JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Kalbant bet kokiu religiniu klausimu, dabar beveik niekad neapsieinama nepaminėjus II Vatikano susirinkimo ir jo įvestų reformų. Bažnyčioje dabar pastebime ir tokių pasikeitimų, apie kuriuos minėtasis susirinkimas visai negalvojo. Daugelis Bažnyčios narių, pasijutę turį daugiau laisvės rodyti savo iniciatyvą, bando susikurti savo religiją, kuri kartais nesiderina su planuotu ir lauktu krikščionijos atsinaujinimu, bet kartais tenka pastebėti nemaža tikinčiųjų, pasukusių visai tinkama kryptimi.
Mūsų bažnyčiose, ypač sekmadieniais, tuoj krinta į akis du įdomūs reiškiniai: mažiau žmonių eina išpažinties, bet daug daugiau Komunijos. Ar tai yra gera, ar bloga? Atsakymas nėra jau toks lengvas. Gali tai būti ir gera, ir bloga. Kiekvieno veiksmo gerumas ar blogumas priklauso nuo motyvų, nuo vienokio ar kitokio tikslo, kurio tuo veiksmu siekiama.
Pirmiau žmonės daug dažniau eidavo išpažinties. Iš katekizmo žinome, kad išpažinties būtinai reikėtų eiti tada, kai padarai sunkią nuodėmę. Turint tik lengvų nusikaltimų, išpažintis nėra būtina, bet dvasinio gyvenimo mokytojai vis tiek patardavo kaip galima dažniau eiti išpažinties, nes kiekvienas sakramentas suteikia žmogui dvasinių malonių. Tačiau daugelis žmonių dažnai eidavo išpažinties ne dėl to, kad jos būtinai reikėjo arba kad norėjo gauti malonių, o dažnai tik iš baimės, iš netikrumo. Ypač tarp mūsų tautiečių buvo įsigalėjęs toks paprotys, kad niekad jie neidavo Komunijos, jeigu tą pačią dieną nebūdavo atlikę išpažinties. Jie vis manydavo, kad yra neverti, kad yra kuo nors įžeidę Dievą. Tokia žmonių galvosena, žinoma, nebuvo gera. Jų religija buvo ne meilės, o baimės religija. Jie tik apie nuodėmę tegalvodavo ir bijodavo jos kiekviename žingsnyje. Kartais aš juokais pasakau, kad
L. Laukaitienė Paukščiai (Jurgio Jankaus nuotr.)
ne taip jau lengva padaryti sunkią nuodėmę. Juk iš tikrųjų, jeigu žmogus yra tikintis, jeigu jis stengiasi būti geras, tai dėl ko jis turėtų nuolat daryti tas sunkias nuodėmes? Jeigu ką nors nepagalvojęs pasakė ar padarė, jeigu ant ko nors šiek tiek užpyko ar kokį šiurkštesnį žodį pasakė, tai čia dar nėra tokie baisūs nusikaltimai, už kuriuos Dievas žmogų amžinai pasmerktų. Turint tik tokių nusikaltimų, galima drąsiai eiti Komunijos ir be išpažinties. Tad jeigu žmonės jau tai suprato ir dėl to taip dažnai neina išpažinties — yra gerai. Bet jeigu jie šį sakramentą visiškai apleido tik dėl to, kad nepatogu, nedrąsu arba kad mano, jog jis jau nebereikalingas, tai, be abejo, blogai.
Kad žmonės dabar dažniau eina Komunijos, tai reikia tik džiaugtis. Komunija yra mišių dalis, ir visi, kurie dalyvauja mišiose, turėtų jų metu priimti ir Komuniją. Taip buvo visuomet daroma pirmaisiais amžiais. Buvo neįsivaizduojama mišių be Komunijos. Paskui sumažėjo ėjimas prie Komunijos ypač dėl tos jau minėtos baimės. Tačiau ir tas dažnas ėjimas prie Komunijos kartais gali būti peiktinas. Juk jau ir Bažnyčios Tėvai sakydavo, kad kas šį sakramentą nevertai priima, jį priima ne savo išganymui, o pasmerkimui. Arkiv. Fulton Sheen neseniai yra pasakęs, kad kai kurie dabar eina priimti Komunijos su tokiu nusiteikimu, lyg jie eitų pasiimti gabalėlio picos. Kartą teko dalinti Komuniją jaunimo stovykloje. Viena paauglė mergaitė artinosi prie Komunijos, nuolat žiūrėdama į vieną berniuką ir kikendama. Priėjusi išsižiojo priimti Komuniją, bet vis nenuleido akių nuo to berniuko. Tikrai suabejojau, ar jai duoti Komuniją, ar ne. Nemaža dabar yra žmonių, kurie nesupranta Komunijos reikšmės ir neturi jai atitinkamos pagarbos.
