FELIKSAS JUCEVIČIUS
3. MITAS IR LOGOS
Dažnai girdime, kad XX amžiaus filosofijoje vyrauja kalbos problemos. Tai yra dalinai tiesa. Anglosaksų kraštuose buvo įtakingas loginis pozityvizmas, kuriam filosofija yra ne tiek tiesos, kiek žodžio reikšmės reikalas. Prancūzijoje, ypač pastaruoju metu, yra madoje struktūralizmas, kurio svarbiausias motto — tai sisteminga kalbotyra. Kaip žodžio reikšmės analizė, taip ir kalbotyra apskritai remiasi kalbinio ženklo prigimties tyrinėjimu. Štai kodėl mūsų amžiaus filosofams yra būdingas požiūris, kad filosofija, kaip visumos mokslas, turinti būti glaudžiai susijusi su semiologija, kurios studijų objektu kaip tik ir yra ženklas, kaip komunikacijos priemonė. Kaip tik šių studijų rėmuose buvo susidomėta mifo ir logos dialektika. Šie abu žodžiai yra nuo pat pradžios susieti su žmogaus mąstymu, todėl nenuostabu, kad jie turi dar ir šiandien į-sakmios galios filosofinei minčiai. Kaip daugelis kitų žodžių, taip mitas ir logos turėjo skirtingą reikšmę amžių bėgyje. Pereito šimtmečio kalboje, dominuojant racionalizmui, mitas reiškė visa tai, ko nebuvo galima suvesti į tikrovę. Jis buvo tiesos priešingybė, tik vaizduotės kūrinys. Jis atspindėjo minties netobulą stovį, kurį viršijo sąvokinis bei loginis mąstymas. Logos buvo laikomas beveik tiesos sinonimu. Jei yra toks dalykas, kaip proto veidrodis, tai logos yra tas veidrodis. Žodžiu, mitas ir logos buvo suvokti kaip du poliai, tarp kurių svyravo žmogiškoji mintis. Buvo prileidžiama, kad mitas šaknijasi pasąmonėje ir kalba vaizdais. Jo nevaržo nei proto, nei valios varžtai. Logos turi savo šaknis prote ir išsisako sąvokomis. Jis atskleidžia objektyviosios tikrovės esmę. Tačiau šioji mito ir logos samprata yra perdėm dirbtinė, prasilenkia su istoriniais faktais ir yra, kaip daugelis racionalizmo prielaidų, savos rūšies mitas. Kai mes susipažįstame iš arčiau su mit o ir logos reikšmių raida, pastebime, kad jie nėra dvi priešingybės, o tik dvi skirtingos minties išraiškos, kad nei mitas stokoja loginės minties, nei logos yra laisvas nuo irracionalizmo elemento.
Mitas pasirodo filosofinės minties priešaušryje. Jis gali būti suvoktas kaip savitas kalbėjimo būdas apie pasaulio, gyvenimo ir žmogaus paslaptis. Tai pirminis žmogaus mėginimas suprasti daugiapusę ir įvairiaspalvę tikrovę. Mite ryškus žmogaus žingeidumas, jo susidomėjimas didžiausiais klausimais, kuriuos jam iškelia pats likimas. Vieni mitai bando išaiškinti pasaulio atsiradimą, kiti samprotauja apie dievų kilmę ir anapus, dar kiti mėgina atidengti daiktų ir būtybių paslaptis. Mitai ieško kai kada atskleisti istorinę tikrovę, t.y. įvykius, kurie turėjo vykti istorinėje scenoje. Tai tautų atsiradimo mitai, kurie klestėjo viduramžiais. Vienos tautos save kildino iš trojiečių, kitos save laikė romėnų palikuoniais. O Adomas Mickevičius jau romantizmo laikais nuėjo ieškoti lietuvių kilmės į tvano laikus. Štai ištrauka iš jo paskaitos apie lietuvių mitologiją: "Po tvano, sako tradicija, buvo stebuklingai išgelbėta keletas porų žmonių. Jų pirmagimiai atvyko gyventi į Lietuvą. Stebuklas, kuriuo ši rasė prasideda, yra kaip Deukaliono ir Pyrros — šokinėdami ant senelės kaulų, t.y. akmenų, jie pagimdo naują tautą, kurie pasivadino lietuviais. Todėl jie pretenduoja į sutvėrimo pirmagimius".11 Visi mitai yra kaip tie drobėje tapyti paveikslai, kur šalia supoetintų vaizdų apstu folklorinių refleksijų. Visos mitinės vizijos išplaukia iš liaudies pasaulėjautos, mintingos ir kartu fantastiškos. Nors mitiniai samprotavimai stokoja tiesos spindesio, bet nėra gryna pasaka. Jie stengiasi užpildyti ignorancijos spragą. Ignorancija nori nusikratyti ir filosofija. Štai kodėl Aristotelis laiko mitų mylėtoją savos rūšies filosofu, t.y. išminties mylėtoju. Jis mielai prisimena tuos "prosenelius", kurie anais senais laikais teologavo.12
