Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
POEZIJA LIETUVOJE
Literatūros, meno ir kritikos mėnesiniame žurnale "Pergalėje" Marcelijus Martinaitis rašo apie praėjusiais metais išspausdintą Algimanto Baltakio poezijos knygą "Dedikacijos". M. Martinaitis sako, kad "Dedikacijų" knyga yra atviras, vietom publicistiškas santykis su žmonėmis ir įvykiais, net su tuo, kas labai intymu, asmeniška. Autorių jaudina poezijos paplitimas paprastuose žmonėse. "Dedikacijos" atskleidė labai atvirą A. Baltakio lyrikos charakterį: jai nėra aukštų ar žemų, poetiškų ar apoetiškų dalykų. Baltakis nemėgsta abstrakčių, iškilmingų dalykų, nesusigundė keliom garsiom literatūrinėm madom — ir "Dedikacijose" pateikta kūryba ta prasme yra labai vientisa. Poetas kalba tiesiog į akis čia pat esančiam, dažnai apie žinomus dalykus, aiškiai formuluoja frazę, kad suprastų, įsidėmėtų mintį tas, kuris jį girdi. Dabartinė poezija vengia tokio "aiškumo", teziškumo. Amžinybė daugiau turės laiko atrinkti tai, kas jai reikalinga. Mes taip trumpai gyvenam ir taip reikia meilės mūsų kasdieniniam gyvenimui ir mūsų paprastiems reikalams. Daug kas kaip tik tuo ir grindžiama A. Baltakio kūryboje. Poetas yra sakęs, kad kūrėjas turi būti darbininkas, dirbti poeziją taip, kaip yra daromi visi svarbūs ir žmonėms reikalingi daiktai. Nėra juodo ir balto darbo. Bet koks darbas yra švarus, jei jis teikia žmogui džiaugsmą ir supratimą, jei palaiko jo socialinį ir dvasinį lygį.
A. Baltakio poezijoje yra daug "buitinės teisybės" gerąja to žodžio prasme, kur ir maži žmonių rūpesčiai turi savo vietą ir savo poeziją, savo tiesą. Ir ne vieną eilėraštį skaitydamas, įsivaizduoji žmones, pritariančius paprastai tiesai, įsidėminčius "teisybę" apie save:
Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės.
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.
Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai — tik todėl, kad nebotum žiemos.
Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu,
žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.
Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.
Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios.
Kurioj ne bombonešiai — paukščiai lakios.
Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių —
Vienintelio kelio. Nereikia kelių ...
Poetas Algimantas Baltakis gimė 1930 m. vasario 15 d. Anykščių rajone. 1954 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto istorijos - filologijos fakultetą. Keletą metų dirbo žurnalų redakcijose. Kurį laiką buvo "Pergalės" vyr. redaktorius. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1952 m. Išspausdino kelis poezijos rinkinius. Už eilėraščių rinkinį "Požeminės upės" A. Baltakiui 1966 m. paskirta LTSR respublikinė premija.
ŽEMAITĖ. BIOGRAFIJA IR KŪRYBOS IŠTAKOS
"Pergalės" žurnalo recenzijų ir anotacijų skyriuje Gediminas Adomaitis rašo, kad lietuvių tarybiniame literatūros moksle Žemaitė labiausiai patraukianti dėmesį savo dominančiu paprastumu. Yra viena iš daugiausia nagrinėtų mūsų rašytojų, bet visą laiką buvo pasigendama išspausdintų studijų apie jos gyvenimą ir kūrybos ištakas. Pirmasis šio darbo ėmėsi K. Umbrasas, bet dėl ankstyvos mirties savo veikalą nepakankamai išbaigė. Šis veikalas šiandien vertingas ne tik besidominantiems įžymiąja mūsų kritinio tikrumo atstove, bet įdomus ir kaip paties mokslininko kūrybinis palikimas, išryšiknantis jo tyrinėjimų kryptį, būdą ir ypatybes.
Iš palikto tūkstančio puslapių rankraščio atrinkta pati svarbiausioji medžiaga. Prie šio veikalo autorius dirbo daugiau kaip dvidešimt metų. Šiandien jį skaitant stebina užmojo platumas. K. Umbraso siekta pateikti ir biografinių bei bibliografinių duomenų, susieti Žemaitės gyvenimą su laikotarpio politinėmis ir kultūrinėmis pažiūromis, nušviesti jos kūrybos ypatybes ir raidą. Žinoma, keliant sau tiek uždavinių, vienodai gerai viską išnagrinėti neįmanoma. Juo labiau, kad ir laikas autoriui buvo negailestingas. Tai atsispindi netgi pagrindinėse veikalo dalyse. Žemaitės gyvenimui ir kūrybai iki 1900 m. skirta daugiau kaip du trečdaliai monografijos. Laikotarpis po 1900 m. nušviečiamas jau daug kukliau, o paskutinieji skyriai tiesiog trumpai suglausti.
