BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
Gal niekuomet Bažnyčia neturėjo tiek daug ir taip įvairių priešų, kaip popiežiaus Pijaus IX valdymo metais. Vieni pradėjo akciją prieš Bažnyčios valstybę, kiti puolė katalikų tikėjimą ir dorovės mokslus, dar kiti, didžiuodamiesi žmogaus proto pajėgumu, tarėsi galėsią apsieiti ir be religijos. Taip prancūzas rašytojas G. Flaubert pranašavo, kad devynioliktasis amžius matys visų religijų galą, ir jis neverksiąs jų nė vienos. Tai buvo laisvamanių, liberalų, masonų, natūralistų, socialistų ir racionalistų laikai. Kilus revoliucijai Romoje 1848 m.. Pijus IX pabėgo į Gaetą, esančią Neapolio karalystės teritorijoje, ir pasiliko ten porą metų. Tačiau sugrįžęs į Romą ir peržiūrėjęs priešų klaidas, 1876 m. paskelbė ilgą klaidų sąrašą, vadinamą Syllabus, kurio geroką dalį čia pateiksime, nes jis gerai nušviečia anų laikų žmonių galvoseną ir siekimus. Pijaus IX pasmerktas klaidas pažymėsime tais pačiais numeriais, kurie yra oficialiame garsiojo Syllabus rinkinyje.
2. Reikia neigti, taip sako antroji Pijaus IX pasmerktoji klaida, kad Dievas veikia į pasaulį ir į žmones. Tik žmogaus protas, neatsižvelgdamas į Dievą, nustato, kas yra teisinga ir neteisinga, kas dora ir nedora, yra pats sau įstatymas ir savo įgimta galia pajėgia rūpintis žmonių ir tautų gerove. 6. Krikščionybė priešinasi žmogaus protui. Dieviškasis apreiškimas ne tik kad nieko nepadeda, bet ir kenkia žmogaus tobulumui. 7. Pranašystės ir stebuklai, aprašyti Šv. Rašte, yra poetų prasimanymas, o tikėjimo paslaptys — filosofinių samprotavimų išvados. Pats Jėzus Kristus yra mitų fikcija. 12. Apaštalų Sosto ir Romos kurijos dekretai trukdo mokslo pažangą. 19. Bažnyčia nėra tikra ir tobula bendruomenė ir neturi savo tikrų bei pastovių teisių, suteiktų jai dieviškojo steigėjo. Pasaulietiška valdžia turi galią nuspręsti, kokios yra Bažnyčios teisės ir jų apimtis. 20. Bažnyčia negali vartoti savo autoriteto be pasaulinės valdžios leidimo ir pritarimo. 22. Popiežiai ir visuotiniai Bažnyčios susirinkimai peržengė savo galios ribas, pasisavino pasaulinės valdžios teisę ir, aptardami tikėjimo bei dorovės dalykus, klydo. 27. Bažnyčios pareigūnai ir popiežius neprivalo rūpintis žemiškais dalykais ir būti jų savininkais. 28. Vyskupai neprivalo be valdžios sutikimo skelbti popiežių enciklikas. 35. Niekas nedraudžia Bažnyčios susirinkimo sprendimu pavesti popiežiaus galią kito miesto vyskupui. 37. Galima steigti atskiras tautines bažnyčias, nepriklausančias popiežių galiai. 39. Valstybė yra visų teisių šaltinis, jos teisės yra neribotos. 40. Katalikų Bažnyičos mokslas yra priešingas žmonių bendruomenės gerovei. 44. Pasaulietiška valdžia gali kištis į tikėjimo, dorovės ir religinio valdymo dalykus. 45. Visos mokyklos turi būti pavestos pasaulietiškos valdžios žinion. 46. Valstybės gerovė reikalauja, kad mokyklos būtų išjungtos iš Bažnyčios autoriteto, vadovybės ir įtakos. 58. Negalima pripažinti kitų pajėgų, išskyrus tas, kurios glūdi medžiagoje, ir tie žmogaus veiksmai yra geri, kuriais jis krauna turtus ir ieško malonumų. 65. Negalima įrodyti, kad moterystė yra sakramentas. 68. Bažnyčia negali nustatyti, kokios moterystės yra nelegalios. 76. Pašalinus civilinę Apaštalų Sosto valdžią. Bažnyčia džiaugtųsi laisve ir laime. 80. Popiežius gali ir privalo susitaikyti su pažanga, liberalizmu ir šių dienų civilizacija.
