Jau ne vienas skaitytojas mums yra rašęs, kad "Laiškuose Lietuviams" pageidautų daugiau religinių straipsnių. Jų pageidavimai yra visiškai teisingi. Mūsų religinė literatūra labai menka. Spaudoje užtikti straipsnį religine tema— retenybė. Jau esame kreipęsi į daugelį kompetentingų asmenų, prašydami ką nors parašyti aktualiais religiniais klausimais, bet visi tie prašymai dažniausiai nuskambėdavo, kaip tyruose šaukiančiojo balsas. Kai kurie sugebantieji plunksną valdyti ir turintieji teologinį išsilavinimą asmenys mieliau rašo apie istoriją ar politiką, o vienas kitas net su krikščionybės principais nesiderinčioje spaudoje užsiiminėja partiniais ginčais, ne vaižgantiškai rinkdamas deimančiukus, bet ieškodamas tik visokių tikrų ar įsivaizduotų blogybių, sukeldamas dulkių debesis ir apipurvindamas aplinką..
Gal mus sugadino perdaug laisvas ir patogus išeivijos gyvenimas. Lietuvoje, kur nei tokios laisvės, nei patogumų nėra, daug dažniau tenka pastebėti pragiedrulių ir paguodą teikiančių reiškinių. Jau vasario mėn. numeryje esame pateikę keletą tikrai nuostabių pavyzdėlių iš Lietuvos jaunimo gyvenimo ir idealizmo. Neseniai vėl gavome iš ten vieno asmens laišką, kurį čia perspausdiname. Laiško pabaigoje rašoma, kad mūsų pasiaukojimas juos gaivina. Bet ar ne labiau turėtų mus givinti jų pasiaukojimas ir drąsi kova už idealus, nesibijant jokių persekiojimų?
Redakcija
Kartais koks skaitytas ar nugirstas žodis yra lyg Mozės lazda, kuria palietus akmens uolą, pradeda tekėti gaivinančio vandens srovė. Taip ir viena kita nuotrupa, girdėta per Vatikano ir Liberty radijus apie jaunimo kongresą Pietų Amerikoje, pažadino srautą minčių ir vaizdų, kurių vis nebepajėgiu pamiršti.
Rodos, matau visus pasiryžėlius iš Š. Amerikos, ypač mergaites, skubant į P. Ameriką padėt kongresą ruošti. Bent laikinai meta savo studijas, darbą ir aukojasi kitiems, aukojasi dideliems dalykams. Rodos, iš to kongreso ataidi ligi mūsų ten pasakytos kalbos, pagiedotos giesmės... ir mus visus čia gaivina, guodžia ir kartu uždega dideliems darbams. Žmogus įsivaizduoji, kaip iš įvairių kraštų jaunimas su visokiais nuotykiais skuba į tą kongresą. . .
Noris visus visus juos pasveikinti, dabar jau grįžusius namo. Kadaise Dievo Motina Marija, aplankiusi Elzbietą, jai patarnavusi, grįžo namo per Judėjos kalnus, giedodama džiaugsmo giesmę "Magnificat". Norėčiau visiems palinkėti, kad kiekviena jų auka pavirstų naujo džiaugsmo versme.
Gyvenime paprastai yra taip: kurie tik api
e save tegalvoja ir tik sau laimės ieško, paprastai nusivilia, nuo jų laimė bėga tolyn; o kurie, save pamiršę, kitiems gyvena, tuos laimė vejasi iš paskos. Iš kiekvienos aukos jie randa naujo, kilnesnio džiaugsmo. Auka auga aritmetine progresija, o randama laimė — geometrine progresija. Dažnai žmogui tik pradžia sunki. Ir mašiną įkaitinti ir iš vietos išjudinti nėra lengva, bet paskui toji mašina žmogų veža.
Laimingi žmonės, kurie turi drąsos aukotis dideliems dalykams, kurie suranda ką nors duoti kitiems. Viešpats sako: "Laimingesnis dalykas duoti, negu imti" (Apd 20, 35). O mes visiems galime duoti. Mes visi esame kartu turtuoliai ir elgetos.
1947 m. Vilniuje sirgo prof. Žemaičio duktė. Tada vienas geras žmogus, kuris nuolat šią šeimą lankydavo, man kartą sako: "Nebesinori ir lankyti, jeigu žmogus nieko negali padėti". Žiūrėjimas į kito žmogaus kentėjimą ir savo bejėgiškumo pajutimas yra lyg du kryžiaus skersmenys. Iš tikrųjų, kaip sunku žiūrėti į kito, ypač mylimo asmens kentėjimą, kai nieko nebegalima jam padėti. Tada yra pagunda nuo visų kenčiančių bėgti tolyn. "Kai akys nematys, tai ir širdies neskaudės". Bet iš tikrųjų niekas nėra toks vargšas, kad negalėtų būti saulės spindulėlis ar gyvenimo žiburėlis kitam, ir niekas nėra toks turtingas, kad jam nieko nebereikėtų.
