Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
KAI KURIE LINKSNIŲ ĮVAIRUMAI
Mūsų kalboje yra penkios daiktavardžių ir trys būdvardžių linksniuotės. Gana aiškiai nustatyta, kurie žodžiai priklauso tai ar kitai linksniuotei ir kaip jie linksniuojami. Vis dėlto kaip visur, taip ir čia pasitaiko išimčių, o kartais kasdieninėje žmonių kalboje galima užtikti ir netikslaus linksniavimo pavyzdžių. Neaiškumų ir "nutolimų" nuo bendrų taisyklių ypač galima pastebėti pirmosios linksniuotės daiktavardžių vietininko ir šauksmininko linksniuose.
Veikėjų pavadinimus reiškiantys daiktavardžiai su priesagomis -tojas, -ėjas vienaskaitos vietininke turi galūnę -uje, pvz.: mokytojuje, rašytojuje, siuvėjuje. Tokią pat vietininko galūnę turi daiktavardžiai vėjas ir kraujas (vėjuje, kraujuje), bet dabar Lietuvoje išleidžiamuose raštuose vis dažniau tenka pastebėti šių žodžių vietininkus rašomus su galūne -yje (vėjyje, kraujyje). 1985 m. Vilniuje išleistoje akademinėje lietuvių kalbos gramatikoje sakoma, kad "norminėmis formomis dabar vis labiau linkstama laikyti šių daiktavardžių vienaskaitos vietininkus su galūne -yje (kraujyje, vėjyje, plg. taip pat šalavijyje, kalavijyje). Šnekamojoje ir grožinės literatūros kūrinių kalboje ši galūnė dažnai trumpinama" (Lietuvių kalbos gramatika, I tomas, 217 psl.). Paskui ten pat duodamas iš Balčikonio raštų paimtas pavyzdys: Paskui aš gavau mirkti ant šlapio audeklo ir stovėti visą naktį vėjy.
Šių daiktavardžių šauksmininkas yra: vėjau, kraujau (taip kaip ir mokytojau, rašytojau, siuvėjau), tačiau ir žmonių kasdieninėje kalboje, ir kai kuriuose raštuose daug kartų teko girdėti ir matyti netikslią žodžio kraujas šauksmininko formą — krauje!
Atrodo, kad žodžio Dievas linksniavimas turėtų būti labai paprastas, jis linksniuojamas taip, kaip kiemas, tad vietininkas yra Dieve, tačiau daugumas rašo ir sako Dievu-je, gal iš analogijos su Kristuje.
Pirmosios linksniuotės daiktavardžiai su galūne -as vienaskaitos šauksmininke turi galūnę -e: vaike, berne, drauge, kaimyne ir pan. Tarmėse dažnai tokie žodžiai vienaskaitos šauksmininke pasakomi su galūne -ai. Ši galūnė nėra svetima kai kuriuose žodžiuose nė bendrinei kalbai. Pavyzdžiui, tikriniai daiktavardžiai, reiškiantys vyrų vardus ir pavardes, vienaskaitos šauksmininke turi galūnę -ai: Jonai, Petrai, Čepai, Paulauskai ir t.t.
Taip pat vienaskaitos šauksmininke galūnę -ai turi mažybiniai daiktavardžiai su priesaga -(i)ukas: Jurgiukai, Juozukai, Aliukai, tėteliukai, žmogiukai, stirniukai, bet dažniau šauksmininke jie sakomi visai be galūnės: Jurgiuk, Juozuk, Aliuk, tėveliuk, žmogiuk, stirniuk.
Žodžio tėvas vienaskaitos šauksmininkas gali turėti taip pat galūnę -ai šalia galūnės -e. Galima sakyti tėvai arba tėve. Žmona į vyrą kreipdamasi gali sakyti tėvai, bet vaikai į tėvą paprastai sako tėve. Taip pat kreipiantis į kunigą sakoma tėve, o ne tėvai.
Taip pat šalia įprastinio šauksmininko broli, Dievuli, galima sakyti ir brolau, Dievuliau.
Dar bus pravartu čia paminėti ir žodį ponas. Jo šauksmininkas yra pone, tačiau kai jis eina priedėliu prie kokio nors as-mens, šauksmininke galima vartoti ir ponas. Pavyzdžiui, paprastai reikėtų sakyti pone mokytojau, pone daktare, bet taip pat galima sakyti ponas mokytojau, ponas daktare. Tą pat galima pasakyti ir apie žodį draugas, kai jis komunistiniuose kraštuose vartojamas vietoj žodžio ponas.
AR BŪDVARDŽIAI TURI ŠAUKSMININKĄ, SKIRTINGA NUO VARDININKO.
Būdvardžių šauksmininkas yra toks pat kaip vardininkas, išskiriant tuos būdvardžius, kurie baigiasi galūne -is, pvz.: auksinis, mažutis, apygeris, baltažiedis, pusžalis, visagalis, geraširdis, geltonplaukis ir pan. Kaip akademinėje gramatikoje sakoma, šie būdvardžiai yra linkę daiktavardėti. Jų linksniavimas labai priartėja prie daiktavardžių linksniavimo. Vyriškosios giminės vienaskaitos šauksmininke jie turi galūnę -i, o moteriškosios giminės šauksmininke galūnę -e, pvz.: auksini, auksine; mažuti, mažute; apygeri, apygere; baltažiedi, baltažiede; pusžali, pusžale; visagali, visagale; geraširdi, geraširde; geltonplauki, geltonplauke ir pan.