To popiežius Pijus IX ir norėjo, bet jautėsi esąs per senas ir kartą taip pareiškė: "Mane nuvargino neteisybės, kurias aš matau, bet aš neturiu intencijos nuleisti rankų ir apleisti savo pareigą. Viskas apie mane pasikeitė. Mano sistema ir politika turėjo savo dienas. Nebegaliu pakeisti orientacijos. Tai padarys mano įpėdinis". Tačiau, nors senas ir pavargęs, 1869 m. Pijus IX sušaukė visuotinį Bažnyčios susirinkimą Vatikane. Pirmąjį Vatikano susirinkimą anų metų Time korespondentas Romoje taip trumpai aprašė: "Čia prie vieno altoriaus ir sosto susirinko 700 vyskupų, daugiau ar mažiau reprezentuodami visą krikščioniją, jie dalyvauja vienoje dieviškoje paslaptyje, t.y. šv. mišių aukoje, ir iš eilės pagerbia tą patį dvasinį autoritetą ir tą pačią (popiežiaus) galią. Kai jie užsideda ar nusiima mitras ir nueina iki altoriaus ar prie bendrojo dvasinio tėvo (popiežiaus) kojų, galima pajusti vienybę ir galią Bažnyčios, kurią jie reprezentuoja".
Vykstant pirmajam Vatikano susirinkimui, Giuseppe Ricciardi, Italijos laisvamanių pirmininkas, atidarė Neapolio mieste Italijos laisvamanių kongresą ir sakė, kad šiais apšvietos ir pažangos laikais Vatikano susirinkimas, tariamai vadovaujant Šv. Dvasiai, sudarė rimtą pavojų civilizacijai ir proto laisvei. Vienintelė priemonė kovoti prieš naujas senojo ir nepermaldaujamo priešo pastangas esanti šventa visų pasaulio laisvamanių sąjunga. Jam pritarė visi kongreso dalyviai. Susirinkę tęsti diskusijų viename Neapolio viešbutyje, Italijos laisvamaniai pradėjo taip garsiai šūkauti (nebūtų italai, jei nešūkautų), kad viešbučio savininkas išprašė juos iš savo patalpų. Kitiems viešbučiams atsisakius priimti kongreso dalyvius, kongresas nieko nenutaręs pakriko, ir jo dalyviai išsiskirstė. Išleidęs eilę dekretų, 1870 m. išsiskirstė ir Vatikano susirinkimas. Pagyvenęs dar 8 metus, mirė Pijus IX, išvaldęs Bažnyčią net 31 metus. 1878 m. vasario mėnesį popiežium buvo išrinktas kardinolas Joakimas Pecci, buvęs nuncijus Belgijoje ir Perugia arkivyskupas.
Joakimas Pecci buvo gimęs 1810 m. gegužės 2 dieną mažame Carpineto Romano miestelyje, esančiame maždaug 60 km į pietus nuo Romos. Carpineto Romano miestelis yra mažas ir kuklus, bet Pecci rūmai, kad ir nedideli, tačiau labai dailūs ir savo išvaizda tarsi sakyte sako, kad juose gyvena neeilinė šeima. Iš tiesų Leono XIII tėvas buvo pulkininkas, grafas. Jis turėjo 4 sūnus. Ketvirtasis sūnus buvo Joakimas.
