laikraščiai taip, kaip juos užtinka, kaip žmonės išgyvena, dažnai net policijos ar gydytojų parodymus smulkiai aprašydami. Ne taip seniai skaitėme aprašymus, kaip viena šeima turėjo išsikelti iš namų, nes girdėdavo keistus garsus, jų daiktai pajudėdavo arba šmėkliškai būdavo svaidomi jų namo viduje, jiems panikoje stebint.
Esą ir velnio kultas kai kur plečiasi, nes jau daugelis jį vienaip ar kitaip yra patyrę ir jo buvimu tiki. Spauda negali nepaisyti to, kas žmonių gyvenime dedasi.
Kartą apie tuos dalykus teko ilgiau išsikalbėti su vienu plačiai žinomu Vytauto Didžiojo Universiteto profesoriumi. Visokių metafizinių reiškinių jis yra girdėjęs ir net savo akimis matęs. Būdamas kairių pažiūrų, jis save ramina, kad mokslas kada nors pajėgs ir tokius reiškinius išaiškinti.
Čia prisimenu vieną nuoširdų keisto išgyvenimo pasipasakojimą. Kaune buvo žinomas viešbutis ir jo restoranas "Metropolis". Kartą esu užklausęs jo vyriausią virėją, iš kur jis yra išmokęs tokio nuostabaus virimo meno. Jis sakėsi, kad jau nuo mažų dienų pradėjęs dirbti geriausiame Petrapilio restorane, patekęs ten keistom aplinkybėm.
L.A.
Dabar daugelis moterų dirba, panašiai kaip ir vyrai. Yra profesijų, kurias užvaldė moterys. Yra ir tradicinės vyrų profesijos, tačiau ir jos pasirodė moterims priimtinos. Tačiau bloga tai, kad moterys daugiausia triūsia aptarnavimo sferoje. Tyrimai parodė, kad moterys vadovės yra jautresnės žmonėms, pareigingesnės, tvarkingesnės. Tačiau faktas lieka faktu: moterys keliamos į vadovaujančias pareigas labai atsargiai. Tai ne nepasitikėjimas moterimi, bet vis dėlto man atrodo, kad kažkas yra mumyse pačiose, kas mums ir trukdo. Tai mūsų "moteriški trūkumai", kurie formavosi amžiais, veikiami socialinių sąlygų, taip pat ir grynai psichofiziologinių ypatybių.
Redakcijoje, kur aš anksčiau dirbau, gabiausia žurnalistė buvo viena mūsų kolegė, drausminga, iniciatyvi mergina, turinti didelį darbo patyrimą. Keitėsi vadovai, bet niekas taip ir nepasiūlė šiai moteriai užimti šias pareigas. Kodėl? Juokinga, bet visa to priežastis buvo... jos plepumas. Dažnai, pirmojo įspūdžio veikiama, ji daug ir smulkmeniškai apkalbinėdavo kitus (ko paskui pati gailėdavosi). Prasidėdavo apkalbos, o tai sudarydavo redakcijoje nepakenčiamą atmosferą. Šis bruožas žemino jos autoritetą ir, nežiūrint viso jos profesinio meistriškumo, niekas ir negalvojo jai pasiūlyti vadovo vietos. Juk visiems aišku, kad vadovas privalo būti santūrus, rimtas, objektyvus ir principingas.
Taigi, jei moterį iškelia į vadovaujantį darbą, vadinasi, ji pasirodė be priekaištų. Juk į mūsų "trūkumus", reikia atvirai pasakyti, žiūrima ypatingai jautriai. Ir tai natūralu — juk mes norime užimti vietą vienoje plotmėje su vyru, kuri jam pagal seną tradiciją priklausė. Nauja socialinė padėtis liepia mums, nežiūrint tipiškos moters padėties, kuri suteikia moteriai-vadovei nepakartojamo grožio, ugdyti savyje susivaldymą, racionalų mąstymą, aiškaus tikslo siekimą. Juk vyrai mėgsta mums vadovauti, o ne dirbti mūsų vadovaujami. Moteriški "trūkumai", apie kuriuos anksčiau kalbėjome — smulkmenos, palyginus su moterų darbštumu, atsakomybės jausmu, jos šeimininkišku požiūriu į darbą. Vadinasi, mes privalome valdyti savo polinkius. Juk lygiateisiškumas —tai mūsų pačių kova su savo "trūkumais". Reikia skirti tai, kas svarbiausia, veikti ramiai ir apgalvotai.