Duoti gali ne tik turtuolis vargšui, bet ir vargšas turtuoliui, ne tik sveikas ligoniui, bet ir ligonis sveikajam. Ir kažin kuris kitiems duoda daugiau? Kad ir kažin koks milijonierius būtum, vis tiek viso pasaulio negalėsi sušelpti, nes turtai ir jėgos yra riboti. Bet gyvenime parodytas gražus pavyzdys gali šimtus ir tūkstančius žavėti net ištisus šimtmečius, neprarasdamas savo veikimo jėgos. Kartais koks nors mažas mūsų patarnavimas ar pasiaukojimas kitus labiau pradžiugina, negu turtuolio duota pinigų krūva. Našlės skatikas nusveria stambias fariziejų aukas. Kadaise vienas kunigas iš Vladivostoko rašė savo broliui: "Aš Tavo laišką skaičiau jau daugelį kartų ir skaitysiu, kol jis mano rankose suplyš". O T. Antanas Bieliūnas (mirė Lietuvoje, grįžęs po 10 metų Sibiro) 1952 m. kovo 1 d. rašė: "Kad ir trumpas vakar iš Tamstos gautas laiškas labai maloniai mane nuteikė. Pirmas dalykas — tai ta mintis, kad ir toli nutrenktą vis dėlto kai kas atsimena; morališkai tai labai daug reiškia".
O vėl viena motina iš Rytų krašto, gyvenimo audrų atskirta nuo savo šeimos, rašė: "Kai žmogus turi didelių minčių, tai ir rankos mažiau pavargsta prie darbo". Be didelių minčių sunku gyventi, sunku kvėpuoti. O mūsų tikėjime tokių didelių minčių tiek daug! Ir tas dideles mintis savo gyvenimu ir pavyzdžiu neša į pasaulį kaip tik tie "beturčiai dvasioje", kaip tik tie "silpnieji", kurie iš tikrųjų nugali ir performuoja pasaulį, atnešdami jam Dievą. Žmogui ne ko kito reikia, o tik Dievo. Nepaisant pasaulio platumo, jis mums visiems per ankštas, lyg kalėjimas. Nepaisant jo grožio, jis nuskuręs, kaip elgetos rūbas. Nepaisant visos jo šviesos, jis dar tamsus, lyg rūsys.
Iš šio tamsaus slėnio į aukštumas, į Dievą gali kelią parodyti taip pat ir ligonis, ir kenčiąs. Kada gi Kristus žmonėms daugiausia gera padarė? Ar ne tada, kai, žmogiškomis akimis žiūrint, jis buvo silpniausias, kai buvo ant kryžiaus, kai kiti iš jo mažiausia ar visai nieko nesitikėjo, nuo jo bėgo?
Kaip tik tada jis išganė pasaulį, kaip tik tada daugiau davė, negu alkanas minias pasotindamas.
Ką gi jis duoda nuo kryžiaus? Ogi pirmiausia kantrybės ir pasitikėjimo pavyzdį. Kristaus kryžius ir dabar daugelį stiprina ir guodžia, kai jau niekas kitas nebegali nei padėti, nei paguosti. Jis moko kentėjimuose nenusiminti ir nepalūžti. "Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią". Tokia jo mirtis ant kryžiaus be galo palengvina kitiems kentėjimus ir net pačią mirtį. Jis sako, kad mes galime būti didvyriai ne tik tada, kai esame sveiki, bet dar labiau ligoje ir mirtyje.
Vienas jaunuolis man pasakojo apie gražią, ramią savo motinos mirtį. "Vien tik dėl tokios gražios mirties verta gyventi", taip jis, sugrįžęs iš laidotuvių į mokyklą, sakė savo netikinčiam draugui. Motina savo vaikui buvo labai daug davusi. Bet ką ji dabar paskutinę savo gyvenimo valandą jam davė, ar nenusvėrė visų kitų duotų dovanų? Ji dabar patvirtino tai, ko anksčiau savo vaikus mokė. Jos graži, pilna vilties ir meilės mirtis buvo kaip koks antspaudas ant viso gyvenimo žodžių ir darbų. Kenčiančio ir ypač mirštančio žmogaus gyvas tikėjimas ir kantrybė yra įspūdingiausias pamokslas kitiems, o kartu ir nupelnyta iš Dievo malonė. Ar tai neatveria netikinčiųjų akių, ar nepaskatina tikinčiojo aukotis? T. Gabrielis Malagrida, pamatęs, kaip ramiai ir gražiai mirė vienas vienuolis, ir pats pasiryžo įstoti į jėzuitų vienuolyną, o paskui ilgus metus gražiai darbavosi Brazilijoje.
Japonų studentas Kimase atsivertė, pamatęs raupsuotuosius krikščionis, kaip jie, pilni žaizdų, ramiai šlovino Dievą. "Joks vargas nėra toks didelis, kaip Viešpaties paguoda. Už tai varge Dievas jaučiamas daug arčiau", taip rašė jaunuolis Stasys Masionis iš Rytų krašto 1949 m.
Olandų švietimo ministras Marchant 1934 m. atsivertė, matydamas krikščionyse slypinčias jėgas: "Ich wollte wissen, woraus diese Kraefte entsprungen waeren — Norėjau patirti, iš kur jiems tryško šitokios jėgos" (Schoenere Zukunft, 1936, Nr. 37, p. 977-979).
Noriu visiems palinkėti eiti per gyvenimą pakelta galva, su džiaugsmo giesme. Tegul kiti žiūri į mus ne su užuojauta, bet su pavydu. Mes žengiame į didelę ateitį. Mes gerai žinome, kaip apaštalas sako, kad "tiems, kurie Dievą myli, viskas išeina į gera". Mes gerai žinome, kad verčiau patiems kentėti, negu kitus kankinti.
Dar kartą visiems, kuriuos tik sutiksite, nuoširdžiausi sveikinimai ir linkėjimai, o kartu ir padėka už jūsų pasiaukojimą, kuris visus mus čia gaivina. Būkite visi laimingi!