Kita mitų rūšis atspindi ar tai kolektyvinės sąmonės nuotaikas bei jos lūkesčius, ar tai asmenų idealizavimą. Ypač tradicija besiremiančios tautos bei bendruomenės panaudoja mitus kaip priemones savo narių tautinio bei socialinio charakterio suformavimui. Kad tautinė bendruomenė galėtų funkcionuoti, tai reikia, kad jos nariai norėtų taip elgtis, kaip jie privalo elgtis, jie turi trokšti tai daryti, ką jie privalo daryti. Mitai pakeičia šiuo atveju išorinę prievartą vidine prievole. Kaip tėvai pasakoja savo vaikams legendas, kad jie įsisavintų kokį nors dorovinį jausmą ar dorybę, taip tautos vadovai išgalvoja mitus, kad pakreiptų savo pavaldinių laikyseną norima kryptimi. Taip gimsta "karalių mitai", "herojų mitai", "kunigaikščių mitai", "vadų mitai". Tėvai paprastai netiki tomis pasakomis, kurias seka vaikams, o tautos vadovai netiki mitais, kuriuos dažnai sąmoningai sukuria pavaldiniams. Štai mūsų tautiniai vadovai skatina per tautines šventes mūsų jaunimą atlikti tautinius šokius scenoje, bet kada jie patys pradeda linksmintis, tai jie ne tik kad jų nešoka, o apie juos, tur būt, ir negalvoja. Paprastai šokiai atlieka pasilinksminimo funkciją, bet šiuo atveju jie tampa "tautinio auklėjimo" priemone. Tai reiškia, kad tautiniai šokiai yra sumitinami, nes jie yra nebe tas, kas jie iš tikrųjų yra.
Kai kada kolektyvinės sąmonės nuotaikos bei lūkesčiai įgauna mito formą. Kaip pavyzdį imkime mūsų tautos aklą tikėjimą stebuklingu išsigelbėjimu, kai vokiečiai buvo okupavę Lietuvą antrojo pasaulinio karo metu.13 Kokia šio laikotarpio tikrovė? Pasaulinėje scenoje antrasis pasaulinis karas, žūtbūtinė kova tarp rusų ir vokiečių, sąjungininkų bičiuliavimasis su mūsų krašto pirmuoju pavergėju. Betarpiškoje plotmėje vokiečių okupacija, netolimas stalininis košmaras ir mūsų tautos noras atgauti laisvę. Šioje komplikuotoje situacijoje mūsų teisėtos aspiracijos buvo tiesioginiame konflikte su karo raidos faktais, kurie skelbė nedviprasmiškai sąjungininkų, o tuo pačiu ir rusų pergalę. O rusų laimėjimas negalėjo užtikrinti mūsų tautai laisvės. Deja, mes to nenorėjome prileisti. Todėl mes žvelgėme mieliau į to meto situaciją iš savo aspiracijų taško, o ne iš faktinės situacijos į savo aspiracijas. Mūsų norai tapo mūsų mintimis, ir niekas kitas taip greitai nepagimdo mitų, kaip mintimis virtę norai. Mes buvome "tikri", kad rusai niekad negrįš Lietuvon, kad vokiečiai neprisileis rusų prie savo sienų, kad, vokiečiams pralaimėjus, sąjungininkai mūsų rusams neišduos. Net ir tuo metu, kai jau didžioji krašto dalis buvo vėl rusų rankose, mes vis tiek netikėjome antrosios rusų okupacijos galimybe. Ir nei tauta, nei jos vadai nejautė, kad šie optimistiški lūkesčiai yra tik mitinio galvojimo atspindžiai. Priešingai, stebuklingo išsigelbėjimo mitas buvo suvokiamas kaip politinės tikrovės analizės išdava. Bet šis mitinis įsitikinimas buvo ne tik iliuzija. Kaip kolektyvinės sąmonės išraiška, tai buvo drauge ir tikrovė. Žvelgiant į aną laikotarpį, sunku pasakyti, kur baigėsi tikrovė ir prasidėjo mitas, ir kur baigėsi mitas ir prasidėjo tikrovė. Kiek šis stebuklingo išsigelbėjimo mitas buvo suvokiamas kaip faktinės situacijos duomuo, tiek jis buvo gryna iliuzija, bet kiek jis išreiškė mūsų tautos vidinius lūkesčius, tiek jis buvo jos gyvenimo tikrovė. Kad šis mitas buvo tikrai ano meto tikrovė, tai skelbia mūsų partizaninis judėjimas. Kai mūsų politiniai vadai laukė tautos stebuklingo išgelbėjimo Vokietijoje, o generolai nurodinėjo datas, kada tai įvyks, net užstatydami savo barzdų plaukus, tai tūkstančiai mūsų jaunuolių su ginklu rankose jo laukė Lietuvos miškuose. Jiems mitas tapo grubia tikrove. Tai yra ne istorijos ironija, o tikrovės ir mito dialektikos tragiška istorija.
