Dalia Staniškienė
VISŲ ŠVENTŲ VAKARĄ
Vakaras šventas,
Vakaras tyras.
Tyla. Nurimsta paukščių balsai.
Vakaras šventas,
Vakaras tyras —
Žemė alsuoja —
bet ar klausai?
Vėjas lopšinę vakarui ošia,
Vėjo lopšinė skrenda naktin ...
Žvaigždės beribę mėlynę puošia,
Šventą ramybę neša širdin ...
Vakarą šventą,
Vakarą tyrą
Širdis į širdį tyliai prabyla ...
PRIE KAPO
Tavęs nėra kapu tyloj ...
Tu gyveni mano širdy,
Šlamėjime senųjų liepų,
Vėjo dainoje
Ir saulės nušviestam upelio vandeny ...
Ir kiekvienam gaivinančio lietaus laše
Matau tavo akis, juoku ir ašarom nuplautas ...
O vėjas neša, supa aidą tavo balso ...
Kapų tyloj ramu ir gera pailsėti
Ir pasvajot, ir prisimint, ir susikaupt...
Bet čia tavęs nėra:
Tu gyveni mano širdy,
Laukų giesmėj
Ir vakaro varpų viltingam gaudime ...
* * *
Norėčiau būt gėlė —
Žydėti pakelėj
Ir džiuginti praeivio akį...
Norėčiau būt balta plaštakė...
Skrajot ir džiaugtis saule, vėju
Ir garbinti žiedų Kūrėją ...
Norėčiau būti saulės spindulys,
Švelniai rytais pažadinantis gamtą ...
Čiurlenantis upelis, giedąs vyturys ...
Bet... man žmogum užgimti buvo lemta ...
Esu žmogus: didingas Dievo kūrinys.
Myliu. Jaučiu. Svajoju. Ir kenčiu.
Dažnai plazdeną, lyg plaštakė, nerami širdis,
Pilna beribių paslapčių ...
O Viešpatie! Kodėl nesu laukų gėlė?
Linguočiau vėjo supama, rami...
Esu žmogus. Esu nenuorama vėlė ...
Kenčiu. Svajoju. Ir myliu.
Ir noriu būt, o Viešpatie, su Tavimi ...
SUGRĮŽUS TĖVIŠKĖN
Kai ėjau tavo gatvėm vingiuotom,
Varpeliai širdy man skambėjo...
Lopšinę vaikystei dainavo
Švelnus pavasario vėjas ...
Akmenėlį pakėliau ir grumstą
Tavo juodo, lyg skausmas, arimo ...
Ir vaikystės bėgiotais takeliais
Vėl ėjau, tik širdis man nerimo ...
Tik nerimo vis mintys ir svajos,
Ir naktis atkeliavo bematant:
Ar sudėsi į vieną gegužį
Visą džiaugsmą ir skausmą tų metų,
Kur prabėgo svetur? Ir vaikystės,
Kurios niekad tarytum nebuvo?...
Kažin kas jai neleido pražysti,
Kažin kur josios žiedas pražuvo ...
Ach, švelnus tas gegužio vėjelis,
Ir varpeliai neilgai skambėjo ...
Ta ilgų, ilgų metų svajonė
Baltu žiedu per greit nužydėjo ...
VILNIUS
Sapnų ir pasakų tu miestas —
Toks tolimas, toks nepasiekiamas
Ir kartu — artimas ir mielas ...
Tave mačiau, tave liečiau,
Tavo oru kvėpavau ...
Ir įsidėjau tavo senųjų gatvių aidą
Į savo širdį...
Ir palikau savos širdies dalelę
Klajoti sapnų ir pasakų mieste ...