Eidamas devintuosius metus, Joakimas pradėjo studijuoti humanistinius mokslus tėvų jėzuitų kolegijoje Viterbo mieste. 1824-1832 m. studijavo teologiją ir Bažnyčios teisę Collegio Romano, kuriai taip pat vadovavo tėvai jėzuitai. Čia jis pasisavino jų dvasią ir galvoseną. Pabaigęs teologiją, porą metų studijavo diplomatų meną Accademia dei Nobili, kuri ruošė busimuosius nuncijus. Porą kartų jis rašė savo broliui, kad manąs padaryti karjerą Bažnyčios tarnyboje ir padidinti šeimos garbę. Pašventintas kunigu 1837 m., įsijungė į Romos kurijos darbą. 1838-1841 m. buvo popiežiaus delegatas Benevente ir pasižymėjo administratyviniais gabumais. 1841-1843 m. buvo popiežiaus legatas Perugia provincijoje. 1843 m. J. Pecci buvo konsekruotas arkivyskupu ir paskirtas nuncijum Belgijoje.
J. Pecci gimė ir augo Bažnyčios valstybėje, kurioje gyvenimas vystėsi senų tradicijų ribose. Bažnyčios valstybėje kunigai ėjo gubernatorių, miestų burmistrų, teisėjų ir mokesčių rinkėjų pareigas. Net ir po antrojo pasaulinio karo žmonės vis kreipdavosi į kunigus visokiais reikalais. Buvusių Bažnyčios valstybės piliečių galvosena gerokai skiriasi nuo kitų italų, ypač gyvenančių šiaurėje.
Atvykęs į Briuselį, arkivysk. J. Pecci rado visiškai skirtingą pasaulį. Gerai išvystyta pramonė ir prekyba padarė Belgiją gana turtingą. Bet Belgijoje, kaip ir kituose pramonės kraštuose, pramonė atnešė naujų socialinių problemų, bedarbių mases, beturčių kvartalus, konkurencijos įtampą ir spartesnį gyvenimo pulsą. Kad šeimos galėtų pragyventi, įmonėse dirbo net vaikai.
Nuncijus rado Belgijoje ir kitokią politinę santvarką. Jis viską sekė ir viskuo domėjosi. "Koks stebuklas", taip jis rašė saviesiems iš Briuselio, "šeši geležinkelio bėgiai, nutiesti į įvairias kryptis, duoda Belgijai labai patogią susisiekimo priemonę. Nėra nieko didingesnio už tas keliones. Per vieną valandą galima nukeliauti net 20 mylių. Mes grįžome iš Namuro į Briuselį per 3 ir pusę valandos ir nukeliavome 64 mylias". Būdamas Perugia arkivyskupu, J. Pecci aprašė tikintiesiems kitus technikos laimėjimus ir pridėjo, kad žmoguje yra Dievo kūrybingumo kibirkštis. Norėdamas geriau susipažinti su vakarų pasauliu, nuncijus J. Pecci aplankė Prancūziją, Angliją ir Vokietiją. Deja, jam, kaip diplomatui, nesisekė ir, Belgijos premjerui prašant Vatikaną, kad atsiųstų kitą nuncijų, arkivysk. J. Pecci grįžo į savo vyskupiją ir ten pradėjo pastoracinį darbą. Jis garsėjo visoje Italijoje savo ganytojiškais laiškais.
Susipažinusi su Perugia arkivysk. J. Pecci, Italijos premjero Ratazzi žmona taip apie jį rašė: "Aš mačiau nedaug tokių įspūdingų galvų, kaip jo. Jo veidas spindi tvirtumu, ryžtingumu ir jėga. Jis įkvepia baimę, pagarbą ir simpatiją. Tačiau baimė yra dominuojąs jausmas. Vienas dalykas yra tikras — jis nėra eilinis žmogus. Jo balsas yra skambus ir pilnas. Jis neturi kunigaikščio figūros, kaip Pijus IX, bet jis yra lygiai įspūdingas. Jo elgesys yra didingas ir orus. Jis daro asketo ir griežto žmogaus įspūdį, bet griežtumas yra sušvelnintas malonumu, ypač kai jis kreipiasi į vaikus. Trumpai — Perugia kardinolas Pecci yra didelė ir įspūdinga asmenybė. Kadangi jis vieną dieną gali tapti popiežium, aš laikysiu tuos įspūdžius gyvus savo atmintyje".