Pagaliau vadinamieji filosofiniai mitai: kokia nors doktrina ar idėja pateikiama poetine ar prozine forma, kur vaizduotė pina savo fantazijas su tikrovės tiesos praregėjimais. Filosofiniai mitai yra paprastai simbolinės prigimties, pasižymi pasakojimo laisvumu, teigimas neįsakmus, mintis kupina vaizdingumo. Šių mitų pradininkas yra Platonas, ir "Urvo alegorija" yra klasikinis pavyzdys. Filosofinių mitų netrūko ir naujaisiais amžiais. Kai kurie mąstytojai net nejautė savo doktrinos mitiškumo, ir Karl Marksas yra vienas iš jų. Jo komunistinė Weltanschauung yra politinė mitologija. Kas yra galutinėje analizėje "klasių kova", "ateities visuomenė be klasių", "dialektinis materializmas", jei ne mitinės minties formos? Alfred Rosenbergo Der Mythus des XX Jahrhunderts— tai naujausias filosofinių mitų rinkinys.
Tačiau filosofiniai mitai nėra paskutiniai mitinės minties kūriniai. Kaip mes dar matysime vėliau, net daugelis filosofinių sąvokų slepia savyje mitinį elementą. Kai kurios filosofinės kategorijos yra grynai minties konstrukcijos ir tiek nusako tikrovę, kiek analogija nusako dviejų dalykų ar santykių lygybę. Kadangi matematinės formulės yra taipogi minties konstrukcijos, tai jos yra tuo pačiu savos rūšies mitai. Einšteino garsioji formulė E = mc2 yra ne medžiaginės tikrovės tiesa, o tik reliatyvybės teorijos matematinė lygtis, kuri skelbia masės ir energijos lygiavertiškumą mitine forma. Mitiniame mąstyme jausminis bei refleksinis santykis su tikrove nužymimas paprastai schematiškai. Ar ne schematinės yra loginės ir matematinės konstrukcijos? Kaip matematinių formulių, taip ir mitų turinio beveik neįmanoma išversti į sąvokinę kalbą. Kitas mitinio mąstymo būdingas reiškinys — tai tikrovės suliejimas su fantazija bei jos supoetinimas. Mitų kūrėjas verčia dažnai kitus matyti ne tai, kas tikrovėje yra, o tai, ką jis pats ten mato ar nori matyti. Mitas yra sakmė, t.y. pasakojimas. Kaip paskiras žodis, taip ir mitas yra ženklas, t.y. komunikacijos priemonė, ir tuo pačiu priklauso semiologijos mokslams. Šių mokslų centre yra lingvistika. Lingvistinės problematikos rėmuose susiduriame ir su mitu. Mitas yra visų pirma struktūrinis modelis, kuris išplaukia iš fonologijos ir semantikos. Jis yra drauge metaforinio proceso modelis su žodžių bei posakių perkeltiniu žaismu. Filosofija laiko savo studijų objektu taip pat ir komunikacinius ženklus, tuo pačiu ir mitą.
Logosanalizė yra taip pat filosofinių studijų dalis. Jis reiškia žodį, mintį, prasmę, protą, pagrindą, principą, sąvoką. Toliau logos ir žodį naudosiu kaip lygiaverčius terminus. Kiek logos arba žodis, kaip komunikacijos ženklas, viršija mitą, nėra jau taip lengvai atsakomas klausimas. Perėjimas nuo mito prie logos, nuo mitinio mąstymo prie sąvokinio mąstymo yra komplikuotas procesas. Kad taip iš tikrųjų yra, tai skelbia pati žodžio istorinė raida.
