L.A.
Dabar daugelis moterų dirba, panašiai kaip ir vyrai. Yra profesijų, kurias užvaldė moterys. Yra ir tradicinės vyrų profesijos, tačiau ir jos pasirodė moterims priimtinos. Tačiau bloga tai, kad moterys daugiausia triūsia aptarnavimo sferoje. Tyrimai parodė, kad moterys vadovės yra jautresnės žmonėms, pareigingesnės, tvarkingesnės. Tačiau faktas lieka faktu: moterys keliamos į vadovaujančias pareigas labai atsargiai. Tai ne nepasitikėjimas moterimi, bet vis dėlto man atrodo, kad kažkas yra mumyse pačiose, kas mums ir trukdo. Tai mūsų "moteriški trūkumai", kurie formavosi amžiais, veikiami socialinių sąlygų, taip pat ir grynai psichofiziologinių ypatybių.
Redakcijoje, kur aš anksčiau dirbau, gabiausia žurnalistė buvo viena mūsų kolegė, drausminga, iniciatyvi mergina, turinti didelį darbo patyrimą. Keitėsi vadovai, bet niekas taip ir nepasiūlė šiai moteriai užimti šias pareigas. Kodėl? Juokinga, bet visa to priežastis buvo... jos plepumas. Dažnai, pirmojo įspūdžio veikiama, ji daug ir smulkmeniškai apkalbinėdavo kitus (ko paskui pati gailėdavosi). Prasidėdavo apkalbos, o tai sudarydavo redakcijoje nepakenčiamą atmosferą. Šis bruožas žemino jos autoritetą ir, nežiūrint viso jos profesinio meistriškumo, niekas ir negalvojo jai pasiūlyti vadovo vietos. Juk visiems aišku, kad vadovas privalo būti santūrus, rimtas, objektyvus ir principingas.
Taigi, jei moterį iškelia į vadovaujantį darbą, vadinasi, ji pasirodė be priekaištų. Juk į mūsų "trūkumus", reikia atvirai pasakyti, žiūrima ypatingai jautriai. Ir tai natūralu — juk mes norime užimti vietą vienoje plotmėje su vyru, kuri jam pagal seną tradiciją priklausė. Nauja socialinė padėtis liepia mums, nežiūrint tipiškos moters padėties, kuri suteikia moteriai-vadovei nepakartojamo grožio, ugdyti savyje susivaldymą, racionalų mąstymą, aiškaus tikslo siekimą. Juk vyrai mėgsta mums vadovauti, o ne dirbti mūsų vadovaujami. Moteriški "trūkumai", apie kuriuos anksčiau kalbėjome — smulkmenos, palyginus su moterų darbštumu, atsakomybės jausmu, jos šeimininkišku požiūriu į darbą. Vadinasi, mes privalome valdyti savo polinkius. Juk lygiateisiškumas —tai mūsų pačių kova su savo "trūkumais". Reikia skirti tai, kas svarbiausia, veikti ramiai ir apgalvotai.
Viename fabrike aš paklausiau moterų, kiek laiko jos skiria sau. Visos nuoširdžiai nustebo, kaip galima tai klausti. "Iš kur gauti to laiko? Juk visą laisvą laiką skiriame šeimai!" Tik nedaugelis pasakė, kad joms daug padeda vyrai ir vaikai. Štai dar vienas atvejis, kuris parodo, kad mes nemokame tvarkytis šeimoje. Visuomenė dar negali visos buitinių rūpesčių naštos pasiimti ant savo pečių. Tad ką daryti? Skundais čia nieko nepadėsi, nepalengvinsi moters padėties.
Jeigu vyras ir vaikai namuose priprato būti išlaikytiniais, tai kam, jei ne žmonai, tenka pakeisti gyvenimo būdą. Jeigu norime, kad namuose visi šeimos nariai turėtų pareigas, tai moteris privalo būti jiems labai reikli. Ir tai pasiekti reikia ne priekaištais: "Jūs tinginiaujate, o aš dirbu..ne pykčio tiradomis visuomenės adresu — kodėl niekas neauklėja vyrų. Lygiateisiškumas, apie kurį mes kalbame, turi peraugti į konkrečią veiklą, iš kurios būtų aišku, kad moteris nesileis žeminama, kad ji neprivalo tarnauti kam nors. Vadinasi, visi šeimos nariai turi turėti pareigas namuose, o moteris turi ramiai, bet atkakliai pareikalauti, kad visi jas atliktų.