D. Bindokienė skaito protokolą
“Audros” mergaičių choras su dirigentu Faustu Strolia
Mecenatės V. ir J. Kriaučeliūnaitės, R. Miliauskaitė ir redaktorius
Skaityti daugiau: Nuotraukos iš “Laiškų Lietuviams” premijų įteikimo iškilmių ir koncerto.
("Laiškų Lietuviams" konkurse II premiją laimėjęs rašinys)
Gražina Kriaučiūnienė
Prieš pradėdama gilintis į šių metų konkursinę temą, turiu porą pastabų. Pirmiausia, tokią temą rašant, autorius daugiau apie save pasako, negu norėtų. Antra, po 13 vedybinio gyvenimo metų tokios temos rašymas — tai lyg savojo vyro kritikavimas, juo nepasitenkinimas. Noriu pastebėti, kad žmona savo vyrą kitaip pažįsta, negu draugai ar giminės, ir jei kam atrodo, kad jis neturi kokios tobulybės, tai dar nereiškia, kad ir jo žmona šios tobulybės jame neranda.
Į klausimą, kokį norėčiau turėti vyrą, galiu atsakyti dvejopai: tokį, kokį turiu, arba — visapusiškai subrendusį, vyrą. Kadangi prieš susipažįstant su bet kuo pirmiausia pastebima to asmens išvaizda, tai nuo to ir pradėsiu.
Pirmiausia, noriu vyro savo rasės. Deja, žmonija dar nėra atsikračiusi savo aklos neapykantos, tad tokių mišrių šeimų vaikams yra sunku. Dėl fizinės išvaizdos neturiu ypatingų pageidavimų. Gerai, jei vyras nėra estetiškai biaurios išvaizdos. Kai auksinė siela įdėta į biaurų indą, ilgiau trunka ją atrasti, o vis tik vedybos vyksta tarp jaunimo, kuris žinomas savo nekantrumu. Nėra būtina, bet gerai, jei vyras būtų už mane aukštesnis, nes mažiukai per greit manyje iššaukia "mamytės" kompleksą. Taip pat nenoriu ypatingo gražuolio, nes tokie "narcizai", besigėrėdami savo išvaizda, neskuba ugdyti svarbesnių asmenybės bruožų.
Antra, noriu savo tautybės vyro. Gyvenant su svetimos tautybės vyru, būtų daug sunkiau būti lietuvaite, ir toks gyvenimas būtų suvaržytas, kai yra sritis, apie kurią vienas ar kitas partneris neturi jokios nuovokos.
Po šių įvadinių minčių eisiu prie temos. Pažymėjau, kad noriu vyro, t.y. ne berniuko ar vaiko. Nenoriu mamytės sūnelio, kuris ieško ne žmonos, o antros mamos. Antra vertus, nenoriu vyro, kuris ieško ne žmonos, bet lėlytės, su kuria galėtų žaisti ir, reikalui esant, išstatyti parodai. Noriu vyro, kuris žino, kad jis yra vyras, turįs visišką pasitikėjimą savo vyriškumu. Vyras, kuris jaučia reikalą savo vyriškumą įrodyti lovoje su skirtingomis partnerėmis prieš vedybas ar po vedybų, nėra man užtektinai vyriškas. Taip pat vyras, kuris bijo prarasti savo vyriškumą, padėdamas kitiems kad ir prie "bobiškų" darbų, nėra vyras.
("Laiškų Lietuviams" konkurse V premiją laimėjęs rašinys) Rasa Miliauskaitė (15m.)
Visiems yra žinoma, kad niekas negali sau pasirinkti tėvų. Jei prieš gimdama aš būčiau galėjus pasirinkti tėvus, tai būčiau pasirinkus tokius, kurie mane mylėtų ir saugotų.