Kardinolui J. Pecci apaštalaujant Perugia vyskupijoje, Piemonto savanoriai 1870 m. užėmė Romą ir tas Bažnyčios valstybės žemes, kurios dar buvo likusios po 1860 m. žygio. Nors Italijos vyriausybė išleido garantijų įstatymą, kuriuo užtikrino popiežiui eksteritorialines teises Vatikane ir metinę 3 milijonų frankų pensiją, bet Pijus IX to nepriėmė ir reikalavo pilnos nepriklausomybės. Nesutiko ir jo įpėdinis Leonas XIII, kuris pasiliko suverenu be žemės. Pijus IX ir Leonas XIII nepripažino Italijos vyriausybės ir laikė Bažnyčios valstybės žemių užgrobimą neteisėtu aktu. Vadinamąjį Romos klausimą išsprendė Pijus XI Laterano paktu ir konkordatu, sudarytais tarp Apaštalų Sosto ir Italijos vyriausybės 1929 m.
Nors Leoną XIII Europos politikai vadino Vatikano kaliniu, bet jo prestižas buvo didelis. Kilus kivirčui tarp Vokietijos ir Ispanijos dėl Karolinų salų okupacijos, Vokietijos vyriausybė prašė Leoną XIII išspręsti tą konfliktą. Popiežius jį išsprendė labai išmintingai. Nors verdant kulturkampfui. Pijus IX buvo pavadinęs Bismarką naujuoju Atila, bet Bismarkas laikė Leoną XIII labai išmintingu ir saikingu žmogumi. Pasibaigus kulturkampfui, Leonas XIII suteikė Bismarkui Kristaus ordiną. Švenčiant kaizeriui Wilhelmui 90 metų jubiliejų, Leonas XIII nusiuntė į Berlyną savo atstovą pasveikinti kaizerio. Atstovas buvo sutiktas labai šiltai. Šiltai popiežiaus atstovas buvo sutiktas ir Londone, kai karalienė Viktorija šventė savo jubiliejų. Tuo laiku Italiją ir Prancūziją valdė masonai, Crispi ir Gambetta, kurie stengėsi pakenkti Bažnyčiai. Prieš masonus Leonas XIII išleido encikliką Humanum genus. Mirus Italijos karaliui Viktorui Emanueliui, popiežius uždraudė Romos bažnyčių rektoriams skambinti varpais. Joks Bažnyčios dignitorius nelydėjo karaliaus kūno į amžino poilsio vietą.
Kai svetimų valstybių galvos norėdavo aplankyti Italijos karalių ir popiežių, Vatikano protokolas nustatė, kad suverenai, aplankę karalių, grįžtų į savo pasiuntinybes Romoje ir iš ten važiuotų į Vatikaną, tarsi iš savo žemės. Bet Serbijos karalius Aleksandras neturėjo atstovybės Romoje. Todėl Serbijos pasiuntinys Berlyne buvo iškviestas į Romą. Jis apsigyveno viešbutyje, iš kurio Serbijos karalius vyko aplankyti popiežiaus. Kai Leonas XIII šventė auksinį kunigystės jubiliejų, beveik visi Europos suverenai siuntė savo pasiuntinius į Vatikaną sveikinti popiežiaus. Net Turkijos kalifas siuntė vieną pašą į Romą sveikinti Bažnyčios galvos.
Leonas XIII tapo dideliu popiežium ne tik savo politiniais gabumais ir gestais, bet ir savo enciklikomis bei potvarkiais. Išrinktas popiežium, jis žinojo, kokiomis idėjomis, pažiūromis ir sąvokomis gyvena politikai, mokslo žmonės, filosofai, kultūrininkai ir pan. Savo enciklikomis jis dėstė Bažnyčios pažiūras žmonių rūpimais klausimais. Jis yra parašęs per 80 enciklikų. Pirmąja enciklika Inscrutabili Deo consilio jis ragino katalikus domėtis kultūros pažanga ir prie jos prisidėti. Enciklikos pradžioje jis aprašė Bažnyčios nuopelnus kultūros srityje. "Didžiausia Popiežių garbė yra ta, kad jie nuolatos budėjo ir stovėjo sargyboje kaip tvirtovė, kad žmonija nenukryptų į senuosius prietarus ir barbariškumą. Jeigu šis išganingas autoritetas nebūtų buvęs taip dažnai atmetamas ir negerbiamas, nebūtų nė civilinė valdžia praradusi savo šventos ir kilnios garbės, kurią jai suteikė religija ir kuri tik viena klusnumą padaro kilnų ir vertą žmogaus. Nebūtų kilę tiek revoliucijų ir karų, kurie nelaimėmis ir žudynėmis ištisus kraštus nusiaubė ir daug valstybių, kurios anksčiau klestėjo, nebūtų patekusios į skurdą ir nelaimes". Savo raštais Leonas XIII aptarė valstybės kilmę ir esmę, santykius tarp Bažnyčios ir valstybės, piliečių laisvę ir jų pareigas valstybei, krikščioniškąją demokratiją, socializmą, moterystę ir pan. Svarbiausios jo enciklikos bene bus šios: Aeterni Patriis, Immortale Dei ir Rerum No-varum.