Taip dabar šiuos būdvardžius siūlo linksniuoti ir akademinė lietuvių kalbos gramatika (Lietuvių kalbos gramatika, Vilnius 1965, I tomas, 486-489 psl.). Taip linksniuojami ir aukštesniojo laipsnio būdvardžiai: geresnis, gražesnis, didesnis... Tačiau reikia pastebėti, kad įvardžiuotiniai būdvardžiai, nors jie turi galūnę -is, neturi šauksmininko, skirtingo nuo vardininko. Sakome: gerasis Jonai, geroji Maryte ir t.t.
Taip pat yra linkę daiktavardėti ir mažybiniai būdvardžiai. Ir jie vienaskaitos šauksmininke turi daiktavardinę galūnę, pvz.: mažiukas, baltukas. Jų vienaskaitos šauksmininkas turi galūnę -e arba -ai: mažiuke (mažiukai), baltuke (baliukai).
Vis dėlto gyvojoje kalboje dar labai plačiai visų šių būdvardžių šauksmininko linksnis neskiriamas nuo vardininko. Prie tokios vartosenos prisideda ir kai kurie kalbininkai. Dar dažnai pasakoma: visagalis Dieve, geraširdis tėveli, geltonplaukis sūneli. Daug kam gali atrodyti, kad tokia vartosena yra visai normali, bet jeigu tą pačią vartoseną pritaikytume ir moteriškajai giminei, sakydami visagalė karaliene, geraširdė mamyte, geltonplaukė dukrele, tai daugeliui, ypač vakarų aukštaičiams, "rėžtų ausį".
KELI KLAUSIMAI
Iš skaitytojų esame gavę keletą klausimų, į kuriuos čia trumpai atsakysime.
1. Pastebime, kad mūsų spaudoje, rašant skaičius, nėra vienodumo. Kai kurie tūkstančius skiria tašku, o trupmenas kableliu, kiti priešingai — kableliu skiria tūkstančius, o tašku trupmenas. Kaip būtų geriau rašyti?
Amerikiečiai tūkstančius skiria kableliais, pvz. 450,325, o trupmenas taškais, pvz. 52.05. Europoje yra skiriama priešingai: tūkstančiai taškais (450.325), o trupmenos kableliais (52,05). Mes, lietuviai, visuomet vartojome ir turėtume tebevartoti savąjį europietišką būdą.
2. Taip pat mūsų spaudoje nėra vienodumo, rašant dolerius. Pavyzdžiui, kurios nors knygos kainą vieni rašo 5 dol., o kiti — $5.00. Kaip geriau?
Tą pat reikia pasakyti ir čia — laikykimės savojo rašymo būdo — 5 dol. Žinoma, atsakydami tiek į pirmąjį, tiek į antrąjį klausimą, turime galvoje lietuviškąją spaudą. Amerikiečių spaudoje turime taip rašyti, kaip jie rašo.
3. Dabar labai madoje žodis detente. Kaip jį reikėtų rašyti ir tarti?
Détente yra prancūziškas žodis. Lietuvoje mes dažnai vartodavome kitą panašų prancūzišką žodį entente. Mes jį sulietuvinę rašydavome antantė ir tardavome taip kaip pakrantė. Panašiai rašyti ir tarti reikėtų ir détente - detantė. Žinoma, mes jį galime ir linksniuoti: detante, detantės, detantei ir t.t.
4. Ar vietoje tarptautinio žodžio punktas, visuomet galime vartoti lietuviškąjį žodį taškas?
Ne. Čia, Amerikoje, mokslus išėjęs mūsų jaunimas, manydamas, kad žodis punktas yra svetimas, nevartotinas, dažnai taip pasako: Jo paskaita buvo suskirstyta į penkis taškus ( — punktus). Pasakyk, koks yra antrasis darbotvarkės taškas (—punktas).
Taigi, kai kalbama apie kurį nors teksto poskyrį, žymimą skaitmenimis, arba apie kurią nors kūrinio vietą, sutarties ar įstatymo paragrafą, vartoti žodį taškas būtų netaisyklinga. Čia nebus jokio nusikaltimo vartoti tarptautinį žodį punktas.
5. Kaip reikėtų kreiptis į kunigą, kuris yra daktaras, profesorius, redaktorius ir pan. Ar sakyti: kunige daktare, ar: daktare kunige?
Yra žmonių, kuriems labai patinka titulai. Jie mano, kad jeigu, kreipdamiesi į kitą asmenį, neišskaičiuos visų jo titulų, tai bus netaktas ar įžeidimas. Bet tas per didelis "titulavimas" kartais gali atrodyti labai juokingai. Visiškai užtenka, į ką nors kreipiantis, vartoti tik vieną titulą, bet jeigu jau būtinai nori dar pridėti ir kitą titulą, tai, kreipiantis į kokį nors "tituluotą" kunigą, reikėtų pirma minėti jo kunigystę, o paskui pridėti kitą titulą. Taip jau yra įprasta gal dėl to, kad kunigystė yra daugiau negu titulas, tai yra tam tikras luomas. Tad reikėtų taip sakyti: kunige daktare, kunige profesoriau, kunige klebone ir pan.