Jei mitas pasirodė filosofinės minties priešaušryje, tai žodis atėjo į pasaulį su pačiu žmogumi. Krinta į akis ypač tai, kad nuo pat pradžios žodžio sampratoje labai ryškus mitinis elementas. Primityviam žmogui žodis atrodė paslaptinga būtybė. Ypač jį stebino jo veikimo jėga — juk išduotas garsas, balso pakėlimas, jį palydintis gestas turi įtakos žmonių laikysenai. Artimųjų rytų senosios tautos, kaip šumerai, akadiečiai, babiloniečiai, turėjo begales tekstų, kur žodis iškyla kaip magiška būtybė, kartais grėsminga ir be gailesčio, kartais viliojanti ir užburianti. Daikto pavadinime ir asmens vardo ištarime žodžio galia pasirodė dar didesnė, nes atstojo vieną ir kitą. Magiškoje literatūroje jis yra tai įsakmi, tai geradarė, tai pasibaisėtina jėga. Tik prisiminkime užbūrimus, prakeikimus, užkeikimus. Įsitikinę, kad būtybes pagimdo jų ištartas vardas, egiptiečiai suvokė tvėrimą kaip vardų ištarimą. Šio įsitikinimo užuominų užtinkame laidotuvių kulte.
Nėra jokios abejonės, kad religinė žodžio samprata ruošė kelią jo filosofinei interpretacijai. Tai ypač ryšku graikiškojo logos istorinėje raidoje. Ilgoje amžių tėkmėje šis žodis buvo viena iš įtakingiausių graikiškosios išminties kategorijų. Jo kamienas pareina nuo veiksmažodžio legein, t.y. kalbėti. Kad jis buvo iš pradžių grynai kultinis žodis, filologai sprendžia iš jo fonetinės sandaros. Logos religiniai atskambiai atsiaidėjo arfizme. Ar šio religinio judėjimo pradininkas yra istorinis ar legendarinis asmuo, nėra aišku. Iš pradžių orfiškasis apreiškimas gal tebuvo tik gilus susimąstymas šventyklų prieblandoje. Viena orfiškojo kulto formulė sako: "Dievybė, prologos apima visko pradžią, vidurį ir pabaigą".14 Tačiau orfizmas neapsiribojo tik religinėmis paslaptimis. Jis buvo artimas ir atviras filosofinei minčiai. Kaip Homeras laikomas poetų tėvu, taip Orfėjus filosofų pirmtaku. Nors mitologinėje literatūroje jis yra piešiamas kaip nuostabus muzikantas, kurio melodijos užburia žmones ir kurių magikai neatsispiria net gamta, bet savo kelionėse jis iškyla kaip mąstytojo figūra, ieškanti žinojimo versmių.
Tales iš Mileto yra jau istorinis asmuo. Aristotelis vadina jį filosofų protėviu. Tačiau ir Tales filosofiniai samprotavimai slepia daug mitinio elemento. Sąvokinį mąstymą pina su mitiniais paveikslais ir kiti priešsokratikai. Pavyzdžiui, Heraklitas, kuris nori išaiškinti daiktų prigimtį logos kategorija.15 Savo žvilgsniu aprėpęs visumą, jis prieina išvadą, kad logos yra amžinas. Visi daiktai gimsta ir miršta logos šešėlyje. Siela yra logos. Logos yra drauge kosminis principas, priešingybių unija. Parmenidas ir Ksenofonas priartino logos dar labiau prie žmogiškosios minties. Logos tapo nous, t.y. pasaulio protas. Aristotelio filosofijoje įvyko perėjimas nuo logos, kaip principo, prie logos, kaip sąvokos. Logos yra sąvoka, kuri apriboja ir nusako daiktų esmę. Bažnyčios tėvų daromas skirtumas tarp logos, kaip ratio, t.y. proto, ir oratio, t.y. kalbos, atitinka Aristotelio išorinį logos ir vidinį logos.