Aeterni Patrisenciklika Leonas XIII iškėlė šv. Tomo Akviniečio nuopelnus mokslui ir įsakė vadovaujantiems katalikams visuose tikėjimą ir dorovę liečiančiuose klausimuose laikytis jo pažiūrų. Šv. Tomas Akvinietis buvo mokslo genijus, kuris, pergalvojęs graikų filosofus, ypač Aristotelį, Bažnyčios tėvus ir viską, kas iki jo įvairiais klausimais buvo pasakyta, padarė sintezę ir savo raštais tebešviečia Bažnyčiai iki mūsų dienų. Immortale Dei enciklika popiežius pateikė Bažnyčios pažiūras apie valstybę, jos pradžią, galią, tikslą ir pan. Rerum No-varum enciklika Leonas XIII nagrinėjo socialines anų laikų problemas. Toji enciklika yra tarsi kertinis socialinio Bažnyčios mokslo akmuo.
Antras didelis mūsų laikų popiežius yra Pijus XI, gimęs 1857 m., miręs 1939 m. Pašventintas kunigu, Achille Ratti, busimasis Pijus XI, ilgą laiką dirbo mokslinį ir pastoracinį darbą Milane. Ten jis pasižymėjo savo uolumu ir organizaciniais gabumais. 1914 m. tapo Vatikano bibliotekos prefektu. Pasibaigus pasauliniam karui, Benediktas XV paskyrė jį vizitatoriumi Lenkijai ir Lietuvai. 1919 m. buvo paskirtas nuncijum Lenkijai ir pasižymėjo savo drąsumu, taktu ir sveiku sudėtinių klausimų sprendimu. 1921 m, popiežius paskyrė jį Milano arkivyskupu ir kardinolu. Tačiau valdęs vyskupiją tik 150 dienų, 1922 m. vasario 6 dieną jis buvo išrinktas popiežium.
Pirmąja enciklika Ubi arcano Dei popiežius išdėstė savo valdymo programą — Kristaus taika Kristaus karalystėje. Enciklika Quadragesimo Anno papildė ir išplėtė Rerum Novarum enciklikos mintis. Pijus XI parašė 17 enciklikų. Svarbiausios enciklikos yra apie jaunimo auklėjimą bei šeimą ir trys raštai, kuriais popiežius pasmerkė komunizmą, fašizmą ir nacizmą. Juose atsispindi Pijaus XI būdas. Pijus XI sudarė su įvairiomis valstybėmis 18 konkordatų, labai rūpinosi misijų kraštais, ragino vyskupus steigti katalikų universitetus ir konstitucija Deus scientiarum Dominus 1931 m. pertvarkė bažnytinių studijų tvarką.