Tėvai, savo vaikus augindami, turi jiems parodyti daug meilės, supratimo ir, reikalui esant, padėti jiems įvairiuose rūpesčiuose. Kartais vaikai sako, kad tėvai nieko nesupranta ir neužjaučia jų jausmų. Bet reikia žinoti, kad visi tėvai vieną kartą buvo taip pat maži vaikai ir perėjo per tuos pačius augimo laipsnius, kaip ir mes. Tėvai visomis jėgomis stengėsi užauginti vaikus sveikus ir gerus, o vaikai apsisukę sako, kad tėvai jų nemyli ir jais nesirūpina.
Aš norėčiau turėti tėvus, kurie mane pamokytų, jeigu darau ką nors bloga, ir pabartų, kad ateityje to vėl nepakartočiau. Kartais skaitai apie tėvus, kurie kasdien muša savo vaikus dėl to, kad jie verkia arba ko nors prašo. Tokie tėvai yra neverti turėti vaikų. Jei vaikas verkia, tai pašnekėk su juo, parodyk, kad jį supranti ir užjauti. Jeigu vaikas nori, kad tėvai jam būtų geri, tai ir jis jiems turi būti geras. Daugiausia viskas priklauso nuo šeimos. Šeima turi būti artima, ir vieni kitiems turi padėti. Jeigu vaikai ir tėvai gerai sugyvena, tai toji šeima bus laiminga.
Rasa Lukoševičiūtė
Sakoma, kad istorija amžinai kartojasi. Šių metų Kalėdų atostogų laikotarpyje vienas iš svarbesnių lietuvių išeivijos gyvenimo įvykių pasikartojo: Pietų Amerikoje įvyko III Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas. Trečią kartą suvažiavo jaunimas iš dešimts skirtingų pasaulio kraštų; trečią kartą stovyklavo, diskutavo, dainavo ir šoko kartu; trečią kartą susitiko seni draugai; buvo proga užmegzti naujus ryšius su po visą pasaulį išbarstytu lietuvišku jaunimu; trečią kartą atsidarė durys į naujus išgyvenimus.
Yra sakoma, kad praeitis ir jos patyrimas yra geriausia gyvenimo mokykla. Įdomu pažvelgti, kaip šis kongresas pasimokė iš praeities ir pajėgė duoti naujus vaisius; įdomu pažvelgti į vietą, rengėjus, dalyvius, programą ir nutarimus. Nemėginsiu kongreso aprašinėti dalykiškai — tai jau buvo atlikta mūsų kasdieninėj spaudoj.
Pietų Ameriką visada įsivaizduojame kaip kraštą, kuriame randame džiungles ir žmogėdras, smauglius ir beždžiones — pačią laukiniškiausią gamtą. Susipažinę su lietuviškos imigracijos duomenimis ir žinodami, kad Pietų Amerikos didžioji lietuvių visuomenės dalis yra po I didžiojo karo atvažiavusieji, mes įsivaizduojame Pietų Amerikos lietuvius kaip nelietuvius: nemokančius kalbos, nepažįstančius savo Tėvynės, neatsidavusius lietuviškai veiklai. Yra keista, kad mūsų pažengusi komunikacijos technika nepajėgia mūsų tiksliai informuoti ir supažindinti su tolimais šio pasaulio kraštais. Bet gal iš tikrųjų tai nėra tikroji priežastis? Gal mūsų įsitikinimai mus verčia taip galvoti? Kokios bebūtų priežastys, yra laikas galvoseną pakeisti ir pripažinti tam tikrus faktus. Pietų Amerikoje yra tamsių džiunglių, bet ir kai kuriose Šiaurės Amerikos valstybėse randame tokią gamtą. Tačiau šalia jų glūdi patys didžiausi pasaulio miestai. Pietų Amerikoje yra lietuviškai nekalbančių lietuvių, taip kaip ir Šiaurės Amerikoje. Bet yra ir tokių, kurie puikiai moka kalbą, dirba lietuvišką darbą mokyklose bei parapijose ir organizuoja visokius suvažiavimus bei skirtingų pobūdžių stovyklas.