Paskutiniuoju metu vyras mažai su jumis kalba. Kolegos jūsų akivaizdoje pajuokauja, papasakoja net "rieboką" anekdotą, tačiau, pradėję kalbėti apie rimtus dalykus, jie tiesiog jus pamiršta. Kas tai — jie nelaiko jūsų lygiareikšme partnere? Ir tradicinė vyriška pažiūra: girdi, į rimtus reikalus moterys tegul nesikiša!
Ar nepastebėjote, kad jums sunkoka dalyvauti bendrame pokalbyje, kad ir politinėmis temomis? Paskutines naujienas jūs sužinote iš radijo ir televizijos, ir tai tik laikas nuo laiko. Viduriniųjų laikraščio puslapių neskaitote. Nežinote net dienos įvykių. Jūs teisinatės užimtumu. Bet vis dėlto surandate laiko mezgimui, kavutėms, paplepėjimui. Juo geriau kartais jūs gyvenate materialiai, tuo labiau smunkate dvasiškai.
Jūsų nedomina parodos, o jei ir nueinate, tai skubate išeiti. Nueinate į teatrą — ir laukiate pertraukų, kad "paganytumėte" akis, kaip apsirengusios moterys. Su draugėmis kalbate apie madas arba skundžiatės vyru. Namie kalbatės tik apie buitį, rūpinatės pažįstamais: kas ką pirko, nauja pasisiuvo, kodėl neišteka jų duktė. Domitės tik sensacijomis, detektyviniais atsitikimais, konservavimu, rauginimu, sūdymu, virimu ir kepimu. Jums neįdomūs meno paminklai, bet užtat rūsyje daugiau kaip šimtas stiklainių kompoto. Tam reikia daug laisvo laiko. Ir taip atsukate pasauliui nugarą ir užpykstate tik tada, kai niekas neturi apie ką su jumis kalbėti. Kiekgi galima kalbėti apie uogas, grybus ir kaimynus!
Aš tyčiomis tirštinu spalvas. Laimei, taip gyvena ne visos moterys. Bet sumaterialėjimo tendencija yra, ir ji verčia susirūpinti. Apie kokį dvasinį lygiateisiškumą galima kalbėti, jeigu jūs pati jo nesiekiate?
Jeigu vyresnio amžiaus moterys buvo konservatyvios ir galvojo, kad jos aukojasi šeimai, tai yra merginų, kurios lygiateisiškumą supranta savaip. Kartą teko išgirsti jaunos poros pokalbį.
— Tu vakar grįžai girtas. Šiandien girta grįšiu aš.
— Ką tu kalbi — aš gi vyras, o tu...
—Ar moteris, ar vyras — tas pats. Mes lygiateisiai. Tu rūkai — ir aš rūkau. Tu flirtuoji su kitomis, ir aš neatsilieku. Tu nesirūpini vaikais, jie gi bendri — ko man rūpintis? Mes gi lygiateisiai.
Kaip matote, "rimta" argumentacija. Aš neteisinu vyrų girtavimo ir neištikimybės, bet nesutinku ir su šios moters požiūriu. Jeigu taip suprantate lygiateisiškumą — tai jūsų gaila!
Daug merginų šiandien rūko. Dėl tokio "lygiateisiškumo" mus prakeiks ateinančios kartos, kurioms mes perduodame ir perduosime atitinkamą dozę nikotino. Pasitaiko ir nemaža moterų, kurios paviršutiniškai atlieka motinystės pareigas arba visai jas pamiršta, palikdamos vaikus bobutėms arba gatvei, o pačios praleidžia laiką savo malonumui. Yra moterų, kurių gyvenimo tikslas — tik materialinė gerovė, o kitos savo apranga taip išsidarko, kad biauru žiūrėti. Tad ir atsiranda demagogų, kurie visa tai sutapatina su lygiateisiškumu, su moterų emancipacija. Aišku, kad mūsų lygiateisiškumą nulemia ne tai. Lygiateisiškumas — tai visapusiškas moters asmenybės išsivystymas, jos sugebėjimai bei veikla.
O moters kuklumas, taktas, kito asmens gerbimas, reiklumas vaikams — tai aukso fondas, kuris reikalingas pilnutiniam moters asmenybės išsivystymui ir šiandien.
• Pietų Afrikos kardinolas Owen McCann paprašė kunigus ir vienuolius, kurie turi negrų darbininkų, pakelti jų atlyginimą 14%, nes pabrango pragyvenimas.
• Marokiečiams, išblokštiems iš Alžirijos į Mauritaniją, JAV katalikų šalpa pasiuntė antklodžių ir kitų drabužių už 82.000 dol. Tų išvietintų yra tūkstančiai.