Svarbiausias jo valdymo aktas buvo Vatikano valstybės sudarymas. Nors Mussolini jam siūlė daugiau žemės, bet popiežius pasitenkino 110 akerių teritorija Vatikane, Castel Gondolfo vasarnamiu ir keliomis Romoje esančiomis šventovėmis bei keliomis įstaigomis, kurioms buvo suteiktos ypatingos privilegijos. Sudaręs Laterano paktus, Pijus XI ėmėsi statybos darbo. Vatikane jis pastatė gubernatoriaus rūmus, kuriuose yra Vatikano administracija ir patalpos ypatingiems svečiams, geležinkelio stotį, etiopų kolegiją, radijo stotį, pinakoteką ir keletą namų Vatikano tarnautojams. Romoje buvo pastatyti nauji Gregorianos universiteto rūmai, dideli rūmai Romos kurijos kongregacijoms, Propaganda Fidei kolegijos rūmai, nupirkti rusų kolegijos rūmai, Istituto Orientale, aptvarkytas Castel Gondolfo vasarnamis ir astronomijos observatorija. Pijus XI įsteigė 128 arkivyskupijas su daugybe vyskupijų. Prašomi Pijaus XI, tėvai jėzuitai įsteigė universitetą Japonijos sostinėje. Pijus XI rūpinosi visais Bažnyčios reikalais. Į Lietuvos istoriją jis įėjo, steigdamas atskirą Lietuvos bažnyčios provinciją. Jis labai rūpinosi Katalikų Akcija. Nors ji yra religinė organizacija, bet Italijai ji paruošė daug pirmos rūšies politikų. Ilgametis Italijos premjeras Alcide de Gasperi buvo katalikų vyrų sąjungos narys. Pijus XI nepaisė Mussolinio spaudimo ir tam tarptautinio masto politikui sunkiais laikais užtikrino pragyvenimo šaltinį ir saugumą. De Gasperi dirbo Vatikano bibliotekoje.
Pijus XII buvo trečias didelis mūsų laikų popiežius. Gimęs, užaugęs ir mokslus baigęs Romoje, jis buvo tikras romėnas arba, kaip sako italai, romano di Roma. Jo senelis Marcantonio buvo Bažnyčios valstybės vidaus reikalų viceministeris, o tėvas vienas L'Osservatore Romano steigėjų. 1901 m. Eugenio Pacelli, busimasis Pijus XII, buvo pakviestas dirbti Romos kurijoje. 1917 m. buvo konsekruotas arkivyskupu ir paskirtas nuncijum Bavarijai. Baigiantis antrajam pasauliniam karui, vokiečiai komunistai vos neatėmė jo gyvybės. 1929 m. persikėlė į Berlyną ir pasirašė konkordatą su Vokietija. Tais pačiais metais buvo pakviestas į Romą, pakeltas kardinolu ir paskirtas valstybės sekretorium. 1930 m. kovo 2 dieną buvo išrinktas popiežium.
Matydamas artėjantį karo pavojų, dėjo pastangas jį atitolinti. Bet Hitleris, užėmęs Austriją, Čekoslovakiją ir Klaipėdos kraštą, ruošėsi karui su Lenkija. 1939 m. Pijus XII siūlė sušaukti Lenkijos, Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos ir Italijos atstovų konferenciją, kuri turėjo ieškoti būdų spręsti vokiečių ir lenkų bei prancūzų ir italų kivirčus. Tačiau Hitleris delsė popiežiui atsakyti, nes tarėsi su Stalinu, kaip pasidalinti Lenkiją. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui. Pijus XII įvairiais būdais prašė Mussolinį net 11 kartų neįvelti Italijos į tą niekam nenaudingą konfliktą. Bet Italijos diktatorius nepaisė popiežiaus prašymo.
Karo metu Pijus XII pasiliko neutralus ir stengėsi kuo galėdamas padėti nekaltoms karo aukoms. Seniau ir dabar jam prikišama, kad jis savo tyla pakenkęs žydams, kuriuos naciai Vokietijoje ir okupuotuose kraštuose naikino. Popiežius prašė Lenkijos vyskupus parašyti laišką ir iškelti viešumon nacių lenkams ir žydams daromas skriaudas. Bet Lenkijos vyskupai buvo nuomonės, kad toks laiškas lenkams ir žydams gali dar labiau pakenkti. Tuokart Pijus XII pats parašė laišką ir per prel. Paganuzzi nusiuntė jį kardinolui Sapiegai. Perskaitęs popiežiaus laišką, kardinolas Sapiega jį tuojau sudegino.