Jei mitas tik slepia filosofinę mintį, tai logos arba žodis tampa pagrindine jos išraiška. Sekdami filosofinės minties raidą, pastebime, kad jo kelias eina nuo maldos prie kalbos, nuo filosofo kalbos prie pokalbio su mokiniais, nuo pokalbio prie dialektinės sofistikos. Kurioje savo raidos pakopoje logos besirastų, visur jį lydi paslaptinga jėga. Jei antikiniams filosofams, ypač priešsokratikams, žodis yra savarankiška mąstymo jėga, tai Viduramžių filosofams ir net mūsų laikų mąstytojams jis yra simbolis, kuris nusako daiktų esmę bei jo ypatybes. Kaip visų laikų poetai, taip ir visų laikų filosofai save laiko regėtojais. Kaip kokie magikai, jie nori atskleisti žodžiu pasaulio paslaptis. Ar Descartas neįtaigojo, kad "aiškus ir tikslus" suvokimas yra teisingas? Ar Kantas nelaikė savęs Koperniku metafizikoje? Ar Hegeliui mąstymo procesas nebuvo pats demiurgas? Žmonės tikėjo mitais, o filosofai mitine mąstymo ir žodžio galia.
Žiūrint iš filosofijos istorijos taško, mitas ir žodis neprieštarauja vienas kitam, o vienas kitą papildo. Mitinis mąstymas ir sąvokinis mąstymas yra amžinosios žmogiškojo mąstymo formos. Mitinio mąstymo pagrindinis šaltinis yra vaizduotė, bet jis turi taip pat loginio elemento, ir mitinis paveikslas nepaneigia tiesos. Neretai jis slepia net gilią mintį ir tiesos galimybę. Be to, mitas yra ženklas ir tuo pačiu komunikacijos priemonė. Aišku, žmogiškojo proto didybė glūdi sąvokiniame mąstyme. Net Platonas prieš mitą pastato dialektiką ir matematikos mokslus. Kas yra dabar sąvokinis mąstymas? Sudėtinis minties procesas. Nukreipusi savo žvilgsnį į daiktą, mintis mėgina atskirti jo esminius bruožus nuo atsitiktinių, vienus ir kitus išreiškia sąvokomis, kurias paskui organizuoja sąmonėje ir daro su jomis įvairias kombinacijas. Bet daikto nusakymas sąvokomis visad prileidžia tam tikrą visumos viziją, kuri paprastai apspręsta mito, o ne logikos. Štai kodėl sąvokinis mąstymas neišvengia mitinio mąstymo. Sąvokos, kaip "medžiaga", "forma", "substancija", "priežastis", šalia tikrovės tiesos slepia ir mitinį vaizdą. Kai kurios filosofinės kategorijos yra drauge loginės konstrukcijos ir metaforiniai modeliai. Toks metaforinis modelis yra aristoteliškasis hylemorfizmas, kuris kildina visus daiktus iš medžiagos ir formos kaip dviejų skirtingų, bet viena kitą papildančių principų. Ar mitinio elemento nėra Sartro teigime, kad žmogus nėra natūra, t.y. neturi žmogiškosios prigimties, o yra tik valia? O kaip su Kanto apriorine sintetine filosofija? Pastatyta ant pagrindų newto-ninės fizikos, skirtos pateisinti absoliutinę erdvę, absoliutinį laiką ir absoliutinį determinizmą gamtoje, ji atrodė Kanto bendralaikiams kaip paskutinis žodis filosofijoje. Reliatyvybės ir kvantų teorijoms radikaliai transformavus newtonines fizikos prielaidas, kantiškoji filosofija iškyla prieš mus ne kaip tiesos liudytoja, o kaip mitinis anstatas. Žodžiu, yra mitas ir yra logos arba žodis. Suvaizdindamas tikrovę, mitas nepaneigia sąvokinio mąstymo, ir sąvokinis mąstymas, tikėdamas mintimi, neišvengia mito. Tikrovės paslapties akivaizdoje mitas pabrėžia labiau vaizdą, metaforą, o žodis — mintį ir logiką. Mitas ir logos yra tarytum dvi viena antros privalančios jėgos, ir jų tariamoje konfliktinėje įtampoje slypi, vaizdingai tariant, vienas antro išsiilgimas.
11. Adam Mickiewicz, Les Slaves, Cours pro-fessė au College de France 1842-1844, Paris 1914, p. 125.
12. Metafizika, 926 b.
13. Šį klausimą jau buvau palietęs Tauta tikrovės ir mito žaisme, Immaculata Press, Putnam 1970, p. 101-106.
14. Hermann Diels, Die Fragmente der Vorsokratiker, Orpheus fr. 6, Berlin 1922, II t., p. 169.
15. ten pat, Heraklitos, fr. 1-124, I t., p. 77-102.