Skaityti daugiau: III Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą užbaigus
Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
RUSŲ KALBA LIETUVOS MOKYKLOSE
Lietuvos respublikos mokslo ministro pavaduotojas K. Žukauskas sako, kad rusų kalba šiandien yra tarptautinis kelias į pasaulinės kultūros vertybes... Ją moka daugiau kaip penki šimtai milijonų žmonių visuose žemynuose... Tik rusų kalba atveria kelią į mokslo, technikos ir kultūros ateitį...
Sausio 21 d. Lietuvos komunistų partijos suvažiavime ypač buvo svarstoma, kokiais būdais rusų kalbą mokyti Lietuvos mokyklose. Komunistams rusų kalbos mokėjimas turi svarbią politinę reikšmę. Yra galinga tarptautinio komunizmo žmonių auklėjimo priemonė. "Tarybiniame mokytojuje" džiaugiamasi, kad respublikos aukštųjų ir specialiųjų vidurinių mokyklų dėstytojai tai gerai supranta ir su didele atsakomybe žiūri į svarbiausią mokomą dalyką — rusų kalbą. Rusų kalba pradedama mokyti jau pradžios mokykloje.
Sovietų Sąjunga žemės valdoma sritimi yra viena didžiausių pasaulyje valstybių. Beveik pusė Sovietų Sąjungos gyventojų yra pavergtos tautos, kurios nekalba rusiškai. Iš viso šiandien Sovietų Sąjunga su savo piliečiais ir "globotiniais" turi apie 433 milijonus gyventojų, kurie komunistų partijai sudaro nemaža rūpesčių dėl nuolat stiprėjančio tautinio jausmo ir laisvės troškimo.
ŠEŠTASIS LIETUVOS TSR RAŠYTOJU SUVAŽIAVIMAS
Sausio 14-15 d. Vilniuje įvyko Lietuvos Rašytojų sąjungos suvažiavimas, kuriame įžanginį žodį tarė poetas E. Mieželaitis. Ataskaitinį pranešimą padarė Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas Alf. Bieliauskas. Jis kalbėjo apie sąjungos nuveiktus darbus tarp dviejų suvažiavimų, kurių paskutinysis buvo 1975 m. gegužės 27-28 d. Per šiuos nepilnus šešerius metus Lietuvos TSR rašytojų sąjunga padidėjo 56 nariais. Šiandien sąjungoje yra 167 rašytojai, kurių amžiaus vidurkis 44 metai. 136 rašytojai dar neturi -80 metų amžiaus. 92 rašytojai rašo literatūrinius kūrinius ir tuo pat metu dirba įvairiose įstaigose. 28 yra pensininkai, 47 rašytojai yra nuolatiniai. 1970 m. rašytojų amžiaus vidurkis buvo 48 m., taigi sąjunga jaunėja.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
KAI KURIE LINKSNIŲ ĮVAIRUMAI
Mūsų kalboje yra penkios daiktavardžių ir trys būdvardžių linksniuotės. Gana aiškiai nustatyta, kurie žodžiai priklauso tai ar kitai linksniuotei ir kaip jie linksniuojami. Vis dėlto kaip visur, taip ir čia pasitaiko išimčių, o kartais kasdieninėje žmonių kalboje galima užtikti ir netikslaus linksniavimo pavyzdžių. Neaiškumų ir "nutolimų" nuo bendrų taisyklių ypač galima pastebėti pirmosios linksniuotės daiktavardžių vietininko ir šauksmininko linksniuose.
Veikėjų pavadinimus reiškiantys daiktavardžiai su priesagomis -tojas, -ėjas vienaskaitos vietininke turi galūnę -uje, pvz.: mokytojuje, rašytojuje, siuvėjuje. Tokią pat vietininko galūnę turi daiktavardžiai vėjas ir kraujas (vėjuje, kraujuje), bet dabar Lietuvoje išleidžiamuose raštuose vis dažniau tenka pastebėti šių žodžių vietininkus rašomus su galūne -yje (vėjyje, kraujyje). 1985 m. Vilniuje išleistoje akademinėje lietuvių kalbos gramatikoje sakoma, kad "norminėmis formomis dabar vis labiau linkstama laikyti šių daiktavardžių vienaskaitos vietininkus su galūne -yje (kraujyje, vėjyje, plg. taip pat šalavijyje, kalavijyje). Šnekamojoje ir grožinės literatūros kūrinių kalboje ši galūnė dažnai trumpinama" (Lietuvių kalbos gramatika, I tomas, 217 psl.). Paskui ten pat duodamas iš Balčikonio raštų paimtas pavyzdys: Paskui aš gavau mirkti ant šlapio audeklo ir stovėti visą naktį vėjy.