K. Umbraso padaryta vertinga pradžia sudaro sąlygas pilnesniam Žemaitės kūrybos aiškinimui.
DAR APIE VYTAUTO VITKAUSKO “ŠIAURĖS RYTŲ DŪNININKŲ ŠNEKTŲ ŽODYNĄ”
Tai pirmasis tarminis žodynas lietuvių kalbotyroje. Tai daugiau kaip dešimties metų vasaros atostogos, praleistos einant iš sodybos į sodybą, nuo vieno šnekaus žemaičio prie kito, kalbinant, klausinėjant apie darbus, papročius, amatus, valgius, rūpesčius, vargus ir džiaugsmus. Vytautas Vitkauskas šio darbo ėmėsi dar studijų metais, paskatintas prof. J. Balčikonio. Žodyno pratarmėje autorius rašo, kad ypač svarbu rinkti tarmių žodžius mūsų respublikoje, kurioje dėl spartaus pramonės plėtimo, kaimo gyventojų skaičiaus mažėjimo įprastinės tarmės sparčiai nyksta ir įsigali literatūrinė kalba. Jaunoji karta užmiršta ir nevartoja daugelio tarmiškų žodžių. Neretai jie yra paveldėti iš žilos senovės ir kalbos mokslui labai vertingi. Tarmių žodynas yra svarbus šaltinis kalbų tyrinėtojams, nes mūsų literatūrinė kalba yra palyginti jauna, ir tarmių žodžiai jai nuolat praverčia.
Žodyne žodžių reikšmės paaiškintos ir pateikti jų vartojimo pavyzdžiai. Žodyne yra 8207 žodžiai. Visapusiškam šnektų žodžių vaizdui susidaryti gale pridėta dar 6250 žodžių rodyklė, kurioje surašyti šnektose vartojami literatūrinės kalbos žodžiai ir retesni skoliniai. Nemažai šio krašto žodžių žinomi ir plačiau buvo vartojami Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos raštuose ir per juos įėję į literatūrinę kalbą.
Dabar Lietuvoje rašant akademinį "Lietuvių kalbos žodyną", atrandama, kad dabartinėse mūsų tarmėse dar yra daug mokslininkams nežinomų žodžių.
KOMUNISTAI SAVINASI VISUOMENININKĄ - KALBININKA JURGĮ ŠLAPELĮ
"Pergalės" žurnale rašoma, kad Vilniuje minint lietuvių kultūros veikėjo ir kalbininko dr. J. Šlapelio 100-tąsias gimimo metines, atidengta prisiminimui lenta. Šia proga Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto rektorius J. Kubilius pasakė, kad J. Šlapelis, būdamas pažangus žmogus, palaikė ryšius su socialdemokratais, artimai pažinojo V. Mickevičių-Kapsuką. Bendradarbiavimas J. Šlapelio su socialdemokratais jo asmenybę daro ypatingai artimą šiandieniniam V. Kapsuko vardo universitetui ir visiems jo dėstytojams.
Mes apie Jurgį Šlapelį žinome daugiau duomenų, kuriuos komunistai nutyli. Į visuomeninį darbą jis įsijungė dar būdamas gimnazistu. Buvo narys slaptosios lietuvių moksleivių "Kūdikio" kuopelės Mintaujoje, kurią globojo ir rėmė J. Jablonskis. Šios kuopelės narių tikslas buvo mokytis lietuvių kalbos, savyje ugdyti tėvynės meilę ir žadinti lietuvišką susipratimą savo draugų tarpe. Jie platino slaptą lietuvių spaudą, atsisakė mokykloje melstis rusiškai ir dėl šių priežasčių buvo pašalinti iš mokyklos. Norėdami suklaidinti rusų žandarus, susibūrė į Vinco Kapso draugystėlę, kurios nariais yra buvę žymūs lietuviai veikėjai, kaip A. Smetona, A. ir V. Didžiuliai, O. Didžiulytė, K. Jokantas, VI. Stašinskas ir Jurgis Šlapelis.
1905 m. J. Šlapelis su J. Jablonskiu dirbo "Vilniaus Žinių" redakcijoje. 1909 m. su J. Balčikoniu, K. Būga, J. Jablonskiu ir prel. J. Laukaičiu dalyvavo "Šaltinio" sukviestame pirmame lietuvių kalbininkų suvažiavime Seinuose, kur buvo nustatyta daug pagrindinių lietuvių kalbos dėsnių, o taip pat tikybinė terminologija.