Labai ryškiai galima pastebėti, kad dabar yra pasikeitusi žmonių, ypač jaunimo, pažiūra į nuodėmę. Čia taip pat galima įžiūrėti ir gero, ir blogo. Pirmiau beveik didžiausia dorybe buvo laikoma skaistybė. Kai kurie net dorybę ir skaistybę laikė sinonimais. Šiuo klausimu buvo parašyta ir dvasinio turinio knygelių, kurių doktrina tikrai buvo perdėta ir nesiderino su Kristaus mokslu. Žmonėms buvo įvaryta tokia baimė, kad, eidami išpažinties, jie beveik tik apie šiuos dalykus ir tekalbėdavo. Jeigu kam kilo kokia nors mintis, jeigu kur nors buvo pažvelgta, jeigu kas nors buvo paliesta, tai buvo laikoma didžiausiais nusikaltimais, nors tai būtų įvykę visiškai be blogos valios. Šios rūšies "nuodėmės" dažnai, lyg šešėliu, užstodavo kitas tikras nuodėmes, ypač nusikaltimus prieš artimo meilę. Žmonės apie šią tikrai didžiausią ir svarbiausią dorybę negalvodavo. Tai buvo tikrai bloga. Yra gera, kad dabar daugiau yra susidomėta "socialinėmis" nuodėmėmis, daugiau dėmesio kreipiama į žmonių tarpusavio santykius, į artimo meilę.
Tačiau kai kas čia yra ir peiktina. Nebuvo gerai vienintele dorybe laikyti skaistybę, bet yra blogai, kad dabar ši dorybė tampa vis labiau ir labiau pamiršta. Jaunimas, ypač mergaitės, išpažintyje beveik niekad dabar nemini šios rūšies nusikaltimų. Kartą teko su viena studente apie tai pasikalbėti. Ji nustebusi tarė: "Juk mes šių dalykų nelaikome jokiu nusikaltimu. Juk čia niekam nedaroma skriaudos. Juk visa tai daroma tik iš meilės..." Bet juk apie tai kalba šeštasis Dievo įsakymas ir visai nedviprasmiškai šios rūšies nuodėmės smerkiamos Naujajame Testamente. Tad būtų tikrai negera ieškoti šių nuodėmių ten, kur jų nėra, bet būtų didelė klaida manyti, kad jų visiškai nėra ir negali būti.
Visi šie čia suminėti reiškiniai yra visiškai suprantami. Kai norima ką nors keisti, reformuoti, dažnai visai nepasijuntama, kai iš vieno kraštutinumo nueinama į kitą. Kai iš vienos svarstyklių lėkštės kas nors padedama į kitą, tai svarstyklės pradeda judėti, svyruoti, ir neaišku, kuri pusė nusvers. Reikia palaukti, kol jos nurims, nusistovės. Tad nereikia per daug jaudintis ir dėl šių laikų kai kurių keistų reiškinių mūsų religiniame gyvenime. Palaukime — viskas nurims ir susitvarkys. Tik, žinoma, reikia sąmoningai į šiuos reiškinius žiūrėti. Reikia eiti drauge su Kristaus apreikštomis tiesomis. Jeigu kur nors nuo jų atsilikta, turime pagreitinti žingsnį, kad pasivytume. Jeigu kur nors per toli nueita, tai žingsnį pristabdykime, kad iš tiesaus kelio neiškryptume. Į Kristaus mokslą, kaip į kompasą, reikia visuomet žiūrėti, niekad jo iš akių neišleisti, jei nenorime pakliūti į šunkelius.