Šių daiktavardžių šauksmininkas yra: vėjau, kraujau (taip kaip ir mokytojau, rašytojau, siuvėjau), tačiau ir žmonių kasdieninėje kalboje, ir kai kuriuose raštuose daug kartų teko girdėti ir matyti netikslią žodžio kraujas šauksmininko formą — krauje!
Atrodo, kad žodžio Dievas linksniavimas turėtų būti labai paprastas, jis linksniuojamas taip, kaip kiemas, tad vietininkas yra Dieve, tačiau daugumas rašo ir sako Dievu-je, gal iš analogijos su Kristuje.
Pirmosios linksniuotės daiktavardžiai su galūne -as vienaskaitos šauksmininke turi galūnę -e: vaike, berne, drauge, kaimyne ir pan. Tarmėse dažnai tokie žodžiai vienaskaitos šauksmininke pasakomi su galūne -ai. Ši galūnė nėra svetima kai kuriuose žodžiuose nė bendrinei kalbai. Pavyzdžiui, tikriniai daiktavardžiai, reiškiantys vyrų vardus ir pavardes, vienaskaitos šauksmininke turi galūnę -ai: Jonai, Petrai, Čepai, Paulauskai ir t.t.
THE STORY OF ADELE H.
Tai beprotiškos, tragiškos meilės filmas, turis intriguojantį istorinį pagrindą. Filmas sudarytas iš atrasto Victor Hugo jauniausios dukters dienoraščio, kuris buvo rašytas jos sudarytu slaptu raštu, bet kuris buvo neseniai iššifruotas.
Hugo šeimai, ištremtai iš Prancūzijos, gyvenant Guersney saloje, jauniausioji jų duktė Adelė pamilo britų leitenantą Pinsoną. Meilė buvo gili. Ji būtinai norėjo vedybomis sujungti visą savo gyvenimą su juo, tačiau tėvas Victor Hugo tam buvo priešingas. Ir pats leitenantas tų vedybų nenorėjo.
Kai leitenantas buvo iškeltas į Halifaxą, Nova Scotia, Adelė pabėgo nuo tėvų, nusekė paskui leitenantą ir bandė įtraukti jį į vedybas. Kankinosi ji ten dėl vidinės tragikos, dėl šalčių Halifaxe. Leitenantą vėl iškėlė į Barbados salas, West Indies srityje. Adelė ir ten nusekė. Juodais drabužiais karštame klimate ji atrodė daugiau panaši į kokią keistą šiaurės raganautoją, kaip į smagią pietietę.
Adelė sekė leitenantą, šnipinėjo jo gyvenimą, matė jo intymų romaną su kita. Siekdama ji laimėti, gautus iš tėvo (melagingais pretekstais) pinigus atiduodavo jam, nors žinojo, kad juos panaudos azartinių lošimų skoloms. Ji net davė jam suprasti, kad ji toleruos ir jo romansus su kitomis, kad tik ją vestų. Desperatiškai siekdama vedybų, ji suardė suplanuotas leitenanto sutuoktuves su teisėjo dukra. Vis tiek leitenantas buvo nepalenkiamas ir pranešė rašytojui, kad atsiimtų savo dukrą, nes jis nemano jos vesti.
Tai jaunos merginos tragedija, iššifruota iš jos dienoraščio ir gabiai perkelta į ekraną. Režisierius Francois Truffaut sukūrė giliai žiūrovą pagaunantį filmą, jaunos įslmylėjėlės tragiką išryškindamas iki kraštutinumo. Ne veltui šis filmas buvo parinktas užbaigai Tryliktojo filmų festivalio Niujorke.