Per visą savo gyvenimą J. Šlapelis surinko ir suskirstė didžiulę lietuvių kalbos žodyno medžiagą su kirčiais, priegaidėmis ir gausiais pavyzdžiais. Jo surinktoji ir suskirstytoji medžiaga šiandien naudojama spausdinant Lietuvių Mokslo akademijos didįjį lietuvių kalbos žodyną.
KODĖL GAIVINANTYS GĖRIMAI NEGAIVINA?
Vilniuje spausdinama "Tiesa" rašo, kad giros, limonado ir kitų vaisvandenių skoniu bei šviežumu pirkėjai labai retai džiaugiasi. "Tauro" alaus įmonė gamina apie dvidešimt rūšių vaisvandenių, tačiau ar ne geriau būtų, jei pavadinimai atsispindėtų ne užrašuose ant butelių, o esminėse skonio savybėse. Vilnietis, gerdamas neskanią girą ar išdūkusius vaisvandenius, pirmiausia kaltina įmonę, pamiršdamas, kad oras bei kiti veiksniai turi didelės reikšmės. Vėsią dieną Vilniuje dirba vos trečdalis vaisvandenių prekyviečių. Tokiomis dienomis susidaro giros perteklius, kuri sandėlyje išbūna iki keturių ir daugiau dienų. Gira greit rūgsta, ir ją galima laikyti ne ilgiau dviejų dienų. Tokiu būdu jos kokybė nuo stovėjimo nepagerėja, nes ji laikoma nešaldytose patalpose. Šaldytų patalpų dar labai trūksta. Darbininkams dėžes su buteliais tenka nešti ilgiausiais įmonės koridoriais. Darbas primityvus. Jis kenkia vaisvandenių kokybei: atsiklijuoja ir susiglamžo užrašų kortelės, susipurvina buteliai, iššoka kamščiai. Išvežiojimui naudojamos mašinos neturi nuleidžiamų šonų, o pakrovimui beveik nepanaudojami rankiniai vežimėliai. Gamyboje, o taip pat ir prekyboje, darbo baras labai atsilikęs. Dėl vaisvandenių prarasto skonio "Tiesa" kaltina net jų gėrėjus, kad šie grąžina nešvarius butelius, kuriuose galima užtikti dažų, žibalo ir kitokių nešvarumų. "Tiesa" giros ir vaisvandenių gamybai skiria didelę reikšmę, nes tai yra buities, mitybos, sveikatos ir žvalios nuotaikos reikalas.
LIETUVOJE MAŽĖJA ŽVĖRELIAI IR PAUKŠČIAI
"Tiesoje" rašoma, kad šių dienų veiklaus žmogaus aplinkoje mažėja kai kurie Lietuvos miškų gyventojai. Baltieji kiškiai, kurių būdavo daugiau už jų pilkuosius giminaičius, gyvenusius laukuose, dabar sutinkami tik kai kuriose giriose. Pastebimai mažėja šermuonėliai, žebenkštys, dygliuoti ežiukai, šeškai. Daug paukščių rūšių visai išnyko. Labai mažai beliko baltųjų tetervinų, kuoduotųjų vyturėlių, putpelių, griežlių, miškų karvelių ir kt. Jau beveik nebėra Lietuvos miškuose didžiųjų apuokų.
Gamtininkai deda viltis į draustinius ir tikisi, kad juose pavyks išsaugoti ir net prisiauginti daugiau, kurie papildys nykstančiuosius. Pavyzdžiui, Žuvinte pagausėjo gulbių. Kai kurios jau apsigyvena ir kituose Lietuvos vandens telkiniuose. Ukmergės rajone esančio Leno ežero prieigose pasigirdo didžiojo baublio bosavimas. Čepkelių draustinyje pastaruoju metu gyveno 15 gervių, 53 kurtiniai, 84 tetervinai, 60 baltųjų kiškių.
"Tiesa" kreipiasi į Lietuvos piliečius, kad šie pasirūpintų išsaugoti bebaigiančius išnykti gražiuosius paukščius bei žvėrelius.
PASKELBTA KOVA RŪKYMUI IR GIRTAVIMUI LIETUVOJE
"Tiesa" rašo, kad žmonių sveikata ir protinis pajėgumas yra tautinis turtas, todėl kova su rūkymu ir girtavimu yra visuotinė, socialinė valstybinės reikšmės būtinybė. Negalima pataikauti rūkantiems, kurie tarnybinėse ir visuomeninėse patalpose nuodija orą. Vilniuje jau uždrausta rūkyti kai kuriose kavinėse, cukrainėse, viešbučių užkandinėse. Norima uždrausti rūkyti įstaigose, kuriose dirba keli žmonės, o valgyklose padaryti atskiras sales nerūkantiems.