Negalėdamas sustabdyti karo, Pijus XII Kalėdų švenčių proga per radiją sakydavo kalbas ir dėstydavo savo mintis apie naują socialinę santvarką, apie tikros demokratijos pagrindus ir pan. 1945 m. birželio 2 d. atsiskaitė su nacių režimu, su kuriuo buvo sudaręs konkordatą. "Europoje karas jau baigėsi", taip kalbėjo popiežius, "tačiau kokių žaizdų jis yra pridaręs. Dieviškasis Mokytojas yra sakęs: "Visi, kurie ima kalaviją, pražus nuo kalavijo". Ir ką jūs dabar matote? Jūs matote palikimą valstybės supratimo ir valstybės veiklos, kuri niekur nepaisė žmonijos švenčiausių jausmų ir mynė po kojomis krikščionių tikėjimo pagrindinius dėsnius. Pasaulis nusigandęs stebi šiandien griuvimą, kuris iš to išaugo".
Dar tebeverdant karui, Pijus XII siuntė kunigus ir pasauliečius į Toskaniją ir Umbriją, kad supirktų kiek galima daugiau maisto produktų, kuriais norėjo maitinti Romoje prisiglaudusius karo pabėgėlius. Jų buvo apie 500.000. Vienuolynuose, klebonijose ir popiežiškose įstaigose slapstėsi italai karininkai, žydai, jauni vyrai ir fašizmui priešingi politikai. Buvo ir iš karo nelaisvės pabėgusių anglų. Gregorianos universitete slėpėsi 3 italai generolai ir 1 admirolas.
Po karo Pijaus XII šelpimo darbas buvo išplėstas beveik visoje Italijoje. 1945 m. balandžio mėnesį Romos, Frosinonės ir Latinos provincijose buvo sušelpta 230.000 beturčių. Maisto produktai buvo nusiųsti į Vokietiją, Belgiją, Olandiją ir Prancūziją. Švedijoje buvo užpirkta daug lentų, iš kurių Vokietijoje buvo pastatyta 50 koplyčių. Daug maisto produktų, drabužių ir batų atsiuntė Vatikano šelpimo komisijai JAV katalikai. Grįždama namo, Brazilijos kariuomenė paliko Vatikanui visą maisto atsargą. Per Vatikaną Italijos beturčius šelpė Airijos, Ispanijos ir Portugalijos katalikai. Berods, 1946 m. Vatikanas užpirko Argentinoje 4 laivus kviečių, kuriuos išdalino Italijoje. Aukšti Italijos pareigūnai manė, kad toji Vatikano pagalba sutrukdė komunistų planuojamą sukilimą. Sukilimas turėjo prasidėti Milane.
Apie Pijų XII, jo darbus ir asmenybę yra parašyta daug knygų. Jis ne kartą sielojosi Lietuvos ir lietuvių reikalais. Jo valdymo viršūnė, tur būt, buvo šventieji 1950 m. Šv. Petro aikštėje tais metais apie 4 val. po pietų kasdien priimdavo 40.000-120.000 maldininkų. 1950 m. lapkričio 1 dieną Šv. Petro aikštėje jis paskelbė Marijos į dangų paėmimo dogmą. Pijus XII parašė apie 40 enciklikų. Pijui XII mirus 1958 m. spalio 9 dieną, Osborne, buvęs Anglijos pasiuntinys prie Vatikano, išgyręs popiežiaus drąsą ir kitus savumus, taip pridėjo: "Užgeso pasaulyje didelis žiburys". Pijus XII gyveno pagal šv. Jeronimo dėsnį: "Sacerdotis est nemini obesse, omnibus prodesse" (Kunigas privalo niekam nekenkti, bet visiems padėti). Pijus XII padėjo ir žmonių kūnui, ir dvasiai.
• Filipinų vyriausybė uždraudė kunigams būti miestų tarybų nariais.
• Motina Teresė, Indijos meilės darbų seserijos įsteigėja, buvo pagerbta tarptautine dr. Alberto Schweitzerio 5.000 dol. premija. Premiją skiria North Carolina universitetas. Ją įsteigė Švietimo ir mokslo fondas dr. Schweitzerio darbui su raupsuotaisiais pagerbti.