Adelės vaidmeniui parinkta gabi, gražios išvaizdos 20 m. aktorė Isabelle Adjani iš Comedie Francaise teatro. Filmas — prancūzų kalba su angliškais užrašais. Kadangi vyksmas ryškus, tai tie užrašai pakankami sekti filmo eigą. Kai kino teatrus yra užtvinę kriminaliniai ir seksualiniai filmai, šis romantinis nuotykis žiūrovų dėmesį tuo labiau laimi. Prie intriguojančio filmo turinio prisideda ir ryškus filmavimas, pateikiąs ir dėmesį pagaunančių vaizdų. Jaunas aktorius Bruce Robinson vaidina leitenantą Pinson, bet jo vaidmuo antrinis. Visas filmas sukasi apie centrinį asmenį —Adelę. Mergaitės ypatingai gilūs pergyvenimai padaro, kad žiūrovas nė nepamato, kaip praslenka 100 minučių ilgumo filmas. Nors jame yra viena kita labiau sugestyvi užuomina, bet pornografijos nėra, tačiau savo turiniu filmas skirtas suaugusiems.
• Milano kardinolas Colombo, surinkęs aukas iš 1.200 parapijų, perdavė 200.000 dolerių šelpti šeimoms darbininkų, kurių fabrikai dėl darbo ginčų buvo uždaryti. Šalpos sumą kardinolas padalino trims darbininkų unijoms.
• Kun. Gabriele Allegra, kuris 1945 m. tarpininkavo sąjungininkų pasitarimuose dėl taikos su japonais, mirė Hong Konge, sulaukęs 68 m. Buvo pranciškonų misijonierius.
• Panamos vyskupai savo ganytojiškame laiške, skaitytame visose parapijose, įžymių piliečių deportavimą pavadino laužymu konstitucijos teikiamų asmens laisvės garantijų.
• Reikalaudami atšaukti nuostatus, leidžiančius taip lengvai žudyti negimusius kūdikius, sausio 22 d. Vašingtone demonstravo tarp 25 ir 50 tūkstančių žmonių. Negimusių kūdikių žudymas labai paplitęs. Vien Niujorke nuo 1971 m. buvo padaryta 850.000 "legalių" abortų.
• Seselė Marija Rieckelman, priklausanti Maryknoll bendrijai, turinti gydytojos ir psichiatrės diplomą, pakviesta koordinatore sveikatos reikalams JAV Katalikų konferencijos Socialinės pažangos skyriuje.
• Drabužių rinkliavoje Padėkos dienos proga JAV katalikai surinko 12,5 milijonų svarų; jų vertė apie 25 mil. dol.
• JAV-se 87 kunigai yra pasišventę darbuotis su kurčiais. Du kurtieji nuo gimimo, Ray Leming ir Tom Coughlin, studijuoja teologiją, patys pasiryžę darbuotis tarp kurčiųjų.
• Čenstakavos šventovę par metus aplankė apie 9.000 maldininkų iš JAV-bių.
J.C. studentų tautinių šokių grupė šoka “Malūną”
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Petras Maldeikis. MYKOLAS KRUPAVIČIUS. Monografija. Viršelis — Petro Aleksos. Išleido Lietuvių Krikščionių Demokratų sąjunga 1975 m. 493 psl., kieti viršeliai, kaina nepažymėta.
Vladas Vijeikis. SAIGŪNAS. Istorinė apysaka. Išleido “Tėviškėlė” 1976 m. Paties autoriaus iliustruota. 157 psl., kaina nepažymėta.
LITUANUS. 1976, vol. 22, nr. 1. Administracijos adresas: 6621 S. Troy, Chicago, Ill. 60629.
PIRMIEJI ŽINGSNIAI. K. Donelaičio Lituanistinės mokyklos mokinių laikraštis. 1976 m., nr. 3(66).
Nuoširdžiai dėkojame “Laiškų Lietuviams” rėmėjams25 dol. aukojo — Nina Gailiūnienė.
Po 6 dol. aukojo:A. Lipčienė, A. Regis, M. Pečiulienė, A. Nekrašius.
Po 5 dol. aukojo: J. Adomaitis, A. Mikšienė, E. Jonūnienė, J. Žilevičius, M. Genčius, E. Kleizienė.