Jau yra griežtai draudžiama rūkyti Vilniaus miesto medicinos įstaigose. Kovai su rūkymu ir girtavimu kurortuose įsteigtos respublikinės patariamosios įstaigos, kuriose dirba medikai, psichologai, mokytojai. Du kartus per metus bus leidžiamas biuletenis.
MONTREALIO OLIMPIADA
Montrealio olimpiadoje tarptautinėse tarybinių sportininkų gretose buvo aštuoni Lietuvos respublikos atstovai. Krepšininkė Angelė Rupšienė ir rankininkė Aldona Česaitytė laimėjo aukso medalius. Irkluotojai Klaudijus Kozenkovas ir Vytautas Butkus — apdovanoti sidabro medaliais. Irkluotojai Eleonorai Kaminskaitei, Genovaitei Ramoškienei ir plaukikui Arvydui Juozaičiui buvo įteikti bronzos medaliai.
Kovingumo ryžto ir meistriškumo įgūdžių juos išmokė sporto mokytojai: Elena Petkienė, Eugenijus ir Ričardas Vaitkevičiai, Algis Erelis, Jonas Juozaitis, Algirdas Gedminas ir Janina Aleksandravičienė.
TRUMPAI
* Lietuvos respublikoje yra 309 ūkiai, kurie augina linus, ruošia sėmenis ir linų pluošta medžiagos gamybai.
* Iš Vilniaus aerodromo kasdien yra septyni skridimai į Palangą, keli į Kauną ir Druskininkus, septyni skridimai į Maskvą, po vieną į Taškentą ir Novosibirską. Artimiausiu laiku numatomi skridimai į Alma Atą, Dušanbę ir Saratovą.
* Vilniaus Santuokų rūmai, žinovų teigimu, yra savitas meno kūrinys: savo statyba ir baldais. Sunku yra atspėti, kas lėmė jų architektūrinę sėkmę. Rūmų planuotojams, kurių pirmininkas buvo Gediminas Baravykas, paskirta šių metų TSRS Ministrų Tarybos premija.
* Sąjunginiame aviacijos įmonių konkurse už keleivių aptarnavimo kultūrą 1975 m. Palangos aerouostui pripažinta pirmoji vieta šalyje. Iš šio pajūrio aerouosto pakyla ir jame nusileidžia po penkiasdešimt lėktuvų per dieną, atskridusių iš Vilniaus, Kauno, Maskvos, Leningrado ir kitų miestų. Reaktyvinis lėktuvas TU-124 iš Palangos į Vilnių nuskrenda per 30 min. Vasaros metu į Palangą išskrenda ir atskrenda apie pusantro tūkstančio keleivių.
* Vilniaus "Tiesa" rašo, kad sostinės gyventojai ir svečiai mėgsta paplaukioti Nerimi ir pasigrožėti baltamūriu Antakalniu, ant aukštų kalvų spinduliuojančiais Žirmūnais, vaizdingomis Valakampių apylinkėmis. Deja, ne visuomet žmonės lieka patenkinti kelione Nerimi. Pasižvalgius nuo denio ir užėjus į kajutes, matyti daug apsileidimo: nusilupinėję dažai, rūdys, supiaustyta suolų danga, pilna šiukšlių. Daug ką galima būtų pataisyti, pagražinti, bet bendras arklys visuomet liesas.
• JAV katalikų ligoninės 1975 m. turėjo 5.744.651 pacientą.
• Tarptautinėje metinėje karių kelionėje į Liurdą dalyvavo 16.000 įvairių tautų karių.
• Šiaurės Amerikos katalikai leidžia 439 laikraščius ir žurnalus, kurių bendras tiražas 26.889.000.
• St. Louis universitetas, St. Louis, Mo., mieste, vadovaujamas jėzuitų, gavo 500.000 dol. paramos iš JAV humanitarinio fondo, kad išplėstų technologijos įtakos į žmoniją studijas.
• Maršalas Tito specialiu aktu buvusį Apaštališkojo Sosto nuncijų Belgrade arkiv. Cagna pagerbė, apdovanodamas aukščiausiu Jugoslavijos ordinu, skiriamu labiausiai nusipelnusiam užsieniečiui.
• Boise, Idaho, vyskupija paskyrė daugiau kaip 10.000 dol. nukentėjusiems nuo prasilaužimo Teton užtvankos.
• St. Louis universitetas, vadovaujamas jėzuitų, gavo 135.000 dol. iš A. Mellon fondo padėti daktaro laipsnį turintiems mokslininkams, kurie norėtų daryti tyrimus to universiteto turimuose Vatikano bibliotekos filmuose.
• Herderio katalikiškų knygų leidykla Vokietijoje šiemet mini 175 m. sukaktį. Vakarų Vokietijoje per metus išleidžiama apie 40.000 naujų knygų. Apie 6% jų yra religinės. Religinių knygų paklausa didėja.